AR LIETUVA GALĖJO GINKLU PASIPRIEŠINTI SOVIETINEI OKUPACIJAI
DANUTĖ BRUŠKYTĖ
Ped. Lituanistikos Instituto baigimo diplominis darbas
Spausdinamasis jaunos lietuvaitės diplominis darbas yra būdingas keletu atvejų:
— jis akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos laisvės gynimas rūpi ne vien vyresniojo amžiaus mūsų tautiečiams ir ne vien tik buvusiems kariams:
— jis paliudija, kad lietuviškųjų mokyklų tremtyje dirbamas darbas yra nepaprastai reikšmingas mūsų visų kovoje už Lietuvos išlaisvinimą:
— jis patvirtina, kad reikšminga tema galima išvystyti naudojantis vien tik tremtyjė paskelbtais šaltiniais ir išleistais leidiniais —
— ir kad spauda yra mūsų didysis ginklas siekiant Lietuvai laisvės ir išlaikant tautiškumą.
* * *
Įvadas
Baigiantis I Pasauliniam karui, Valstybių sienos ir valdymosi sistema daug kur pasikeitė.
Daug valstybių, prieš karą buvusių pavergtų ar sąjungoje su kitomis valstybėmis, atgavo savo nepriklausomybę. Tarp tokių buvo: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija ir kitos. Kitose valstybėse pasikeitė valdymosi sistema.
Rusijos caras, įvykus revoliucijai, buvo nuverstas ir kartu su visa šeima nužudytas. Krašte ilgą laiką ėjo kova dėl valdžios, kol galų gale laimėjo komunistai. Jiems paėmus valdžią į savo rankas taip pat ėjo kova dėl valdžios tarp atskirų asmenų. Tą kovą laimėjo Stalinas ir žiauriai valdė kraštą iki savo mirties (1953 m.).
Paėmę Rusijoje valdžią, komunistai savo naują valstybę pavadino Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.
Vokietijoje taip pat įvyko revoliuciją ir buvo pašalintas kaizeris. Komunistų perversmo buvo išvengta ir norėta sudaryti demokratinę respubliką. Tačiau 1933 m., Hitleriui paėmus valdžią, respublika buvo panaikinta, ir Hitleris pasidarė Vokietijos diktatoriumi.
Hitleris įvedė krašte daug reformų ir atsisakė nuo tarptautinių sutarčių, kurios nebuvo Vokietijai naudingos. Jo tikslas buvo sukurti galingą Vokietijos valstybę, sujungiant visus vokiškai kalbančius kraštus. Jis taip pat neužmiršo ir seno vokiečių tikslo — “Drang nach Osten”.
Savo tikslui atsiekti Hitleris nesiskaitė su priemonėmis, kur reikia pavartodamas ir jėgą.
Toks jo brutalus jėgos vartojimas prieš kitas kaimynines valstybes, kaip ir reikėjo laukti, privedė prie II Pasaulinio karo.
Tam karui baigiantis vėl žymiai pasikeitė Europos žemėlapis, ir daugelis valstybių visai ar iš dalies neteko savo nepriklausomybės.
Lietuva, pasiskelbusi 1918 m. vasario 16 d. nepriklausoma, atstatė tą nepriklausomybę, padėdama daug aukų ir triūso. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių ji padarė labai didelę pažangą ir, visai užpelnytai, ne vieno buvo vadinama mažąja Amerika.
Tik visa nelaimė, kad Lietuva buvo tarp dviejų plėšrių valstybių: Hitlerio Vokietijos su jo “Drang nach Osten” politika ir Sovietų Sąjungos, skelbiančios pasaulinę revoliuciją ir besidairančios, kurį kraštą būtų galima užgrobti.
Tų dviejų tironų, Hitlerio ir Stalino, išžudžiusių milijonus nekaltų žmonių, begėdiško susitarimo išdavoje ir Lietuva neteko savo nepriklausomybės — buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą, be pasipriešinimo iš Lietuvos pusės.
Ši Lietuvos tragedija, o taip pat klausimas, ar turėjo Lietuva pasipriešinti okupacijai ginklu, yra nagrinėjama sekančiuose skyriuose.
RIBENTROPO - MOLOTOVO PAKTAS
Pradžioje 1939 m. Hitlerio valdoma Vokietija jau buvo pasiruošusi karui ir visiems buvo aišku, kad karas yra neišvengiamas.
Pirmas Hitlerio grasinimas karu buvo nukreiptas į Lenkiją. Anglija su Prancūzija ruošėsi Lenkijai pagelbėti ir 1939 m. balandžio 6 d. sudarė savitarpinės pagalbos paktą. Ryšium su tuo Hitleris tuojau (1939.IV.28) nutraukė nepuolimo sutartį su Lenkija. Tuo laiku Anglija ir Prancūzija pradėjo derybas su Sovietų Sąjunga, norėdamos įtraukti ją į savo bloką prieš Vokietiją.
Hitleris taip pat norėjo susitarti su Sovietų Sąjunga ir būti tikras, kad, jam pradėjus karą su Lenkija, Sovietai nepuls Vokietijos. Tas jam ypač buvo svarbu, kadangi jis tikėjosi vakarų valstybių puolimo. Tuo tarpu palyginti neseniai praėjęs I Pasaulinis karas Vokietijos buvo iš dalies pralaimėtas, kadangi ji turėjo du frontus.
Todėl Hitleris pasiūlė Maskvai derybas ir iš karto pažadėjo perleisti jos įtakon kai kurias rytų Europos sritis (L.E. XV t., 356 psl. — Lietuvos padalijimo slapti protokolai; A. Merkelis: Smetona, 529 psl.).
Sovietai, turėdami derybininkus iš abiejų pusių, norėjo kuo daugiausia laimėti, todėl paklausė Anglijos ir Prancūzijos atstovus, ar jų vyriausybės sutiktų Baltijos valstybes perleisti Sovietų įtakai ir ar jie paveiktų Lenkiją ir Rumuniją, kad ten būtų įsileista Sovietų kariuomenė (L.E. XV t., 356 psl.).
Vakariečiai nebuvo nusistatę prekiauti kitų valstybių nepriklausomybe. Prancūzijos užsienio reikalų ministeris G. Bonnet “Revue de Paris” rašė: “Kartais mums būdavo sakoma [Molotovo], kodėl mes taip ilgai ginčijamės dėl Pabaltijo valstybių, o nesviedžiam jų per tvorą. Tebūnie mums atleista, bet anuo metu ... mes tebekovojom, bandydami apginti mažųjų tautų nepriklausomybes nuo bet kokios hegemonijos” (Merkelis: Smetona, 528 psl.).
Sovietai, negavę ko norėjo iš vakariečių, pakrypo į vokiečių pusę. Iš kitos pusės, vokiečiai bijojo, kad Sovietai nesusitartų su vakariečiais ir buvo pasiryžę daryti daugiau nuolaidų. Todėl rugpjūčio 2 d. Ribentropas pareiškė Sovietų Sąjungos atstovui, kad tarp Baltijos ir Juodosios jūrų nėra tokių problemų, kurias tos dvi valstybės negalėtų išspręsti (Merkelis: Smetona, 528 psl,). Po šio pareiškimo buvo pradėtos Maskvoje galutinės derybos, ir rugpiūčio 23 d. buvo pasirašytas nepuolimo paktas (dar vadinamas Ribentropo-Molotovo paktas) ir slaptas protokolas (L, E. VIII t., 518 psl.). Pagal tą slaptąjį protokolą Lietuva buvo paliekama Vokietijos įtakos zonoje, 6 Latvija ir Estija perleidžiama Sovietų Sąjungai. Vilnius abiejų šalių pripažįstamas Lietuvai. Šiam protokole taip pat buvo nužymėtos abiejų valstybių interesų sritys Lenkijoje, o Besarabija perleista Sovietų Sąjungos įtakon (L.E. XXV t., 215 psl,)..Pasirašius šią sutartį, vokiečiai buvo ramūs, dėl savo rytų užnugario ir galėjo visą savo dėmesį nukreipti į Lenkiją.
HITLERIS PUOLA LENKIJĄ
Po susitarimo su Sovietų Sąjunga, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija pradėjo karą su Lenkija. Rugsėjo 17 d. ir Sovietų Sąjunga puolė Lenkiją, užimdama dalį jos teritorijos, įskaitant Vilnių ir jo apylinkes.
Vokietija galvojo, kad jai pradėjus karą su Lenkija, Lietuva irgi puls Lenkiją, norėdama atsiimti savo sostinę Vilnių ir jo sritis, tapdama vokiečių sąjungininke. 1939 m. rugsėjo 8-14 dienomis Vokietijos atstovas net tris kartus siūlė Lietuvai skelbti karą Lenkijai ir atsiimti sostinę
Vilnių. Už tai Lietuvai buvo pažadėta karinė pagalba nuo galimo Sovietų Sąjungos pavojaus.
Tik prasidėjus Vokietijos-Lenkijos karui, Lietuvos respublikos prezidentas, pasirėmęs 1939 m. sausio 25 d. neutralumo įstatymu, paskelbė tam įstatymui vykdyti aktą, pagal kurį Lietuva pasilieka neutrali, Lietuvos teritorijoje draudžiami bet kokie veiksmai, pažeidžią neutralumą, ir kad nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. visoms kariaujančioms valstybėms yra taikomas šis neutralumo įstatymas (Merkelis: Smetona, 530 psl.).
Todėl Lietuva, gavus tokius Vokietijos pasiūlymus, per savo atstovą Berlyne pranešė apie savo neutralumą Vokietijos-Lenkijos kare.
Nežiūrint šio Lietuvos pareiškimo, 1939 m. rugsėjo 21 d. pats Ribentropas, pasikvietęs Lietuvos atstovą Škirpą, pakartojo tuos pačius pasiūlymus ir žadėjo paveikti Sovietus, kad tie jų užimtą Vilnių perleistų Lietuvai. Lietuva vėl atsisakė. Be to, Lietuvon buvo įsileisti Lenkijos pabėgėliai — civiliai ir kariuomenės daliniai, kurie, laikantis neutralumo, buvo tuoj nuginkluoti. Po to vokiečiai pranešė, kad jie nebėra užinteresuoti Lietuvos įstojimu į karą (L.E. XV t., 356 ir 357 psl.).
Anglija ir Prancūzija, vykdydamos savo pasižadėjimus Lenkijai, 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė Vokietijai karą. Tokiu būdu II Pasaulinis karas jau prasidėjo.
Lietuvos vyriausybė buvo nusistačiusi laikytis griežtai neutraliai šiame konflikte. Ypač didelis neutralumo šalininkas buvo pats prezidentas A. Smetona. Prasidėjus Vokietijos-Lenkijos karui, pas prezidentą prašėsi audiencijos Lenkijos pasiuntinys Charwat ir Vokietijos pasiuntinys Zechlin. Juos abu, kaip kariaujančių šalių atstovus, prezidentas atsisakė priimti. . Kiek vėliau Lietuvos atstovas Berlyne K. Škirpa, vokiečių prikalbintas, kad Lietuva turį pulti Lenkiją ir atsiimti Vilnių, taip pat norėjo pasimatyti su prezidentu ir bandyti jį prikalbinti skelbti karą Lenkijai. Prezidentas, žinodamas pasimatymo tikslą, ir jo nepriėmė. Tuo prezidentas norėjo ypatingai pabrėžti pasauliui, kad Lietuva, esant bet kokioms sąlygoms, laikysis griežčiausio neutralumo (Merkelis: Smetona, 534 psl.).
Tuo laiku buvęs Krašto Apsaugos ministeris K. Musteikis savo “Prisiminimų fragmentuose” (51 psl.) apie Lietuvos neutralitetą sako: “Mes paskelbtąjį neutralitetą išlaikėme, vokiečių pagundoms nepasidavėme ir karu Vilnių užimti atsisakėm. Ar gerai padarėm? Atrodo, gerai. Šiandien turime didelį moralinį pliusą. Mūsų buvimas Vilniuje nebūtų sulaikęs vokiečių-rusų karo ir tolimesnėje to karo eigoje mes nebūtume turėję jokios įtakos karui ar lėmę jo eigos.”
SOVIETŲ ĮGULOS LIETUVOJE
Sovietų Sąjunga norėjo turėti savo kontrolėje ir Lietuvos teritoriją, nors ir buvo sutikus, kad tas plotas būtų Vokietijos įtakos zonoje. Todėl, einant karui su Lenkija prie pabaigos, Stalinas su Molotovu 1939 m. rugsėjo 25 d. pasiūlė Vokietijai per jos atstovą Maskvoje perleisti už Lietuvą didesnį plotą Lenkijos teritorijos, užimtos Sovietų (Merkelis: Smetona, 536 psl.).
Rugsėjo 27 d. į Maskvą atskrido Ribenropas ir rugsėjo 28 d. pasirašė naują “draugiškumo ir abišalės pagalbos” sutartį, prie kurios irgi buvo slaptas protokolas. Pagal šį protokolą Lietuva jau perleidžiama Sovietų Sąjungai, išskiriant mažą dalį į pietus nuo Nemuno (Suvalkiją), kuri lieka Vokietijai. Už Lietuvos teritoriją Vokietija gauna tam tikrą plotą teritorijos Lenkijoje (L.E. VIII t., 518 psl.). Vėliau ir nuo likusios Lietuvos dalies Vokietija atsisakė. Sovietų Sąjunga pažadėjo už tai Vokietijai sumokėti 31.5 mil. markių (L.E. XV t., 357 psl.). Šiais susitarimais Sovietų Sąjunga buvd pasiekus, ko ji norėjo.
Pasibaigus karui su Lenkija, Sovietų Sąjunga pradėjo žygius Pabaltijo valstybių okupacijai pagal naują sutartį su Vokietija. Pirmas žingsnis buvo — savitarpinės pagalbos sutartys ir Sovietų kariuomenės bazės. Pirmiausia tokia sutartis buvo pasirašyta su Estija (1939.IX.28), po to su Latvija (1939.X.5).
Rugsėjo 26 d. Molotovas pranešė Lietuvos įgaliotam ministeriui Maskvoje dr. Natkevičiui, kad dėl susidariusios su Lietuva bendros sienos jis nori peržiūrėti Lietuvos-Sovietų Sąjungom santykius. Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministerio Urbšio, jau spalio 2 d. buvo Maskvoje ir tą patį vakarą turėjo posėdį su Sovietų vadovais. Stalinas pasiūlė Lietuvos delegacijai pasirašyti tris sutartis:
1. Vilniaus ir jo krašto perleidimas Lietuvai.
2. Savitarpinės pagalbos sutartis.
3. Lietuvos teritorijos dalies perleidimas Vokietijai.
Kartu Stalinas pareiškė, kad pagal savitarpinės pagalbos sutartį į Lietuvos teritoriją turės būti įvesta apie 50,000 Sovietų karių, ir jie bus paskirstyti strateginėse vietose. Kariuomenė) esą, bus reikalinga tik tol, kol tęsis karas. Dėl Lietuvos teritorijos dalies perleidimo Vokietijai reikalas jau esąs sutartas su Vokietija (L.E. VIII t., 518 psl.). ^
Urbšys, nustebintas dėl tokių Sovietu reikalavimų, padėkojo už pažadą grąžinti Vilniaus kraštą ir kartu pareiškė griežtą protestą dėl Sovietų įgulų įsileidimo ir dėl dalies Lietuvos teritorijos perleidimo Vokietijai, nes tuo pažeidžiamas Lietuvos suverenumas. Iš tolimesnio pasikalbėjimo su Stalinu ir Molotovu Urbšys suprato, kad jie savo pasiūlymus nelaiko diskusijų objektu, bet nekeičiamu reikalavimu. Jie pasiūlė Urbšiui šias sutartis tuojau pasirašyti. Urbšys griežtai pareiškė, kad jis tokiems pasitarimams ir tokioms sutartims pasirašyti neturi įgaliojimų ir to negali padaryti. Tada jam buvo pasiūlyta susisiekti su savo vyriausybe telefonu, kadangi šis klausimas esąs skubus. Urbšys ir tai atsisakė padaryti. Po to, jau 6 val. ryto, pasitarimai buvo baigti, ir Urbšys tuojau išskrido Kaunan (Merkelis: Smetona, 545 ir 546 psl.).
Lietuvos vyriausybė, apsvarsčiusi Sovietų Sąjungos pasiūlytas sutartis rado, kad jos yra visiškai nesuderinamos su Lietuvos suverenumu ir negali būti priimtos. Kartu apie šį reikalą buvo užklaustas Vokietijos atstovas Zechlin. Jis davė suprasti, kad Vokietija nebereikalauja minimos Lietuvos teritorijos dalies. O bendrai, Vokietija Lietuvai nieko negali padėti. Tai yra vien Lietuvos reikalas (L.E. VIII t., 518 ir 519 psl.)
Esant tokiai padėčiai Lietuvos ministerių taryba, pirmininkaujama respublikos prezidento, nutarė pasirašyti savitarpinės pagalbos sutartį, pasiūlant, kad Sovietų Sąjunga vietoj įgulų paskirtų savo karinę misiją prie Lietuvos kariuomenės štabo. Tokia pat Lietuvos karinė misija turėtų būti ir prie Sovietų Sąjungos kariuomenės štabo. Šioms deryboms paskirta delegacija: pirmininkas — Urbšys, nariai — Bizauskas ir Raštikis. Be to, prie delegacijos buvo priskirti keli ekspertai (Merkelis: Smetona, 546 psl.).
Spalio 7 d. ši delegacija nuvyko į Maskvą ir tos pat dienos vakarą pradėjo derybas su Molotovu ir Potemkinu. Molotovas priešinosi Lietuvos pasiūlymams aiškindamas, kad tas pakeitimas kenktų jau sudarytoms tokioms pat sutartims su Latvija ir Estija.
Kitą dieną posėdyje dalyvavo ir Stalinas. Jis atmetė Lietuvos siūlymą ir sakė, kad priimtas gali būti tik jų pasiūlymas be pakeitimų. Jis užtikrino, kad Sovietų įgulos bus Lietuvoje tik kol baigsis karas ir kad jos reikalingos pačios Lietuvos apsaugai nuo Vokietijos. Tartum norėdamas parodyti savo gerą valią Stalinas sumažino įgulų skaičių iš 50,000 iki 20,000, bet griežtai atsisakė diskutuoti visišką įgulų panaikinimo klausimą. Susidarius tokiai padėčiai, delegacijos nariai — Bizauskas ir Raštikis — spalio 9 d. sugrįžo į Kauną su pranešimu savo vyriausybei.
Lietuvos vyriausybė nebematė kitos išeities, kaip tik Sovietų reikalavimus priimti. Tokį sprendimą darant, buvo galvota, kad Lietuva vistik lieka nepriklausoma. Laikui bėgant, gal būt, įvyks kokių tarptautinių pasikeitimų, dėl kurių Sovietai turės atitraukti savo įgulas, ir Lietuva vėl atgaus pilną suverenumą.
Po tokio sprendimo spalio 10 d. Maskvoje įvyko paskutinis posėdis. Šį kartą Sovietai buvo daug griežtesni ir pateikė pasirašyti perredaguotą sutartį. Dabar Vilniaus perleidimo ir savitarpinės pagalbos sutartys buvo sujungtos į vieną. Be to, kas labai svarbu, nebebuvo nuostato, kad jų įgulos bus Lietuvoje tik kol baigsis karas. Į griežtus Urbšio protestus Sovietai nekreipė jokio dėmesio. Spalio 10 d. vakare Urbšys šią sutartį pasirašė (L.E. VIII t., 519 psl.).
Pagal K. Musteikį (Prisiminimų fragmentai, 59 ir 60 psl.), su Sovietais derybas visą laiką vedė vienas Urbšys. Ir tik spalio 9 d. Urbšiui į pagalbą buvo nusiųsti Bizauskas ir Raštikis. Jiems buvo pavesta, jei reikėtų, atsisakyti Vilniaus krašto, bet nesutikti su Sovietų įgulomis Lietuvoje. Sovietams nenusileidžiant, Urbšys pasakęs, kad tokiu atveju Lietuva atsisako nuo Vilniaus, bet neįsileis įgulų. Stalinas supykęs pareiškė: “Imsit ar neimsit Vilnių, bet Sovietų įgulos į Lietuvą vistiek bus įvestos”.
Kad Lietuvos vyriausybė būtų bandžiusi išvengti Sovietų įgulų, atsisakydama Vilniaus, neteko užtikti duomenų nei Lietuvių Enciklopedijoje nei A. Merkelio knygoje “Smetona”. Priešingai, Merkelis savo knygoje (547 psl.) sako, kad svarstant Sovietų įgulų klausimą, Vilniaus klausimas turėjo labai didelės, o gal net ir lemiamos reikšmės. Pagal Merkelį, atsisakymas Vilniaus būtų davęs Sovietams progą tvirtinti, kad Lietuvos politika dėl Vilniaus buvo veidmainiška ir kad dabar Lietuva Vilniaus atsižada. Kadangi Vilnius lietuvių tautai buvo labai svarbus, tai jo nepriėmimas, nors ir iš priešo rankų, būtų galėjęs sukelti tautoje labai stiprią audrą, prieš kurią negalima būtų atsispirti ir nepriklausomybę išlaikyti.
Tuojau po savitarpinės pagalbos sutarties pasirašymo į Lietuvą įėjo Sovietų kariuomenės daliniai ir sustojo sutartose bazėse.
SUOMIŲ-SOVIETŲ KARAS
Prasidėjus II Pasauliniam karui, ir Sovietų Sąjungai stiprinantis Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, nebuvo užmiršta ir Suomija.
Sudarymui geresnės apsaugos Leningradui Sovietai nutarė įsigyti stiprias bazes toliau nuo šio miesto, Suomijos teritorijoje. Todėl 1939 m. spalio 5 d. Suomijos pasiuntiniui Maskvoje buvo pranešta, kad Sovietai nori tartis su Suomija įvairiais klausimais, kurie atsirado kilus karui.
Tik užbaigus derybas su Lietuva, spalio 12 d., prasidėjo pasitarimai su Suomija. Sovietai, be kitko, reikalavo, kad Suomija išnuomotų 30 metų Hanko uostą su apylinke Sovietų armijos bazei, leistų Sovietų karo laivams naudoti Lappohja įlanką, sunaikintų pasienio zonoje esančius įtvirtinimus. Tuos reikalavimus išpildžius, Suomija būtų visai izoliuota nuo Baltijos jūros (P. Žilys: Suomių-Sovietų karas, 29 psl.).
Suomių vyriausybė, apsvarsčiusi Sovietų reikalavimus, nerado galimu juos patenkinti ir davė savo pasiūlymą, sutikdama perleisti Sovietų Sąjungai kai kuriuos Suomijai neturinčius didelės svarbos plotus. Derybos užsitęsė ilgai, bet susitarti nepasisekė. Lapkričio 13 d. Suomių delegacija išvyko iš Maskvos namo.
Lapkričio 26 d. Suomijos atstovui Maskvoje buvo įteikta Molotovo nota tvirtinanti, kad Suomija artilerijos sviediniais apšaudė vieną Sovietų kariuomenės dalinį. Keli kareiviai buvę užmušti ir dar keli sužeisti. Suomiai tuos kaltinimus, kaip neteisingus, atmetė.
Lapkričio 27 d. Molotovas pareiškė Suomijos atstovui, kad Sovietų Sąjunga atsisako nuo 1932 m. su Suomija sudaryto nepuolimo pakto, o lapkričio 30 d. Sovietų kariuomenė pradėjo puolimą (Žilys: Suomių-Sovietų karas, 38, 39 psl.).
Nuo pat karo pradžios Suomija stengėsi karą sustabdyti. Ji kreipėsi į Jungtines Amerikos Valstybes ir į Švediją bei Norvegiją, prašydama tarpininkavimo. Sovietai visai nesileido į kalbas.
Gruodžio 2 d. Suomija prašė Tautų Sąjungos sustabdyti šį karą. Tautų Sąjungos posėdis tam reikalui buvo paskirtas gruodžio 9 d. Sovietai savo atstovo į šį posėdį neatsiuntė. Tuomet, gruodžio 11 d., buvo pareikalauta abiejų pusių atstatyti taiką Tautų Sąjungai tarpininkaujant. Suomiai sutiko, Sovietai — ne. Po to Sovietų Sąjunga buvo pripažinta karo kaltininke. Tautų Sąjungos nariai buvo prašomi teikti Suomijai pagalbą (Žilys: Suomių-Sovietų karas, 51, 52 psl.).
Karas abiem pusėm buvo sunkus. Suomiams trūko apginklavimo ir žmonių. Bet jiems lengvino uolėtas žemės paviršius, daugybė ežerų ir miškų. Taip pat daug padėjo įtvirtinta Mannerheimo linija, kurioje buvo pastatyta 90 fortų (Žilys: Suomių-Sovietų karas, 27 psl.).
Sovietams labai kliudė kelių stoka, pelkės, ežerai. Dėl to jų kariuomenė dažnai susigrūsdavo didesniais kiekiais ir būdavo geras taikinys suomiams.
Laike karo, nors esant ir nepalankioms pristatymo aplinkybėms, Suomija iš kitų valstybių gavo ne mažai pagalbos. Daugiausiai gauta iš Prancūzijos, Anglijos ir Švedijos: lėktuvų — 252, pabūklų — 860, kulkosvaidžių — 5,000, šautuvų — 490,000, šaudmenų — 22,000,000, aviacijos bombų — 15,700, prieštankinių pabūklų — 280 (Žilys: Suomių-Soivetų karas, 156 ir 157 psl.). Be to, gauta pinigais paskolų: iš Švedijos — 40 mil. kronų ir 10 mil. kronų dovana; iš Eksporto-Importo banko — 10 mil. dolerių; iš Jungtinių Amerikos Valstybių — 30 mil. dolerių. Be to, Švedijos cukraus fabrikai suaukojo milijoną kilogramų cukraus (Žilys: Suomių-Sovietų karas, 159 psl.).
Nežiūrint gautos pagalbos, karui užsitęsus, Suomiai pradėjo trūkti ginklų ir žmonių. Iš kitų Valstybių pagalbos negavo kiek reikėjo iš dalies dėl tų valstybių neskubėjimo, iš dalies dėl to, kad Švedija ir Norvegija nesutiko praleisti per savo kraštą svetimos kariuomenės transportų. O kito kelio nebuvo. Todėl Suomija, Švedijai tarpininkaujant, pradėjo bandyti tartis su Sovietais dėl taikos. Galų gale, po ilgų pastangų, derybos prasidėjo ir sutartis buvo pasirašyta 1940 m. kovo 12 d. Sovietai dabar jau daugiau reikalavo iš Suomijos, negu prieš karą. Norėdami taikos, suomiai turėjo tuos reikalavimus patenkinti.
Suomija, patenkindama Sovietų reikalavimus, neteko didelės dalies savo žemių, gyventojų ir pramonės. Beto, laike karo jų pačių apskaičiavimu, žuvo apie 25,000 ir buvo sužeista apie 44,000 karių. Sovietų karių, suomių apskaičiavimu, buvo daugiau kaip 200,000 užmuštų ir sužeistų (Žilys: Suomių-Sovietų karas, 160 psl.).
LIETUVOS INKORPORAVIMAS Į SOVIETŲ SĄJUNGĄ
Kaip ir reikėjo manyti, Sovietų kariuomenės įvedimas Lietuvon buvo ne vien apsauga prieš galimą Vokietijos agresiją, bet pasiruošimas galutinai Lietuvos, o taip pat Latvijos ir Estijos okupacijai ir įjungimui į Sovietų Sąjungą.
Pasibaigus Suomių-Sovietų karui, Sovietų Sąjunga pradėjo kaltinti Lietuvą sudarytos savitarpinės sutarties nevykdymu ir veikimu prieš jų įgulas Lietuvoje. 1940 m. gegužės 25 d. Molotovas įteikė Lietuvos atstovui Maskvoje notą, kaltindamas, kad Lietuvos vyriausybė grobianti Sovietų karius šnipinėjimo tikslams, juos tardanti, kankinanti ir net žudanti.
Gegužės 26 d. Urbšys įteikė Sovietų atstovui Kaune notą, prašydamas duomenų, kurie palengvintų tardymą ir kartu pranešdamas, kad Lietuvos vyriausybė darys viską suradimui dingusių karių. Gegužės 28 d. Lietuvos vyriausybė pranešė papildomai, kad šiam reikalui ištirti yra sudaryta komisija ir kad vienas Sovietų kareivis jau surastas ir sugrąžintas į savo dalinį.
Kadangi Sovietai, užuot bendradarbiavę, pradėjo visą šį reikalą pūsti savo spaudoje, Lietuvos vyriausybė nutarė siųsti Urbšį į Maskvą galutinam ir pilnam išsiaiškinimui.
Birželio 4 d. buvo gautas pranešimas, kad Molotovas sutinka tartis, bet jis nori kalbėti ne su Urbšiu, o su ministeriu pirmininku Merkiu.
Merkiui nuvykus Maskvon, pirmas pasitarimas buvo birželio 7 d. Molotovas, be kareivių grobimo, dabar dar prikišo, kad vidaus reikalų ministeris Skučas ir Saugumo departamento direktorius Povilaitis yra nusistatę prieš Sovietus ir turi būti atleisti. Antram pasitarime, birželio 9 d., be tų pačių kaltinimų, Molotovas dar pareiškė, kad Lietuva turi sudariusi slaptą karinę sąjungą su Latvija ir Estija, nukreiptą prieš Sovietų Sąjungą.
Birželio 11 d. į Maskvą nuvyko ir Urbšys, nuveždamas prezidento Smetonos asmenišką laišką Sovietų aukščiausios tarybos pirmininkui Kalininui, užtikrinantį Lietuvos palankumą Sovietų Sąjungai.
Į Lietuvos delegacijos paaiškinimus ir pristatytus dokumentus visai nebuvo kreipiama dėmesio, nes Sovietų Sąjungos tikslas buvo ne išsiaiškinti tikrą padėtį, bet, remiantis išgalvotais kaltinimais, pradėti galutinę Lietuvos okupaciją. Rezultatas: 1940 m. birželio 14 d., apie vidurnaktį, Molotovas įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministeriui Urbšiui ultimatumą su tais pačiais kaltinimais ir reikalavimais:
1. Ministeris Skučas ir direktorius Povilaitis turi būti atiduoti teismui už nusikaltimus prieš Sovietų įgulas Lietuvoje.
2. Turi būti sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė, kuri norėtų ir galėtų užtikrinti savitarpinės pagalbos sutarties vykdymą.
3. Tuojau turi būti įsileista Lietuvon neribotas Sovietų kariuomenės skaičius.
Ultimatumo terminas — birželio 15 d. 10 val. ryto. Šis ultimatumas Lietuvos vyriausybės buvo gautas tik apie 2 val. ryto. Reiškia, jam apsvarstyti liko vos kelios valandos laiko (L.E. VIII t., 520 ir 521 psl.).
Jau 1939 m. rudenį, įvesdami savo įgulas Lietuvon, Sovietai planavo galutinę okupaciją ir stengėsi savo įgulas išdėstyti tam reikalui patogiose vietose;
Atiduodami Lietuvai Vilniaus sritį, jie, matyti, galvojo, kad Lietuvos vyriausybė ir centrinės įstaigos kuo greičiausiai kelsis Vilniun. Todėl jie įkurdino stiprią įgulą Naujojoj Vilnioj. Vyriausybei Vilniun nesikeliant, 1940 m. gegužės 18 d. jie šią įgulą pradėjo kelti į Gaižiūnų poligoną, arčiau Kauno, kur buvo vyriausybė (Merkelis: Smetona, 569 psl.).
Gavus ultimatumą, tuojau buvo sušauktas vyriausybės posėdis pas respublikos prezidentą ultimatumui ir susidariusiai padėčiai apsvarstyti.
Pirmieji du ultimatumo punktai aiškiai rodė, kad Sovietai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, jie nori, kad Lietuva pati prisipažintų esanti kalta (Skučo ir Povilaičio atidavimas teismui). Taip pat jie nori Lietuvoje tokios vyriausybės, kuri aklai vykdytų visus Maskvos įsakymus. Pagal trečiąjį punktą Lietuva turėjo būti pilnai okupuota Sovietų kariuomenės.
Pirmasis dėl ultimatumo pasisakė prezidentas. Jis be svyravimo atmetė Sovietų kaltinimus. Jo žodžiais, galima būtų svarstyti naujos -vyriau-sybės sudarymo reikalą. Tik ir nauja vyriausybė, pirmoj eilėj turėtų būti priimtina Lietuvai, o ne Sovietams. Ypač prezidentas jaudinosi dėl pirmo ultimatumo punkto — Skučo ir Povilaičio atidavimo teismui. Prezidentas taip pat priminė neseną valstybės gynimo tarybos nutarimą, kad esant iš Sovietų pusės pavojui Lietuvos nepriklausimybei, reikia pasipriešinti ginklu (Musteikis': Prisiminimų fragmentai, 103 psl.).
Po to, prezidentas paprašė pasisakyti kitus vyriausybės narius. Už ultimatumo atmetimą pasisakė: prezidentas Smetona ir ministeriai: Musteikis, Jokantas ir Šakenis. Už ultimatumo priėmimą pasisakė ministeriai: Merkys, Audėnas, Bizauskas, Masiliūnas, Tamošaitis, o taip pat kariuomenės vadas Vitkauskas ir buvęs kariuomenės vadas Raštikis: Kovose dėl Lietuvos, II t., 23 ir 24 psl.). V. Šliogeris saVo atsiminimuose “A. Smetona žmogus ir valstybininkas”, 139 psl., o taip pat ir Merkelis savo knygoje “Smetona”, 575 psl., nurodo tą patį asmenų pasiskirstymą už ir prieš ultimatumą, tik su tuo skirtumu, kad Masiliūnas ir Tamošaitis svyravo, nebuvo tvirtai nusistatę ultimatumą priimti ar atmesti.
Daugumai pasisakius už ultimatumo priėmimą atrodo ir prezidentas Smetona mažiau tam besipriešino. Tik jis labai jaudinosi dėl Skučo ir Povilaičio likimo. Kartu jis pareiškė, kad protesto ženklan prezidentas turėtų pasitraukti saugesnėn vieton. Po šių diskusijų buvo nutarta pranešti Maskvai, kad Lietuva sutinka priimti pirmus du ultimatumo punktus, o dėl trečio punkto nori vesti derybas. Kartu pranešta, kad naują vyriausybę sudaryti pavesta Raštikiui. Tikėtasi, kad Raštikis gal bus Maskvai priimtinas. Taip pat pritarta prezidento pasitraukimui (Raštikis; Kovose dėl Lietuvos, II t., 24 ir 25 psl.; L.E. VIII t., 521 psl.).
Pagal Merkelį, Skučą ir Povilaitį atiduoti teismui daugiausia įkalbinėjo Bizauskas ir Merkys. Pagal juos, jiems nieko perdaug blogo neturės būti, nes juk juos teis savas teismas. Bet jie visai užmiršo, kad pagal veikusius Lietuvos įstatymus, Skučui ir Povilaičiui joks kaltinimas negalėjo būti primestas ir kad jų asmenyje, greičiau, buvo Sovietų prasimanytais kaltinimais kaltinama pati Lietuva ir visa Lietuvos vyriausybė. Prezidentas Smetona jokiu būdu nesidavė perkalbamas atiduoti juos teismui (Merkelis: Smetona, 576 psl.).
Kadangi Smetona buvo prieš ultimatumo priėmimą, išskiriant naujos vyriausybės sudarymą, o dauguma vyriausybės narių už priėmimą, jis paskyrė Raštikį sudaryti naują vyriausybę ir pasakė, kad kitų dviejų punktų svarstyme jis nedalyvaus, nors posėdyje ir pasiliks, arba atsistatydins, arba paves laikinai savo pareigas ministeriui pirmininkui. Visi posėdžio dalyviai pareiškė, kad prezidentas neatsistatydintų, bet paimtų kuriam laikui atostogų (Merkelis: Smetona, 577 psl.).
Pagal K. Musteikį, taip pat Smetona sutiko tik vyriausybę pakeisti, o pirmo ir trečio punktų nesutiko priimti ir pareiškė, kad protesto ženklan jis savo pareigas perduos ministeriui pirmininkui ir pats išvažiuos. Sakė, kad jam pasilikus, Sovietai priverstų jį pasirašyti įvairius dokumentus Lietuvos subolševikinimui. Tam posėdy, nors balsavimo ir nebuvo, bet visiems pareiškus savo nuomonę, paaiškėjo: 1. Naują vyriausybę sudaryti prezidentas paveda Raštikiui. 2. Su daugumos vyriausybės, kariuomenės vado ir naujai paskirto ministerio pirmininko siūlymu ultimatumą priimti prezidentas nesutinka. 3. Pagal konstituciją prezidentas savo pareigas paveda ministeriui pirmininkui ir pats išvyksta užsienin (Musteikis: Prisiminimų fragmentai, 106 ir 107 psl.).
Prezidentui Smetonai atsisakius toliau dalyvauti ultimatumo svarstyme, buvo laikoma, kad ultimatumas yra priimtas. Generolas K. Musteikis siūlė maždaug tokį pranešimą Maskvai: “Lietuvos vyriausybė protestuoja prieš Sovietų Sąjungos reikalavimus, kaip visai nesuderinamus su sutartimis, bet, nematydama kitos išeities, jiems nusileidžia.” Pasisakiusieji už ultimatumo priėmimą išsigando, kad tas gali supykinti Sovietus ir siūlė protestą išbraukti. Tuomet buvo pasiūlytas toks pranešimas: “Nors Sovietų Sąjungos reikalavimai priešingi sutarčiai, tačiau Lietuvos vyriausybė, neturėdama kitokios išeities, su jais sutinka.”
Kadangi visi posėdžio dalyviai buvo labai sujaudinti ir susirūpinę, tai rezultate Maskvai buvo tik pranešta: “Vyriausybė sutinka” (Merkelis: Smetona, 577 psl.).
Posėdžiui pasibaigus, prezidentas Smetona pasikvietė Skučą-ir jam papasakojo jį lietusį tokį skaudų reikalą. Skučas, baisiai nustebęs ir apsiašarojęs, pareiškė: “Naktis nemiegodavau, kad kiti, mano bendradarbiai galėtų miegoti, o dabar mane išdavė. Gal taip ir reikėjo.”
Atėjęs Merkys bandė jį guosti, kad jis bus teisiamas lietuviško teismo. Į tai Skučas atsakė: “Žinia . . . Neturiu jokiu iliuzijų. Minios teismas kaltins, minia teis, kaip Maskva norės.”
Pasilikus Smetonai vienam su Skuču, jis patarė Skučui su šeima tuojau bėgti iš Lietuvos. Kiek pagalvojęs Skučas pareiškė: “Nebėgsiu. Išbėgus man, kiti turės atsakyti. Aš ir Povilaičiui sakiau, kad nebėgtų. Kaip bus, taip bus — palieku” (Merkelis: Smetona, 579 psl.).
(Bus daugiau)
(Pabaiga)
Savo promemorijoje prezidentas Smetona rašo: “Vienas kitas gali manyti, jog prezidentas visdėlto norėdamas galėjo įsakyti kariuomenės vadui priešintis ginklu Sovietų įguloms. Juk gi jis ne veltui yra vyriausias ginkluotų pajėgų vadas. Taip teisiškai, bet kitaip praktiškai. Prezidento įsakymas turi būti gynimo metu pasirašytas ministerio pirmininko. Pasisakęs nesipriešinti, nei Merkys, nei Raštikis nebūtų davę savo parašų. Žinoma, dar būtų galima paskirti ministeriu pirmininku gen. Musteikį, pasisakiusį už pasipriešinimą, ir iš jo gauti parašą įsakymui. Tada reikia ir naują kariuomenės vadą turėti, nes generolas Vitkauskas negi būtų ėjęs prieš savo ištartą nuomonę. Tokiems pakeitimams, jeigu ir būtų buvę įmanoma, nebuvo laiko” (Merkelis: Smetona, 578 psl.).
Taigi, Lietuvos užsienių reikalų ministeris Urbšys, tuo laiku buvęs Maskvoje, 1940 m. birželio 15 d. 9 val. ryto perdavė Sovietų vyriausybei Lietuvos vyriausybės sutikimą priimti jų ultimatumą.
Tą pačią birželio 15 d., po pietų, buvo gautas pranešimas iš Urbšio, kad Raštikis, kaip ministeris pirmininkas, Maskvai yra nepriimtinas ir kad Sovietų Sąjungos specialus įgaliotinis Dekanozovas greitai atskris į Kauną tartis dėl naujos vyriausybės sudarymo (L.E. VIII t., 521 psl.). Netrukus buvo pranešta, kad Sovietų tankai iš Gaižiūnų bazės, arčiausios prie Kauno, važiuoja Kauno link. Maždaug tuo pačiu laiku ir naujieji Sovietų kariuomenės daliniai peržengė Lietuvos sieną.
Dabar jau buvo visiškai aišku, kad Sovietų Sąjunga smurtu ir jėga vykdo Lietuvos okupaciją, o prezidentas ir krašto vyriausybė yra reikalingi tik jų niekšiškiems darbams legalizuoti. Todėl prezidentas Smetona tuojau įgaliojo ministerį pirmininką Merkį jį pavaduoti, o pats su artimaisiais tą pačią dieną prie Kybartų perėjo Vokietijos sieną. Su juo kartu pasitraukė tik vienas vyriausybės narys, krašto apsaugos ministeris, gen. Musteikis (L.E. VIII t., 521 psl.).
Per porą sekančių dienų Lietuvos okupacija buvo pilnai įvykdyta. Naują vyriausybę, Dekanozovo patvarkymu, sudarė Paleckis. Naujoji vy-
riausybė nebeturėjo jokios galios. Tos vyriausybės rankomis viską tvarkė Sovietų Sąjunga taip, kaip norėjo ir kaip jai buvo naudinga.
Sovietų Sąjunga, su savo kariuomenės pagalba okupavusi Lietuvą, norėjo parodyti pasauliui, kad ji nesikiša į Lietuvos vidaus reikalus. Neva Lietuva pati keičia savo valdymosi sistemą. Tam reikalui buvo paskirti “liaudies seimo” rinkimai 1940 m. liepos 14 d. Bet dar prieš rinkimų paskelbimą, birželio 27 d., buvo sustabdyti visi laikraščiai ir žurnalai, ėję prieš okupaciją, o jų vieton pradėta leisti nauji, palankūs komunistams. Liepos 1 d. uždarytos visos organizacijos, įrašytos į draugijų registrą. Legalizuota komunistų partija ir komjaunimo organizacija (VI.25 ir 28). Naktį iš liepos 11 į 12 d. suimta apie 2000 vadovaujančių asmenų. Tai vis pasiruošimas “liaudies seimo” rinkimams.
Patiems “liaudies seimo” rinkimams naujos vyriausybės buvo priimtas rinkimų įstatymas. Pagal jį rinkimams kandidatus statė “liaudies susirinkimai”. Kandidatų buvo statoma tik tiek, kiek jų turėjo būti išrinkta. “Liaudies susirinkimai” buvo pravedami komunistų, pateikiant iš anksto sudarytą kandidatų sąrašą. Pakeisti sąraše išvardintus asmenis nebuvo galima.
Prieš rinkimus buvo varoma plati agitacija už išstatytus kandidatus, kartu juodinant nepriklausomą Lietuvą ir aukštinant Sovietų Sąjungą. Bet apie Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą prieš rinkimus nebuvo kalbama.
Nežiūrint didelio spaudimo, kad visi eitų balsuoti, rinkimų dieną balsavo apie 15-20%. Tada Paleckis rinkimus pratęsė dar vienai dienai. Po to, liepos 17 d., buvo paskelbta, kad rinkimuose dalyvavo 95.1% turėjusių teisę balsuoti. Tuo tarpu stebėtojų nuomone, iš tikrųjų balsavo gal tik apie 20%.
Pirmas to seimo posėdis buvo paskirtas liepos 21 d. Dabar jau naujai leidžiami komunistiniai laikraščiai pradėjo rašyti, kad lietuvių tauta per šiuos rinkimus parodė savo pasiryžimą įsijungti į “laisvų ir laimingų Sovietų Sąjungos tautų šeimą”. Tai esąs nurodymas išrinktam “liaudies seimui” tą įjungimą padaryti.
Seimo posėdžio metu buvo balsuojama viešai, rankų pakėlimu. Balsų niekas neskaičiavo. Tokiu būdu šios seimo sesijos metu buvo priimtos dvi deklaracijos. Pagal pirmąją — Lietuvoje įvedama sovietinė santvarka, ir Lietuva padaroma sovietų (tarybų) socialistine respublika. Antrąja deklaracija prašoma Sovietų Sąjungos aukščiausioji taryba priimti Lietuvos tarybų socialistinę respubliką į Sovietų Sąjungą.
1940 m. rugpiūčio 3 d. Sovietų Sąjungos aukščiausioji taryba paskelbė Lietuvos tarybų socialistinę respubliką (LTSR) keturioliktąja Sovietų Sąjungos respublika.
1940 m. rugpiūčio 24 d. tas pats “liaudies seimas”, nepaprastoj sesijoj, priėmė naują LTSR konstituciją.
Tokiu būdu Sovietų Sąjunga suvaidino Lietuvos inkorporavimą į savo valstybę.
Šiuo Lietuvos inkorporavimu Sovietų Sąjunga sulaužė visą eilę tarptautinių sutarčių:
1. Lietuvos-Sovietų Sąjungos taikos sutartį, pasirašytą 1920 m. liepos 12 d.
2. Tautų Sąjungos statuto dešimtą straipsnį, pasmerkiantį agresiją.
3. Lietuvos-Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį, pasirašytą 1926 m. rugsėjo 28 d. ir, 1934 m. balandžio 4 d. protokolu, pratęsta iki 1945 m. gruodžio 31 d.
4. Briand-Kellogo paktą — atsisakymą nuo karo, kaip tautinės politikos įrankio.
5. Lietuvos-Sovietų Sąjungos sutartį, apibrėžiančią agresoriaus sąvoką, pasirašytą 1933 m. liepos 5 d.
(L.E. VIII t., 522-525 psl.).
AR LIETUVA GALĖJO GINKLU PASIPRIEŠINTI SOVIETINEI OKUPACIJAI?
Atrodo, kad pagal ano meto sąlygas Lietuvos vyriausybė pasielgė teisingai, nesipriešindama Sovietų Sąjungos agresijai jėga, dėl šių motyvų:
1. Sovietų Sąjunga buvo sutraukusi į Lietuvos pasienį daug didesnę kariuomenę, negu Lietuva kad turėjo. Be to, Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai jau buvo ir Lietuvos viduje. Tie daliniai, aišku, būtų taip pat puolę Lietuvos kariuomenės dalinius pasipriešinimo atveju. Sovietų kariuomenė buvo daug geriau ginkluota (sunkieji tankai, kokių lietuviai visai neturėjo, galingesnė aviacija).
Lietuvos kariuomenės prieštankinių pabūklų ir sunkiųjų kulkosvaidžių daliniai, tuometinio kariuomenės vado Vitkausko įsakymu (ar tik ne su Maskvos žinia?) buvo išskirti iš savo kariuomenės pulkų ir išsiųsti šaudymo pratimams (Raštikis: Kovose dėl Lietuvos, II t., 24 psl.). Taigi, tokie kariuomenės pulkai kovingumo atžvilgiu buvo labai susilpninti. Grįžti tiems daliniams į savo pulkus būtų reikėję daug laiko. O juk Sovietų kariuomenė, esanti Lietuvoje, tikriausiai būtų pastojusi jiems kelią ir visai neleidusi grįžti.
2. Vykdyti pasipriešinimui reguliarios kariuomenės būtų neužtekę. Būtų reikėję skelbti mobilizaciją. Mobilizacijai įvykdyti ir vyrams pristatyti į frontą būtų reikėję kelių dienų. O jeigu Sovietų įgulos, esančios Lietuvoje, būtų mobilizaciją trukdžiusios, kas tikriausiai būtų buvę, tai ta mobilizacija būtų arba pavėluota arba, dėl trukdymo visai nepavykus.
3. Šaulių Sąjunga buvo visai nereikšminga, nes, jei kai kurie daliniai ir turėjo šautuvus, tai neturėjo šovinių. Šauliai galėjo veikti tik kaip pagalbiniai daliniai prie kariuomenės.
4. Iš kitų kraštų jokios pagalbos negalima buvo gauti. Vokietijos atstovas jau anksčiau aiškiai pasakė, kad jie nėra užinteresuoti Lietuvos likimu ir niekuo Lietuvai nepadės. Kiti kraštai jeigu ir būtų pažadėję kokią pagalbą, tai vargu ar ta pagalba būtų gauta, nes juk Lietuva buvo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos apsupta iš visų pusių, išskiriant labai siaurą ruožą Baltijos jūros, kur galėjo priplaukti gal tik žvejų laiveliai.
5. Kaip matyti iš 1-4 punktų, Lietuvos kariuomenė galėjo priešintis tik labai trumpą laiką ir jos pralaimėjimas buvo visai aiškus.
6. Mūšiams vykstant, daug karių būtų žuvę arba likę invalidais, o patekusieji į nelaisvę, reikia manyti, neatidėliojant būtų išgabenti kur nors į Sovietų Sąjungos gilumą greitesniam ar lėtesniam sunaikinimui darbo stovyklose. Pasipriešinimui neįvykus, Lietuviai kariai, nors ir sunkiose sąlygose, buvo palikti Lietuvoje ar arti jos sienų. Prasidėjus vokiečių-sovietų karui daug jų išsigelbėjo ir aktyviai dalyvavo Lietuvos sukilime.
7. Ne tik kariai būtų nukentėję. Reikia prileisti, kad įvykus pasipriešinimui, taip pat ir civiliai būtų buvę daugiau naikinami, o trėmimas į Sibirą būtų buvęs įvykdytas anksčiau ir daug platesniu mastu.
Buvęs krašto apsaugos ministeris K. Musteikis, savo “Prisiminimų fragmentuose” svarstydamas Lietuvos paskelbtojo neutralumo naudą, tarp kitko, rašo (51 psl.): “Su rusais nekariavom, o vistiek jie barbariškai dešimtimis tūkstančių išžudė visai nekaltų lietuvių, prievarta išvarė į Sibirą ir ten badu išmarino ar žiaurumais sunaikino. O kas būtų buvę, jei kartu su vokiečiais būtume kariavę prieš juos? Realybė, greičiausiai, būtų buvusi ta, kad šiandien nebūtų nei rusų okupuotos Lietuvos, nei čia, laisvajame pasaulyje, simbolinės Nepriklausomos Lietuvos. Apie Lietuvą niekas nieko negirdėtų, kaip niekas negirdi apie Hitlerio Slovakiją, Volgos vokiečių ar Krymo totorių respublikas.”
Lygiai tas pats likimas būtų galėjęs Lietuvą ištikti, jei ji būtų atmetusi Sovietų Sąjungos ultimatumą ir viena pati jai pasipriešinusi. Šiandien tai būtų žuvusi ne tik valstybė, bet ir tauta. Ir niekas nebūtų dėl to sielojęsis.
8. Jėga pasipriešinimas Sovietų okupacijai duotų didelį moralinį pasitenkinimą tik patiems lietuviams. O tarptautiniu mastu Lietuvos padėtis būtų lygiai tokia pat, kaip yra dabar. Užtenka tik prisiminti drąsius Varšuvos sukilėlius, Jugoslavijos partizanus. Jų drąsa ir pasiryžimas, atrodo, yra visai užmiršta ir tik pačios tos tautos gali didžiuotis savo sūnų drąsa. Dar daugiau. Prisiminkime lenkų karių narsias kovas su vokiečiais Italijoje, prie Monte Casino, kur jie kovėsi grynai už vakariečių reikalus. Sprendžiant Lenkijos pokarinį likimą, tų vyrų aukos visai buvo užmirštos, ir Lenkija atiduota Sovietų Sąjungos malonei.
9. Prasmingas ir reikalingas buvo lietuvių sukilimas, kada 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo vokiečių ir sovietų karas. Čia lietuviai parodė, kad jie nebijo, reikalui esant, susiremti su daug gausesniu priešu ir laimėti. Sukilėliai per porą dienų palaužė sovietų kariuomenės pasipriešinimą Lietuvoje ir vėl paskelbė nepriklausomą Lietuvą. Vokiečių kariuomenei teko okupuoti nepriklausomą Lietuvą, o ne vieną iš Sovietų Sąjungos respublikų. Lietuviai sukilėliai — kariai, šauliai, studentai, moksleiviai, tarnautojai ir darbininkai — aiškiai parodė pasauliui, kad jie nenori priklausyti Sovietų Sąjungai ar Vokietijai, bet nori gyventi ir tvarkytis savarankiškai. Lietuvių tauta brangiai sumokėjo už šį žygį — iš apie 100,000 dalyvavusių sukilime apie 2,700 žuvusių ir apie 4,000 sužeistų (L.E. XXIX t., 175 psl.). Šis žygis turi būti laikomas dideliu lietuvių pasididžiavimu. Bet, nors visos valstybės apie šį sukilimą puikiai žinojo, kada buvo sprendžiamas pokario valstybių likimas, tas lietuvių žygis jau buvo užmirštas ar nenorėtas prisiminti. Tas dar kartą parodo, kad tautos ar valstybės garbingi ir didvyriški žygiai, sprendžiant reikalus tarptautiniu mastu, reikšmės neturi. Ten nusveria galingųjų valstybių jėga ir interesų reikalai.
10. Gerai padarė prezidentas Smetona, kad protesto ženklan pasitraukė į užsienį ir paliko ministerį pirmininką Merkį jį tik pavaduoti pagal konstitucijos 71 straipsnį. Tokiu būdu, esant Smetonai gyvam ir neatsisakiusiam prezidento pareigų, Dekanozovo padiktuota ir Merkio paskirta nauja vyriausybė su Paleckiu priešaky primesta Lietuvai neteisėtai — ne pagal konstituciją. Dėl to ir tos vyriausybės visi darbai teisiniu atžvilgiu yra neteisėti (L.E. XV t., 360 psl.). Jei prezidentas būtų nepasitraukęs, jis būtų buvęs priverstas visus tuos pakeitimus patvirtinti, kaip atsitiko Latvijoje ir Estijoje, ir tuo duoti tiems veiksmams teisėtumo pagrindą.
Lietuvių visuomenė laisvajame pasaulyje dar ir dabar yra suskilusi: vieni yra nuomonės, kad nereikėjo priešintis, kiti — kad reikėjo. Pastaroji grupė kaip pavyzdį nurodo Suomijos pasipriešinimą.
Reikia prisiminti, kad Suomijos sąlygos pasipriešinimui daug kuo skyrėsi nuo Lietuvos (žiūrėk smulkiau skyrių Suomių-Sovietų karas):
1. Suomijos žemės paviršius buvo labai geras apsigynimo karui: uolėtas, daugybė ežerų ir miškų; jie turėjo įtvirtintą Mannerheimo liniją, šios sąlygos lengvino suomiams gintis ir labai sunkino Sovietų kariuomenės judėjimui, ypač su sunkiaisiais ginklais.
2. Suomija tikėjosi gauti ir gavo daug, nors ir nepakankamai, paramos iš kitų kraštų ginklais, šaudmenimis ir net savanoriais.
3. Suomijoje nebuvo iš anksčiau Sovietų kariuomenės, kuri būtų galėjusi sudaryti krašte antrą frontą, trukdyti suomių kariuomenės judėjimą, trukdyti mobilizaciją ar pagalbos iš kitų kraštų pristatymą.
Nežiūrint šių palankesnių, negu Lietuvos sąlygų, ypač pagalbos iš užsienio, po keturių mėnesių sunkaus karo pati Suomija buvo priversta prašyti Sovietų Sąjungos taikos derybų, kitaip sakant, kapituliuoti ir priimti daug sunkesnes dabar Sovietų padiktuotas sąlygas.
Tiesa, daug kas dėl šio karo laiko Suomiją garbės nusipelnusia tauta. Bet tai ir viskas. Baigiantis antram pasauliniam karui, niekas neprisiminė tos narsios tautos garbingumo ir neužtarė prieš Sovietų Sąjungą. Pastaroji pasielgė su Suomija taip, kaip ji norėjo.
BAIGIAMOSIOS PASTABOS
Sovietų Sąjunga po oficialaus Lietuvos, Latvijos ir Estijos “priėmimo”, 1940 m. rugpiūčio 11 d., pranešė kitų valstybių atstovams, kad dabar Lietuvos tarptautiniai reikalai pereina į Sovietų Sąjungos rankas. Todėl kitų valstybių atstovybės Kaune turi užsidaryti iki rugpiūčio 25 d. (L.E. XV t., 351 psl.).
Užsienio valstybių reakcija į tai buvo nevienoda. Pirmosios inkorporaciją pripažino Vokietija ir Švedija. Italija ir Prancūzija Lietuvos atstovybes perdavė Sovietams, bet inkorporacijos nepripažino. Šveicarija atstovybės ir konsulato veikimą sustabdė, bet turtą perėmė savo žinion, neperdavė Sovietams.
Aiškiausią šiuo reikalu liniją užėmė Jungtinės Amerikos Valstybės. Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Sumner Welles 1940 m. liepos 23 d. oficialiai paskelbė, kad Jungtinės Valstybės nepripažįsta Pabaltijo valstybių prievarta padaryto įjungimo į Sovietų Sąjungą. Prezidentas F. D. Roosevelt 1940 m. spalio 15 d. atsilankiusiems pas jį Amerikos Lietuvių Tarybos asmenims pasakė: “Sakoma, kad Lietuva neteko savo nepriklausomybės. Yra klaida taip sakyti. Lietuva nėra praradusi savo nepriklausomybės, Lietuvos nepriklausomybė laikinai yra sutrukdyta. Laikas ateis, ir Lietuva vėl bus laisva.”
Valstybės departamentas kasmet pakartotinai skelbia tos okupacijos nepripažinimą (L.E. XV t., 370 psl.).
Kaikuriose valstybėse, pasibaigus antrajam pasauliniam karui, Lietuvos oficialus atstovavimas buvo atstatytas, kaip pavyzdžiui Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje (L.E. XV t., 352 psl.).
Prezidentas Smetona, išvykęs užsienin, norėjo kuo ilgiausiai pasilikti Europoje, arčiau Lietuvos, ir stebėti tolimesnę įvykių eigą. Deja, to negalėjo padaryti, iš dalies todėl, kad Europos valstybės, Sovietų Sąjungos spaudžiamos, nenorėjo jo savo krašte laikyti. Iš kitos pusės, jis neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, o kur nors gauti darbą buvo sunku.
Todėl Smetona, Vokietijos spaudžiamas, turėjo apleisti tą kraštą ir per Šveicariją, Portugaliją ir Braziliją 1941 m. kovo 10 d. atvyko į Ameriką. Čia balandžio 1 d. jis vizitavo Valstybės sekretoriaus padėjėją Sumner Welles, o balandžio 18 d. privačioje audiencijoje buvo priimtas F. D. Roosevelto (Merkelis: Smetona, 650 ir 652 psl.).
Amerikoje jis važinėjo su paskaitomis amerikiečiams ir tokiu būdu rado nemaža Lietuvos reikalui užjaučiančių žmonių.
Ne be to, kad nebūtų buvę jo darbui ir priešingai nusistačiusių žmonių, kurie jo pastangas Lietuvos byloje visaip trukdė. Nežiūrint to, atrodo, kad jo pasiryžimas nebuvo veltui. Lietuvos atstovas Vašingtone Žadeikis 1941 m. liepos 25 d. rašė Smetonai, kad Lietuvos respublikos prezidento buvimo užsienyje reikšmė ilgainiui didėsianti (Merkelis: Smetona, 658 psl.).
Kad Smetonos buvimas Amerikoje turėjo reikšmės Lietuvos bylai, galima spręsti iš Sovietų Sąjungos jaudinimosi. Smetona norėjo parašyti ir išleisti savo atsiminimus, kur, savaime aišku, būtų buvę daug karčių faktų, nukreiptų prieš Sovietus. Jie, sužinoję apie tuos atsiminimus per savo ambasadą, darė spaudimą per Valstybės Departamentą, kad tokius atsiminimus jis negalėtų išleisti.
Nežiūrint įvairių tokių trukdymų, Smetonos veikla nuolat didėjo, sulaukdama vis daugiau žymių amerikiečių talkos (Merkelis: Smetona, 667 psl.).
Reikia manyti, kad prezidentas Smetona nemažai būtų atsiekęs savo darbais, jei ne netikėta jo mirtis. Jis žuvo gaisro nelaimėje 1944 m. sausio 9 d. Gal būt, tai buvo nelaimingas atsitikimas, o gal kartais ir ilgos Sovietų rankos darbas.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Lietuvių Enciklopedija VIII, XV, XXV ir XXIX tomai.
2. A. Merkelis: Antanas Smetona (Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla). New York, N.Y., 1964.
3. K. Musteikis: Prisiminimų fragmentai. London, 1970.
4. S. Raštikis: Kovose dėl Lietuvos, II tomas. Los Angeles, Cąlif., 1957.
5. V. Šliogeris: Antanas Smetona — Žmogus ir valstybininkas. Cleveland, Ohio, 1966.
6. P. Žilys: Suomių-Sovietų karas 1939-1940. Karys, Brooklyn, N.Y., 1967.
