KAS GI NORĖTŲ MIRTI UŽ KLAUSTUKĄ?
Vokiečių socialdemokratų partija nuo 1945 m. buvo griežtai priešsovietiška. Ji nepripažino jokių kompromisų su sovietų okupuota Vokietijos puse. Šiandien, tačiau, viskas pasikeitė. Partijos vadas, kancleris W. Brandtas, neišdrįsta kalbėti apie sovietų okupuotą zoną. Jis ją vadina “DDR”, kas reiškia Vokiečių Demokratinę Respubliką. Taigi, sovietų okupuota Vokietijos dalis jam reiškia demokratinį valdymąsi.
Dar ir kaikurios kitos vokiečių partijos yra tų pat pažiūrų. Senieji, tvirti principai griūva, o naujų dar nėra. Trūkumas principų politikoje yra ryškus netik Vokietijoje, bet ir visoje šių dienų Europoje.
Tai sovietų pergalės ženklai. Nežiūrint pralaimėjimų tolimuose žemės kampuose, Sudane ir Maroke, sovietai griežtai valdo netik savo teritorijoje, bet laimi įtakos ir artimuosiuose ir netaip artimuose kaimynuose.
Peržvelgę šio amžiaus istoriją pastebime, kad sovietų pergalės politinėje arenoje nėra atsitiktinės, jos yra visai logiškos ir užtarnautos, nes jų priešai — Vakarų demokratijos, yra įgimtai silpnos dviejuose lemiamuose frontuose, būtent, užsienių politikos ir kariniame.
Šie du frontai turi bendrus keturis pobūdžius:
1. Juose būtinas viršesnis išmanymas ir patyrimas, be to laisvė nuo masių įsikišimo.
2. Būtinas slaptumo išlaikymas, pateikiant publikai tik labai bendro pobūdžio žinias (nes ir priešas klausosi!)-
3. Greiti sprendimai demokratijoje yra neįmanomi.
4. Planavimas iš anksto demokratijose yra trukdomas.
Šiuos keturis pobūdžius turint omenėje, aišku, kad absoliuti monarchija, ar bet kuri diktatūra užsienių politikos ir kariniame frontuose smarkiai viršija bet kokią, demokratiją. Tas viršijimas yra ryškus netik karo atveju, bet ir taikos metu, pav. diplomatijos srityje.
Demokratijoje masinės informacijos priemonės gali sukelti tokį fanatizmą, kuris pergyvenęs karą, neleis sudaryti blaivios taikos. Pav., pasipiktinimas nacių režimu, sukeltas Vakarų pasaulio masėse, išskyrus tik žmones sugebančius istoriškai galvoti, pagimdė baisią neapykantą vokiečiams ir jų sąjungininkams. Tuo tarpu tos pačios masės buvo nuteiktos stebėtis ir žavėtis sovietais ir visiškai nesipiktinti Potsdamo ir Jaltos sutartimis.
Liūdna tiesa čia aiškėja, kad masės niekad istoriškai neprotauja. Jos nei žino praeitį (iš kurios vienos tik galima įgyti pažinimo), nei galvoja pirmyn, už ateities kartas.
Sovietų pozicija pasaulio arenoje, deja, yra stipresnė ir už bet kurios absoliutinės monarchijos, nes jų vadai seka mesijaus ideologiją: jie yra įsitikinę, kad tiesa yra jų pusėje ir, kad jų uždavinys yra gelbėti pasaulį, net jei tektų įvykdyti ir nemoralius žygius. Jų akyse nekomunistinis pasaulis tik vegetuoja mirties šešėlyje, klaidose ir atsilikime, istoriškai jis jau nusidėvėjęs ir tik pūva. Taigi, komunistas mano, jog jo prievolė yra pagreitinti šią neatšaukiamą istorinę dramą.
Iš čia ir Susikūrė sovietų užsienių politikos forma: visiškas atsisakymas nuo kompromisų, nuo pasitraukimo, kad ir per centimetrą; pažiūra į savo oponentus, kaip istoriškai, moksliškai ir moraliniai žemesnius.
Neišstatomas viešai savo krašto žmonių kritikai, neturintis jokių moralinių priekaištų sau, nesirūpinantis jokiais rinkimais sovietinis valstybininkas gali ramiai eiti istorinės užsienių politikos kelių. Jis gali atsiekti daugiau kaip gudriausias politikas demokratijoje, kuriam reikia pataikauti savo rinkikams, ruoštis naujiems rinkimams, tuo pat metu vedant ir užsienių politiką.
Nesvarbu, kad nuo II Pas. karo Sovietijoje keitėsi vadai, Stalinai, malehkovai, kruščiovai ir bręžnevai, politinė linija liko griežtai ta patį — istorinė. Taktika gali kaitaliotis, tačiau strategija, esmėje — ta pati, nes tikslai vis tie patys, kurių atkakliai ir aklai siekiama (ir kurie visiems, net ir demokratams, yra toki aiškūs).
Komunistinę tikslų sistemą galima lyginti su Katalikų Bažnyčios. Abi jos turi tarptautinį požiūrį, nesikeičiantį tikėjimą, drausmę ir savęs atsižadėjimą. Pagrindinis skirtumas tik kitapasauliškumas Bažnyčios ir pasauliškumas komunistinės ideologijos.
Šiandien Bažnyčia virto lanksčia ir silpna, kai sovietai nenuilstamai ir atkakliai tebesiekia savų tikslų. Šiandien sovietai atstovauja šauktuką — Vakarai, gi, savo politinėmis abejonėmis ir svyravimu atstovauja klaustuką — “?” O, kas gi nori kovoti ir mirti už klaustuką?
N. R.
