LIETUVOS DUOKLĖ SOVIETINIAM MARSUI
Nors tarptautinės teisės nuostatai ir draudžia pavergėjui mobilizuoti į savo kariuomenę pavergtų tautų žmones, tačiau Sovietai šių visuotinių nuostatų nepaiso ir jų nesilaiko nei okupuotoje Lietuvoje, nei kituose užimtuose kraštuose.
Jau 1940 m., rusams užėmus Lietuvą, mūsų kariuomenė buvo likviduojama. II Pasaulinio karo metu iš jos likučių, sumaišius juos su rusais, buvo įsteigta vadinama “lietuviškoji divizija”. Tačiau ir šis rusiško pobūdžio karinis junginys pokario metais buvo išformuotas. Kokį nors, kad ir tik iš vardo lietuviški kariniai daliniai, nebuvo atkurti. Šia proga pažymėtina, kad raudonosios armijos rikiuotės tarnyboje nebuvo paliktas nė vienas lietuvis karininkas, kad ir komunistų partijos narys, jeigu jis savo laiku buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas. Net II Pasaulinio karo metu dalyvavę kautynėse bolševikų pusėje mūsų karininkai, pasižymėję kovose ir atžymėti aukštais sovietų ordinais, buvo iš kariuomenės atleisti, suteikiant jiems kurias nors administracines tarnybas.
*
Tačiau ir pokario metais Lietuvos kareivinės neliko tuščios. Jos buvo pripildytos gausiais rusų kariuomenės daliniais, pastatyta ir naujų kareivinių. Rusijai atitekusi šiaurinė Prūsijos dalis buvo beveik ištisai paversta rusų kariuomenės stovyklomis, poligonais.
Kaip gyventojų surašymo duomenys rodo, rusų kariuomenėje nuolat tarnauja 27-30,000 Lietuvos vyrų. Beveik visi jie išvežami į Rusijos plotus, Lietuviškieji rekrutai būna ten griežtai sekami, išsklaidomi po įvairius rusiškus dalinius. Tik labai mažas lietuvių skaičius tarnauja okupuotoje Lietuvoje laikomuose rusų kariuomenės daliniuose. Paliekami tik kai kurie labai patikimi komjaunuoliai dėl politinių bei propagandinių motyvų ar kaip ryšininkai su vieliniais gyventojais, vertėjais.
Lietuviai sunkiai patenka ir į rusu karo mokyklas, nes ir čia jais nepasitikima. Pagaliau jie ten labai ir nesiveržia.
Rusų kareivio gyvenimo sąlygos kietos, apranga ir maistas blogi, Visur trūksta patalpų. Karinės prievolės laikas trunka 2-4 metus. Daugelis lietuvių karinę prievolę atlieka Kaukaze, Kazachstane, Mongolijoje, prie Kinijos sienos, o taip pat Rusijos šiaurėje ir vidurinėje Rusijoje. Pažengusieji moksle ar juos baigę dažnai skiriami į branduolinių, cheminių ar raketinių ginklų dalinius. Nemaža jų dalis, atlikdami pratybas ir neturėdami tinkamos apsaugos, gerokai nukenčia dėl radioaktyvių medžiagų veikimo: grįžta nuplikę ar šiaip jau sužaloti. Bet ir grįžę negali ramiai gyventi, nes dažnai vėl tyliai mobilizuojami ar šaukiami pakartotiniams pratimams.
*
Mus pasiekė žinios, kad pastaruoju metu mūsų krašto okupantai ėmė ypatingai spausti pavergtuosius lietuvius, kad galėtų galimai didesnį skaičių geriausių ir mokyčiausių vyrų į savo kariuomenę mobilizuoti ir didžiausią karinę naudą iš jų išspausti.
1967 m. buvo priimtas naujas “Visuotinės karinės prievolės įstatymas”, labai nepalankus karinės prievolės amžiaus Lietuvos vyrams. Pagal jį mūsų krašto jaunimo ruošimas rusų karinei prievolei turi prasidėti jau mokyklos suole, taigi iš mažų dienų. Šiam reikalui vidurinėse, bendro lavinimo, amatų mokyklose, technikumuose, profesinėse ir technikos mokyklose įvestos karinio paruošimo pamokos. Ypač aukštai karinis parengimas buvo organizuotas Kretingos, Gargždų, Biržų, Joniškio, Joniškėlio, Vilniaus, Jonavos ir kituose rajonuose'.
Kariniam paruošimui buvo suformuota tam tikra nauja sistema. Į ją įjungtos įvairios propagandos “karinio-patriotinio auklėjimo” rajonų tarybos. Mokykloms atleidžiami mokymo tikslams reikalingi ginklai, prie mokyklų įruošiamos šaudyklos ir pratimų aikštės. 1971-72 m. karinis apmokymas turės būti įvestas jau visose mokyklose. Kartu stengiamas, moksleivių sportinį apmokymą ir sportinę veiklą taip suderinti, kad ji tarnautų karinio paruošimo reikalams.
*
Aukšta šių dienų karinė technika reikalauja kvalifikuotų ir mokytų specialistų. Okupantų spauda džiaugiasi, kad praėjusiais metais 99 proc. karo tarnybon rekrutuotų vyrų turėję karinės-techninės automobilių vairuotojų mechanikų, kompresorių įrengimų, radistų ir kitas specialybes. Daugiau kaip 60 proc. jaunuolių buvę komjaunuoliai ir apie 95 proc turėjo įsigiję “Pasiruošę tėvynės gynybai” ženklelius, beveik 3/4 karių turėję tam tikrus sportinius pažymėjimus.
Naujokai turi būti fiziškai tvirti vyrai. Šiam reikalui dar mokyklos suole daugelį kartų jų sveikata tikrinama, pasireiškusieji trūkumai šalinami.
Tačiau svambiausią jaunieji kareiviai turį būti “tvirtai politiškai indoktrinuoti”, pasiryžę kovoti ir žūti už komunistų partijos ir okupantų interesus. Kitais žodžiais tariant, turi mokėti kalti naujas vergovės grandines ir sugebėti patys jas užsidėti.
*
Šiam reikalui į okupuotąją Lietuvą atgabenta daugybė karinių propagandinių filmų, atskirose Lietuvos vietovėse, ypač ten, kur vyko sunkesnės rusų-vokiečių kovos, steigiami “kovinės šlovės muziejai”, puošiami žuvusiųjų raudonarmiečių kapai, statomi jiems paminklai, obeliskai. Prie atskirų pastatų, kuriuose karo metu buvo rusų kariniai štabai ar gyveno jų aukštieji generolai, įruošiamos memorialinės lentos.” Rūdnininku ir kitose giriose propagandos reikalams atstatytos buv. bolševikų partizanų slėptuvės.
Nežiūrint šių visų priemonių, pavergtieji lietuviai nenoriai ir tik prievarta varomi eina į raudonąją armiją. Užtat kolchozų, komjaunimo, mokyklų ir darboviečių vadovybės yra įpareigotos suruošti rekrutams “iškilmingas palydas” — išleistuves. Propaguojamas ir lietuvių draugystės su rusų įgulų kariais stiprinimas, bendri pasilinksminimai ir kitos priemonės, žodžiu, daroma viskas, kad lietuviai šypsodamiesi atiduotų sovietinio karo dievo Marso jiems uždėtą didelę ir skaudžią kraujo duoklę. b. kv.
(Iš DRAUGO, 1971.VII.2 d.)
