KARALIUS - KUNINGAS

Praeitis ateičiai!

PETRAS BŪTĖNAS

Terašau apie įvardus ar titulus karalių-kuningą ir kunigaikštį ir su jais susijusius kokius dalykus ar atvejus. Iš šio čia užsimenu ypač tai, ką rašantys autoritetai, lyg ir neturėję praleisti, savo straipsniuose kažkodėl praleido, svarbius, kartais painius valstybės valdytojų titulų reikalus benarpliodami mūsų spaudoje, pradėję prieš 8 metus čia užjūryje. Tos dabartinės titulų bylos pradėjėjas yra aa. Pranas Viktoras Raulinaitis,

—    Draugas, 1962.VI.23 metais. Prieš tai buvo LE-oje: apie karalių X. 510 p. 1957 m., o apie kunigaikštį bei kunigą XIII. 355-8 p. 1958 metais. Šios enciklopedinės žinios, jei gerai išsiskaitytos, labai tinka karaliaus ir kunigaikščio bei kuningo -    kunigo įvardams įkinkyti į Lietuvos valstybės valdovų titulų klausimo diskusijas bei polemiką, kas norėtų. Apie tai yra pvz. ir K. Būgos raštuose kiek tik nori.

Po 1962.VI.23 metų iš diskutuotojų plačiausiai santraukiškai, vaizdžiai, tolydžio ir iš baltiškosios literatūrinės medžiagos yra parašęs Jonas Švoba (LE-oje jo nėra.) “Lietuvos karalių byla”, — Dirva, 1970 m. 61, 62, 63, 64, 65 nr. Šiame straipsnyje galima rasti ir tuo reikalu rašiusiuosius bei jų platesnes nuomones (ne visų), mūsų karalių-kuningų eilę bei jų vadinimus, net, dėkui, su įvairių šaltinių nuorodomis, kaip ir reikia gerame rašte, nors ir periodikoje spausdinamame.

Kaip tokia visa byla pasibaigs, ar nepasibaigs, tai pamatysime, nes, turbūt, bus dar rašoma.

Rašinio gale yra “Lietuvos valstybė” skirsnis, kuriame nebe viskas temiška, bet ir netemiškieji dalykai bei reikalai sukasi apie tas pačias Lietuvą ir baltų bei lietuvių tautas. Sakau, bus temai pilniau, o skaitytojui galgi ir pravartu. Paskiausias “Atsiprašymas” skirsnelis tai tikrai netemiškas: jis tepasako, kodėl pertrauktas yra Kario 5 ir 6 nr. “Paskutinis žodis” straipsnis.

PILIAKALNIŲ VALSTYBĖ.

Baltų žemė ir sen. Lietuvos valstybė yra piliakalnių ir pilių šalis, ir galima sakyti, kad Lietuva, kaip ir Prūsa, buvo valstybinės pilių santvarkos nuo seniausių laikų. Šiuo yra pasirėmusi lietuvių tautos ir valstybėjimo bei valstybingumo bazė. O Lietuvos vardas, kaip liudija pvz. ir mūsiškieji vandenvardžiai, ar ir kitokie vietovardžiai, apima veik visą rytiečių baltų teritoriją. Mūsų piliakalniai yra žinomi iš Kristaus gimimo laikų, kiek vėliau jie žinomi yra jau ir su pilimis juose ir su gyvenamomis ūkininkaujamomis priešpilėmis. Piliakalnių ir Lietuvos tautovardžio išplitimo atžvilgiais panašių pavyzdžių svetur, už baltų teritorijos nėra nebaltuose. Iš šitokių baltams patogių reiškinių reiktų žvelgti ir į sen. Lietuvos valstybės ankstyvą susikūrimą bei į jos tik baltiškojo pobūdžio vidinę ar valdomąją santvarką.

Antra, Lietuvos valstybė buvo nepalyginti didesnė ir geresnės geografinės pozicijos už to meto Lenkijos valstybę. O tai svarbu žinoti, kalbant apie karaliaus-kuningo ir kunigaikščio titulus, tuos titulus nepraleistinai tolydžio peržvelgiant nuo seniausių laikų ligi, galima sakyti, Lenkijos “romanėjančio-germanėjančio mesianizmo” laikų, lenkišku būdu šitaip svetimaip verčiant ir Lietuvą panašiai tapti sau lyg svetimai, t.y. lyg nebe savo prigimties ir būdo. Į Liublino unijos (1569 m.) laikus besiartinant ir vėliau, kaip kad ir šiais laikais, Lenkija pasidarė ar ne koridoringiausia pasaulyje šalis savo ekspansijoje, iš Pripetės balyno ir Karpatų kalnyno tarpo bandydama išsiveržti į baltų vakarus, pietvakarius bei pietus. Ji savo pakluonėse kūrėsi aiškiausiose baltų periferijose ir šitaip didėjo platėjo kaip valstybė iš vakariečių ir rytiečių baltų ir Lietuvos valstybių žemių, trumpai sakant, remiama vad. centrinės Europos neslaviškųjų galybių; apie tą vakarinių ir taip pat rytinių slavų ekspansiją iš dalies žr. “Laiminga pagava” — Karys, 1969 m. 6, 7, 9, 10 nr., 1970 m. 4 nr. 110-113 p. ir “Paskutinis žodis”, — Karys, 1970 m. 5, 6 nr.

Šitokia besiformavusi politinė situacija ėmė atsiliepti ir patiems šiokiems ar tokiems valdovų titulams bei jų gradacijoms atsirasti. Net ir pati lenkų kalba nuo seniai yra susilaukusi anos vad. centrinės Europos neslaviškųjų kalbų didelės įtakos, ir šiandie lenkų kalboje pasilikusios. Šitokios lenkų kalbos įtaka Lietuvoje baudžiavos-kunigystos-dvarystos-lažo laikais kankino ir dusino ir lietuvių kalbą bei jos raštą ligi jautriausių gyvybingiausių lietuvių tautos gyvenimo vietų. Panašiai būta ir visoje Mažojoje Lietuvoje bei Prusoje, tik čia aktyvusis vykdytojas buvo germaniškasis Deutschtum’as, — irgi per bažnyčią, dvarą ir nelietuviškąją bei neprūsiškąją mokyklą. Apie knia-zių-carų-imperatorių ir diktatūrinės Sov. Rusijos obskurantiškąsias administracijas tautoms ėsti ir naikinti kas nežino?!

Lietuvą, kaip ir Prūsą, bus valdę valstybinės santvarkos pilių sistemoje tų pačių baltų, lietuvių, pasiskiriami ar tautoje labiau išryškėję išpriešakėję žmonės, kuriuos paskui istorija, skaitome, ėmė vadinti karaliais-kuningais, o kurių tarpe plačiame valstybiniame ūkiniame gyvenime tikrai galėjo būti (tam kartui pavadinsiu) vyresniųjų, ar vyriausiųjų, didžiųjų karalių-kuningų. Būta natūraliosios aisčių-baltų dvasios konfederacijos, nes šeiminis ir tautinis gyvenimas ir tada vistiek vyko, ir jo reikėjo.

Bet kad minėtojo pobūdžio Lietuvos valstybė būtų buvusi to meto europinio standarto monarchija, tai žmogus jos tokios, net ir visaip svarstydamas, nepriveiki nei suprasti, nei įsivaizduoti baltų giminių žemėje, gyvenime ėjusioje tautinės konfederacijos keliais. Mat, Lietuvos valstybė kūrėsi, ir anksti kūrėsi, savojoje baltų teritorijoje, svetimųjų puolamoje, savuosiuose baltų gyventojuose visiškai kitomis sąlygomis ir savais resursais, net papročiais, įvairiomis talkomis, artimomis kalbomis (dialektais-tarmėmis), vienos savosios tikybos išpažinimu, iš vieno su tauta ir jos kasdieniu gyvenimu ėjusiais. Toks mano aiškinimas kitam galėtų bent kiek ar ir visiškai nepatikti. Galima palaukti argumentuotai pasisakant.

Vieninteliu žinomu centrinės Europos standarto Lietuvos valstybės monarchu tebūtų galima laikyti tik karalių Mindaugą karūnuotąjį, betgi žinant, kad karaliaus pareigos bei titulas ir karūna yra nevienodos žodinės kilmės, ir nevienodos, sakysime, ceremoninės reikšmės, ar ir prasmės. Vidus ir išorė. Betgi baltiškosios net tautiškos Lietuvos valstybės naudai, perdaug nedausiojant, reikia ir užtenka karalių Mindaugą vadinti lietuvių tautos vadovautoje Lietuvos valstybėje baltų giminių uoliu valstybiniu jungėju visiems baltams jau net labai grėsmingais laikais ir net pirmuoju Lietuvos krikštytoju, tik neprijungiant jam Lietuvos valstybės įsteigėjo ar steigėjo ir monarcho epitetų. O kitų prieš Mindaugo mirtį ir po jo mirties buvusių Lietuvos valstybės karalystės viešpačių-valdovų-karalių nėra jokio pagrindo kad ir bent kiek pažeminti, nors kaip tik jie nemūsiškių ir kaikurių mūsiškių istorikų tik kunigaikščiais tebevadinami, o savo ruožtu daugumas jų ir karaliais (kuningais, kingais, rex-ais, bazilėjais) vadinami kaikuriuose istoriniuose šaltiniuose, ar net ir svarbiuose savuosiuose ir tarptautiniuose aktuose.

Lietuvos valstybės viešpačių-valdovų-karalių tradicija yra prasidėjusi dar kur kas anksčiau už karūnuotą karalių Mindaugą, ir ta karalių pasilikimo tradicija su Mindaugo mirtimi jokiu būdu nebuvo nutraukta ir nenutrūko, nepasibaigė. Būta mūsų viešpačių-valdovų-karalių-kuningų net tokių, kurie kaip patriotai valstybininkai, strategai karvedžiai ir ūkio sistemos valstybėje ištobulintojai yra pralenkę mindauginius laikus. Tada čia jau ir galima kalbėti apie Lietuvos valstybę karalystę net ir kaip imperiją, dėl įtikinantesnio vaizdingumo prieš akis pasiklojus Lietuvos valstybės išaugimo žemėlapį, tą vientisinę valstybę lyginant su tų laikų kaimyninėmis Lenkijos, Vokiečių ordino ir rytinių slavų valstybėmis, ir, antra, tam pačiam reikalui prieš akis turint visos baltų teritorijos žemėlapį bent nuo 500 metų datos po Kr. Valstybės reikalų nagrinėjimas pilnas tegali būti kartu pasinaudojant istorija ir etnografija. Sen. Lietuvos valstybei ir atsikūrusiai Lietuvos valstybei respublikai tai yra patogiausia ir tikriausia, nors patiems tyrinėtojams aprašinėtojams, žinoma, darbas ir sunkesnis.

Betgi kar-ā-l-ius žodis yra skolintas iš rytinių slavų sen. gudų kalbos kor-ò-l', kur jau nebėra dvibalsio -or- iš -ar-: *korl' čia su -or- dvibalsiu. Gi tas naujas slaviškas kalbinis dėsnis, vad. polnoglasije, arba dvibalsių išnšykimas, slavuose atsirado IX amžiuje, X amžiaus pirmame (?) ketvirtyje, o rytinių slavų rusų kalbos įtakos lietuvių kalbai seniausias periodas truko maždaug nuo IX amžiaus antrosios pusės ligi XII amžiaus pradžios (pirmojo ketvirčio?) (Bg. III. 351 p. ir atgal). Taigi, lietuvių tauta tada jau sustabdė rytinių slavų įtaką ir jų ekspansiją. IX amžiaus antroji pusė [853 metais Lietuvos Žemaitijos žiemvakariuose šiaurinių germanų danų kariuomenė aštuonių parų apsiaustyje nepriveikė paimti kuršių ir lietuvių (!) įgulos sutartinai gintos Kretingos aps. Skuodo valsčiuje Apuolės pilies-tvirtovės, nors tada prieš penkias paras tos pačios kariuomenės buvo sudeginta kita baltų pilis, vad. Seeburg, taigi greičiausia Latvijos Kuršo pietinėje-žemaitinėje juostoje Liepojos aps. Gruobyno pilis.] — XII amžiaus pradžia = pustrečio šimto metų truko ta slavine įtaka, taigi tiek metų vanaginiai rytiniai slavai rusai stengėsi prasiveržti gilyn į lietuvių vakarus. Rusų kalbos įtakos tada sustabdymas reiškia, kad per tą laiką rytiečiai baltai lietuviai savo tolimuose rytuose atsigriebė organizuoti ir veikdami karinėmis apsigynimo ir priešo atakavimo priemonėmis; todėl žr. “Užmirštas karalius” skirsnį, kuriame pasakoma apie tolimųjų rytų Lietuvos karalių ir jo veiklą prieš vanaginius rytinius slavus XII amžiaus pusėje, ar ir iš anksčiau. Bet LE. X 511 p. rašoma, kad žodis karalius iš rytinių slavų skolintas lietuvių “neanksčiau kaip XII amžiuje”.

Karaliausapgudintos lyties įvardas Lietuvoje tegalėjo atsirasti tik frankų imperatoriaus Car-lus Magnus=Kār-o-lio Didžiojo (742-814 m.) laikais ar po jo mirties, nes, mat, žodis karalius 2 yra asmenvardinis, nuo to išpopuliarėjusio imperatoriaus Kárl-o asmenvardžio, o tuo tarpu žr. Bg. I. 177, II. 36, 79, 185, 224, 331-3, III. 746, 758 p.; A. Salio straipsnį LE. X. 511 p. ir bent trumpai Karys, 1968 m. 1 nr. 5 ir kt. psl.

Piliakalnių ir pilių šalys baltuose ryškiausios yra Prūsa ir Lietuva (iš dalies ir senoviniai Kuršas, Žiemgala, Sėla ir Latgala, — dabar Latvijos valstybinėje respublikoje), o jųdviejų ir valdymo sistemos iš senovės yra buvusios panašios — su karaliais ir kuningais “karaliais”, kuriuos šie baltai iš anksčiau galėjo vadinti pvz. viešpačiais, viêš+pat-s 1, vs. km. viešpat-ies, naujau vieš-pač-io.

Šio skirsnio tęsiniai ir yra tolimesni “Užmirštas karalius” ir “Užmirštas kuningas” skirsniai.

•

UŽMIRŠTAS KARALIUS.

Sen. Lietuvos valstybės rytuose, bet tada tebebuvusioje lietuvių tautos žemėje, maždaug apie XII amžiaus vidurį (iš dar anksčiau), taigi dar prieš kokius gerus 100 metų prieš 1251 metais Lietuvos valstybės paskelbimą mindaugine karalyste (žr. “Lietuva karalystė”, — Karys, 1968 m. 1, 2 nr.), prieš Mindaugo karūnavimą, prieš 1236 metų Šiaulių (ne Saulės; žr. Karys, 1968 m. 1 nr. 7 p.) mūšį ir net prieš 1219 metų Lietuvos ir ukrainietinės Valuinės tarpvalstybinės karinės sutarties sudarymą (žr. Karys, 1968 m. 2 nr.) veikta Lietuvos k a r a l i a u s (sen. slav. ir rus. korol') ir jo kariuomenės prieš į Lietuvos rytinę žemę puldinėjusius besiveržiančius rytinių slavų varinginius [=šved. varingar, iš čia rusų variag, var-iag- iš kamieno var-ing-, o liet. var-ing-as 1, — taigi šiauriniai germanai-normanai-vikingai-varingai-skandinavai, o tie varingai-variagai ginkluoti įsikūrė vakarinių suomių-ugrų ir rytiečių baltų žemėje ir 862 metais ( po 9 metų po 853 metų Apuolės pilies-tvirtovės danų kariuomenei nepavykusios apsiausties ir Seeburgo (=greičiausia Gruobynas Liepojos aps.) pilies sudeginimo; žr. Karys, 1970 m. Zigmo Raulinaičio “Apuolės pilies apgulimas” 2 ir 3 nr.) sujudo kurti šved. Rus', t.y. Rusę “Rossiją-Rusiją”] kniazius (kunigaikščius) bei jų družinas (=anų laikų enkavedistų-gestapistų kariniai baudžiamieji naikinamieji daliniai).

Ši čia trumpai mano pranešama istorinė žinia, dar nebuvusi Lietuvos istorijos lietuviškoje spaudoje ir net vadovėliuose spausdinta, pirmą kartą lietuviams skelbiama. Galėjau ją pvz. “Karyje” ir anksčiau pranešti. Bet manau, kad autoritetai man bent truputį dovanos, kam nepranešdamas buvau nuketinęs jų autoritetiškumą lyg ir patikrinti, lig laiku tai nutylėdamas, ypač, galvojau, kai dabar visais pakampiais eina žurnalistiškai išpūstai išreklamuoti “nuoširdūs dialogai” ir “sklidinas mokslo atvirumas”. Ir štai netikėtai anksčiau atėjo laikas šiai istorinei žiniai atsirasti mūsų periodikoje.

O ta žinia svarbi yra trimis atžvilgiais: a) Ji pasako, kad Lietuvos valstybės jau būta bent prieš 100 metų prieš 1251 metais paskelbtąją Lietuvos valstybės karalystę; b) Kur Lietuvos karaliaus tolimuose rytuose veikta, tai ten lietuvių tautos ploto irgi būta. Bet tai ne “lietuvių puldinėjimai į rusų žemes”, o ten savųjų lietuviškųjų žemių saugojimas (žr. Karys, 1968 m. 1 nr. 8 p.), ir c) Pvz. jau daug kas apie Lietuvos karalius, kunigaikščius . . . periodikoje štai prabilo, bet ano priešmindauginės Lietuvos karaliaus buvimo fakto nėra tuose jų prabylimuose, ir todėl tokie prabylimai šiuo dar neturi net svarbios grandies temai. Matyt, dar niekam neatėjo į galvą karaliaus buvimo pajieškoti net ir priešmindauginėje Lietuvos valstybėje. O plačiau apie tai ir kartu apie Lietuvos valstybės priešmindauginio laikotarpio tolimuosius rytus ketinu išspausdinti, gavęs laikraštyje vietos. Tai praverstų net ir žemėlapininkams bei žemėlapių aprobuotoj ams.

Matome, kad ir prieš karalių Mindaugą net jau seniai būta karaliaus,-ių Lietuvos valstybėje. Tai būta Lietuvos valstybės rytiniuose augštaičiuose dzūkuose, bet tada dar ne dzūkuose, nes dar nedzūkavusiuose, t.y. šio kalbinio reiškinio iš į vakarus tolydžio slinkusios rytinių slavų kalbos įtakos dar nebuvusiuose susilaukusiuose, nes ten ir tų migruojančių slavų dar nevisur būta, ir skystai būta, o žr. plg. kad ir rytinių slavų XII amžiaus pirmąjį metraštį “Poviest' vremennych liet” ir jo minimų rečiausių gyvenviečių - slavų naujokynų žemėlapį. O apie garsųjį Lietuvos valstybės Naugarduką ir jo kada kokią etniką žr. Karys, 1970 m. 5 nr. 131 p. Jau jau beužmirštas Naugardukas dabar vėl keliasi ir šviesėja.

Taigi, karalių titulo tradicija Lietuvoje yra kur kas senesnė už karaliaus Mindaugo viešpatavimą ir juo senesnė už vad. kunigaikščio pavadinimo ir tokio titulo 1589 metais atsiradimą valstybėje, — taigi jau po 20 metų po 1569 metų Liublino unijos.

Karaliausįvardo, taigi ir titulo labiausia būta praplista rytiečiuose baltuose, net ir pačio karaliaus žodžio yra į lietuvių kalbą atkeliauta, greičiausia, iš pietryčių, kaip savo tokia žodine lytimi atsiradusio iš lietuvių tiesioginių kaimynų rytinių slavų, dabar vadinamų gudais, senovinės kalbos, o gudai nėra rusai, nors juos ir vadina naujavardiškai bielorussy “baltieji rusai”; daugiau žr. “Piliakalnių valstybė” skirsnio labiau į pabaigą ir K. Būgos istorinius-etnografinius žemėlapius Bg. III. 732 ir 739 p. Rytiečiuose baltuose karaliaus įvardo išlikimą liudija jau minėtasis Lietuvos karaliaus priešmindauginis buvimas tolimuose rytuose, pačio Mindaugo šitaip vadinimas metraščiuose (ir tt.) ir pačio karaliaus žodžio platus vartojimas lietuvių kalboje.

“Žodį karalius iš sen. gudų skolinęsi yra baltų giminėje tik vieni lietuviai ir neanksčiau kaip XII amžiuje, o karalis latvių tik tautinio atgimimo laikais pasiimtas iš lietuvių kalbos” (LE. X. 511). Bet latgaliuose-latviuose šis įvardas turi geroką savo žodinį aruodą, pvz. lat. karalis “karalius; Lietuvos Žiemgaloje Mūšos baseine trm. liet. karalis 2, rexas, bazilėjas, kingas, kuningas”; karaliene “karalienė, queen”; karaldėls “karaliaus sūnus, karalaitis, karaliūnas, princas)!)”; karal-meita “karaliaus duktė, karalaitė, princesė(!)”; karaliste “karalystė, karalija”; karalvalsts “karaliaus valstybė, karalystė, karalija”; karalisks “karališkas, karalinis” ir kt. Latvijos Latgaloje Gersikos-Jersikos XIII amžiaus pat pradžios valstybė savo to pat vardo centrinėje pilyje-tvirtovėje turėjo irgi lat. karalis “rex, karalių”; žr. Karys, 1968 m. 1 nr. 5 p.

Visas Lietuvos valstybės susikūrimo branduolys priklauso karaliaus (ne kuningo, taigi ir ne kunigaikščio) titulo išplitimo juostoje, o tuo-, kart kunigaikščio nė žodžio dar nebuvo.

P. S. Reikalinga pažymėti, kad valstybinį “branduolį” čia turiu omenėje tik įprastinį, kaip jį ligi šiol, tiesa, labai paviršutiniškai, tebenurodo svetimieji ir mūsų istorikai. Betgi ir šis svarbus mūsų istorijos reikalas reiktų naujai ištyrinėti istoriškai ir etniškai ir per nauja aprašyti. Senosios svetimųjų istoriografinės talkos ir čia nebeužtenka. Ne pro šalį tai žinoti ir žemėlapininkams.

Žr. “Kuoniniai Latvijoje” skirsnį.

UŽMIRŠTAS KUNINGAS

Senesnis karaliaus reikšmės-prasmės titulas baltuose ryškus yra IX amžiaus vulfstaninis sen. angl. cyning, cyn-ing-, taigi *kin-ing-, kuris reiškia senesnės lyties germaniškos priesagos -ing-progerm. gotų žodį *kun-ing-az, taigi *kun-ing-as (plg. angl. Kin-g, vok. Koen-ig “karalius”; žinoma, tik ne dvasininką, t.y. ne kùn-ing-ą arba vėlesnės žodinės lyties kùn-ig-ą, ir ne luomavardį lat. kun-g-s “poną”) ir reiškiąs tą patį karalių, taigi viešpatį, valdovą, vadovą, vadą, kaip iš anglosaksų keliauninko Vulfstano kelionės į Aisčių žemę (Eastland, East+land=Aisčių šalis) plataus aprašymo galima aiškiai suprasti. “Aisčių šalis yra labai didelė, joje daug pilių (burh), irkiekvienoje pilyje yra po karalių (cyning)”, — ten rašoma. Žr. šio vis dar primiršto labai svarbaus dokumento teksto gražų lietuvišką vertimą su aiškinimais Bg. III. 122-3; anglišką originalą “The voyages of Ohthere and Wulfstan” ir jo lietuvišką vertimą, — J. Užpurvis, Lietuvių tautos istorijos šaltiniai. I. Klaipėda, 1938 m. 28-35 p.; bet dabar okupuotoje Lietuvoje išleistame Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. I. 1955 m. Vilnius leidinyje ne visas vulfstaninis tekstas lietuviškai išspausdintas, o originalo visiškai nėra. Vulfstanui tepasisekė atsirasti trumpu aprašėliu tik LE. XXXVI papildymų tome, 535 p. Wulfstan, 1969 m., kur cyningą vadina ne kuningu-karaliumi, o tik kilminguoju, nepaiškinus, kodėl taip.

Vulfstanas pirmas ir net iš viso pirmą kartą istorijoje plačiai aprašė aisčių-baltų: vakariečių aisčių-baltų šalį, ją pradėdamas nuo Vyslos pačio žemupio, t.y. nuo Aisčių žemės pietvakarių kertės; žr. plg. Bg. II. 98-99 ir ankstesnius psl.; Karys, 1970 m. 6 nr. 173-4 p.

Bet pradžioje kuningas ir karalius vienodai reiškė baltų žemėje tai, ką mūsų žmonės tebevadina apskritai karaliumi “viešpačiu, valdovu, vadovu, vadu”, nors šių abiejų žodžių kilmė ir nevienoda, ir net jų geografija skirtinga plačioje baltų teritorijoje.

Žr. plg. ateinantį skirsnį.

• • •