Karys
MARIJA AUKŠTAITĖ
Kario šalmas— sunkesnis už visus įstatymus.
Karių kardai— motinų vilyčios.
Karius visi amžiai iššaukė tapti aukomis ir šviesiausiais laisvės palaikymo švyturiais.
Karys išsivystys— į taikos simbolį.
Karys kritęs už laisvę, yra šventas paminklas, turiningesnis už visas metalines meno statulas.
Karių kapai, yra šauksmingas testamentas gyviesiems, kad perimtų jų nebaigtas kovas, jų ryžtą, ir jų troškimus.
Karys, kuris nešioja uniformą ir savy bailumą, veltui valgo tos šalies duoną, uniformos kaina.
Karys, kuris pabėga iš kovų lauko savo brolių kraujo kaina, šventvagiškai pasivagia sau laisvę— sąžinės nelaisvėn įkrisdamas.
Brangiausi tie žygiai, kurie gina skriaudžiamųjų laisvę.
Narsaus kario apavas, visuomet permirkęs prakatio sūrumo ir ryžtingų žygių žaibavimo.
Drąsaus kario užsimojimas, smarkesnis už šimtus perkūnų: jis žengia per ugnį ir žaibus, kur jį drąsa veda.
Sveiki sparnai arui ir tvirti užsimojimai kariui, abu reikalingi: aras be sparnų— negalėtų skristi, karys be užsimojimų — pamestų ryžtą, drąsą, ir net vyriškumą.
Kariui drąsos— nepakirsk: Jo gyvenimas glūdi ryžte ir drąsoje, tautos sparnams prilaikyti.
Už doro kario pečių, saugus mergaitės vainikas ir našlaičių duona.
Karys išeina į amžius ne tam, kad tauta jam klotų vainikus, bet kad perimtų jo žygių tęstinumą.
Karys už savą karį— didvyriškai žūsta.
Karys gyvybę kloja už tautos vardą ir garbę, bet nekurie tautiečiai jo vardą ir garbę— į nuostolius nurašo.
Ypatingai paskutinis Lietuvoje karas, mūs karius didvyrius— bando žemelėje vien panieka užtušuoti.
Karių tylios relikvijos— iškalbingiausias šauksmas, kad pratęstume tautos gyvą pulsą iš amžių — į amžius.
Prie herojizmo vartų, karys nei nespėja sudrebėti. Nors už jų stovi giltinių baisumas ir laurų vainikai ... Jis skinasi kelią širdies karštumu, gyvybes laimėti.
Patekti į giltinių dalgius siekiant vien vainikų— liūdna pastanga. Nes vainikai apkloja galvas tų, kurie garbingoj kovoj — yr save pamiršę.
Herojų vainikai žaliuoja laurais, žiba ašarų perlais, kančių rubinais ir žmonių meilės saulėmis.
Ant mūs herojų kapų— auga Lietuvos išlaisvinimo ąžuolai.
Mūs herojų kapai— šventos katakombos, kurios tyliai ir slaptai, neša iš požemio mistinius žiburius, į Lietuvos būsimąją neeilinę Šventę.
Tauta žengia per amžius gyva, kai jos herojai panešėją kryžių— iš kartų į kartas.
Herojai sušvyti karuose ir nekaruose. Juos aureolė apsupa jūrose, miškuose, tortūrų kančiose, karų laukuose, darželiuose rūtas beginant, ir šventėjimo spygliuose besiraičiojant.
