Partizanai: Istorija ir dabartis

LAKŪNO LTN. PRANO KVIETINSKO ŽUVIMAS

S. BAIPŠYS

Mėginsiu šiek tiek pataisyti bei papildyti J. Žilio atsiminimų: “Dvylika metų Lietuvos karinės tarnybos” dalį, kur kalbama apie lakūno ltn. Kvietinsko žuvimą ir Aviacijos viršininko išvedžiojimus apie lėktuvo stiprybę.

Mano tikslas taisant bei papildant lakūno Kvietinsko žuvimo aprašymą nėra koks noras iškelti autoriaus kol. Juozo, nedarašymą, ar praleidimą, bet daugiausia, noras iškelti visas tas sąlygas, kuriose brendo lakūnas, kaip žmogus, besiruošdamas savo specialybei, ypač išryškinti mūsų tada turėtas sąlygas, kuriose ruošėmės savo krašto gynybai; parodyti jauno žmogaus veržimąsi per visokias kliūtis, siekiant užsibrėžto tikslo, visai neatsižvelgiant į visus pavojus, net gyvybei gresiančius.

Tokio veržimosi tipišku pavyzdžiu buvo ltn. lakūnas Kvietinskas. Tam atžymėti, šiame rašinyje noriu pabrėžti bent kelius pavyzdžius, kurie išryškins lakūno Kvietinsko kelią, kario kelią — kelią grubų, pavojingą, atsakomingą, kuriuo ėjo jis, bei jo kolegos, daug už jį vyresni, jo amžiaus ir atėjusieji po jo.

KARO MOKYKLA

Man su lakūnu ltn. Kvietinsku teko daug ir labai daug susidurti nuo pat Karo mokyklos laikų iki jo kapo Kvietiškių parapijoje, netoli Marijampolės. Tokia buvo jo tėvų valia: turėti sūnaus kapą savojoje parapijoje.

Karo mokykloje buvau jo viršininku, atkeltu iš vyresniojo kurso. Skyrininkais buvo to pat kurso kariūnai V. Abramikas ir Švažas.

Tai buvo antras jaunesnio kurso būrys. Šis būrys kuo tai degė iš vidaus ir jame pasireikšdavo vis koks nors išsiveržimas. Tokio vieno išsiveržimo pasėkoje “krito”, prieš mane buvęs būrininku, kar. Varanavičius.

Būrininko vieta manęs neviliojo. Bet įsakymas lieka įsakymu. Neatsisakysi. Nei nebandyk. Bet pamėgink neišsilaikyti toje vietoje!

Kai užėmiau kariūno Varanavičiaus vietą, pastebėjau, kad kažkas būryje vyksta, lyg kažkas verda, bręsta . . .

Kas gi buvo tie vyriausieji judėjimo varikliai? Ogi, kariūnas Kvietinskas, kariūnas Dženkaitis ir keli jų pagelbininkai. Kariūnas Kvietinskas buvo labai geras sportininkas. Tuo laiku, bene, geriausias visoj Karo mokykloje. Lengvo svorio, geros sudėties. Sporto salėje skraidyte skraidė ant visų įrankių, lyg koks paukštis. Čia “saulė” ant turniko, čia “žuvelė” per “kumelę”, ant kurios stovėdavo du susikibę kariūnai. Vienu žodžiu, sporto salėje jis buvo pažiba. Pažiba buvo jis ir savo užsispyrimais.

Kai perėmiau būrininko pareigas, perėmiau ir būrio pabaudų knygą, kur buvo surašyta visi “neišėjimai” ir “be eilės”, ir tai daugiausia ties kar. Kvietinsko pavarde. Nemažai tokių pat atžymėjimų buvo dar ir prie kitos pavardės —kariūno J. Dženkaičio. (Jis žuvo nuo rusų kulkos, mėgindamas sutrukdyti, karo pradžioje, rusų pasitraukimą per Aleksoto tiltą).

Drąsus, su iniciatyva, savim pasitikįs, kariūnas, bet įrašai pabaudų knygoje mirgėte mirgėjo.

Sulig tvarkos, jei jau turi “be eilės”, tai ir eik kas antrą parą į tarnybą, ar tai patruliuoti pusę nakties, sargybon ar dieniniu — kuopos budėtojo padėjėju. Taip ir lieki pusmigiui pasmerktas, kol išsipirksi iš pabaudų.

Metėsi į akis, kad jie abu, Kvietinskas ir Dženkaitis jaučiasi lyg pertempti, lyg pervargę, kažkas vyksta jų viduje. Nutariau jieškoti išeities. Tris kartus praleidau nepaskyręs kariūno Kvietinsko į tarnybą be eilės. Paskyriau tik tada, kai atėjo jo normali eilė. Nesistengiau tuo jam parodyti nuolaidų ir nieko neužsiminiau. Jis irgi neparodė, kad yra patenkintas tokia nuolaida, bet koks tai juodas debesys nuslinko nuo jo veido, vėliau ir nuo jo artimiausio, bent tuo metu, draugo, kariūno J. Dženkaičio. Abu įsijungė į darbą ir daugiau nebeiškilo jokio mėginimo pasipriešinti esamai tvarkai.

AUGŠTESNIEJI KARININKŲ KURSAI, AVIACIJOS SKYRIUS

Išėję iš Karo mokyklos su j. ltn. P. Kvietinsku susitikome Augštuosiuose Karininkų kursuose, Aviacijos skyriuje. Tuo metu kursai, mokslo atžvilgiu, buvo gana augšto lygio: 2 metų teoretinis kursas, o vasaromis skraidymo praktika. Vėlesnėms laidoms kursas buvo sutrumpintas, nes aviacija buvo reikalinga greito personalinio papildymo, ypač skraidančio. Paskutinis papildymas buvo padarytas tiesiai iš Karo mokyklos atsiųstais, jau aviacijos uniformoje, karininkais, kurie gavo tik trumpą kursą apie aviaciją, dar Karo mokyklos suole.

Lakūnas ltn. Kvietinskas, kaip jau minėjau, buvo labai geras sportininkas. Teoretinių mokslų jis nelabai mėgo. Be to, pulke, neturint reikalų su matematinėmis formulėmis, jos tikriausiai, aprūdijo. O, tuo tarpu, čia, kursuose, visi uždaviniai, pradedant navigacija ir baigiant motorais, mirkte mirko formulėse. Tur būt todėl jis ir kursus baigė su teoretine pataisa, kurią turėjo išlaikyti nustatytu terminu. Ta pataisa erzino ltn. Kvietinską, bet jis ją išlaikė.

Būdamas sportininkas, jis mėgo skraidyti. Dėl to gabumai skraidymams davė jam teisę pasirinkti piloto specialybę.

Pilotavimo praktiką turėjo atlikti visi kursantai. Tačiau ir nebuvo nei vieno, kuris pačioje pradžioje pasakytų, kad jis nori būti tik žvalgu. Visi veržėsi į pilotus. Daug čia darė ir garbės reikalas, nors žvalgo darbas yra lygiai atsakingas. Gerokai įgavus skraidymo praktikos ir išryškėjus pilotavimo sugebėjimams, įvykdavo pasiskirstymas specialybėmis. Mūsų laida buvo paskutinė, kuri buvo paruošta abiem specialybėm. O tai buvo svarbu mūsų sąlygose. Jei pilotą pakirto priešo kulipka, žvalgas turėjo parvesti lėktuvą į aerodromą, ar nutupdyti pasirinktoje vietoje. Pilotas, gi, turėjo žinoti ne tik žvalgo darbą, bet, be to, būti geru šauliu, radistu, ypač, jei norėjo tarnauti naikintuvų dalinyje.

Taigi, ltn. Kvietinskas jau buvo perėjęs visas lakūno “stacijas”, visoms pareigoms pasiruošęs ir niekas niekad nepastebėjo jo besišalinančio nuo skraidymo pratimų. Atvirkščiai. Jis visada būdavo pasiruošęs kilti.

VIRŠ DEBESŲ

Kaip pavyzdį, čia noriu duoti trumpą epizo-dėlį, rodantį, kad ltn. Kvietinskas tikrai mėgo erdves.

Buvo tik pirmieji mūsų skraidymo metai. Pradžia savistovių skridimų, kaip paprastai yra, kilti, apsukti pusratį apie aerodromą ir tūpti. Vieną rytą rengiausi kilti. Pastebėjęs ltn. Kvietinskas, kad “maišo” (taip vadinome tą, kas užima tuščią lėktuve sėdynę) dar neturiu, pasisiūlė jo vieton. Nesenai buvome pradėję savistovius skridimus. Taip, tada kiekvienas pakilimas buvo kažkas nauja, įdomu, lyg tai būtų kokia pasaka. Bet ir pavojai pradedantiems dantis rodo. Tik ne kol. Kvietinskui.

Instruktorium tuo metu buvo kpt. Jankauskas. Kai pakilau, virš aerodromo buvo saulėta, tik kur ne-kur, apie 600 metrų augštumoje, slinko debesų kalniukai. Staiga dingtelėjo mintis galvon, kad yra proga pasižvalgyti, kas ten, už debesų. Paspaudžiau gazą ir — jau virš jų. Svarbu buvo, kad nepastebėtų kpt. Jankauskas. Uždavinys aiškus: pakilti, apsukti pusratį ir tūpti. Tas vienodumas jau buvo įgrįsęs, dėl to, pasitaikius progai, užsinorėjau pasislėpti nuo instruktoriaus. O kai pamačiau debesis čia pat po savo kojomis, visą mano esybę apėmė kokia tai jėga, begalinis nustebimas, džiaugsmas, noras...

Tuoj veidrodyje pamačiau kol. Praną lygiai taip pat pagautą naujų pojūčių ir jau stačią, mojantį ranka Kauno miesto link. Kaip tik toje pusėje debesys kilo augštyn kalnų pavidalu su slėniais, kalnagūbriais, vis augštyn ir augštyn. O tų kalnų baltumas! Atrodė, kad tas jų baltumas ir juodžiausią žmogaus sielą gali išbaltinti.

Abu su Pranu susijungėme į vieną, pirmą kartą pajustą, gamtos didybės išgyvenimą.

Noras veržtis, kilti, kristi į pūkinius debesis ...

Ir taip pradėjau smigti lėktuvu per tuos debesų kalnagūbrius, mestis iš vieno slėnio į kitą, arba daryti ratus išraitytais tų baltųjų kalnų slėniais. Taip ir nepajutome, kaip atsidūrėme tolokai nuo aerodromo. Paskutinis žemės šyptelėjimas, pro mažytį plyšį buvo virš Kleboniškių miško, kurį žinojau, kaip pirmąją mano poligoniškojo gyvenimo vietovę.

Dar ne kaip vairolazdė laikėsi rankoje, bet tarp pradedančiųjų daugiausia ir esama didvyrių. Taigi, nėriau per debesis, su viltimi papulti į Neries vagą ir ja pasiekti aerodromą. Vos neužkliuvo mūsų plaukų, pačiame Neries krante išsišakojusi šimtametė pušis. Net kvapą užtraukė. Laimingai, šiaip taip, šonais išskridome tiesiai pro senąją pušį į Neries vagą. Jei ne ta upės vaga, bet miškas apačioje būt mus pasitikęs, tai medžių šakos taip mudu būtų iššukavusios, kad jokia tyrinėjimo komisija nebūtų mūsų atpažinusi. Niekad jai ir neateitų į galvą baltųjų kalnų gaivališkasis pajautimas.

Neries vaga kiek paskridus, debesys pakilo ir pro pirmąjį jų tarpą vėl iškilę virš jų, iš naujo perėjom į azartą, ypač Pranas. Jis stačias išskėstomis rankomis, sulig kiekvienu mano nėrimu per debesų viršūnų, šaukė taip garsiai, net motoro garsą peršaukdamas. O tas man kainavo. Instruktorius kpt. Jankauskas gal būtų nepastebėjęs mūsų nusukimo į šalį, bet, išgirdęs ltn. Kvietinsko balsą, tuoj susigriebė. Ltn. Kvietinskas turėjo ypatingai stiprų ir aštrų balsą, kuris, šiuo atveju, didelio jausmų išsiveržimo pasėkoje, buvo ypatingai galingas.

Jau iš kpt. Jankausko judesių supratau, kad užgriuvo vargas. Taip ir davė 3 dienas neskraidyti. Ką jis būtų davęs, jei būtų visą teisybę sužinojęs? Tikro mūsų maršruto jis net nenujautė. Ir tai buvo mano palaima, kitaip debesų išbaltinta siela, visam savo amžiui nuo juodo purvo nebūčiau atsiskyręs. Vėl atgal dalinki, iš kurio buvau atvykęs, būtų tekę sugrįžti su nebaigos pažymiais.

Tačiau ir trys dienos neskraidyti man daug reiškė. Bijojau savo konkurento ltn. J. Dženkaičio, kad jis neaplenktų manęs, nes grupėje mudu išėjome savistoviais sridimais pirmieji. Mane, po 75 skridimų, mjr. Kraucevičius paleido iš ryto, o po pietų — ltn. Dženkaitį. Buvau grupėje vyresnysis, todėl negalėjau atsilikti.

ANTRIEJI SKRAIDYMO METAI

Antraisiais skraidymo metais vėl susidūriau su ltn. Kvietinsku ore virš debesų, bet jau atskiruose lėktuvuose. Abu piloto pareigose. Buvo duotas uždavinys skristi į Palangą. Man buvo paskirtas “Anbo III”. Žvalgo pareigos buvo pavestos ltn. Stukui. (Ltn. Stukas į aviaciją atėjo ir Ulonų pulko. Jis buvo taipgi vienas iš geriausių sportininkų. Žuvo lėktuvo katastrofoje, beskraidydamas “Fokeriu”, nusileidžiant į aerodromą).

Ltn. Kvietinskas turėjo laikytis prie mano lėktuvo, t. y. skristi rikiuotėje.

Oras Kaune buvo puikiausias. Pilnas saulėtumas. Netoli Raseinių pasirodė pirmieji debesukai. Kiek tolyn, jų vis daugyn. Mudu su ltn. Stuku laikėmės kompaso kurso, virš debesų. Ltn. Kvietinskas skrido iš kairės, bet vis kiek atsilikdamas. Jo lėktuvas buvo “LVG”, “Alfoge”, kaip mes juos vadindavome. Tai I pasaulinio karo vokiečių gamybos lėktuvas. Pas mus šie lėktuvai buvo vartojami lakūnų treniruotei. Paskutiniu laiku jais vilkdavome ore taikinius, į kuriuos kovos eskadrilės atlikdavo šaudymų pratimus virš Baltijos jūros, ties Palanga.

Tų taikinių vežiojimui, mes trys lakūnai su dviem lėktuvais ir buvome komandiruoti į Palangos aerodromą. — “Alfoge” atsilieka! — šaukia man į ausį ltn. Stukas. Aš sumažinau greitį. Bet niekaip negalėjome prisivilioti ltn. Kvietinsko arčiau. Tuo tarpu debesys vis kilo augštyn o tarpai tarp debesų mažėjo. Tariamės su ltn. Stuku kas daryti — kilti virš debesų ar nerti žemyn ir neštis apačioje debesų.

Pakilti virš debesų, atrodė nelabai pavyks, nes menka “Anbuko” motoro jėga nepajėgdavo staigiau kilti, o pakely debesų kalnas gerokai stiepėsi augštyn. Be to, be specialių prietaisų išlysti per debesis yra neįmanoma, ypač jei debesys baigiasi netoli žemės. O kadangi mudu su ltn. Stuku, kaip tik tą patį ankstyvą pavasarį, jau buvome turėję debesyse pragarišką šokį su “Anbuku”, kur po visokių mėginimų iškritome iš 2000 metrų augštumos prie pat Telšių ežero, toje vietoje, kur vėliau buvo pastatyta nauji gimnazijos rūmai. Bet šita istorija taip ir liko tada tarp mudviejų. Neturėjome drąsos pasakyti tikros priežasties savo viršininkams, kodėl ir kaip mudu ten atsidūrėme. Ir kaip čia išaiškinsi viską ir dar apginsi save. Negi prisipažinsi, kad kriste iš debesų iškritai, kada debesų augštis vos 150 metrų nuo žemės! Sakau iškritome, bet taip stebuklingai viskas susidėjo, kad net lėktuvo neaplaužę, nutūpėme tik ką išpurentoje, pavasario sėjai paruoštoje, dirvoje.

(bus daugiau)

LAKŪNO LTN. PRANO KVIETINSKO ŽUVIMAS

S. BAIPŠYS

(pabaiga)

Besitariant dingo iš akių paskui mus sekęs ltn. Kvietinsko lėktuvas. Reiškia jis padarė sprendimą pirmas: — nėrė žemyn. Tada ir mudu pasileidome. Apačioje debesys buvo žemi. Ltn. Kvietinsko lėktuvo nebematėme.

Kiek artyn jūros, debesys vis daugiau spaudė mudu prie žemės. Apačioje buvo Klaipėdos krašto žemėvaizdis. Raudoni namų stogai, dideli puikūs ūkiai su gražiomis sodybomis, apsodintomis medžiais.

Laikantis kompaso kurso, turėjome išeiti į Baltijos jūrą. Laikėmės kiek į kairę nuo kurso Kaunas - Palanga, nes bijojome patekti į brolių latvių teritoriją. O tai galėjo lengvai atsitikti, nes tikros vėjo krypties, bei jo greičio, prie jūros nežinojome. Laikantis kiek kairėn kompaso linijos, tikėjomės išeiti Klaipėdos krašte, kur nors prie Klaipėdos, į Kuršių įlanką, arba tiesiai į Baltijos jūrą. O tada surasti Palangą jau visai niekis.

Debesys vis ir spaudė mus žemyn ir žemyn. Jau nebetoli ir medžių viršūnės, bet viltis, kad tuoj išvysime jūrą ir galėsime nusileisti iki pat vandens paviršiaus ir tos medžių šakos nebegrasins brūkštelėti per veidą, vedė mudu pirmyn. O kaip pavyks likusi maršruto dalis, tada neberūpėjo. Svarbu išeiti į jūrą, nukristi iki vandens paviršiaus ir kur nors pajūryje tūpti. Padaryti posūkį atgal nebebuvo galimybės. Tik visa jėga, išverstomis akimis stengiausi žiūrėti pirmyn, kad kur neužkliuvus. Akimirkos virto valandomis ir viltys mažėjo, kad laimingai pasieksime jūrą. O jūra liko vienintelė išsigelbėjimo viltis, nes medžių viršūnės švitravo jau mūsų lėktuvo sparnų lygyje.

Prasidėjo momentas, kai nutrūko visi kontaktai su žvalgo pareigas ėjusiu ltn. Stuku. Viską turėjau tik vienose savo rankose. O tai buvo tik vairolazdė ir išverstos akys.

Tik staiga, vietoje medžių viršūnių, šalia lėktuvo pradėjo lėkti kaminų viršūnės, žinoma, priešinga kryptimi. Klaipėda! — sumečiau. Bet laikas bėgo ir rodos, turėjau jau net dvi Klaipėdas perskristi, o jūros vis nėra. Fabrikų kaminai nesiliovė mudu sveikinę, vis modami tai iš kairės, tai iš dešinės, o priekyje debesys, debesys ...

Tikriausiai būsim nuklydę virš Karaliaučiaus — pamaniau, bet nieko kito neliko — tik skristi tiesiai. Bet koks pasimetimas — mirtis.

Švystelėjo laivo stiebas iš kairės lėktuvo pusės. Dar vienas laivo stiebas! Priekyje debesys ir vanduo. Staigiai mečiausi į dešinę, kad nenutolčiau toli nuo kranto.

— O gal tai Klaipėda? — vėl švystelėjo mintis. Netoli turi būti švyturys, maždaug toje vietoje, kur Kuršių įlanka išsilieja į Baltijos jūrą. Bet jo vis nematyti.

Dar vis nebuvo pasibaigęs momentas, kai aš, pilotu būdamas, laikiau savo rankoje dviejų jaunų vyrų gyvybę ir negalėjau tikėtis iš bet ko jokio patarimo, koregavimo, jokios įtakos geriausiai išeičiai rasti. Tikriausiai, jei ir būtų žvalgas mėginęs įnešti kokią mintį, nebūčiau jos girdėjęs, nes perdaug buvau įtemptas savo užsibrėžtuose planuose.

Įtemptas laukimas minutes verčia valandomis. Dėl to, kol pasiekėme švyturį, atrodė, kad praėjo labai daug laiko. Visokios mintys skraidė galvoje ir daug planų susikūrė, kaip toliau veikti, jei tai būtų ne Klaipėda. Bet, štai, švyturys praskrido pro lėktuvo dešinio sparno galą. Reiškia, Klaipėda. Aiškus padėties nustatymas. Tuoj bus Birutės kalnas. O Palanga jo papėdėje.

Birutės kalną žinojau jau, rodos, nuo 1923 metų. Gimnazijos ekskursijoje susipažinau su Birutės kalnu, kuris tada man toks augštas buvo.

Kai tik švyturys pralėkė pro mus, išnėrėme į Baltijos jūrą. Viskas taip staigiai pasikeitė, kad iš nustebimo vos nepasimečiau. Saulė visu savo skaidrumu apšvietė viską, kas tik buvo ant jūros ir pajūrio smėly. Pajūrio smėlis net žiburiavo. Debesys, lyg kokia juoda siena, buvo iškilę iki 2000 metrų ir skyrė jūrą nuo žemyno. Du didžiausi kontrastai, neapsakomas saulės skaidrumas ir niūri debesų tamsuma atrodė grumiasi, kuriai iš jų užvaldyti Gintaro pakrantę.

Pakėliau ranką ir pamojau žvalgui, kurio besišypsantį veidą pamačiau veidrodyje ir patraukiau lėktuvą augštyn.

Atsileido raumenys ir ypač nervai, o išverstos akys, begalinėje saulės šviesoje, atsidūrė į neišmatuojamą tolį, erdvę, besistengdamos prakirsti nežinomybės ribą.

Tuoj turėjo būti ir Birutės kalnas, bet niekaip jo negalėjau pagauti akimis. O toks, kaip atsiminiau, jis augštas ir koplytėlė jo viršūnėje. Kiek nesižvalgau, nėra jo ir tiek. Kas čia galėjo nutikti, manau, nejaugi Valentino raganos bus Birutę Apuokės kalnuosna nusinešusios?

Nei Birutės kalno, nei Palangos miestelio. O laikas rodė, kad jau turėtų būti. Pirmas atsitikimas, kai pajutau, kad kažkas ne taip, kaip ant žemės, kur ir nepaklydęs dar žmoniškai galėjai užklausti kokios asmenybės kur esąs ir ko j ieškąs.

Smūgis į petį! Veidrodyje pamačiau, kad žvalgas jau sužvalgė. Už Palangos, Latvijos link, kiek atokiau jūros, pamiškėje, pamačiau man rodomus kelis lėktuvus.

Po kokių 4 valandų gavome žinią, kad ltn. Kvietinskas lėktuvo avarijoje išliko gyvas ir sveikas, nors jo lėktuvas visai atsiskyrė nuo savo sparnų.

Pasirodė, kai vėliau su juo išsikalbėjau, kol. Pranas atsiskyrė nuo mudviejų su ltn. Stuku todėl, kad nutarė laikytis Nemuno vagos iki pasieks Baltijos jūrą. Girdi, rizikuoti su “Alfoge” veržtis per debesis neradęs prasminga. Teisinga jo mintis. Bet šį kartą ir geriausias pasirinkimas nulaužė jo sparnus.

Nemuno vagos besilaikant, debesys buvo jam nei kiek neatlaidesni. Jau prie Kintų, galiausiai, debesys jį taip prispaudė, kad nieko kito nebeliko daryti, kaip tik tūpti. Ir ne ten kur nori, bet čia pat tiesiai į lauką, kur tuo laiku būrai bulves sodino. Besistengdamas praskristi per darbininkų galvas, pralošęs tūpimo plotą ir todėl atsidūręs miške, kur ir pametęs sparnus.

Ir taip, be sparnų, jis grįžo laivu į Kauną. Dvi paras tęsėsi ta jo Odisėja su likimo drauge “Alfoge”, kol pasiekė išeities punktą.

Daug jis man pasakojo apie savo tą pirmąjį skridimą į Palangą. Apie pergyvenimą, patekus į nežinomas naujas apystovas, iki smulkmenų. Mudu vienas su kitu derinome maždaug tuo pačiu laiku išgyventus įspūdžius. Pranas daugiausiai viską nušvietė iš humoristinės pusės, lyg pasakotų kokią, kur tai girdėtą pasaką, net pašiepdamas tos pasakos herojų — patį save.

Tai buvo mūsų antrieji skraidymo metai. O ketvirtaisiais mudu ir vėl kartu. Pirmojoje naikintuvų (“Fiat”) eskadrilėje ir taip netoli vienas kito ... iki to nelemto ryto . . .

Taigi, tą nelemtą rytą, kurį aš visą savo gyvenimą tebeturiu prieš akis ir kurio niekad neužmiršiu. Ne vien dėlto, kad aš mačiau, kaip kol. Kvietinskas pakilo, kaip jis skraidė, kaip pikiravo ir kaip lūžo jo lėktuvo sparnas, čia pat, apie 300 metrų nuo manės, kaip ... smūgis ... ir ...

Tą nelemtą rytą, majoras Adomaitis, tuo metu eskadrilės vadas, dar štabe, prieš vykstant į aerodromą, sudarė lakūnų dvi grupes, kurie tą dieną turėjo atlikti skraidymo uždavinį — pikiruoti iš 1000 metrų ir šaudyti į žemės taikinį. Jei šaudymus atlikdavome aerodrome, šaudydavome iš foto kulkosvaidžių. Vėliau paleidę filmą foto laboratorijoje, matydavome šaudymo davinius.

Buvo žiemos metas. Šaltis sudarydavo daug bėdos užvedant lėktuvų motorus. Reikėdavo išleisti iš motorų alyvą ir ją šildyti tam tikruose katiluose. Kad mažiau būtų vargo su tos alyvos šildymu, žiemos metu tokiems uždaviniams naudodavome mažiausį kiekį lėktuvų. Šį rytą eskadrilės vadas paskyrė 2 lėktuvus. Todėl ir lakūnus suskirstė į dvi grupes. Kaip tik į tą pačią grupę, kurioje aš buvau pirmuoju numeriu, pakliuvo ir lakūnas P. Kvietinskas.

Iš eskadrilės štabo į aerodromą lakūnus ir kitus pareigūnus veždavo sunkvežimiu. Kadangi aš turėjau “Opeliuką”, tai į jį tą rytą paėmiau tris kolegas, tarp jų ir Kvietinską.

Bevažiuojant, jis manęs paprašė, kad užleisčiau jam savo skridimo eilę, nes jis, girdi, turįs reikalų mieste. Todėl, atlikęs uždavinį, prašysiąs vado leidimo išvykti.

— Tai paskutinis mano skridimas, pasakė jis. — Egzaminų pataisą išlaikiau ir garbingai grįšiu į savo pulką. Jaučiu, kad ten geriau tiksiu, — užbaigė Pranas.

Žinoma, aš užleidau savo skridimo eilę, nes man nebuvo kur skubėti... Vis vien, aš turėjau būti iki skraidymų pabaigos. Tokia buvo mano pareiga, nes ėjau eskadrilės vado pavaduotojo pareigas, kuriam priklausė treniruotės priežiūra.

Paskutinieji lėktuvų parengimai skridimui jau ėjo prie galo, kai pasiekėme aerodromą. Liko tik apsirengti skridimo rūbais, užsidėti parašiutą.

Kvietinskas apsivyniojo šiltu šaliku kaklą ir stengėsi jį surišti užpakalyje. Bet sunkiai sekėsi. Patarnavau. Užrišau.

Ltn. Kvietinskas pakilo numatytam uždaviniui. Pakilęs paskraidė kiek, lyg mėgindamas pikiruoti ir vėl nusileido — nutūpė. Manėme, kad kas nors netvarkoje su lėktuvu. Bet vietoje “atruliuoti” prie angarų, jis ir vėl pakilo. Tai buvo jo paskutinis pakilimas.

Kaip tik tuo metu atvyko mjr. Mačiuika, naikintuvų grupės vadas. Jis manęs paklausė, kas ten galėjo būti. Aš neturėjau ką paaiškinti, nes tik tiek ir težinojau, kiek mačiau, kad nutūpė ir vėl pakilo.

Kai ltn. Kvietinskas pradėjo pikiruoti iš maždaug 1000 metrų į numatytą taikinį, mes su mjr. Mačiuika sekėme visą skridimo eigą. Lėktuvas ėjo normaliai žemyn, kaip ir priklausė tokio uždavinio atveju ir apie 300 metrų augštyje, tik pradėjus lėktuvą išvesti iš pikiravimo pozicijos, kaip mes vadindavome — lyginti, pasipylė ore baltos skaros — skudurai, o lėktuvas vietoje išsilyginti, pakrypo kairėn pusėn ir nuėjo žemyn, čia pat už taikinio, jau “Maisto” b-vės žemėje, kur pataikė į didelį griovį — kanalą. Žemė buvo sušalus, beveik be sniego. Smūgis buvo labai aštrus. Iškart buvo aišku, kad ltn. Kvietinsko jau nebėra. Ir kad tai buvo jo paskutinis skridimas, skridimas, kuris priklausė man, tuo pačiu lėktuvu, tuo pačiu metu ir vykdant tą patį uždavinį. Buvo mano eilė, bet įvykio vidury, ir tik per plauką jo dalyvis.

Štai kodėl šis Prano skridimas yra įsmigęs man atmintyje taip giliai, kad ir šį kartą Juozo Žibaus priminimas apie šią mūsų karo aviacijos auką privertė mane atsiliepti. Ne vien pataisant šį bei tą, kas jo praleista, arba nežinota, nes jis, kaip pats sakosi, atbėgo su draugais jau po įvykio, tuo tarpu, aš buvau viso to įvykio vidury, ir tik per plauką jo dalyvis.

Aviacijos v-kas inž. pulk. Gustaitis, atvažiavęs į įvykio vietą, pirmiausia apgailestavo sudaužyto lėktuvo. Girdi, brutaliai elgiamasi su lėktuvais — staigūs veiksmai. Tikrumoje jis tų veiksmų visai nematė. Bet jais apkaltino tik ką gyvybės netekusį lakūną, kurio lavonas dar nebuvo išimtas iš lėktuvo skeveldrų.

Teisingai rašo Juozas Žilys, kad plk. Gustaitis, dėstydamas techniškąją lėktuvo dalį, aiškino, kad girdi, “Fiat” yra toks patvarus, jog gali atlaikyti visokias evoliucijas ore. Techniški daviniai — atsparumo koeficientas — 7, plius atsargos koeficientas — 2. Tai reiškia, kad sparnai gali atlaikyti 14 lėktuvų svorį. Tuo tarpu lakūno sveikata atlaiko tik apie 7 įkrovimus. Prie didesnio spaudimo lakūnas nustoja sąmonės, nes širdies spaudimas neatlaiko išcentrinės jėgos spaudimo ir kraujas nebepatenka į galvą. Pirmiausia lakūnas nustoja regėjimo.

Taip buvo dėstyta inž. plk. Gustaičio busimiesiems lakūnams. Atrodo, kad taip ir buvo. Kiek mes naikintuvų lakūnai nesistengdavome išdarinėti visokias figūras, niekad nesutraškėjo “Fiato” sparnai, apart dviejų atsitikimų.

Lakūno Kvietinsko atsitikimas yra dar tuo įdomus, kad tas lėktuvas, kuriuo jis užsimušė, kaip tik buvo visai naujas, ką tik paimtas iš sandėlių tarnybos, kaip buvęs atsarginis.

Kitas lėktuvas, kuriuo užsimušė kpt. Nakrošius, buvo tarnyboje jau nuo pat tų lėktuvų pristatymo. Bet šis ore aplūžęs, nebevisai pavaldus, tupiant, jau prie pat žemės, perėjo į suktuką ir sudužo, o lakūnas su sulaužytu nugarkauliu dar gyveno keletą valandų...

Ši istorija liūdna ir dargi ne vien dėl didelės aukos, bet ji tuo įdomi, kai šios bylos tyrinėjimo duomenys vedė į lėktuvo palūžimą ore, kas labai nepatiko aviacijos v-kui. O asmuo, kuris sekė skridimą ir visas to skridimo evoliucijas savo parodyme teigė lėktuvą palūžus ore, viršininko buvo pavadintas neišmanėliu, nors ir ne į akis.

Iš savo patyrimo žinau, kad lėktuvas “Fiat” tikrai galėjo atlaikyti didelį spaudimą. Štai du pavyzdžiai:

Pirmą išbandymą šiuo lėktuvu dariau po to kai jau jaučiausi pilnai su juo apsipratęs. Pikiravimo tašką pasirinkau Aleksoto tiltą. Turiu pasakyti, kad visa pikiravimo druska buvo —    kuo stačiau, kuo didesniu greičiu ir kuo arčiau taikinio išlyginti. Taip ir dariau. Iš apie 1500 metrų augštumos pasileidau su gazu į pasirinktą taikinį. Kai ištraukiau lėktuvą iš smigimo ir iš Nemuno vagos pradėjau kilti augštyn, pamačiau ant Aleksoto kalno Technikos Instituto rūmus, o lėktuvo nosis tuo momentu dūrė tiesiai į tų rūmų bokšto viršūnę. Reiškia, kilau augštyn. Tačiau, tuo pat momentu užgęso mano akys ir nustojau regėti. Sąmonė buvo visoje pilnumoje. Greit pabraukiau ranka per veidą, tryniau akis. Niekas negelbėjo. Liko šokti

—    pasinaudoti parašiutu. Bet aukštis? Greit sumečiau, kad reikia laikyti lėktuvą toj pačioj kryptyje, kaip jis buvo prieš nustojant regėjimo. Reiškia, lėktuvas turi kopti augštyn, kol įgausiu pakankamą augštį manevrui — galėsiu pasukti lėktuvo nosį staigiai žemyn, kad neitralizuočiau išcentrinės jėgos poveikį. Kaip tik tai padariau, regėjimas tuoj grįžo.

Kitą bandymą dariau jau vien tik lėktuvo stiprumo patikrinimui. Iš apie 4500 metrų smigau žemyn pilnu gazu. Greičio rodyklė apsisuko beveik du kartu apie savo ašį — išėjo iš visų skalėje atžymėtų skaičių. Po to pastoviai sustojo vietoje. O dar po momento visas lėktuvas pradėjo drebėti. Staigiai atleidau gazą ir pradėjau lėktuvą lyginti. Kadangi turėjau dar pakankamai didelį augštį, tai lėktuvą lyginau pamažu. Maždaug tokiu greičiu, kad nenustočiau regėjimo.

Taigi ir šį kartą lėktuvas atlaikė didelį spaudimą, kokio dažniausiai normaliuose skraidymuose niekad ir nepasiekiama. Nei ltn. Kvietinskas, nei kpt. Nakrošis, skraidydami virš aerodromo, nebuvo išvystę tokio spaudimo į lėktuvo sparnus, kokį aš pasiekiau išvardintuose bandymuose.

Bet jų lėktuvai, vieno sulūžo, o kito dalinai palūžo.

Ltn. Kvietinsko ir kpt. Nekrošiaus nelaimingi atsitikimai tikriausiai įvyko tik dėl išimtinai tų lėktuvų techniškų defektų, kuriuos sunku ir sukontroliuoti.

Nebuvo reikalo aviacijos v-kui kaitalioti savo nuomonę dėl lėktuvų patvarumo kursantams paskaitų metu, nei bartis ant lakūno, tik ką užgęsusio ir dar lėktuvo griuvėsiuose tebesančio.

Būtų pakakę padaryti pačiam tik vieną gerą pikiravimą, jei nenorėjo pasikliauti kitų patyrimu, ar techniškais daviniais.

Paskutinis mano patarnavimas kolegai Pranui buvo, kai aš paėmęs jo išeiginę lakūno uniformą, nuvežiau ją į Karo ligoninę, paskutinei jo kelionei... į kapą. Čia jį radau paruoštą ir atrodė, lyg nieko nebūtų su juo atsitikę.

— Gerai, nori skrisk mano vietoje, man vis-tiek, — skambėjo mano paties nesenai ištarti žodžiai Pranui, tą nelemtą rytą ...

Giliai susimąstęs praleidau kelias paskutines minutes prie mielo Prano . ..

Taip, nuo Karo mokyklos iki kapo ...