JONIŠKĖLIO PARTIZANAI LAISVĖS KOVŲ METU

K. ALIŠAUSKAS

1918 m. į Biržų ir Joniškėlio apylinkes iš Rusijos grįžo būrelis lietuvių karininkų ir nemažas skaičius vietinių inteligentų. Nors vokiečių karinė administracija buvo gan griežta ir gyventojų laisvas susižinojimas buvo labai suvaržytas, tačiau vietos karininkai ir inteligentai slaptai susirinkdavo ir pasitardavo apie tolesnę veiklą. Biržų ir Joniškėlio miestuose vokiečių karinė administracija 1916 m. įsteigė apskrities būstines. Tad slaptų sueigų bei pasitarimų centrais tapo Biržų ir Joniškėlio miestai, retkarčiais kuris nors valsčiaus miestelis. Tuose pasitarimuose daugiausiai buvo svarstomas saugumo klausimas. Besvarstant ir kilo mintis, reikalui esant, sudaryti savanorių partizanų būrius.

1918 m. lapkričio mėn. pradžioje buvo gautas iš Vilniaus Valstybės Tarybos paraginimas sudaryti valdžią vietoje, organizuojant parapijinius — valsčių bei apskričių, komitetus. Sukruto veikti visi gyventojai.

Joniškėlio apskrities valsčių atstovų suvažiavimas įvyko Linkuvoje 1918 m. lapkričio 27 d. Suvažiavimas tapo pavadintas “apskrities seimeliu”. Seimelis išrinko apskrities komitetą: pirmininku M. Marmą ir vicepirmininku J. Navaką.2 Prasidėjo organizacinis darbas, valsčiai išsirinko komitetus. Tuoj buvo suorganizuota milicija gyventojų saugumui ir tvarkai palaikyti. Apskrities seimelis nustatė gyventojams mokėti mokesčius apskrities reikalams. Mokesčiai nebuvo dideli, pagal turimų išteklių didumą. Gyventojai mokėjo juos be pasipriešinimo.

Mėnesio bėgyje iš vokiečių buvo perimtas visas apskrities administravimas. 1919 m. sausio 5 d. buvo perimtas siaurasis geležinkelis Gubernija - Paašmenė. Susisiekimas nebuvo nutrauktas nei vienai dienai. Ginklų tačiau nebuvo gauta; perkant bei mainais buvo įsigyta keletas šautuvų ir kiek šovinių.

Artėjant rusų bolševikų kariuomenei prie Joniškėlio, lietuviai inteligentai keletą kartų tarėsi, ką reikės daryti, kai bolševikai užims kraštą? Daugumas nusprendė, kad reikia likti vietoje ir slaptai dirbti Lietuvos atstatymo darbą. Užėjus rusų bolševikams, Joniškėliečiai nebuvo netikėtai užklupti ir kaip mjr. P. Gudelis rašo:    “Sėkmingai pradėtas Lietuvos atstatymo darbas buvo jėga sutrukdytas, bet nesustabdytas”. Krašto apsaugos ministeris karin. M. Velykis sutiko su Joniškėliečių projektu, kad karininkai nevyktų į Kauną, bet liktų vietoje ir organizuotų bolševikų užimtame krašte kariuomenę ar partizanus. Karininkų daugumas taip ir pasiliko.

1919 m. sausio mėn. pradžioje vokiečiai pasitraukė į Šiaulius. Lietuviai trumpą laiką vieni tvarkė apskritį. Netrukus iš rytų, nuo Panevėžio atvyko rusų bolševikų kariuomenė, jėga pašalino rinktąją valdžią ir įsteigė revoliucinius komitetus apskričiai ir valsčiuose.

Kai kurių valsčių partizanai pasipriešino pirmiesiems bolševikų atėjūnams. Pašvitinio valsčiaus partizanai, karin. J. Bartasevičiaus vadovaujamų pirmuosius rusus bolševikus, atėjusius iš Latvijos per Žeimelio miestelį, užpuolė prie Rinkūnų dv. Kautynės įvyko 1919 m. sausio 16 d. ir truko keletą valandų. To susirėmimo metu žuvo pirmasis partizanas kovoje dėl Lietuvos laisvės — Vainauskas Aleksandras. Po susirėmimo rusų bolševikai pasitraukė, bet netrukus grįžo su didesnėmis jėgomis. Pašvitinio partizanai išsislapstė.3

Rusų bolševikams artėjant prie Joniškėlio, apskrities komiteto pirmininkui M. Marmai buvo patarta pasišalinti ir jis išvyko į Kauną. Pa-

Joniškėlio partizanų mirties bataliono karininkai

silikusieji susiorganizavo slaptas trejukes. Slaptos organizacijos veikimo centre Joniškėlyje atsistojo: J. Navakas, karin. A. Šumskis ir karin. A. Kazilevičius. Tas centras apėmė Joniškėlio, Biržų, dalinai Šiaulių ir Panevėžio apskričių pakraščius. Valsčiuose irgi buvo slaptai veikiama. Linkuvos valsčiuje: karin. Al. Šumskis, Tenteris, Lingys, Dineika, P. Spūdas, Gobis, Braždžiūnas; Vaškų valsčiuje: karin. P. Gudelis, Maldutis; Pasvalio valsčiuje: trys broliai Trinkūnai, Traškevičiai; Pušaloto valsčiuje: karin. A. Michelevičius, mokytojas Skvireckas, kun. Jaskevičius, Repšys, Rutkauskas; Pašvitinio valsčiuje: karin. J. Bartasevičius, Marčėnas, Vainauskas; Saločių valsčiuje: broliai Trimakai ir kt.; Joniškėlio valsčiuje: broliai Stapulioniai, Vitartas, Bičkūnaitė; Biržuose: karin. J. Atstupėnas, Gaidelis, Šilkarskis, Kairys, Kurlinskas; Vabalnikuose: B. Sakalauskas ir kiti; Kriukuose: broliai Rožauskai; Pakrojuje: Neilandas, Janavičius, Kublickas. Laikui bėgant organizacija vis plėtėsi.4

Dauguma vietos karininkų ir inteligentų prisitaikė pasikeitusiose sąlygose. Tie, kuriuos komunistų revoliuciniai komitetai kviesdavo talkininkauti ir užimti tarnybas, sutikdavo ir eidavo dirbti. Kai kurie patys pasisiūlydavo, stengdamiesi užimti vietas komitetuose ir milicijoje. Karininkai, kurie tapo milicijos viršininkais, stengėsi užverbuoti patikimus Lietuvai milicininkus.

Susidariusios slaptos organizacijos tarpusavio ryšis buvo gana geras, tik su Lietuvos vyriausybe Kaune — buvo silpnas. Retkarčiais pavykdavo tik paskiriems asmenims nuvykti į Kauną, suteikti žinių apie savo veiklą ir parsivežti žinių ir proklamacijų iš Kauno.

Rusų bolševikų raudonosios kariuomenės daliniai Joniškėlio ir Biržų apskrityse buvo sustoję trumpam laikui. Kai tik susiorganizavo vietos revoliuciniai komitetai, kariuomenė išvyko į Šiaulius, Joniškį ar Radviliškį. Vėliau atvykdavo tik paskiri būriai kuriam nors konkrečiam uždaviniui, dažniausiai maisto ir pašaro rekvizicijoms, arba vietos gyventojams įbauginti.

Sumaniai veikiant Joniškėliečių partizanų organizacijos centrui ir jo skyriams valsčiuose pavyko: 1. pritraukti organizacijon labai daug susipratusio jaunimo, 2. apsiginkluoti, įvairiais būdais paimant ginklus iš bolševikų, kartais net juos nuginkluojant, 3. dalinai demoralizuoti bolševikų administraciją ir kariuomenę, skleidžiant proklamacijas ir jiems nepalankius gandus, 4. gintis nuo bolševikų žiaurumo ir 5. palaikyti gyventojų tarpe greito išsivadavimo iš okupacijos viltį.4

Laikui bėgant, bolševikai pradėjo įtarti buvusius komiteto narius, karininkus ir milicininkus neištikimybe. Daug jų atleido, kai kuriems teko slėptis, kai kuriuos suėmė. Suimti buvo šie asmenys, dalyvavę partizaninėje veikloje: Navakaitė, K. Dineika, J. Tinteris, M. Tonkūnas, Pr. Traškevičius, J. Sakalauskas ir kiti. Karin. P. Gudelis turėjo nuolatos slapstytis, per jį buvo palaikomas ryšis su Lietuvos vyriausybe Kaune. Suimtųjų likimu rūpinosi slaptoji Joniškėlio centro organizacijos valdyba. Vienus iš jų pasisekė paleisti, kitiems buvo sudarytos sąlygos pabėgti, trečiuosius pats likimas išgelbėjo nuo mirties: vežant į Daugpilį, lietuvių aviacija sudaužė geležinkelį ir kilus sąmyšiui suimtieji pabėgo ir pasislėpė pas vietos gyventojus.

Rekvizicijos vietos gyventojams - valstiečiams buvo nuolatos didinamos. Maistas ir pašaras buvo išvežamas. Vietos inteligentija suimama. Gyventojai buvo nepatenkinti, kėlė triukšmą ir kovo mėn. pradžioje prasidėjo aktyvus partizaninis veikimas. Lietuviai atsiskyrė nuo juos valdančių revoliucinių komitetų, prasidėjo atvira ginkluota kova. Kovo mėn. 10 d. vokiečiams puolant Šiaulius ir lietuviams atvykus į Radviliškį ir Šeduvą, Joniškėliečių partizaninė veikla tapo dar labiau suaktyvinta. Karininkai pareiškė plačią iniciatyvą, perėmė vadovavimą, valsčiuose susiorganizavo partizanų būriai ir valsčiai vieni kitiems gelbėdami išsivaduodavo nuo komunistų. Revoliuciniai komitetai pabėgo drauge su paskubomis besitraukiančia raudonąja armija. Pirmieji susiroganizavo Pušaloto, Vaškų, Pumpėnų, Joniškėlio, Pasvalio ir Saločių partizanų būriai; vėliau Daujėnų, Krinčino, Pakrojaus ir Žeimelio, dar vėliau partizanų būriai buvo kiekviename valsčiuje. Joniškėlio apskrities vadovavimą perėmė senasis, seimelio rinktas, komitetas. Pirmininkavo J. Navakas, jo padėjėju buvo karin. A. Kazilevičius (M. Marma grįžo iš Kauno birželio mėn.). Komitetas tvarkė, ne vien administracinius, bet ir karinius šios apylinkės reikalus. Lietuvos kariuomenei užėmus Radviliškį ir Šeduvą, Šiauliuose buvo įsteigta karo komendantūra. Joniškėliečių ryšis su Lietuvos vyriausybe pagerėjo, bet dar vis nebuvo pakankamai geras. Daug administracinių ir karinių reikalų tekdavo spręsti vietoje ir tuoj duoti gyventojams atitinkamus parėdymus. Dėl šio Joniškėliečių savistovumo, esamose sąlygose reiškiant plačią iniciatyvą, laikui bėgant, jų sritis tapo praminta “Joniškėlio respublika”. Tai buvo vienas iš didžiausių ir veikliausių partizaninės kovos vienetų Laisvės kovų metu Lietuvoje. Kai kovo 20 d. į Joniškėlį atvyko iš Šiaulių apylinkės besitraukiantis “8 Žemaičių šaulių pulkas”, Joniškėlio apylinkę rado gerokai apsitvarkiusią ir apsivaliusią nuo komunistų. Tas paveikė šio pulko karių nuotaikas. Akivaizdus gyventojų noras kovoti dėl savo krašto laisvės, savarankiškai tvarkytis, privertė juos pagalvoti, kad ne tuo keliu nuėjo. Kovo 22 d. “8 Žemaičių pulkas” padėjo ginklus. Gavę daugiau ginklų, Joniškėliečiai apginklavo didesnį skaičių savųjų, jų organizacija sustiprėjo.

Rusų bolševikų kariuomenė pasitraukė į rytus Rokiškio kryptimi, niekeno nepersekiojama. Pradžioje susiorganizavę valsčiuose partizanų būriai liko vietoje. Dažnais atvejais jie eidavo į pagalbą tik savo artimiausiems kaimynams. Vadams buvo aišku, kad rusų bolševikų kariuomenė, pasitraukusi ir apsitvarkiusi, gali sugrįžti, kai tik pastebės, kad nėra jėgos, kuri jiems kelią pastotų. Prašyti pagalbos iš Lietuvos vyriausybės buvo atsisakyta, nes gautomis žiniomis tuo metu Lietuvos vyriausybė nebeturėjo pakankamo kariuomenės kiekio. Reikėjo paskubomis tvarkyti gynimosi reikalą. Karin. A. Kazilevičiui ištyrus fronto padėtį, karin. Mickeliūnui buvo pavesta paimti geriau susiorganizavusius ir apsiginklavusius partizanų būrius ir “įsistiprinus” Vabalninkų-Unciškių riboje, priešą sulaikyti. Tai buvo dalinai įvykdyta. Paaiškėjo reikalas duoti partizanams karišką vadovybę ir persitvarkyti. Kovo 27 d. buvo nustatyti pastovūs tvirtesni ryšiai tarp partizanų būrių ir buvo įsakyta palaikyti nuolatinį ryšį su Joniškėlio apskrities karo komendantu. Pakruojuje komendantu buvo paskirtas karin. Rušmanas, pavaduotoju — karin. Mickeliūnas.

Kovo 31 d. Joniškėlio apskrities komitetas (J. Navakas ir A. Stapulionis) per valsčių komitetus įsakė susirinkti visiems karininkams į Joniškėlį balandžio 5 d. pasitarti krašto apsaugos reikalais. Įsakymas buvo slaptas ir griežtas, pažymėtas, kad atvykimas yra būtinas. Susirinko apie 20 karininkų, kurie išklausę pranešimo, kad Joniškėlio apylinkė virsta karo lauku, nutarė:

“Tverti Joniškėlio apskrities apsaugos būrius iš savanorių ir kuo plačiausiai išaiškinti visuomenei apie krašto padėtį ir kraštui gresiantį pavojų. Savanoriai gauna atlyginimą; kareiviai šaukiami pirmoje eilėje.

Sudaryti Joniškėlio apsaugos štabą, kuriam pavedamas Joniškėlio apskrities apsaugos organizavimas. Apsaugos štaban išrinkti karininkai A. Kazilevičius, A. Stapulionis ir P. Gudelis”.4

Visos Joniškėlio apylinkės ir esamųjų organizacijų priešakyje pasiliko stovėti Joniškėlio komitetas, vadovaujamas J. Navako, ir naujai sudarytas apsaugos štabas. Štabo karininkai tuojau pasiskirstė pareigomis: karin. A. Stapulionis — apsaugos štabo viršininku, karininkai A. Kazilevičius ir P. Gudelis — nariais. Joniškėlio štabo komendanto pareigos buvo pavestos karin. C. Kazakevičiui. Sekmingesniam darbui buvo įsteigti apsaugos štabo reikalingiausi skyriai: 1. operatyvinis, 2. komplektavimo, 3. karo teismo su tardymo komisija, kuriai vadovavo Monvidas Alechnavičius, 4. ūkio ir maitinimo, kurių viršininkais buvo agronomas Mulevičius ir Silickas.

1919 m. balandžio 18 d. visi veikiantieji partizanų būriai buvo sujungti į 4 kuopas. Kuopos buvo sudaromos iš artimiausiai esančių toje apylinkėje būrių. Vienas iš toje apylinkėje esančių būrių vadų, karininkas, buvo skiriamas kuopos vadu. 1 kuopą sudarė Pušaloto apylinkės partizanų būriai, vadu buvo paskirtas karin. A. Michelevičius; jis įsikūrė Pušalote. 2 kuopą sudarė Joniškėlio, Pasvalio ir Linkuvos partizanų būriai. Kuopa įsikūrė Joniškėlyje. Vadai keitėsi: buvo karin. Vitartas, Umbrasas, P. Traškevičius, Džiuvė ir Gerberis. 3 kuopą sudarė Vaškų ir kitų apylinkinių valsčių partizanų būriai. Vadovavo karin. P. Gudelis. Vėliau buvo pasikeitimų. 4 kuopą sudarė Vabalninku apylinkės partizanai. Vadovavo mokytojas Sakalauskas. Kuopos tuojau gavo uždavinius.

Persitvarkę partizanai ėmėsi laikyti frontą nuo Bernatonių kaimo (9 km nuo Panevėžio) iki Latvijos sienos, t. y. 60-70 km. barą.

Valsčiai, apskrities komiteto pavyzdį sekdami, taip pat pamažu perėjo prie kariškos organizacijos. Kiekviename valsčiuje įsisteigė apsaugos štabas, kuris tvarkė valsčiaus ribose esančių partizanų rezervus, įvairiai vadinamus: atsargos milicija, garbės milicija, valsčių apsaugos štabų rezervai ir administracinė milicija. Jie turėjo ginklus, kuriuos buvo leista laikyti pas save namuose. Reikalui esant jie turėjo eiti pagalbon kovojantiems su priešu partizanams. Atsargos milicijos daugumą sudarė ūkininkai, kurie dėl ūkio darbų negalėjo būti paimti ir prijungti prie partizanų kuopų ar būrių. Tokių atsarginių partizanų buvo apie 700-800 vyrų. Tai buvo vėlesnės Šaulių Sąjungos pirmtakūnai.

Valsčių komitetai ir jų apsaugos štabai greitai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų. Apsaugos štabai perėmė į savo rankas visų reikalų tvarkymą. Nesusipratimų tarp tų dviejų organų nebuvo, nes apsaugos štabo viršininko ir valsčiaus komiteto pirmininko pareigas dažniausiai eidavo vienas ir tas pats asmuo. Kiekviename valsčiuje veikė maitinimo komisija, kuri rūpinosi tikslesniu rekvizicijų paskirstymu karo reikalams ir rekvizuoto maisto bei pašaro saugojimu.

Pakruojaus miestelyje laikinai buvo įsteigta atskira karo komendantūra. Į Pakruojų buvo perkeltas karo teismas, kaip į vietą, toliau esančią nuo fronto, kad galėtų dirbti ramesnėse sąlygose. Taip pat Pakruojuje buvo įsteigta ir karo ligoninė, gydytojo V. Palioko vedama.2

Gegužės 14 d. atskiros brigados vadas karin.

St. Nastopka paskyrė karin. A. Stapulionį “Partizanų bataliono” vadu. Jam buvo įsakyta perimti, organizuoti ir vadovauti visoms esančioms partizanų dalims Joniškėlio apylinkėje. Įsakymas buvo duotas raštu.4 Gegužės 19 d. batalionas buvo pavadintas “Atskiru partizanų mirties batalionu”, tačiau organizacija liko ta pati kaip buvo. Pavadinimas, kaip nevisai vykęs, nebeilgai išsilaikė. Vyriausiam karo vadui įsakius “mirties” batalionas tapo pavadintas “Atskiru Joniškėlio partizanų batalionu”. Batalione buvo apie 20 karininkų ir apie 850 kareivių, draug su milicija — apie 1,500 vyrų.

Balandžio 26 d. krašto apsaugos ministeris karin. P. Gudelį paskyrė Joniškėlio apskrities karo komendantu. Komendantūra buvo susiorganizavusi Joniškėlyje, kuris buvo labai arti fronto linijos, tad balandžio mėn. pabaigoje buvo perkelta į Pakruojų, kur išbuvo iki gegužės mėn. pabaigos. Joniškėlio apskrities karo komendantūra vykdė: savanorių partizanų telkimą; 1897 ir 1898 m. naujokų šaukimą ir mobilizuotų karių priėmimą. Nuo 1919 m. balandžio 19 d. iki gegužės 23 d. komendantūra priėmė 2129 vyrus — mobilizuotus, pašauktus ir savanorius.2

Joniškėlio partizanų kautynės su rusų bolševikais vyko, su mažomis pertraukomis, veik nuolatos. Kovo mėn. viduryje rusų bolševikai pasitraukė Rokiškio kryptimi. Nebepersekiojami, jie apsitvarkė ir persiorganizavo. Gavę papildymų, sudarė naujus pulkus. Joniškėlio partizanai patyrė, kad prieš juos veikė šios rusų bolševikų kariuomenės dalys: 29, 32 ir 33 šaulių pulkai su artilerija; kai kada rusams į pagalbą atvykdavo latvių komunistų kariuomenės daliniai. Partizanai buvo užėmę Biržus ir Vabalninką. Šioje riboje partizanai išsilaikė beveik savaitę laiko. Balandžio mėn. pradžioje rusų bolševikai įvykdė puolimą. Biržus užėmė balandžio 1 d. Partizanai, karin. J. Atstupėno vadovaujami, pasitraukė vakarų link. Netrukus rusų bolševikai puolė Vabalninką. Partizanai kaudamiesi pasitraukė vieni Daujėnų, kiti Krinčino miestelių link. Stipresnės kautynės įvyko prie Daujėnų ir Brečiūnėlio kaimų, taipgi prie Unciškių. Tuo pačiu metu, kai partizanai traukėsi nuo Vabalninko vakarų link, iš Panevėžio Pumpėnų link puolė kitos rusų bolševikų dalys, kurios grasino partizanų sparnui ir sudarė pavojų būti atkirstiems nuo Joniškėlio, kur buvo partizanų apsaugos štabas. Tuomet karin. A. Michelevičius pasikvietė talkon 20 vokiečių kareivių ir balandžio 8 d. puolė Bernatonių kaimą. Vienas rusų bolševikų batalionas iš Bernatonių kaimo buvo priverstas pasitraukti. Šiose kautynėse bolševi-

žuvusiems Joniškėlio mirties bataliono partizanams paminklas Pušalote

kai turėjo didelius nuostolius nukautais ir sužeistais. Partizanai tik 3 sužeistus, vieną iš sunkiai sužeistųjų, mokytoją Skvirecką, bolševikai paėmė nelaisvėn ir Panevėžyje sušaudė.

Šis karin. A. Michelevičiaus puolimas padėties fronte neatstatė, tik palengvino Vabalninko apylinkėje esančių partizanų pasitraukimą. Rusų bolševikų kariuomenė balandžio 9 d. užėmė Pumpėnus, Pasvalį ir Krinčiną, sustojo prie Lėvens ir Mūšos upių. Upės buvo patvinusios ir partizanų saugomos, tad bolševikai nesikėsino persikelti. Susidariusį frontą (60-70 km ilgio) pagal Lėvens ir Mūšos upes, nuo Bernatonių kaimo iki Latvijos sienos, Joniškėlio partizanai su didelėmis pastangomis laikė prieš žymiai skaitlingesnį priešą.

Balandžio 17 d. įvyksta kautynės prie Pušaloto, 1 kuopos bare. Šiose kautynėse partizanų daliniams vadovavo karin. A. Michelevičius. Tą pat dieną įvyko kautynės prie Saločių miestelio ir Ustukių kaimo. Šioms kautynėms vadovavo karin. D. Trimakas. Per šias kautynes rusai bolševikai buvo persikėlę per Lėvens ir Mūšos upes, bet buvo priversti pasitraukti į dešiniuosius Lėvens ir Mūšos upės krantus.5

Balandžio 18 d. įvyko kautynės prie Pušaloto. Taipogi, vėl kėsintasi persikelti per Lėvens ir Mūšos upes ir į jų kairiuosius krantus, bet bolševikai buvo atremti ir priversti sustabdyti puolimą.

Balandžio 30 d. rusų bolševikai puolė Joniškėlį. Šiam puolimui sutelkė žymias jėgas, apie 3 pėst. pulkus ir remiami artilerijos perėjo Lėvens ir Mūšos upes. Partizanų apsaugos štabui iš Joniškėlio teko pasitraukti. Buvo kreiptasi pas vokiečius ir prašyta pagalbos. Vokiečiai prisiuntė vieną kuopą pėstininkų su kulkosvaidžiais ir 1 artilerijos būrį. Apsaugos štabas pašaukė atsarginius partizanus. Puolus sutelktomis jėgomis bolševikai buvo sumušti ir priversti pasitraukti į dešiniuosius Lėvens ir Mūšos upės krantus.

Gegužės 2 d. pirma partizanų kuopa puolė bolševikus ir užėmė: Kauklių, Maldačionių ir Vaitkūnų kaimus. Gegužės 12 d. buvo užimtas Zubriškių dvaras, 4 km nuo Pušaloto. Mažesnių, vietinio pobūdžio susirėmimų su bolševikais įvykdavo beveik kiekvieną dieną.

Iki gegužės 20 d. rusų bolševikų kariuomenė buvo priversta laikytis Lėvens-Mūšos upių linijos. Jų pastangos sunaikinti Joniškėlio partizanų dalinius neturėjo sėkmės. Per tą laiką Joniškėlio partizanai susisiekė su Lietuvos kariuomene ir pradėjo sutartinai veikti. Ryšis su Lietuvos kariuomene buvo palaikomas per Šiaulius, kai buvo įsteigta Šiaulių karo komendantūra.

Lietuvos kariuomenė, vyriausiajam karo vadui gen. S. Žukauskui įsakius, bendrąjį rusų bolševikų puolimą pradėjo gegužės 18 d. Joniškė lio partizanai gavo atskirą uždavinį ir puolimą pradėjo gegužės 20 d. Buvo pereitos Lėvens ir Mūšos upės, priešas buvo priverstas trauktis ir gegužės 30 d. rusų bolševikų kariuomenės Joniškėlio ir Biržų apylinkėse jau nebebuvo. Atskiras Joniškėlio partizanų batalionas tapo papildytas, reorganizuotas ir birželio 20 d. pavadintas “Joniškėlio batalionu”, nustojo partizaniško atspalvio ir tapo reguliarios kariuomenės dalimi. Vėliau jis išaugo į 9 pėst. D. L. K. Vytenio pulką.

Literatūra.

1.    Kpt. Jurgis Atstupėnas. Biržų apskrities savanorių partizanų apsauga. Karo Archyvas 1937 m. VIII t.

2.    Atsargos majoras P. Gudelis. Lietuvos vasaros rytuose 1919 m. Karo Archyvas V. tomas.

3.    Ats. ltn. Jonas Bartasevičius. Pašvitinio partizanai. Karo Archyvas 1937 m. VIII tomas.

4.    Kpt. V. Skibarka. 9 pėst. L. K. Vytenio pulkas Pirmųjų partizanų darbai ir žygiai. Savanoris 1918-1928 m. Kaunas.

5.    Dionizas Trimakas. Pakuršės partizanai. Savanoris 1918-1928 m. Kaunas.