Kronika
Nepriklausomybės šventė Vasario 16 gimnazijoje
P. Gudelis
PLB Vokietijos krašto valdyba Lietuvos nepriklausomybės minėjimą, surengė gana kukliai savo būstinėje Huettenfelde. Daug metų tie minėjimai būdavo rengiami įvairiuose miestuose, kur talpiose salėse dalyvaudavo daugiau kaip 1000 asmenų. Šiemet tos praktikos buvo atsisakyta sąryšyje su Jaunuomenės metais. Reikia atminti, kad Vasario 16 gimnazija yra vienintelis lietuvių jaunimo židinys Vokietijoje. Todėl nepriklausomybės šventę buvo nusistatyta rengti jos patalpose. Be to, Vasario 16 gimnazija minėjo savo krikšto 15 metų sukaktį. Ji įsteigta 1950 m., bet 1951 metais, Nepriklausomybės šventės metu, tuo vardu pavadinta.
Vasario 16 d. buvo šiokiadienis, tai atsilankė neperdaug dalyvių ir jie gražiai sutilpo nedidelėje pilies salėje.
Į minėjimą atsilankė, be lietuvių visuomenės, dar daug svečių, kitataučių. Sena tradicija, Krašto valdyba kviečia tokiems minėjimams pagrindiniu kalbėtoju Vokietijos vyriausybės bei parlamento atstovus, šiemet dalyvavo dr. D. Rollmann (Hamburg) CDU/CSU frakcijos atstovas. Gimnazijos moksleivius dosniai apdovanojančių JAV kariuomenės 7 armiją atstovavo du augšt. karininkai. Savo atstovus atsiuntė Baden-Wuertenbur-go (Stuttgart) vyriausybė ir Mannheimo apskrities viršininkas, o tremtinių ministerija ir Heidelbergo burmistras pasveikino raštu. Latvių tautos tarybą atstovavo net du jos nariai, o estai atsiuntė sveikinimą raštu. Taip pat dalyvavo vietos ir kaimyninių valsčių atstovai ir abiejų konfesijų vokiečių kunigai. Be ELTos atstovo dalyvavo dar keturių vokiškų dienraščių korespondentai, kurie labai plačiai ir prijaučiančiai aprašė minėjimą: ‘‘Mannheimer Morgen”, “Darmstaedter Echo”, “Badische Volkszeitung” (Karlsruhe) ir “Rhein-Neckar Zeitung” (Heidelberg). Minėjimą pagerbė savo atsilankymu vyskupas dr. P. Brazys, kuris atlaikė pamaldas katalikams, o evangelikams — gimnazijos ev. kapelionas kun. J. Urdze.
Krašto valdybos pirmininkas inž. J. Valiūnas pradėjo minėjimą pakviesdamas atsistojus išklausyti Vokietijos himną, kuris buvo pagriežtas iš plokštelės, o po to, buvo sugiedotas Lietuvos Himnas. Tada, vokiečių ir lietuvių kalba, paaiškino svečiams šio minėjimo reikšmę. Priminė galingąją Vytauto Didžiojo Lietuvos kunigaikštystę, Lenkijos - Lietuvos Unijos laikus, pasibaigusius jos galutinu sunaikinimu, 1795 m. pasidalinus ją jos galingiesiems kaimynams. Pabrėžė, kad Lietuva, po to, 123 metus nešė sunkų carinės Rusijos jungą, kai nebuvo leidžiama mokytis savo kalbos ir net 40 metų buvo uždrausta savo spauda.
Iš rusų priespaudos lietuviams pavyko, per aukas ir pasiryžimą, išsivaduoti 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę. Nors netrukus ir SSSR pripažino Pabaltijo valstybių nepriklausomybę, sudarydama su jomis atitinkamas sutartis, bet 1940 m.
Vaizdelis — Laisvės Kovotojai; iš k.: A. Packevičius, R. Tamošaitytė, Šiušelis ir Starukas. Foto Schwetasch
Vaizdelis — Gyvenimas kolūkyje; iš k.: A. Packevičius, R. Tamošaitytė, A. Šaduikytė ir A. Pauliukevičius. Foto Schwetasch
sulaužė jas ir tuos kraštus klastingai pagrobė. Pabrėžęs, kad laisvasis pasaulis dabar gerai supranta SSSR grobuoniškus tikslus ir kad daugelis valstybių nepripažįsta Lietuvos pavergimo, inž. J. Valiūnas pareiškė viltį, kad SSSR kartą subyrės ir jos pavergtos tautos išsivaduos iš vergijos. Jei Lietuvos laisvės kovotojų vyresniosios kartos eilės retėja, tai į jų vietą ateina jaunimas. Jiems paruošti tarnauja ir Vasario 16 gimnazija. Įvertinęs Vokietijos vyriausybės ir pasaulio lietuvių medžiaginę paramą gimnazijai, vald. pirmininkas karštai padėkojo jiems ir kvietė ateityje nenustoti ją rėmus.
Prelegentas dr. D. Rollmannas perdavė savo frakcijos pirmininko R. Barzelio sveikinimus ir pažadus, kaip ligi šiol remti lietuvių kultūrinę veiklą. Jis pabrėžė, kad Vokietijos vyriausybė, ne tik neturi tikslo varžyti bet kieno tautinių savybių vystymąsi, bet jį visokeriopai remia. Pasidžiaugęs, kad lietuvių santykiai su vokiečiais pasižymi dideliu lojalumu, priminė, kad vokiečiai labai gerai supranta lietuvių tautos laisvės troškimus, nes jų pačių tautos trečdalis yra taip pat komunistų engiamas.
Dr. D. Rollmannas perskaitė ištisai 1918 m. vasario 16 d. Aktą ir konstatavo, kad ši diena lietuvių tautai turi trejopos reikšmės: pirmiausia, ji primena didžiausį džiaugsmą, prieš 48 metus išsipildžius daugelio kartų svajonei, ir sekusį, po to, 22 metų nepriklausomo gyvenimo laikotarpį. Tačiau, ši diena yra taip pat daugeriopo liūdesio diena, būtent, dėl nepriklausomybės praradimo, dėl tautiečių persekiojimo okupuotoje Lietuvoje, dėl žiaurių trėmimų į Sibirą ir dėl neapskaičiuojamos daugybės ten ir rezistencijos kovose, žuvusių kankinių, o, pagaliau ir dėl tautos išsklaidymo po visą pasaulį. Visdėlto, nereikia nusiminti, bet ypač šiandien sustiprinti viltį, kad dabartinė vergija nesitęs amžinai, kad teisė ir teisėtumas vėl įsiviešpataus pasaulyje, o tada, tiek Lietuva, tiek pavergtoji Vokietijos dalis ir kitos Europos tautos išsivaduos.
Po to plačiai išgvildeno Jungtinių Tautų pripažintą laisvo apsisprendimo teisę ir kiekvieno žmogaus teisę į savo gimtinę. Nurodė, kad jei šiomis teisėmis naudojasi įvairios mažos tautos ir net gentys Azijoje ir Afrikoje, tai dar didesnį pagrindą turi pasinaudoti jomis senos kultūringos Europos tautos. Prisiminęs jaunimą, prelegentas konstatavo, kad čia gimusiems jau Vokietija yra jų gimtinė (Heimat), bet palinkėjo, kad jie nepamirštų savo tėvynės (Vaterland) ir rengtųsi grįžti į ją, kai ateis laikas ją atstatyti.
Gimnazijos mokinys Mečys Landas priminė, kad Vokietijon atbėgę lietuviai buvo pristeigę daug mokyklų, bet ligi šiol išsilaikė tik viena, šiandien 15 metų sukaktuves švenčianti, Vasario 16 gimnazija. Paneigęs skelbiamą gandą, kad gimnazijos auklėtiniai vėliau nepasireiškia visuomeninėje veikloje, kalbėtojas pareiškė, kad tik čionai jaunimas susipažįsta su lietuvių tradicijomis ir įsitraukia į darbą. Nesenai atvykęs iš Lietuvos, jis dar gerai atsimena, kad ten nepriklausomybės laikai tik niekinami ir dergiami. Niekas iš vyresniųjų nedrįsta anuos laikus viešai pagerbti, nes užsitrauktų persekiojimus, o jaunimas apie tradicines šventes nieko nežino.
Gimnazijos abiturientų ir moksleivių vardu padėkojęs jos steigėjams ir vedėjams, per 15 metų išauklėjusiems daug tautiniai susipratusio jaunimo, M. Landas ypatingai dėkojo Vokietijos vyriausybei ir viso pasaulio lietuviams už medžiaginę paramą ir patikino, kad jų aukos nenueis niekais. Gimnaziją lankęs jaunimas nenutau-tės, o eis nepriklausomos Lietuvos kūrėjų pėdomis ir papildys jų vis labiau retėjančias eiles.
Pasibaigus kalboms, gimnazijos auklėtiniai suvaidino kun. B. Liubino trilogiją “Lietuvos kryižaus kelias”. Tai trys trumpi vaizdeliai iš tragiškos lietuvių tautos gyvenimo tikrovės. Pirmasis vaizdelis iš knygnešių gadynės. Scenoje pavaizduota kaimo pirkia, kurioje susirinkę kaimynų vaikai rengia pamokas ir laukia “daraktoriaus”. Jis ateina pavėlavęs, nes gavo kontrabandinių knygų siuntą ir turėjo ją paslėpti, šeimininkės prašomas, perskaito jos vyro iš Sibiro prisiųstą laišką. Jis buvo ištremtas už maldaknygės laikymą. Pamokų metu atbėga vaikai įspėti, kad į kaimą atvykę caro žandarai krečia gyventojus, jieškodami draudžiamų knygų. Visi skubiai išsiskirsto, kad iš-slapsčius turimas knygas.
Antras vaizdelis iš partizanų gadynės po II Pas. karo, Lietuvai vėl patekus rusų okupacijon. Miško gilumoje, po susirėmimo su raudonarmiečiais pasitraukę partizanai, prie sužeisto draugo laukia atvykstant kunigo. Bet ateina ryšininkas vaikas su sužeistojo partizano sužadėtine. Jie praneša, kad kautynėse kritusio draugo lavoną komunistai nutempė į miestelio aikštę ir suvarę apylinkės gyventojus, kad jį atpažintų. Jo motina sugebėjo susivaldyti ir neišsidavė, bet atsirado išdavikas. Užtat komunistai terorizuoja dabar visą kaimą ir tremia gyventojus į Sibirą. Partizanai ryžtasi gelbėti tremtinių transportą ir, palikę sunkiai sužeistąjį draugą slaugyti jo sužadėtinei, išsiskubina rinkti daugiau partizanų transporto išlaisvinimo žygiui.
Trečias vaizdelis iš kolūkio gyvenimo, dvylikai metų praėjus po okupacijos. Kolūkio vaikai renkasi gatvėje žaisti. Ne kokį ratelį, bet kolūkio susirinkimą. Tik jiems ir čia kliudo kolūkio buhalterio, ruso, sūnus Ivanas. Tuo metu ateina pavargusi sena moteris ir papasakoja vaikams, kad ji yra šio namo savininkė, po 12 metų ištrėmimo grįžtanti iš Sibiro. Vaikai išbėga pranešti apie tai kolūkio pirmininkui. Bet pasirodo, kad tuo paiču transportu sugrąžinta iš Sibiro ir jos duktė. Maža dukrele vedina, ji taip pat ateina jieškoti savo gimtojo namelio. Taip įvyksta giliai jaudinantis jų susitikimas.
Negana to, buvęs partizanas, dabar svetima pavarde tolimesniame kolūkyje šoferiu tarnaująs, jų sūnus ir brolis, pripuolamai pravažiuodamas pro kaimą, ateina žvilgterėti į savo tėvų namą ir patenka į tą likiminį šeimos susitikimą. Deja, jis atpažįstamas. Buhalteris su milicininkais suima ir išvaro jį. Pasilieka nustul-bę moterys, laukdamos kolūkio pirmininko sprendimo, ar leis joms pasilikti. Savo namą atgauti nėra jokios vilties, nes jame gyvena rusas buhalteris.
Graudus vaidinimo turinys išspaudė ašaras ne vien tik jautriesiems lietuviams. Gerai išmokyti jauni vaidintojai buvo gerai įsijautę į savo vaidmenis. Nesimetė į akis suaugusių mėgėjų vaidinimą paprastai trukdąs dirbtinumas. Visa tai pasiekta reži-sorės, mokytojos ir žinomos šokėjų grupės vadovės p. Elizės Tamošaitienės ir visų jos jaunų vaidintojų, dideliu triūsu.
L.V.S. Ramovės Clevelando sk. valdyba, r. komisija ir KARIO atstovas aptardami skyriaus metinės veiklos planą: Sėdi iš k.: pirm. Vladas Knystautas, garb. pirm. gen. Kazys Tallat-Kelpša, Vladas Braziulis; Stovi iš k.: Vytautas Jokūbaitis, Antanas Mikoliūnas, Vincas Apanius, Adolfas Lūža, Zigmas Tarutis, Pranas Mainelis ir Lionginas Leknickas.
KAZIMIERAS EIDUKAITIS SAVANORIS - KŪRĖJAS
vasario 16 d. atšventė 70 metų gimtadienį. Tai dar energingas, gerai atrodantis, tvirtas lietuvis, buvęs karys.
Kada mūsų tėvynę ištiko pavojus, jai gynėjų niekada netrūko. Netrūko jai gynėjų ir 1918-19 metais. Gynėjų eiles papildyti, tėvynei šaukiant, išvyko ir K. Eidukaitis. Sunku buvo sergančiai jo motinai išleisti sūnų, nes nežinia buvo ar begrįš . .. bet, tarusi: “eik sūnau jei tave tėvynė šaukia” ir peržegnojusi priklaupusį sūnų, atsisveikino . . . per raukšlėtą veidą nuriedėjo palydos ašaros. Kazimiero troškimas tėvynę ginti išsipildė. Jis priimamas į artilerijos 2-ją bateriją. Būdamas kariuomenėje ėjo įvairias pareigas; buvo darbštus, sąžiningas pareigose ir po keletos mėnesių buvo pakeltas į puskarininkio laipsnį. Dalyvavo kautynėse įvairiuose frontuose. Apdovanotas savanorio-kūrėjo medaliu ir kaip ir daugelis savanorių iš Lietuvos vyriausybės gavo keletą hektarų žemės. Pasimirus tėvams, Kazimieras imasi ūkininkauti. Už pavyzding ūkį, žemės Ūkio Rūmų apdovanojamas Gedimino ordinu 2-jo laipsnio. Turėdamas aplinkos lietuvių pasitikėjimą ir autoritetą, be pertraukos 16 metų, perrenkamas Kalvarijos miesto ir valsčiaus viršaičiu. Priklausė Šaulių Sąjungai ir buvo aktyvus šaulys. Komunistų ir vokiečių kalinamas ir tardomas, tik už tai, kad buvo geras lietuvis. Vokiečiams neišdavė ūkininkų, kurie nebepajėgė atiduoti reikalaujamos duoklės ir už tai pasodinamas kalėjimam “geriau aš nukentėsiu vienas negu mano valsčiaus 36 ūkininkai.”
Išaugino tris dukras, kurių dvi sukūrė lietuviškas šeimas (jau išeivijoje), o sūnus Algis šiuo metu yra JAV kariuomenėje — lakūnas. Sukaktuvininkas, nors ir 70 metų amžiaus, bet dar dirba ir darbovietės vadovybės yra atžymėtas kaip pavyzdingas tarnautojas.
K. Eidukaitis, atvykęs su šeima į Clevelandą, tuoj įsijungė į ramovėnų eiles ir yra aktyvus ramovėnas.
Gimtadienio atšventimo proga, savųjų ir prietelių būrelyje buvo šiltai pasveikintas. Ilgesnį sveikinimo žodį tarė LB Clevelando I Apyl. pirm. F. Eidimtas, o ramovėnų vardu sveikino skyriaus pirm. V. Knystautas, įteikdamas gražiai paruoštą adresą. Pobūvio metu, sukaktuvininko vardu Jaunimo kongresui paaukota 20 dol.
Sukaktuvininkas savo padėkos žodyje paminėjo, kad jis dar norėtų išgyventi tris įvykius: kad pasaulyje žlugtų komunizmas, kad amerikiečiai pasiektų mėnulį ir Lietuva atgautų laisvę.
Linkime K. Eidukaičiui šių jo norų išsipildymo. F. E.
A.A. PLK. LTN. JONAS MILAŠIS
1966 m., kovo 11 d., Los Angeles mieste mirė pirmūnas, savanoris -kūrėjas plk. ltn. Jonas Milašis.
Velionis buvo gimęs 1892 m., rugsėjo 8 d., Lietuvoje. Pradinę mokyklą baigė Bazilionuose. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir mokytojų kursuose, kuriuos baigęs buvo pasiruošęs mokytojo pareigoms, tačiau prasidėjęs I Pasaulinis karas nutraukė pasirinktą sritį ir nulėmė tolesnę gyvenimo eigą. 1915 m. baigė karo mokyklą Orenburge prie Uralo, o 1916 m. — karininkų kulkosvaidžių kursus Petrapilyje. Tarnavo 2 Rostovo grenadierių pulke, kuriame ėjo raitųjų kulkosvaidžių komandos vado pareigas. Dalyvavo kovose prieš vokiečius ir už pasižymėjimus buvo apdovanotas šv. Stanislovo, šv. Onos ordinais.
Po bolševikų revoliucijos, II rusų armijoje organizavo lietuvių karių komitetus ir buvo išrinktas minėtos armijos komiteto pirmininku. 1917 m., spalio 30 d. buvo oficialiai pasiųstas į lietuvių karių suvažiavimą Minske ir lapkričio 10 d. — Nesvyžiuje. Bolševikai Joną suėmė, bet lenkų ulonai išlaisvino. Neturėdamas išeities, stojo į lenkų kariuomenę, tačiau pateko į vokiečių nelaisvę iš kurios vėliau pabėgo, grįžo Lietuvon, ir 1918 m. gruodžio 18 d. Vilniuje jstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Gruodžio pabaigoje buvo pasiųstas j Kaunąs išgauti iš vokiečių kareivines 2pėst. pulkui ir įsteigti lietuviams savanoriams registruoti raštinę. Patalpas užėmė Gedimino g. 24. Pirmaisiais savanoriais, užsiregistravo: stud. M. Lipčius, vėliau buv. Vyr. št. žvalgybos sk. viršininku, ir J. Mikuckis, — pirmasis Kauno komendantas. 1919 m. sausio 6 d. paskirtas ypatingų reikalų karininku prie Aukštolaičio, Vokietijoje, kur organizavo prūsų lietuvius savanorius ir padėjo gabenti ginklus Lietuvon.
1919-20 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo prieš bolševikus ties Luknikais, Daugpiliu ir prieš bermontininkus Šiauliuose. Tarnavo 3 pėst. pulke, ėjo kulkosvaidžių kuopos ir bataliono vado pareigas. 1921-35 m. laikotarpyje jam teko eiti įvairias pareigas administracijos srityje. 1933 m. baigė VD augštųjų karininkų kursų administracijos skyrių. Karo tarnybą baigė III pėst. divizijos intendantu 1935 m. Laisvu nuo tarnybos laiku studijavo mediciną VD universitete.
Pasitraukęs į civilinį gyvenimą įsikūrė savo ūkyje Zokniuose. Dalyvavo savanorių-kūrėjų ir atsargos karininkų organizacijose. Bolševikams antrą kartą okupuojant Lietuvą, su šeima pasitraukė Vokietijon ir 1949 m. atvyko į JAV. Los Angeles dalyvavo ramovėnų, savanorių kūrėjų organizacijose ir ALTS-goje. Buvo įsigijęs namus ir išėjęs pensijon, tačiau neilgai teko ramiai ilsėtis ir gyventi tarp savųjų. Paskutiniaisiais metais buvo paveiktas ligos ir visuomeninėje veikloje negalėjo aktyviai veikti. Grįžęs iš ligoninės mirė namuose. Inkstų liga nuskynė jo gyvybę.
Jonas, moksleiviu būdamas, aktyviai reiškėsi įvairiose srityse: vaidinimo rateliuose, choruose, spaudoje. Rašinėjo į laikraščius pasirašydamas slapyvardžiu Milon arba Sokratas.
Kovo 14 d. palaidotas Kalvarijos kapinėse. Gedulingas pamaldas atnašavo ir į kapines palydėjo kun. A. Valiuška. Pamaldų metu prie velionio karsto stovėji ramovėnų garbės sargyba. Karstas buvo pridengtas tautine vėliava. Kapinėse atsisveikinimo kalbas pasakė K. Liaudanskas — ramovėnų vardu ir savanorių-kūrėjų, pirmūnų — J. Andrius. Kapinėse K. Liaudanskas, nuėmęs nuo velionio karsto tautinę vėliavą. įteikė Jono našlei ir pareiškė likusiai šeimai užuojautą ramovėnų vardu. Vieton vainiko ramovėnai nutarė paskirti auką KARIUI.
Liūdesyje liko velionio žmona Olga, sūnūs Algirdas, Vytautas, duktė Alma Elvyra Karalienė, žentas Feliksas ir anūkai. O. Žadvydas
