RADVILIŠKIO KAUTYNĖS ir paimto turto evakuavimas
PETRAS GENYS
1919 metais, lapkričio pradžioje, 1 p.pulkas iš Dauguvos fronto skaidiniais, po batalioną, vyko pro Panevėžį, Lenkaičius į Baisogalą, o iš ten prieš bermontininkus, prie Radviliškio.
I batalionas vyko pirmutinis. Vykstant per Lenkaičius, buvo prisilaikyta didžiausio atsargumo. Sunkieji kulkosvaidžiai vagonų duryse buvo parengti šaudyti, o visi kariai buvo pasiruošę kautynėms. Mat, Radviliškyje jau buvo bermontininkai. I batalioną tuojau išsiuntė užimti barą kairiau Radviliškio: Žynianai-Žvyniai-Varnėnai. Barą iš dešinės, ties Radviliškiu, užėmė 2 p. pulkas, iš kairės artimesnių kaimynų nebuvo. I batalionas tame bare išbuvo iki Radviliškio užėmimo, t.y. iki lapkričio 22 d.
Per tą laiką įvyko keletas susidūrimų su bermontininkais. Karininkas Pečiulionis, 4 baterijos vadas, susitaręs su 2 kuopos vadu, sumanė išvyti bermontininkus iš vieno priešais esančio dvaro, kuriame stovėjo bermontininkų sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa. Pirmas artilerijos sviedinys padegė dvaro klojimą, kuriame buvo vežimai su kulkosvaidžiais. Bermintininkai išsilakstė, palikę arklius ir kitą turtą.
Kitą kartą bermontininkai, artilerijos pagalba, mėgino užimti Varnėnų kaimą, bet mūsų artilerijai padedant, buvo atmušti. Be to, mūsų patruliai trukdydavo bermontininkams vykti iš Radviliškio į kaimus rekvizuoti maisto.
Lapkričio mėn. 21 d. 2 p. pulko vienas batalionas puolė Radviliškį, bet buvo atmuštas su nuostoliais. Lapkričio 22 d. buvo įsakyta Radviliškį pulti 1 p. pulkui, o 2 p. pulkui — dešiniau Radviliškio, Šiaulių link. Pradžioje 1 p. pulko vadas įsakė pulti III-čiam batalionui, remiant 4 artilerijos baterijai, bet smūgis pasirodė persilpnas.
Bermontininkų svarbiausias pasipriešinimo punktas buvo medinis malūnas, kurio apačia buvo akmeninė, kur pro langelius buvo išstatyti sunkieji kulkosvaidžiai. Malūnas stovėjo lygioje vietoje ant supilto kalnelio, kiek toliau nuo miestelio, bet turėjo susisiekimo griovį. Mūsų artilerijai kliudžius kelis kartus — bermontininkai iš malūno pasitraukė. 7 kuopa užėmė malūną, įsiveržė į priemiestį, bet, čia, iššoka vokiečiai su rankiniais ginklais ir priverčia skystai išsisklaidžiusius mūsų kareivius trauktis. Malūną vėl užėmė bermontininkai. Tad pulko vadas karin. Skorupskas įsakė II bataliono vadui karin. K. Sprangauskui su savo batalionu tame ruože pakartoti puolimą, o 3-čiai kuopai atkirsti pasitraukimą Šiaulių link. Karin. Pečiulionis buvo susinervavęs ir atsisakė remti pėstininkus, kam jie atidavė malūną. Tada karin. Skorupskas atsakė, kad malūną atsiimsime ir be artilerijos paramos. Tačiau pradėjus puolimą — ir artilerija atidarė ugnį į malūną.
Iš naujo užėmus malūną ir priartėjus prie priekinių namų, pasigirdo sirenos kaukimas. Pagal tą signalą, visi bermontininkai viską metė ir tik su rankiniais ginklais metėsi prie išėjimo Šiaulių link ir pasitraukė. Aplink Radviliškį radome paliktų artilerijos pabūklų, minosvaidžių ir sunkiųjų kulkosvaidžių. Mūsų kareivius ypač gąsdino minosvaidžiai, nes bolševikų fronte tokių ginklų nebuvo. Į Radviliškį įžygiavome temstant. Buvo paimta apie trisdešimts bermontininkų belaisvių. Naktį buvo pranešta, kad iki lapkričio 23 d. vakaro, pagal gen. Nisselio misijos nuosprendį — turėsime pasitraukti vieną kilometrą atgal — iki Karčiamos kaimo.
Man su I batalionu pavedė iki to laiko evakuoti visą paimtą karo grobį ir kitą turtą, o jo buvo daug — išblaškyto aplink miestelį ir sandėliuose. Tuojau buvo išsiųsti raiteliai į apylinkės kaimus kviesti ūkininkus atvykti su vežimais. Suvažiavus vežimams, viską krovė į juos ir vežė į stotį, kur buvo paduoti du ešalonai po keliasdešimts vagonų ir platformų. Abu ešalonai buvo prikrauti. O lėktuvus iš lauko aerodromo, artilerijos pabūklus ir sunkvežimius su 4-tos baterijos arkliais sutempėme prie Karčiamos kaimo.
Lapkričio 23 d. vakare I batalionas paskutinis pasitraukė į Karčiamos kaimą, palikdamas Radviliškį ištuštintą.
LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS RAMOVĖS CENTRO VALDYBA NUOŠIRDŽIAI DĖKOJA VISIEMS ASMENIMS IR ORGANIZACIJOMS, KURIOS SVEIKINO SĄJUNGĄ VISUOTINO SUVAŽIAVIMO IR DEŠIMTMEČIO PROGA.
