DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE
O. URBONAS
(Pradžia gegužės KARIO Nr.)
Jei Oginskis ir jo šalininkai per 1702 metų paskutinius 3 mėnesius turėjo pilną iniciatyvą savo rankose, tai 1703 metai buvo visiškai kitokį. Daug priežasčių tą pasikeitimą iššaukė 1702 metai ginčo tarp Augusto II ir Karolio XII neišsprendė. Ir viena ir kita pusė ruošėsi tolesniems veiksmams ir dėjo visas pastangas sustiprinti savo kariuomenę. Lietuva kaip tik buvo vienas toks šaltinis iš kurio Augustas II galėjo semtis savo kariuomenei sustiprinimų. Numatyta didelė operacija ties Tornu, turėjusi išspręsti viešpatavimą vakarų Prūsuose ir Didžioje Lenkijoje, pareikalavo į tą teatrą visų jėgų, kurias tik Augustas II galėjo ten sutelkti iš Lenkijos ir iš Lietuvos. Jau 1702 m. pabaigoje Augustas II pareikalavo iš Oginskio perduoti jam viską, ką pastarasis Lietuvoje surinktų. Augusto II planas buvo sukoncentruoti tiesTornu galingą kariuomenę, Torną užimti stipria įgula, leisti švedams nualinti jėgas Torno tvirtovės puolimais — ir tokiu būdu susilpnintą švedų kariuomenę sumušti. Veiksmams Lietuvoje Augustas II neteikė didelės reikšmės, nes, jo nuomone, neskaitlinga švedų kariuomenė Kurše ir Lietuvoje, sumušus jų pagrindines jėgaš, pakreipti tolesnę karo eigą savo naudai vis vien negalės. Tuo būdu Lietuvoje liko tik dalis Oginskio “partijų” kuriom vadovavo “regementarius” Vasinskas.
Jau savo laiku Oginskio, kuris, vis dėl to, Lietuvoje naudojose gan dideliu autoritetu, pastangos apjungti tas partijas ir jas sudrausminti, turėjo tik labai mažą pasisekimą. Tuo labiau tas nesisekė Vasinskui, kuris turėjo skaitytis su tam tikra atskirų “partijų” vadų sauvale. Aišku, tokia padėtis nieko gero nežadėjo.
Kita priežastis, kodėl švedai metų pradžioje suaktyvino savo veiksmus, buvo jau anksčiau švedų turėtos žinios, kad rusų kariuomenė apie Naujus Metus rengia invaziją Lietuvon. Toks rusų kariuomenės Lietuvoje pasirodymas, suprantama, žymiai apsunkintų švedams Kuršo gynimą. Stebėti šitą sritį iš arti jiems pasidarė būtina, be to ir “baudos ekspedicijas” prieš Oginskio šalininkus jie laikė reikalingas sustiprinti, kad prademonstruotų jiems savo galybę ir priverstų juos nuo Oginskio atsimesti. Be to, atrodo, iš 1702 m. įvykių Kuršo švedų gubernatorius įsitikino, kad Kuršą apginti lengviau ofenzyviniais veiksmais negu pasyviu gynimu.
Prie visų šitų priežasčių prisidėjo dar viena: ilgesnį laiką bestovėdami Kurše, švedai suvartojo visą ten buvusią maisto ir pašaro atsargą. Lietuvą “partijų” nuolatiniai įsiveržimai, švedų sudarytų sandėlių naikinimas ir blogas 1702 m. derlius vertė juos j ieškoti maisto ir pašaro už Kuršo ribų. Anų laikų taisyklė, kad “karas maitina karą” ir švedams nebuvo svetima.
Peržiūrėjus esamą iš šio karo teatro tų laikų archyvinę medžiagą, galima surasti visą eilę pranešimų, kur kalbama apie vieną ir tą patį: nedidelė švedų kariuomenės rinktinė įsiveržia Lietuvon, palyginti lengvai apsidirba su lietuvių pasipriešinimu, “baudžia” Oginskio šalininkus sudegindama jų dvarus ir, surinkusi maisto ir pašaro, grįžta atgal. Nėra reikalo visas tas ekspedicijas išvardinti, bet keletą pavyzdžių gal ir verta paminėti, kad susidarius vaizdą apie tų laikų karo veiksmus. Sausio 3 d. majoras von Mentzer, turėdamas 200 pėstininkų ir 75 raitelius, įvykdė ekspediciją Žagarės link. Ekspedicijos metu jis du kartu sumušė lietuvių raitelius, kurių skaičių jis žymi iki 400 vyrų, ir paėmė Oginskio sudarytą Žagarės maisto sandėlį. Sausio 19-28 dienomis tas pat karininkas, turėdamas savo žinioje apie 500 vyrus, veikė rajone tarp Bauskės ir Biržų. Jis “su dideliu pasisekimu” rinko maistą ir padarė priešui gan didelių nuostolių. Sausio 29 d. plk. ltn. von Bruechner, turėdamas 300 vyrų, veikė Joniškio link. Joniškyje jis netikėtai užklupo 11 Oginskio vėliavų (švedai kai kur jas vadina eskadronais), jas sumušė ir paėmė “trofėjus ir karo grobį” ir t.t. (Stuarto pranešimas Karoliui XII iš sausio 3 d., Stuarto pranešimas Karoliui XII iš vasario 4 d.; pagal šį pranešimą lietuviai nustojo 200 vyrų užmuštais ir 9 belaisvius, be to, švedų buvo paimtos 2 standartės).
Nežiūrint vietinių pasisekimų, kokius turėdavo tokios ekspedicijos, švedai įsitikino, kad tokios silpnos rinktinės, vis gi, galutino tikslo neatsiekia, nes daugiausia, susidūrę su švedais, lietuviai greit išsilakstydavo neturėdami didesnių nuostolių. Per trumpą laiką tokia “partija” ir vėl susirinkdavo.
Pasisekimų padrąsinti, švedai surengė didesnę operaciją tikslu surinkti kontribuciją iš visos vidurinės ir rytinės Žemaitijos. Operacijai vadovavo Loevenhauptas. Jis turėjo savo žinioje 800 pėstininkų, 300 raitelių ir 7 artilerijos pabūklus. Rinktinė buvo suformuota Mintaujoje ir vasario 4 d. pradėjo žygį Joniškio link, kur, turimomis žiniomis, stovėjo 4 Oginskio vėliavos. Kautynės (vasario 11d.) pasibaigė kaip ir ankstyvesni lietuvių su švedais susidūrimai: lietuviai pasitraukė nustoję 20 vyrų užmuštais ir 3 belaisvių.
Joniškį užėmę, švedai toliau laikinai nejudėjo nes Lietuvos karo teatre pasirodė naujas priešas — rusai.
Caro Petro santikiai su švedams priešingais Lietuvos bajorais pasidarė toki stiprūs, kad be piniginės paramos jis nutarė dar paremti juos ir savo kariuomenės dalimi. Į Drują atvyko rusų kariuomenės rinktinė apie 3000 vyrų sudėties. Vasario 4 d. ji buvo perduota Mykolo Oginskio žinion (M. Oginskis, Žemaitijos storasto Gr. Oginskio jaunesnis brolis, vadinamas stalmeisteriu ir pulkininku. M. Oginskio laiškas Borisui Šeremetevui iš 1703 m. vasario 14 d. — priedas prie B. Šeremetevo pranešimo carui Petrui iš 1703 m. vasario 17d.). Ši rusų rinktinė, pagal jai duotą įsakymą, turėjo būti sustiprinta lietuvių kavalerijos, sudaryti Biržų įgulą ir iš tvirtovės veikti prieš švedus.
Kaip mes žinome, Biržų įgula iki tol buvo sudaryta iš rusų kariuomenės neskaitlingos rinktinės. Įgula palaikė ryšius su Oginskiu bet jam nepriklausė. Oginskiui buvo aišku, kad jei rusų didesnės jėgos prisiartins prie Biržų, komendantas tvirtovę rusams perduos, tuo tarpu būtų naudingiau jam pačiam Biržus perduoti rusų rinktinei tuo pabrėžiant savo, kaip vyriausio
Biržų miesto atvaizdas iš 1675 m. Radvilaitės medalio, rekonstruotas dr. A. M. Račkaus (Tautos praeitis, T. I, K. II, 1960)
Lietuvos kariuomenės vado, vaidmenį. Tą pat dieną, kai švedai Loevenhaupto vadovaujami užėmė Joniškį, Žemaitijos Storasta Oginskis, 20 raitelių lydimas, nujojo į Biržus. Komendantas pakvietė jį pas save į svečius. Pagal jo paties pranešimą (Oginskio raportas Augustui II iš 1703 m. vasario 12 d) kartu su juo į tvirtovę įėjo ir vienas iš jo patikėtinių, kuris atidarė vartus netoliese paslėptai Oginskio kariuomenei. Oginskis tvirtovę užėmė ir paliko plk. Taubę Biržų laikinu komendantu. (Švedų šaltiniai atpasakoja šitą incidentą kiek kitaip: Loevenhauptas savo pranešime generolui Stuartui tvirtina, kad Biržai Oginskiui pasidavė savu noru, — Loevenhaupto raportas iš 1703 m. kovo 3 d. Gen. Stuartas savo raporte Karoliui XII rašo dar kitaip: pagal jį Oginskis su 7 vėliavom prijojo prie Biržų ir pareikalavo Biržų komendantą jį įsileisti, motyvuodamas savo reikalavima tuo, kad švedai artėja ir be jo, Oginskio, pagalbos Biržai atsilaikyti negalės).
Kaip ten bebūtų, Biržai atsidūrė lietuvių rankose, o rusų rinktinė skubiai žygiavo Biržų link. Švedai įsitikino, kad numatytas planas netikėtai pulti Biržus ir užimti tvirtovę nepasiseks, todėl visą vasario mėnesį prastovėjo Jonišky pritraukdami ten sustiprinimus iš kitų tvirtovių, kaip Frauenburgo ir Dobleno ir sustiprindami Loevenhauptą Patkulio ir Venerstedto rinktinėmis. (Įdomi yra gen. Stuarto instrukcija duota Loevenhauptui prieš jam išžygiuojant iš Joniškio: Stuartas pataria Loevenhauptui slapta priartėti prie Biržų ir tvirtove pulti netikėtai, kadangi, jo žodžiais, lietuvių žvalgyba taip bloga, jog yra pagrindo tikėtis, kad toks netikėtas tvirtovės puolimas gali pasisekti).
Bestovėdami Joniškyje švedai ir vėl turėjo visą eilę susidūrimų su lietuviais. Pagal švedų šaltinius Joniškio rajone veikė apie 30 lietuvių vėliavų, arba standarčių ir bendras jų skaičius siekė 3,000 vyrų. Ir vėl kartojosi tas pat vaizdas: nedidelės švedų rinktinės įsiverždavo Lietuvos gilumon (čia suprantama Joniškio apylinkės), ten susidurdavo su lietuviais ir, priplėšę maisto bei pašaro, grįždavo atgal.
Per vasario mėnesį švedai sustiprino Loevenhaupto rinktinę iki 1322 pėstininkų, 128 raitelių ir 32 artilerininkų. Be to, rinktinei buvo priskirta: Vennergreno dragūnų 108 vyrai, Rygos įgulos 385 pėstininkai ir Clodto rinktinė iš 420 pėstininkų ir dviejų nedidelių kavalerijos dalinių iš 60 ir 118 vyrų. Be to rinktinei dar buvo priskirtos 2 Sapiegos kariuomenės kavalerijos vėliavos (iš viso apie 200), kuriom vadovavo majoras Buchholtz.
Apskaičiuojant Loevenhaupto rinktinę tenka prisiminti, kad per vasario mėnesį ji neabejotinai turėjo kai kurių nuostolių susidūrimuose su lietuviais. Tuo būdu visos rinktinės jėgą galima laikyti apie 2500 vyrų, 7 patrankas ir 2 gaubicas. Bet tai buvo reguliari, gerai apmokyta ir griežtai sudrausminta kariuomenė, be to, visi buvo gerai aprūpinti ir pailsėję.
Kovo 4 d. Loevenhaupto rinktinė pradėjo žygį Biržų link. Atstumas buvo arti 10 mylių, bet žygio sąlygos be galo sunkios. Koki buvo tie sunkumai archyvinė medžiaga šykščiai vaizduoja, kalbama tik apie tai, kad teko žygiuoti per labai gilų sniegą ir kad lietuviai naikino išilgai žygio kelio visą maistą ir pašarą. Žygio rezultatai buvo toki: Linkuva buvo pasiekta kovo 8 d. (atstumas 3-4 mylios, reiškia dienos žygis — 1 mylia), o Pasvalys kovo 10d. (maždaug tas pat atstumas — dienos žygis 1 mylia). Kovo 11 d. raportu Loevenhauptas praneša gen. Stuartui, kad žygio metu jis sudegino 3 Oginskio šalininkų dvarus ir dėlto dvi Oginskio kuopos perėjo švedų pusėn ir prisijungė prie Sapiegos kariuomenės (rusų šaltiniai irgi tvirtina, kad tuo metu kai kurie Oginskio kariuomenės daliniai pasidavė švedams ir prisijungė prie Sapiegos kariuomenės — B. Šeremetevo pranešimas carui Petrui iš 1703 m. kovo 21d.).
Taip kalba archyvinė medžiaga. Bet manau, kad be čia nurodytų priežasčių (gilus sniegas ir lietuvių maisto ir pašaro atsargų naikinimas) buvo dar ir kitos priežastys, kurios taip sulėtino švedų žygį. Nurodymas, kad lietuviai išilgai žygio kelio naikino visą maistą ir pašarą, rodo, kad jie veikė betarpiai priekyje švedų. Turėjo, taigi, būti ir susidūrimų, nedidelių kautynių. Apsirūpinti maistu, švedai, matomai, priversti buvo siųsti kiek gilumon nedideles rinktinėles, kas davė lietuviams progų pulti jas patogesnėmis sąlygomis. Kad taip tikrumoje buvo kalba faktas (toliau apie tai bus nurodyta), kad buvo pasiruošta iš Saločių išsiųsti sunkiąją artileriją, sužeistus ir ligonius į Bauskę.
Dar Linkuvoje bestovėdamas Loevenhauptas gavo pranešimą, kad Biržai pasirengė gintis: bažnyčios ir tvirtovei artimesni namai buvo sugriauti, tvirtovė maistu aprūpinta ilgesniam laikui ir įgula sustiprinta. Būdami Pasvalyje švedai gavo pranešimą, kad rusų rinktinė kova 9 d. atvyko prie Biržų ir kovo 10 d. įžengė į tvirtovę. Švedams paaiškėjo, kad jų operacija prieš Biržus nepasisekė ir netikėtai pulti tvirtovę ir ją užimti (pagal Stuartą, dėl blogos lietuvių žvalgybos tarnybos) nepavyko.
Aplinkybėms taip pasikeitus, švedai sušaukė karo tarybą Pasvalyje. Buvo prieita išvados, kad pulti tvirtovę turimomis priemonėmis negalima ir be atatinkamų sustiprinimų (ypatingai sunkiosios artilerijos) tvirtovės apgulimas nežada duoti teigiamų rezultatų (iš Rygos pareikalauta buvo viena 80-svarų mortyra, viena 18-svarų ir dvi — 12 svarų patrankos). Tas reikalavimas gen. Sturato buvo atmestas nurodant, kad artilerijai pervežti reikėtų 194 arkliai ir 67 vežimai, kurių nėra, be to artilerijos persiuntimas užimtų per ilgą laiką.
Tokiu būdu operacija prieš Biržus savaime atpuolė.
KAUTYNĖS TIES SALOČIAIS
Kad, pagal įsakymus, surinktų kaip galima didesnį kiekį maisto Loevenhauptas iš Pasvalio nutarė žygiuoti Saločių link, kurio apylinkės, jo turimomis žiniomis, buvo mažiau švedų iki tol paliestos ir kur jis tikėjosi rasti didesnes maisto atsargas. (Iš čia, kaip žinome, jis vėliau norėjo išsiųsti savo artileriją ir sužeistuosius).
Kovo 16 d. švedai pradėjo žygį ir sekančią dieną pasiekė Saločius. Žygio metu švedai gavo žinių, kad miškai Biržų apylinkėse yra pilni priešo, ir lietuvių raitelių rinktinėlės pasirodė iš visų pusių. Tos rinktinėlės visą laiką, tai vienoje, tai kitoje vietoje bandė švedus pulti, bet žygiuodami kautynių rikiuotėje švedai lengvai jas atmušdavo.
Dvi dienas pastovėję miestelyje, švedai kovo 20 d. pradėjo žygiuoti toliau. Betarpiai už miestelio, dėl nuolatinio lietuvių raitelių puolimų, jie buvo priversti persirikiuoti į kautynių rikiuotę. Jų žvalgyba greit nustatė, kad stipresnės lietuvių — rusų jėgos buvo užėmę poziciją kitame Mūšos upės krante maždaug 1 km. į pietus nuo kaimo Žagarynė. Kartu jie gavo pranešimą, kad artinasi rusų jėgos iš Biržų ir yra pasirengę pereiti į Mūšos upės kairįjį krantą ties Žagarynės kaimu, švedų pasitraukimo kelyje — jie buvo lyg ir apsupti.
Turėdamas gerai apmokytą ir drausmingą kariuomenę ir iki šiol patyręs palyginti menką lietuvių dalių atsparumą, Loevenhauptas nusprendė pulti.
Švedai išrikiavo savo jėgas vienon linijon, turėdami gurguolę betarpiai užpakalyje. Tarp batalionų, kurių išoriniuose sparnuose stovėjo grenadieriai, sustojo kavalerijos eskadronai, visa artilerija išsirikiavo betarpiai priešakyje fronto. Pėstininkų dalis buvo išskirta pridengti gurguolę ir atatinkamas jų skaičius buvo paskirtas stumti pirmyn artilerijos pabūklus.
Švedų priešai, be lietuvių reitelių, buvo dar ir rusų pėstininkai, atžygiavę iš Biržų. Pagal švedų davinius lietuvių buvę tarp 4 ir 5 tūkstančių, o rusų apie 2.500. Tos jėgos užėmė poziciją maždaug 1000 metrų į pietus nuo Žagarynės kaimo, turėdamos pėstininkus centre ir raitelius sparnuose. Pozicija buvo sustiprinta 188 “ispaniškais raiteliais”, gurguolė pozicijos viduryje buvo sustatyta į vagenburgą. Lietuvių kavalerija turėjo 30 “eskadronų” dešiniajame sparne ir 20 kairiajame.1 Betarpiai priešakyje pėstininkų buvo sustatyta visa artilerija — viso 11 pabūklų.
->
švedų daryta kautynių eigos schema, prie kurios duoti toki paaiškinimai:
A. Maskolių vagenburgas ir retrenšementas su 188 “ispaniškais raiteliais”.
B. Oginskio kavalerija prieš kautynes.
C. švedų kautynių frontas.
D. Maskolių 11 pabūklų.
E. švedų 5 patrankos ir 2 gaubicos priešaky fronto.
G. Gurguolė slenka pirmyn betarpiai už kautynių linijos.
H. Švedų dešinysis sparnas judant pirmyn buvo lietuviųpultas, kurie buvo atmušti dragūnų ir grenadierių.
J. Du likusieji dešiniojo sparno batalionai puola šioje pusėje retrenšementą.
K. Kairysis sparnas susiduria su lietuviais, juos atmušus,šis sparnas irgi puolė retrenšementą ir rusai pradėjo trauktis.
L. Maskoliai bėga įvairiais keliais.
M. Priešo daliniai kurie slėpėsi krūmuose.
N. Kaimas kur rusai susirinko.
Švedai, galutinai užbaigę savo pertvarkymą, perėjo puoliman. Buvo 8 valanda ryto. Savo pagrindinį smūgį švedai nukreipė į rusų pėstininkus.
Kai švedai priartėjo 300 — 400 metrų nuo priešo, abi pusės atidengė artilerijos ugnį. Nežiūrint intensyvios abiejų pusių ugnies nei rusams nepasisekė švedus sustabdyti, nei švedams rusų artilerijos ugnį nuslopinti. Nuostoliai nuo artilerijos ugnies, matomai, abiejose pusėse buvo menki. Bent švedai savo pranešimuose nurodo, kad batalione, kuris artilerijos buvo smarkiai ugnimi apšaudomas, buvo užmuštas 1 puskarininkis ir sužeisti 11 kareivių, greta jo stovintis batalionas visai neturėjo nuostolių.
Švedų puolimui prasidėjus, lietuvių kairiojo sparno dauguma buvo perkelta į dešinį sparną. Sudarę šioje vietoje didesnį kavalerijos kumštį, lietuviai pakartotinai mėgino pulti švedus iš sparno ir iš užpakalio, bet manevras buvo, matomai, nevykusiai pravestas, nes švedai, kol lietuviai pasirengė puolimui, suskubo sukoncentruoti toje vietoje 2 grenadierių batalionus ir 2 eskadronus dragūnų. Tų jėgų pakako, kad lietuvių puolimą atremtų ir užtikrintų sau dešiniojo sparno puolimo laisvę. Šis kautynių momentas buvo vienintelis, kuris galėjo kautynių laimę palenkti lietuvių ir rusų naudai, nes, kol paaiškėjo šio lietuvių kavalerijos puolimo rezultatai, švedai bendrą puolimą buvo sustabdę — ir tai, maždaug 100 žingsnių atstume nuo rusų pozicijos. Aišku, sustojusieji švedai sudarė rusų pėstininkams gerą taikinį, ir švedams buvo padaryti gan dideli nuostoliai. Bet, kaip sakyta, lietuvių manevras nepasisekė nežiūrint didelės jų persvaros.
Švedai greit visiškai prisiartino prie rusų pozicijos ir prasidėjo kautynės vyras prieš vyrą. Ypatingą vaidmenį šiose kautynėse suvaidino švedų pikinierių ilgos pikės, kurioms jie galėjo durti priešą iš tokio atstumo, iš kurio jis savo durtuvu pasiekti švedų negalėjo.
Kautynės pasibaigė visiška švedų pergale, ir rusų pasitraukimas greitai virto bėgimu. Didelių užmetimų nusipelnė lietuvių kavalerija už tai, kad rusams pradėjus trauktis net nemėgino juos pridengti, bet, pasinaudojus miškuota vieta, pati dingo. Rusai virto švedų kavalerijos auka, ir jų nuostoliai buvo ypatingai dideli.
Visa rusų stovykla teko švedams. Švedų karo grobį sudarė visi rusų artilerijos pabūklai ir virš 500 vežimų pakrautų amunicija ir maistu. Kautynių metu švedai paėmė 12 vėliavų ir 2 vežimus, prikrautus vėliavų (kam buvo skirtos tos vėliavos — žinių nėra). Pozicijoje rusai paliko 576 lavonus ir beveik toks pats skaičius jų buvo sukapotas švedų kavalerijos, pasitraukimo metu.
Švedai nustojo: 40 užmuštų, 125 sužeistų ir 2 dingusius be žinios.
Tolesnis Loevenhaupto žygis niekieno nebuvo trukdomas ir jis su visu karo grobiu ir didžiausia gurguole maisto ir pašaro sugrįžo į Kuršą. Balandžio 3 dieną kautynių trofėjai iškilmingai buvo rodomi Mintaujoje ir po kurio laiko persiųsti į Rygą.
Ši švedų operacija Lietuvoje turėjo, žinoma, vien vietinės reikšmės, faktiškai įvykusi antraeiliame karo teatre. Tačiau jos išdavos buvo, iš vienos pusės tos, kad švedai užsitikrino viešpatavimą Kurše ir šiaur. Lietuvoje, iš kitos gi pusės, ji neigiamai paveikė švedams priešingus Lietuvos bajorus, kurių dalis tiek buvo švedų parodytos galybės paveikti, kad atsisakė toliau remti Oginskį. Dalis jų net perėjo Sapiegos pusėn.
Tam tikra prasme šios nelaimingos kautynės atsiliepė ir į bendrą karo padėtį. Lietuvių kavalerijos menka vertė, jos nedrausmingumas ir faktas, kad ji paliko rusų pėstininkus vienus žinotis su priešu, caro Petro stovykloje iššaukė didelius jai užmetimus. Augusto II pasiuntinys pas Petrą, J. F. von Arnstedt, turėjo didelių sunkumų, kad daromus lietuviams užmetimus sušvelnintų ir įtikintų Petrą, kad tolesnis rusų ir lietuvių bendradarbiavimas yra ne tik galimas, bet ir siektinas (Arnstedto pranešimas Augustui II - koncept - iš 1703 m. birželio 1 dienos).
1) Tų eskadronų, arba vėliavų, buvo: dešiniajame sparne 17 grynai lietuviškų. 8 valakų ir 5 totorių, kairiajame sparne — 18 lietuviškų ir 2 aprengtos vokiškai. Vadovavo 2 dvarininkai — broliai Karpiai ir regimentarius Gadonas.
(Bus daugiau)
