Partizanai: Istorija ir dabartis

ŠALTŲJŲ GINKLŲ DAILINIMAS IR ŽENKLINIMAS

O. URBONAS

“Kary” Nr. 9 (1955 m.) buvo mano straipsnis “Kardo Vystymosi Istorija”. Pilnam ir baigtam vaizdui apie tuos ginklus, tektų dar aptarti jų išdailinimą ir tuos ženklus, kurie buvo ant jų dedami.

Reikia pasakyti, kad šioje srity buvo gan didelis skirtumas tarp vakarų ginklininkų ir rytiečių. Vakarų ginklininkai iš pat pradžių ženklindavo savo išdirbinius jei ne asmeniškais, tai bent tam tikrų dirbtuvių ženklais. Greit perėjo jie ir prie asmeninių ženklų. Jų pagražinimai būdavo paprastesni, sudėtingesnių ornamentų jie vengdavo. Kitokį vaizdą mes matom rytuose. Čia ginklų pagražinimai siekdavo augščiausio meno laipsnio.

Pirmą kartą šis reiškinys pasirodė XII a., kada plačiose riterių kalavijų rankenose atsirado įpjauti vardai, kai kada ir savininkų herbai. Geležtėje gi, būdavo įpjaunami ilgesni ar trumpesni įrašai. Šie įrašai neretai būdavo sudaromi vien iš pirmųjų žodžių raidžių: o. S. (o Sancte) arba S. S. (sacrificium sanctum). Dažnai, ypatingai XIII a. būdavo iškalama eilės gotiškų arba lotyniškų raidžių, neturinčios jokios prasmės, kas greičiausiai aiškintina ginklininkų neraštingumu, kurie, kopijuodami nežinomus jiems ženklus, pridarydavo be galo daug klaidų. Bet neretai atsitikdavo, kad šie ženklai sąmoningai būdavo daromi nesuprantami, kad tuo suteiktų jiems paslaptingumo (burto) charakterį, kurį paprastas mirtingasis negalėtų suprasti. Toks reiškinys, pagrįstas žmonių prietaringumu, dažniausiai pastebimas pas Passau (prie Dunojaus) ginklininkus, kurie tada buvo laikomi galingiausiais burtininkais. Šitos raidės, užrašai ir herbai, kaip ir meisterių ženklai (apie kuriuos vėliau teks dar kalbėti) XIII — XV a. būdavo tiesiog įpjaunami į metalą, arba įpjautos linijos dar būdavo pripildomos kokio nors kito metalo: vario, sidabro, arba aukso.

Nepaprastai tobulas būdavo ginklų glūdinimas, kuriuo ypatingai pasižymėdavo Milano ginklininkai. Būdavo iškalami nepaprasto gražumo išilginiai ir skersiniai “takai” ir kitokios figūros, kaip apskritimai, rosetės ir t.t. Jų tarpe galima surasti ir eiles apskritų įdubimų, kurie dievobaimingam kariui atstodavo rožinį. Toki ginklai būdavo vadinami “Pater -Noster”. Galų gale, labai žinomos ir branginamos buvo italų ir ispanų geležtės su plonomis skylėmis, kurias, į romantizmą linkę žmonės, vadindavo (tarp kitko, be jokio pagrindo) “nuodų takais”. XV a. atsiranda naujas būdas ginklus dailinti — tam tikro piešinio, stiprios degtinės pagalba, “išdeginimas”, ginklo juodinimas ir paauksinimas.

Renesanso laikotarpyje piešiniai randami vis rečiau ir rečiau, to a. pabaigoje vartojami daugiausiai lotyniški ir vokiški išsireiškimai ir senovės legendarinės figūros, kai kada drauge su karalių ir karo vadų atvaizdais. Nuo XVII a. pradeda atspindėti musulmonų puolimai ir vis daugiau pasireiškia lenkų ir vengrų įtaka. Mėgiamiausią siužetą dabar sudaro Šv. Panelė su Kūdikiu, ranka iš debesies laikanti turkišką kardą, turkai, saulė, mėnulis ir žvaigždės. XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje atsiranda karių figūros — pėstininkų ir raitelių, vengrų rūbais su atitinkamais įrašais: “Vivat Husar”, “Vivat Pandur”, “Vivat Maria Theresia” ir t.t. (br. 1 ir 2). Špagų geležtėse atsiranda dabar vis dažniau ir dažniau užrašai prancūzų kalba.

Jau XIII a. atsiranda ginklų geležtėse įpjauti ženklai, paprastai pripildyti raudono, arba geltono vario. Tie ženklai dar neturi meisterio ženklo charakterio, jo t.v. markės, bet jie nurodydavo, kad ginklas išėjęs iš tam tikro ginklų centro, iš tam tikro miesto arba net iš tam tikros dirbtuvės. Toks, pav., buvo Milano dirbtuvių ženklas — skorpionas. Daugiausiai žinomas iš šitų ženklų ir labai augštai vertinamas vakaruose ir rytuose buvo “vilkutis” — Passau miesto ginklininkų ženklas, miesto, kuris pasižymėjo savo geležies išdirbiniais dar IX a. (br. 3).

Figūra, panaši į bėgantį vilką, būdavo giliai įpjaunama į metalą, po to pripildoma vario. Smulkūs skersiniai brūkšneliai, tyrinėtojų nuomone, turėjo vaizduoti žvėries plaukus. Atrodo, kad jų paskirtis buvo visai kita: kalant įdedamą varį, jis dalinai deformuodavosi, jo dalelės skverbdavosi į smulkius geležtės plyšius ir tuo būdu buvo gaunamas geresnis metalų sujungimas.

Be vilkučio, dirbtuvės, kurios priklausė vyskupui, ženklindavo savo išdirbinius dar ir vyskupo lazda (br. 4).

Passau miesto dirbiniai greitu laiku susilaukė didelio garso ir už Vokietijos ribų. Tiesa, jie pilnai to garso užsitarnavo dėl savo geros medžiagos ir išdirbinio meno, paveldėto iš tėvų ir protėvių. Tačiau ne mažą vaidmenį turėjo ir žmonių prietaringumas. Ginklininkai sugebėjo savo darbui suteikti didelį paslaptingumą, jie buvo laikomi labai galingais burtininkais, ypatingai mokėjusiais užburti ginklą. Suprantama, jų ginklai buvo laikomi užburtais, visuomet kertantys mirtingai, bet jų savininką apsaugoją nuo bet kokios nelaimės. Tuo būdu šie ginklai, kurie tikrai buvo puikūs, taip pragarsėjo, kad niekas nenorėjo pirkti ginklo be tokio ženklo. Atsirado visokių padirbimų, bet tikru konkurentu jiems galėjo virsti tik toks ginklų centras, kurio ginklai kokybės atžvilgiu būtų nemenkesni.

Toks konkurentas virto Solingen miestas, kuris jau XII a. pragarsėjo savo geležtėmis. Pradedant XV a., o ypatingai XVI ir XVII a. Solingen pasirodė rinkoje su savu vilkučiu (br. 5). šis pastarasis dar labiau išplito, ypatingai rytuose, ir galų gale visai išstūmė senesnįjį originalą.

Solingen miesto ginklininkų to pat ženklo vartojimą vargiai ar galima pavadinti tiesioginiu padirbimu, nes čia negalima įžiūrėti noro pirkėją apgauti.

Net ir neprityręs žmogus galėjo lengvai atskirti naująjį ženklą nuo senojo, nes savo išvaizda jie buvo labai skirtingi. Be to, naujasis ženklas buvo inkrustuotas ir Solingen ginklininkai dažnai dar pridėdavo savo asmeninį ženklą, arba įrašą: In Solingen”. Šie ginklininkai nesiekė turėti visiškai vienodą ženklą su savo konkurentais, bet taip jie užtikrino sau rinką, pritaikindami savo prekes paklausoms, nes pirkėjai būtinai norėjo gauti geležtę su bėgančio žvėries ženklu.

Toks pats reiškinys pasikartojo antroje XVII a. pusėje, kada “vilkučio” paklausa sumažėjo ir visi pradėjo reikalauti pagarsėjusių ispanų ginklininkų

išdirbinių, ši kartą rinkoje atsirado jau visa eilė tikrų padirbinių, kurie geležtėse turėjo Toledo miesto ženklą, ar ženklus ir vardus žinomų ispanų ginklininkų. Bet ir tada Solingeno ginklininkai, greta padirbtų ispanų ženklų, dėdavo dar ir savus ženklus.

Iš viso čia pasakyto negalima daryti išvados, kad Solingeno ginklininkai užsiiminėjo daugiausiai jieškomų svetimų ženklų padirbinėjimu. Atvirkščiai, jau

XVI    a. Solingenas turėjo visą eilę savų originalių dirbtuvių, kurios savo dirbinius ženklindavo asmeniniais ženklais, ginklininko vardu arba tam tikru išsireiškimu, kuris, bent pradžioje, buvo tokia pat firmos nuosavybė, kaip ir jos ženklas. Soliingeno dirbtuvės dažniausiai vartodavo tokius išsireiškimus: “Soli Deo gloria”, “Fide sėd cui vide”, “Inter armia silent leges”, “Pro avis et focis”, “Nec temere nec timide”, Vincere aut mori”. Vėlesniais laikais, pradedant nuo

XVII    a. toki įrašai būdavo vartojami visų arba daugumos žinomų firmų ir įrašomi geležtėse jau ne be po vieną, bet po keletą, vienas greta kito. Solingenas dar dažnai pridurdavo: “Me fecit Solingen”. Tuo būdu Solingeno dirbtuvių išdirbiniai, palyginti, lengvai atskiriami nuo kitų. Tą pažinimą apsunkina tik faktas, kad nuo XVII a. galo vis dažniau atsitinka, kad viena firma parduodavo savo ženklą kitai, kuri savo ruožtu vėl parduodavo tą ženklą į trečiąsias rankas.

Be dirbtuvių Passau ir Solingen buvo žinomi anais laikais Vokietijoje ir Austrijoje dar visa eilė tokių ginklų centrų Tiuringijoje, Bohemijoje, Tirolyje ir kitur.

Žinomiausių ginklininkų ženklai, bent keletas jų, buvo: Peter Munsten arba Muensten, dirbusio XVI a gale Solingen — br. nr 6, Wilhelm Klein (XVI a.) — br. nr 7, Clemens Horm (tarp 1580—1630) — br. nr. 8, Johannes Wundes (1560—1620) — br. nr. 9, Hans Moun (1600—1625) — br. nr. 10, Meves Berns (XVII a. pradžioje) — br. nr. 11.

Italų ginklininkai, palyginti retai ženklindavo savo dirbinius, o, jei ženklindavo, tai vartodavo mažus, nesudėtingos formos ženklus (br. nr. 12). Šie ženklai priklausė Milano, Genojos, Belluno ir Bresčios miestų dirbtuvėms ir nebuvo vieno kurio ginklininko asmeninė nuosavybė. Tik nedidelis kiekis Milano miesto, ypatingai išgarsėjusių, ginklininkų turėjo savo asmeninį ženklą. Tų ginklininkų tarpe ypatingai pasižymi Pičinino šeima:    Antonio Pičinino (1509—

1589), jo ženklas br. nr. 13, jo sūnus Federigo (br. nr. 14) ir pastarojo brolis Lucio (1550—1570). Iš kitų tektų dar paminėti Pietro Caino, dirbusį Milane XVI a. gale (br. nr. 15) ir Scacchus, kuris ženklindavo savo dirbinius Desandri arba Scacchi; jis XVI a. gale dirbo, rodos, Bresčios mieste (br. nr. 16).

Ispanija jau senovėje garsėjo savo ginklais. Ilgas maurų viešpatavimas iškėlė ginklų gamybos techniką iki nepaprastos augštumos, ir XVI ir XVII a. tokios dirbtuvės kaip Toledo, Bilbao, Sahagun, Albacete, Sevilla ir Almeria buvo plačiai žinomos toli už Ispanijos ribų. Tų dirbtuvių ginklai viešpatavo Europos rinkose ir jų pareikalavimas buvo toks pat visuotinas, kaip savo laiku Passau vilkučio.

Nors nėra galima smulkiai išnagrinėti visus šių miestų ženklus, tačiau manau reikalinga kiek sustoti prie Toledo miesto ženklų.

Pradžioje tenka nurodyti faktą, kad visos geležtės, kurios tik išeidavo iš šio miesto dirbtuvių turėdavo savo ženklą — br. nr. 17. Šį ženklą žymėdavo specialūs meisteriai —- prižiūrėtojai, kuriuos rinkdavo amatų cechai ir kurie atsakydavo už ginklo kokybę. Tokius ženklus galima pavadinti “tikrinimo” ženklais, jų yra XV ir XVI a. geležtėse, ypatingai randamose

Vokietijoje. Tiesa, daugumas jų ten būdavo dedama ant šarvų, bet ir geležtėse jų galima daug užtikti.

Be miesto patikrinimo ženklo, geriausių ginklininkų geležtėse galima rasti dar ir specialų ženklą (br. nr. 18), kai toks ginklininkas turėdavo “espadero del rey” laipsnį — buvo karališkųjų rūmų tiekėjas. Trečiąjį ženklą paprastai vaizduodavo skydelis su viena raide — tai buvo jau asmeninis ginklininko ženklas.

Visi išvardintieji ženklai buvo dedami toje geležtės dalyje, kuri yra pridengta rankenos, ko klastotojai nevisada laikydavosi, iš to galima, tam tikru tikslumu, tvirtinti apie padarbimus.

Be ženklų, beveik visi ispanų ginklininkai dar įpjaudavo savo vardus trumpuose ir siauruose “takuose” špagų geležtėse (bet tik špagų). Čia jie neretai vartodavo gana savotiškas, pusiau gotiškas raides, neprityrusio žmogaus sunkiai įskaitomas. Duotame tokiame užraše noriu atkreipti dėmesį i raides E ir D: EN TOLEDO (br. 23).

Žinomiausių ispanų ginklininkų norėčiau čia paminėti: Juan Martinec vyresnįjį, gyvenusį XVI a. ir jaunesnįjį — XVI a. gale (br. nr. 19), Sahagan šeimą, Alonso (apie 1570 metus) ir jo sūnų Luis (br. nr. 20), Hortuno de Aguirre (br. nr. 21), jo sūnų Domingo ir anūką Nicolas, ženklinusius savo darbus kaip br. nr. 22.

Kalbant apie rytiečių ginklus, reikalinga žinoti, kad rytuose ginklų gamyba nuo senų laikų visada turėjo smulkaus amato pobūdį. Dėl to ginklai čia visuomet būdavo be galo įvairūs ne tik savo forma, bet ir savo pagražinimais (montavimu). Be to, tie ginklai nebūdavo skirstomi į kovos ir medžioklinius ginklus, kaip vakarų Europoje. Kaukazo ir vidurinės Azijos ginklai turėdavo daugiau individualinį charakterį ir būdavo vartojami ir kare ir medžioklėje.

Kaukazo ginklų puošimui būdingas yra naudojimas sidabro su juoda spalva ir ornamentinis graviravimas. Be graviravimo, Kaukazo ginklininkai vartodavo dar iš štampavimą, kalimą ir įkarpavimą auksu. Taip būdavo pagražinamos durklų ir kardų geležtės ir šautuvų bei pistoletų spynos ir vamzdžiai. Ypatingai garsėjo savo ginklų pagražinimais Kubači kaimo ginklininkai (dabartiniame Dagestane). Kubači ginklininkai buvo žinomi toli už Kaukazo ribų; arabų rašytojas Masudi dar X-me a. rašė: “Už Gumiko randasi Zirekgeran valstybė (Kubači) — tas pavadinimas reiškia šarvų meisterį, nes daugelis šio krašto gyventojų yra šarvų, kilpų, kalavijų ir kitų geležinių daiktų meisteriai” (iš E. Šilingo knygos: “Kubači”, Piatigorsk, 1937). Iš tikrųjų Kubači ginklininkai buvo tik ginklų pagražintojai. Durklų, kardų ir kitokios geležtės būdavo kalamos kaimyniniame kaime Amuzgi. Amuzgi kalviai kaldavo geležtes arba ištisai iš vieno plieno gabalo (pats pigiausias būdas), arba iš plieno su geležine šerdimi.

Ginklų pagražinimui būdavo vartojama graviravimas, lygus išjuodinimas, negilus graviravimas su išjuodinimu ir raižytu fonu (daugiausia vartota technika) ir pats sunkiausias ir brangiausias apdirbimo būdas — gilus graviravimas su išjuodinimu (arba su išgraviruotais smulkiais ornamentiniais lapeliais), šita technika paprastai dar būdavo papildoma įkarpavimų išilgai viso išpjauto fono. Gauti reikalingą ornamentą būdavo išpjaunami ištisi metalo gabalai už ornamento ribų, arba atvirkščiai, būdavo išpjaunamas ornamentas ir paliekamas fonas.

Įkarpavimas auksu, arba sidabru būdavo vartojamas ne vien tam, kad sukurti geležtėje arba rankenoje tam tikrą ornamentą, bet tuo pat būdu-būda-vo daromi visokį užrašai — ištraukos iš Korano, savininkų, arba meisterių vardai ir t.t.

Kubači ornamentas, būdingas augalinis, buvo keletos rūšių. Vienas — simetriškas — “tutta”. Tai sunkiausia kompozicija, kurią galėdavo atlikti tik geriausias ir daugiausiai prityręs meisteris. Jo pagrindą sudaro stačia linija (lyg ir stuburkaulis), nuo kurio į abi puses simetriškai eina užsukimai, lapeliai arba gėlės (br. nr. 24).

Kitas — nesimetriškas — “macharai”. Čia nuo vienos spiralės, arba kreivosios linijos į visas puses eina kitos linijos, dažnai nesuderintos su pirmąja, kurios toliau kerta viena kitą. Kai kada spiralės ir kreivosios “macharai” linijos bėga ir iš vieno centro. Šitos “macharai” linijos, kaip ir pirmojo ornamento “tutta”, yra tankiai apsodintos gėlėmis ir įvairių formų lapeliais (br. nr. 25).

Pabaigoje XVII ir pradžioje XVIII a., nusistovėjus kultūros ir prekybos ryšiams su Rusija, atsirado trečio pobūdžio puošmuo — “moskov-nakys”. Šis piešinys panašus į augalą arba augalo šaką, nesimetriškas, su daugeliu lapelių ir gėlių. Dar vėliau atsirado dar vienas, bet retai užtinkamas, ornamentas — “sita”, sietelio formos iš sukryžiuotų linijų, kurių tarpai užpildyti gėlėmis.

Kubači ginklininkai taip pat buvo žinomi dėl nepaprastai gražaus įkarpavimo auksu (rečiau sidabru) ir auksinių inkrustacijų kaulo, arba rago rankenose (br. nr. 26). Tokia inkrustacija, dėl medžiagos trapumo, reikalavo didelio prityrimo ir augšto meno. Šiems darbams daugiausia buvo vartojamas banginio kaulas, kadangi jis yra ne toks trapus ir baltesnis už dramblio kaulą.

Pabaigai apie Kaukazo ginklus, tektų dar aptarti vieną ženklą, kuris prieškarinėje Rusijoje be galo plačiai buvo žinomas ir jieškomas. Tai — “gurda” ženklas to legendarinio ginklininko, apie kurį pasakojama, kad supykęs ant savo konkurento, besiginančio savo ginklais, sušukęs “gurda”, kas reiškia “žiūrėk”, perkirto jį ir jo ginklą pusiau. Šis ženklas, kurį galima užtikti ant kardų geležčių, susideda iš dviejų lankų, arba pusmėnulių su danteliais išilgai išorinio, arba vidurinio krašto ir normaliai su 1—3 taškais galuose (br. nr. 27, 28 ir 29). Neretai tarp šių dviejų linijų

Nr. 24    Nr. 25    Nr. 26

Nr. 30    N r. 31

stovi užrašas: Genova, Genoa, Geneve arba paslaptingas žodis: Fringia, arba jo variantai: Frindia, Frinia, Frangia. Buvo manoma, kad šis žodis susideda iš pirmųjų raidžių vokiečių imperatoriaus III titulo: F(erdinantas) R(ex) IN G(ermania) I(mperator) A(ugustus). Dabar nuo šios nuomonės yra atsisakyta ir šis žodis aiškinamas turkišku žodžiu “ferengi” arba “frengi”, kas reiškia frankiškas. Tokią žodžio interpretaciją patvirtina dabar nustatytas faktas, kad geležtės su tokiu ženklu labai dideliais kiekiais XVI-me a. buvo gabenamos iš šiaurinės Italijos į rytus. Matomai, panašiai kaip buvo savo laiku ir su “vilkučiu” ir šis ženklas surado daug klastotojų ir falsifikatorių.

Bucharos ir Chivos ginklai būdingi tuo, kad čia ginklų pagražinimui turkvaras ir emalė daugiausiai vartojami. Kardų ir durklų rankenos ir makštys neretai ištisai padengiamos turkvaru ir emale, ir mėlynoji spalva dominuoja visuose pagražinimuose (br. nr. 30). Be to, kaltas arba štampuotas sidabras kai kada ištisai dengia ginklo rankeną, arba makštį. Bucharos ir Chivos geležtės savo forma labai artimos persų kardams ir, gaminant kardus, neretai vartodavo persų geležtes. Chivos kardų ir kitų ginklų pagražinime dominuoja masyvus sidabras su spalvotu simetrišku ornamentu, kuris paprastai išpildomas giliom įkarpom (br. nr. 31).