PIRMASIS ORO PAŠTAS
JUOZAS ŠARŪNAS
Tobulėjant technikai ir išrandant vis naujas traukos ir susisiekimo priemones, gyvulių panaudojimas tam tikslui 19 a. buvo išstumtas į antrą vietą. Vienok ryšių srity žmogus turėjo pasitikėti patarnavimu paukščių, kurių protingumas ir ištvermingumas turėjo pirmumą prieš visas 19 a. mašinas.
Tada dar niekas nesugebėjo pastatyti tokios skraidančios ir valdomos mašinos, todėl ryšiams buvo naudojami karveliai, o toji priemonė buvo vadinama oro paštu. Tas pavadinimas iki šiai dienai visiems tebėra žinomas ir dar vis tebenaudojamas.
Paukščių panaudojimas žinių perdavimui nebuvo naujiena. Jau gilioje senovėje buvo patirta, kad paukščiai turi tendenciją grįžti į tą pačią vietą. Romėnų kronikininkas Pilnius jau primena, kad egiptiečių ir graikų jūrininkai į išplaukiančius laivus visada pasiimdavo karvelių, kuriuos, atlikę savo uždavinį ir laivui grįžtant atgal, paleisdavo. Karveliams sugrįžus, jūrininkų šeimos nariai sužinodavo, kad didžioji kelionės dalis yra laimingai atlikta ir kad neužilgo reikia laukti jų sugrįžtant.
Anais laikais sparnuotieji paštininkai ant kojų turėdavo tik ženkliukus ir jokių laiškų neatnešdavo. Manoma, kad Cezaris irgi naudojo ryšiams karvelius.
Subyrėjus Romos imperijai, kaip daugelis genialių išradimų, taip ir karvelių paštas, buvo nustojęs veikti Europoje. Rytuose tas paprotys išsilaikė ir Bagdado kalifai palaikydavo nuolatinį ryšį su savo teritorijomis pašto karvelių pagalba.
Karveliai laikė ryšį tarp Britų dalinių Afrikos dykumose II Pas. karo metu.
Po savo žygių, be kito grobio, kryžiuočiai parsigabeno ir šitą ryšių priemonę Europon. 1590 m., kai Karolis IV apsupo Paryžių, paryžiečiai, norėdami susižinoti su laisvuoju pasauliu, naudojo karvelius. Norėdami neleisti karveliams įskristi į Paryžių, apsupusieji naudojo erelius, kad tuos karvelius išgaudytų. Pasirodė, kad karveliai yra daug greitesni už erelius. Karvelis gali išvystyti greitį virš 50 mylių per valandą.
Pranešimas pritvirtinamas prie karvelio kojos.
Kai vokiečiai buvo apsupę Paryžių, paryžiečiai perduodavo ir gaudavo žinias tik per karvelius. Kelis šimtus karvelių jie sukraudavo į pintines, pririšdavo jas prie balionų ir paleisdavo pavėjui iš miesto. Tie keli šimtai karvelių net nesuplasnoję sparnais, oro keliu, atsidurdavo toli nuo apsuptojo Paryžiaus. Istorija primena nepaprastai daug į Paryžių pristatytų pranešimų oro keliu tais sparnuotais pasiuntiniais. Žinių gavimas per tuos sparnuočius priešo apsuptiems paryžiečiams buvo didžiausia moralinė parama. Kritus Paryžiui, prancūzai užmiršo karinius pašto karvelius, bet juos dar laikė savo rūšies sportui.
19 a. pradžioje daug biznierių pradėjo domėtis karvelių paštu. Londono bankininkas Nathan Rotschild naudojosi žiniomis, kurias jam atnešdavo pašto karveliai iš Europos, net iš Napoleono karo veiksmų vietovių. Pasirodė, kad remdamasis žiniomis, kurias jam atnešdavo pašto karveliai, jis vykdydavo pinigines operacijas, davusias jam šimtaprocentinius pelnus.
Pašto karveliai neišėjo iš mados net tada, kai jau buvo pravestos telefono — telegrafo linijos, ne tik ant žemės paviršiaus, bet ir po vandeniu. Prisimindamos Paryžiaus apsupimą, Vokietija, Rusija ir kitos Europos valstybės pradėjo mokyti karvelius nuolatos ir laikė juos viena iš kariuomenės ryšių priemonių.
Prieš I Pas. karą, ir kariuomenes ir privatus asmenys dėjo daug vilčių tiems sparnuotiems pasiuntiniams. Tačiau, netrukus sparnuotiems kariuomenės talkininkams atėjo jų karjeros, gulas. Marconi su savo išrastu, bevieliu telegrafu, galutinai nukonkuravo, pašto karvelius, kurie taip ilgai ir ištikimai tarnavo kariuomenėje atsakingose pareigose.
