VLADAS ANDRIUKAITIS - ANDRIUS VARGUOLIS
VLADAS MINGĖLA
“Kruvina laisvė’’ — romanas; “Audra Žemaičiuose” — istorinė Vytauto Didžiojo laikų apysaka; “Žvalgo užrašai” — pasakojimų iš kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės rinkinys; “Kovų aidai” —- apsakymų rinkinys; “Martynas Skroblas” — Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimo romanas. Be to, “Vytautas Didysis Kaune” — fantastinis apsakymas; “Girių karalius” iš senovės, baudžiavos laikų romantinė apysaka ir kiti kūrinių pavadinimai, kurių aš dabar ir neatsimenu, primena mums tų raštų kūrėją — rašytoją Vladą Andriukaitį-Andrių Varguolį.
Čia paminėjau bei surinkau ne visus Vlado Andriukaičio kūrinius. Tikrai jų buvo kur kas daugiau.
Reikia, be to, prisiminti, jog jis buvo šaulys ir antrasis “Trimito” redaktorius. Nemaža jo kūrybos tilpo “Trimite” ir kt. žurnaluose bei laikraščiuose. Vl. Andriukaitis rašė ir publicistinių straipsnių politinėm ir kultūrinėm temom. Jis buvo tikrai produktingas ir kūrybingas rašytojas bei žurnalistas; priklausė Žurnalistų Sąjungai.
Iš čia paminėtos kūrybos, kurią velionis mums paliko, pakanka pažinti ir patį kūrėjo asmenį: jo kilnumą, didelę Tėvynės meilę, nuoširdumą, ir jo sielos švelnumą. Kurį tik jo kūrinių nebandytume skaityti, visur jam rūpėjo lietuvybė ir Lietuvos gerovė. Ir iš knygų palikimo matome ryškų Vlado Andriukaičio-Andriaus Varguolio talentą. Jis tikrai buvo talentingas ir visą savo sugebėjimą, visą savo trumpą gyvenimą skyrė vien tik motulei Lietuvai. Neužmirškime, jog mirtis perdaug anksti nuskynė jo gyvybės žiedą. Jam buvo lemta gyventi vos 33 metus. 1956 metais sukanka 20 metų nuo rašytojo VI. Andriukaičio mirties.
Mano asmeninė pažintis su Vladu siekia 1928 metus. Tiesa, iš jo kūrybos pažinojau jį kur kas anksčiau. Ypač man giliai įstrigo atmintin ir širdin jo romantinė apysaka “Girių karalius”. Puikus^ turinys, jaudinanti romantika, nuostabi literatūrine architektūra, žavūs senovės Lietuvos vaizdai, baudžiavos žiaurumas... Nuo to meto Vlado Andriukaičio novelės, apysakos ir kt. kūryba mane žavėjo. Aš didžiausiu užsidegimu skaičiau jo raštus. Nežinau, kodėl
Andrius Varguolis visad man švietė gyvu kūrybos pavyzdžiu. Aš gėrėjausi jo stiliumi. Kai kada net pagalvodavau, kodėl gi negalėčiau aš taip puikiai rašyti? Deja, Dievulis ne visus apdovanoja vienodu gabumu bei talentu.
Deja, mielo Vlado beveik 20 metų, kai nematome savo tarps. Tačiau paguodžia nors paliktoji jo kūryba, kur taip ryškiai atsispindi rašytojo — kūrėjo idėjos, patriotizmas, jo jautri siela, sodrus lietuviškumas. Jis liko vis dėlto gyvas savo paliktoje kūryboje.
Vladas buvo visad optimistas, švelnios melsvos akys visad buvo draugiškos.
Šančiuose, Vokiečių g., visai netoli Nemuno, Vladas Andriukaitis pasistatė nediduką, bet gražų medinį namą. Aplink sodnelis. Langai dideli. Žmona augšta, liekna, blondinė — tikrai graži, jauna moteris. Vasarą jie abu maudydavosi Nemune. Mėgdavo sraunųjį vandenį ir vandens sportą. Matydavau juos abu baiderę vežinus Nemuno linkui; matydavau juos savojoj baidarėj Nemunu irkluojant. Pamodavau jiem: jie nuplaukdavo toliau. Irklai dar toli švyturiavo saulėje: pakildavo ir vėl nusileisdavo, kol galų gale visai išnykdavo Nemuno tolimuose vingiuose. Jie buvo be galo laimingi.
Gal pora savaičių nemačiau Vlado. Staiga pasklido girdas, jog Vladas Andriukaitis mirė. Ir tikrai, rašytojas Vladas mirė 1936 m. rugpiūčio 31 d., pačiame vasaros gražume, pačiame savo amžiaus ir kūrybingumo žydėjime.
Nenorėjau tikėti. Dar neseniai buvau redakcijoj. Kalbėjome apie Šaulių Sąjungą, apie Šančių šaulių chorą, Šančių šaulių futbolo komandą “Kovą” ir jos laimėjimus.
Pasirodė, kaip netvirta ir trapi yra žmogaus laimė. Mano bičiulio ir mokytojo nebėra. Ir liko gražusis berniukas Algiukas su savo mamyte našlaičiais.
Rugsėjo 2 d. laidotuvės. Velionį palydėjo minia žmonių. Tai parodė rašytojo populiarumą. Kapuose, tarpe kitų kalbėtojų, pasakė atsisveikinimo kalbą žurnalistas Kalnėnas (jis buvo vyr. “Trimito” redaktorius). Kalnėnas, ašaras braukdamas, šaukė: “Andriau, mielas drauge, ką tu padarei? Tu taip dar jaunas. Kūrybingas tu buvai ir talentą didelį turėjai. Juk vos tik pernai (1935) tavo knyga “Martynas Skroblas’’ išvydo pasaulį, o dabar tu karste. Andriau, Andriau! — jeigu tai tik būtų galima: sėsk, Andriau, į mano redaktoriaus kėdę, o aš mielai eičiau į tavo vietą, į kapą. Tu taip dar jaunas. Tu daugiau sukurtam. vertingų raštų, tu daug daugiau atneštum Lietuvai naudos, negu aš”... ,
Po keturių metų Lietuvą užplūdo raudonųjų galvažudžių ordos. Mūsų tautos kankinių kraujas upėmis tekėjo... šimtai tūkstančių buvo išvežta tremtiniais į tolimo Sibiro mirties užkampius. Į Vorkutą pateko ir labai kilnus “Trimito” redaktorius Kalnėnas, kuris, nepatikrintomis žiniomis, esąs nukankintas. Atrodo, jog žurnalistas Kalnėnas būtų nujautęs savo ir visos Lietuvos likimą.
Rašytojas Andrius Varguolis — Vladas Andriukaitis gimė Kaune 1903 m. rugpjūčio 18 d. Visai dar jaunas būdamas, stojo ginklu rankose, ginti Lietuvos nepriklausomybės.
