Kuprinės pabiros
SOVIETIŠKAI APIE ŠYPSENĄ
— šypsosi kaip Bulganinas ir Chruščiovas prieš kapitalistus.
— Pasisekė, kaip Kremliui su šypsenomis.
— Šypsosi Miša, kad įsakė Nikita.
— Nusišypsojo — su laimikiu namo parjojo.
— Kai Chruščiovas nusišypsojo, velnias smuiku užgrojo. J. Bn.
BAJORAS IR GRYBAI
Lietuvos sulenkėjęs bajoras išvyko su savo bernu į mišką grybauti. Vienoj vietoj aptiko daugybę baravykų ir jų prisirinko beveik pilną vežimą.
Begrįžtant namo, kitoj vietoj aptiko daugybę lepšių. Bajoras šių grybų nepažino ir klausia berną:
— Janek, kokie čia grybai?
Bernas Jonas ir šiaip galvojo ir taip, bet niekaip negalėjo atsiminti, kaip lenkiškai vadinasi lepšiai. Kągi, išeitį surado. Sulenkino lietuvišką lepšį, ir tiek.
— “Lepšyj!” — atsakė bajorui. O lenkiškas “lepszyj” — lietuviškai bus ‘“geresnis”.
Nudžiugo bajoras, suradęs geresnių grybų, ir įsakė bernui:
— Janek, barawyki z bryki, a liepszyj do bryki! (Jonai, baravykus iš vežimo, o lepšius į vežimą).
J. Bn.
ATRADO MAŽĄJĄ AMERIKĄ
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą ir tūlam pulkui sustojus Marijampolėje, vienas raudonosios armijos karininkų, gerokai išbadėjęs, pasiryžo paragauti lietuviškų pietų. Įbėgęs į vieną restoraną, užsakė pietus už 25 litus. Mat, jo plačioje tėvynėje kuklūs pietūs kainojo 25 ir daugiau rublių.
Restorano savininke pagalvojo, kad keli rusai valgys pietus, nes vieni pietūs kainojo tik vienas litas. Kadangi šeimininkė gerai žinojo, kad rusai ir išgerti mėgsta, tai dar paklausė, ar pietus su degtine. Rusas karininkas, tokį klausimą išgirdęs, apstulbo. Argi už 25 litus prie pietų dar ir degtinės duos. Kiek pagalvojęs atsakė: taip, su degtine!
Sutartu laiku, kada pietūs buvo paruošti, karininkas atskuba į restoraną. Restorano šeimininkė įvedė jį į atskirą kambarį, kur buvo paruošta valgio ir gėrimo už 25 litus. Visas stalas apkrautas, lyg per balių. Rusas, tai pamatęs, nusigando ir kreipėsi į šeimininkę:
— Juk aš prašiau tik už 25 litus.
— Taip, čia tik už 25 litus ir tėra, — atsakė šeimininkė.
Rusas, kiek atsigavęs, sumojo kaip iš keblios padėties išeiti ir savęs neapsijuokinti. Vėl paklausė šeimininkę:
— Ar mano draugai dar nebuvo atėję pietauti?
— Ne, dar nė vienas nebuvo, — atsakė.
— Gerai, bėgsiu juos paraginti, — išskubėjo pro duris rusas ir netrukus atsivedė keletą savo draugų. Viską sukirto, išgėrė ir barzdas nusišluostę, atsiduso: “Vot, tak, tovaryšči! Štai, kur mažoji Amerika!”
J. Bn.
PO PORA MELAGIŲ
Petras: Antanai, atrodo, tu gudrus vyras. Paaiškink man, kodėl vilniškėj lietuvių kalba leidžiamoj komunistų “Tiesoj” daugelis rašinių ar korespondencijų pasirašoma dviejų autorių?
Antanas: Argi nežinai senos lietuvių patarlės apie melagius, kad “vienas kala, o kitas zalatija” (paauksina, blizgina). B.K.
TEGUL GERIAU ARIA IR AKĖJA
1940 m. rusams Lietuvą okupavus, Švenčionėliuose, viename restorane, valgėme pietus, šalia mūsų staliuko atsisėdo trys rusų karininkai, užsisakė pietus ir pora pusbonkių degtinės.
Pavalgę ir atsigėrę, priėjo prie bufeto užsimokėti. Paklausę šeimininkės, kiek mokėti, ši atsakė: 8 litai arba rubliai. Nustebę karininkai vienas į kitą baltomis žvilgterėjo ir vėl klausia:
— Kiekvienam po aštuonis, ar už viską tiek?
— Už viską tiek, — atsakė šeimininkė.
Užsimokėję išėjo. Netrukus atbėga jau vienas iš tų pačių karininkų ir patylomis klausia šeimininkę:
— Ar nepadarei klaidą, taip pigiai iš mūs paimdama? O gal kaip išvaduotojams labai papiginai?
Šeimininkė, paėmusi kainoraštį, rusui karininkui išaiškino, kad klaidos nepadariusi ir nuolaidos nedariusi. Iš visų, kas jie bebūtų, kariai ar civiliai, lietuviai ar rusai, ji ima vienodai pagal nustatytą kainą.
Ruselis taip pat patylomis paaiškino. Girdi, kai mes žygiavome į Lietuvą, tai mūsų politinė vadovybė mums aiškino, kad Lietuvoje žmonės labai skurdžiai gyvena ir badauja, kad ponai jais aria ir akėja. O dabar daug pravažiavau ir niekur nemačiau, kad ponai žmonėmis artų ir akėtų. Tik matau, kad Lietuvoje viskas pigu ir žmonės sotūs. Todėl vienas ir atėjau, kad geriau įsitikinčiau.
Išeidamas dar į ausį šeimininkei sušnabždėjo: “Geriau tegul ponai manimi aria ir akėja, kad tik sotus būčiau”.
P. Jurmas
