Vaclovas Voveris-Žaibas
1922 02 17-1949 03 07
Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų aps. Onuškio vls. Bakaloriškių k. Daugiavaikėje darbščių ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo devyni vaikai: penkios dukterys ir keturi sūnus. Vaclovas buvo jauniausias iš sūnų. Mėgo drožinėti. Mokytis jam sekėsi, tačiau pavyko baigti tik šešis pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą. Tuo metu Vaclovas buvo vienintelis namuose likęs vyras: Boleslovas gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Vaclovui teko ir žemę arti, ir statybininku dirbti, nes Voverių šeima tuo metu statėsi naują namą vienkiemyje. Tėvui susirgus, statybos sustojo. Vis dėlto 1936 m. namas buvo baigtas, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatytas kluonas, tvartai, kiti trobesiai.
Antrojo pasaulinio karo metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems partizanams 1943 m. Smailuose nužudžius kelis Voverių giminaičius, jis kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. 1944 m. balandžio 13 d. raudonieji partizanai sudegino 40 sodybų Bakaloriškių kaimą ir nužudė keletą žmonių. Savisaugininkai sutriko, bet atsipeikėję banditus pasivijo ir gerokai jiems įkrėtė.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanai. Iki 1948 m. rugsėjo 3 d. Pirmoje eilėje prigulę Ūkio skyriaus viršininkas V. Kazlauskas-Vanagas (kairėje) ir grupės vadas V. Voveris -Žaibas (dešinėje). Stovi pirmas iš dešinės grupės partizanas Vladas Gavelis-Banadas. Kiti - neatpažinti. Kitoje fotografijos pusėje ranka užrašyta:„Prisiminimui. Kovos draugui p.Tumui. Nuo Banado.48 IX. 3 d."). Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, raudonieji partizanai tapo sovietų valdžios atstovais ir savo kerštą nukreipė į žmones, ginančius savo tėviškę. Supratęs, kad namie likti pavojinga, Vaclovas 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo partizanauti. Iš pradžių jis sudarė 20 partizanų būrį iš buvusių kaimynų Jono Kazlausko, Vytauto Kuzmicko ir kitų, dalyvavusių savisaugos būryje ir jau patikrintų kautynėse. Vėliau būrys, veikęs Alytaus aps. Daugų ir Alovės vls., padidėjo ir buvo pavadintas Geležinio Vilko vardu. Jam vadovavo Vaclovas Voveris -Žaibas. 1945 m. gegužės mėn. būrys tapo Dzūkų, o nuo 1946 m. sausio mėn. - Merkio (nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. - Kazimieraičio) rinktinės dalimi. Kartu su savo pavaduotoju Ričardu Golšteinu-Lordu 1946 m. liepos 30 d. susitiko su Daugų sovietų įgulos viršininku mjr. Buiko ir įteikė jam reikalavimus nevežti žmonių į Sibirą ir nesodinti politinių kalinių į kalėjimus. 1947 m. rugsėjo 24-25 d. V. Voveris dalyvavo Dainavos apygardos partizanų posėdyje. 1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu Nr. 15 jis paskirtas Kazimieraičio rinktinės vadu. Kartu ėjo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas. Partizanai savo vadu pasitikėjo, nes jis buvo veiklus, sumanus ir drąsus.
Žaibas vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta apie 300 sovietų įgulos kareivių, per 40 karininkų ir stribų. Didžiausios kautynės įvyko 1945 m. vasario 7 d. Trakų aps. Onuškio vls. Migučionių k. Tada Juozo Matukevičiaus- Vilko vadovaujamas partizanų junginys, kurį sudarė V. Voverio-Žaibo ir Jono Dambrausko-Siaubo partizanų būriai, kelias valandas kovėsi su NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviais. Kautynėse buvo nukauta 12 (kitais duomenimis - 15) enkavedistų. 1945 m. vasario 23 d. Žaibo vadovaujami partizanai prie Alytaus aps. Daugų vls. Kančėnų k. surengė pasalą įsisiautėjusiems Daugų stribams ir 9 jų nukovė. 1945 m. birželio 14 d. Alytaus aps. Alytaus vls. apsupti partizanai kovėsi Varčios mūšyje, iš kurio jiems pavyko pasitraukti su nedideliais nuostoliais. 1946 m. lapkričio 15 d. prie Alytaus aps. Daugų vls. Purvelių Rakatanskių k. jie sunaikino visą 18 asmenų Daugų sovietinę įgulą, tarp jų ir MVD viršininką. 1948 m. gegužės 8 d. Alytaus aps. Alytaus vls. Staniuliškių k. laimėjo kautynes su stribais. Tų pačių metų spalio 27 d. Trakų aps. netoli Onuškio surengė pasalą ir susprogdino sunkvežimį su 19 Onuškio vls. sovietinės įgulos kareivių.
1950 m. V. Voveris buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų), jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (šiuo metu - Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu - kapitono laipsnis (po mirties).
Dainavos apygardos partizanų vadovybė su Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanais. 1948 m. Antroje eilėje stovi. Iš kairės: apygardos Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, grupės vadas V. Voveris-Žaibas, apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, jo adjutantas ir apygardos Spaudos bei propagandos skyriaus viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų
Kryžius 1949 m. kovo 7 d. šioje vietoje įrengtame Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės štabo bunkeryje žuvusiems apygardos vado pavaduotojui ir rinktinės vadui V. Voveriui-Žaibui, rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkui V. Kazlauskui- Vanagui, šios tėvūnijos būrio vadui J. Kazlauskui-Šermukšniui ir partizanui P. Šilanskui-Labučiui atminti. Bendras kryžiaus ir atminimo lentos vaizdas. Alytaus r. Alytaus miškų urėdijos Kalesnykų girininkijos Kalesninkų miško 4 kvart. 1 sklypas. Aut. A. Liovė. Pastatytas 1991 m. Nuotr. J. Vaitkaus, 2005 m
Parengė Rūta Trimonienė
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2019/201903_voveris_biog.pdf