QUO VADIS?
Virginija [Virginija Juciūnaitė]
Užgesinkite
rampos šviesas! -
Pasiilgau tylos.
Už lango tamsu...
Tegu liūtys
nuplauna man grimą...
Aplinkui tvyros dykuma,
tiktai vėjas dainuos...
Tavęs išskubėsiu ieškoti
vargšu piligrimu.
Man sako -
dar žemė šalta,
nepražydę laukai -
ir smelkias erškėčiai
kertelėj širdies
ligi kraujo...
Nuo viesulu
lekiančių metų
pražyla plaukai...
Tik saulės nepasiektos
šaukia pakilt
vis iš naujo!
Ir šiandien -
tikiu -
išnešiot reikia
skausmo žymes,
kad tavo tvirtumą
ištyrintų
strėlės ugninės.
Prie žemės prigludę
suprantam
pasaulio žaizdas,
Ir savo pramintus takus,
ir žingsnius pašaukimo...
Ne, ne vėlu! -
Virš tylinčių laukų
mėnulio pilnatis
dar neprinoko...
Ir nesustojo
smėlio laikrodžio
trapi srovė.
Ištiesti kruvinus kelius -
kaskart pradėt
iš naujo
mokais...
Štai po audros
pakyla
dar viena gėlė.
Dar ne vėlu -
tau prometėjiška šviesa
liepsnoja
pašaukimas -
aiškesnis
negu pirmąkart, kadais...
Širdim jauti gyvenimą, -
tą didįjį
laukimą,
dažnai apglėbiantį
šaltais
kančios sparnais.
Nušvis
dar ne viena aušra
kantrybės diademom,
kol smėlio laikrodžio
srovė
tyloj ištirps...
Dar ne vėlu.
Skubėsi eit
per degančias ražienas,
kur tyliai šaukia
begalybės ilgesys.
