Gandai ir tikrovė: informacinio karo peripetijos

Robertas Patamsis

 1944 m. vasarą-rudenį  Raudonajai armijai vėl okupavus Lietuvą ir prasidėjus Lietuvos – Sovietų Sąjungos kariniam konfliktui (partizaniniam karui),  visi Lietuvos visuomenės saitai su Vakarų pasauliu buvo nutraukti, išskyrus likusį  vienintelį – radijo ryšį. Sovietų okupacinė valdžia stengėsi nutraukt ir jį, todėl 1944-1945 m. pravedė masinę radijo aparatų konfiskavimo akciją. Tuo buvo siekiama įvesti visišką lietuvių visuomenės informacijos kontrolę, sukurti uždarą informacinę erdvę, joje vykdyti prieš tautą nukreiptą informacinį-propagandinį karą, primesti jai savo komunistinę-ateistinę ideologiją, o kad tai vyktų kuo sėkmingiau – užkirsti bet kokį informacijos, žinių plitimą iš Vakarų demokratinio pasaulio.

      Nepaisant rekvizicijų, draudimų, gąsdinimų, kratų dalis gyventojų rizikuodami radijo aparatus buvo paslėpę, išsaugoję,  slapta klausėsi įvairiomis kalbomis vykusių  užsienio radijo transliacijų ir patikimiems žmonėms tas žinias platino (sovietiniai okupantai tai laikė nusikalstama veikla, vertinama kaip priešiška agitacija-propaganda ir baudžiama iki 10 m. lagerio). Buvo klausomasi įvairiausių  radijo stočių  iš daugelio šalių: Londono, Romos, Niujorko, Maskvos, Berlyno, Ankaros, Paryžiaus, Madrido,  Stokholmo, Hamburgo, Ženevos, Vatikano ir kt.  Jau nuo 1942 m. „Amerikos balsas” pradėjo radijo transliacijas anglų kalba, nuo 1947 m. – rusų, o nuo 1951 m. – ir lietuvių kalba. Partizanai klausydavosi ir iš Londono transliuojamų BBC radijo laidų, o Vatikano radijas transliuodavo religines laidas lietuvių kalba, neliesdamas politinių temų.

Iki 1945 m. balandžio 16 d. radijo laidas lietuvių kalba  transliavo nacistinė Vokietija: pradžioje iš Rygos, Liepojos, vėliau iš Dancigo, Stolpo, Rostoko. Jose dirbo Kauno radiofono darbuotojai. Jie kalbėdavo: „Broliai lietuviai, jūs kenčiate baisią vergiją, bet jūsų kančioms artėja galas. Liko jau ne mėnesiai, ne savaitės, net ne dienos, o tik valandos. Viskas jau paruošta ir surikiuota, tik laikykitės – greit būsite laisvi!”

1944 m. reguliarias radijo laidas Amerikos lietuviams transliavo Berlyno radijas, jos buvo girdimos ir Lietuvoje. Jose skambėjo tokie žodžiai, kaip ,,Amerikos parama”, „Nepriklausomybės atgavimas”.

Vykstant karui JAV ir Didžiosios Britanijos radijo stotys  savo laidose vengė priešiško Sovietų Sąjungai, savo sąjungininkei, politinio turinio, tačiau ši linija pradėjo keistis dar prieš  Japonijos sutriuškinimą: pradėta kritikuoti jos vidaus ir užsienio politika, sovietiniai okupaciniai režimai  užimtose Vidurio Europos šalyse.

   Dar prieš prasidedant Šaltajam karui įvairiomis kalbomis užsienio  radijo stotys pradėjo transliuoti ir antisovietinio pobūdžio laidas, rodančias pašlijusius politinius santykius tarp buvusių  antihitlerinės koalicijos sąjungininkių, didėjančią tarp jų įtampą, o tai leido tikėtis kilsiančio  karinio konflikto tarp anglosaksų ir Sovietų Sąjungos galimybe.

Užsienio šalyse apsistoję lietuvių politikai, VLIK-o vykdomoji taryba leido ELTA biuletenį lietuvių, vokiečių ir italų kalbomis, teikė informaciją demokratinių valstybių radijo stotims.

 Vasario 16-osios, kitų švenčių proga lietuvių politikai turėdavo galimybę kreiptis į Lietuvos žmones per užsienio radijo stotis. Lietuvos politikai ir diplomatai skelbdavo tik optimistines žinias, buvo tvirtai tikima išlaisvinimu.

Antai 1950 m. vasario 16 d. įrašytame ir po metų vasario 18 d. per „Amerikos balsą’ transliuotame atsišaukime į lietuvių tautą Kazys Grinius kalbėjo: „Laisvosios pasaulio tautos suprato ir pamatė, kas yra tikrasis žmonijos priešas. Jos suskato organizuotis ir tvirtai pasipriešinti jo užmačioms. Laisvojo pasaulio politiniai veiksmai eina Lietuvos išlaisvinimo kryptimi. Lietuvos suverenumas nėra palaidotas.“

 

  Per 1951 m. Kalėdas VLIK-o pirmininkas prelatas M.Krupavičius per Madrido radiją drąsino lietuvius: „Kiekvienas pralietas kraujo lašas ir prarasta gyvybė yra laisvės laimėjimo laidas.   (...) Tikėkite, broliai ir sesės, – kovą laimėsime ir nenustokite vilties”. 1952 m. jis kalbėjo: „Nors karo niekas nenori, bet bolševikų veržlumas jį artina“.

  Šiuo atžvilgiu yra labai vertinga LLA Kauno apygardos štabo nario Andriaus Rondomanskio nuomonė: „Daug sumaišties ir nesusipratimų kėlė Vakarų propaganda. Nevienodai suprasdavome Vakarų pažadus: „Sovietams nebus leista pasilikti Lietuvoje, dar pakentėkite...“ ir pan.“ Tai taikytina ne tik 1944 m., apie kuriuos autorius rašo, bet ir vėlesniam laikotarpiui.

 Vis tik, reikia pasakyti, iš pokario metais Vakarų emigracijoje buvusių lietuvių politikų pasisakymų galima suprasti, kad tarptautinė situacija klostosi Lietuvai palankia kryptimi,  artinasi karas, išvadavimas. Tai rodo, kad jie patys gerai nesuprato pasaulio didžiosios geopolitikos logikos, jos dėsningumų,  politinės technologijos metodų, stambiųjų valstybių ciniško savanaudiškumo bei savų geopolitinių interesų besąlyginės viršenybės,  turėjo nerealių iliuzijų ir jomis dalijosi su okupacijoje likusia tauta.

Vis tik daliai Lietuvos gyventojų, matyt, nelabai svarbu buvo, kokia užsienio radijo stotis pranešė svarbią žinią, jiems, turbūt, jos visos buvo panašios ir vadintos vienu bendriniu – „Amerikos balsu”. Juk „Amerikos balsas”, kaip minėta, jau nuo 1947 m. vasario 17 d. vykdė  žinių transliacijas rusų kalba, jų Lietuvoje buvo labai klausomasi, nes jose kalbėta ir apie Baltijos šalis, Lietuvą, o lietuviškos laidos prasidėjo tik 1951 m. vasario 16 d.

      Tik nuo 1947-1948 m. okupuotoje Lietuvoje palaipsniui vėl buvo leidžiama radijo aparatus įsigyti, tačiau jie visi buvo valdžios registruojami, dažnai užplombuoti taip, kad negalima būtų nustatyti dažnių, leidžiančių klausytis užsienio radijo laidų. Vis tik partizanų štabai visada turėdavo radijo aparatus, o mokėję užsienio kalbas partizanų vadai klausydavosi Vakarų valstybių radijo stočių transliuojamų žinių, tarp gyventojų platino užsienio politikos apžvalgas, palaikančias tautos dvasią, formuojančias jų nuomonę, žadinančias viltį, optimizmą.

Knygoje „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save” (LGGRTC, Vilnius, 1998) randame jų parašytų daug puikių politinių-analitinių straipsnių. Viename jų – „Europa pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Europa politinių pasikeitimų išvakarėse“, rašoma: „Ginklų karas pasibaigė. Vokietija sutriuškinta, Japonija kapituliavo. Atrodo, kad dabar turėtų prasidėti taikos laikotarpis, kurio metu visi trys didieji sąjungininkai – anglai, amerikonai ir rusai vieningai stengtųsi išgydyti tiek savo, tiek Europos karo žaizdas. Tačiau taip nėra. Priešingai –  dabar prasidėjo diplomatinis karas tarpe pačių sąjungininkų, kuris gali labai greitai privesti prie ginkluoto susirėmimo, būtent – anglų-amerikonų tikslai ir siekimai labai aštriai kertasi ir visai nesutampa su Sov. Sąjungos tikslais. Jeigu karo metu visa tai buvo nutylima arba diplomatiškai užgniaužiama, tai dabar, kada karas pasibaigė, šito visai nėra reikalo slėpti. Štai kokie yra tie priešingumai: 1. Anglai priešinasi Sov. Sąjungos siekimams subolševikinti Balkanus ir Vidurio Europą, nes tai gresia  tiek pačių anglų saugumui, tiek jų prekybos ir ūkio politikai. 2. Amerikonai nuosekliai stengiasi įgyvendinti demokratijos principus Europoje, o žinodami, kad SSSR santvarka toli gražu nėra demokratiška, aiškiai remia anglų politiką ir yra pasiruošę remti kad ir tuo atveju, jei reiktų prieš rusus kariauti. Ir čia pagrindinė priežastis yra socialinis ir ekonominis klausimas, nes amerikonai, kaip ir anglai, savo valstybine santvarka visai skiriasi nuo rusų ir yra pasiryžę net pačius rusus, geruoju ar bloguoju, priversti Sov. Sąjungoj įvesti demokratinę santvarką . Rusai, tikriau – bolševikai, iš savo pusės gerai žino, kad bet koks, kad ir mažiausias, jų santvarkos pakeitimas neišvengiamai veda prie vidujinės revoliucijos, kuri prarytų visus iki šiol buvusius bolševikų valdžios pareigūnus, trumpiau sakant:  milijonai komunistų susilauktų tokio likimo, kokio susilaukė dabar naciai Vokietijoj. Aišku, kad tokio likimo susilaukti jie nenori ir žūtbūt stengiasi savo rankose išlaikyti valdžią ir išsaugoti sveiką savo kailį. Dėl to jie ieško paramos iš Vakarų Europos komunistų ir socialistų, neleidžia nė nosies kišti į savo vidaus reikalus, o užimtuose kraštuose užgniaužia bet kokį demokratinį judėjimą , bijodami, kad jis nepersimestų ir neužkrėstų pačios Rusijos. Tokie yra, trumpai kalbant, priešingumai tarp trijų didžiųjų sąjungininkų. Dabar kyla klausimas, kas ką nugalės - ar anglosaksų nuosaikioji demokratija , ar rusų bolševizmas. Atsakymas aiškus: bolševikai šią kovą jau pralaimėjo, ir štai dėl ko: 1. Sov. Sąjunga nepalyginamai silpnesnė tiek kariniu, tiek ūkiniu atžvilgiu už anglus ir amerikonus.  2. Sov. Sąjungos elgesys užimtuose kraštuose yra toks žiaurus ir nenuoseklus, kad sukėlė aštrų partizaninį judėjimą Pabaltijo kraštuose, Lenkijoj, Jugoslavijoj, Rumunijoj, Vengrijoj, Bulgarijoj ir kitur. Aišku, kad tas partizaninis judėjimas remiasi anglais ir amerikonais. 3. Anglų-amerikonų elgesys Vakarų Europoje ir jų įtempta propaganda už demokratinę santvarką sukėlė vis labiau beaugantį ištisų tautų ir valstybių norą gyventi tikrai demokratiškai, tuo paveikdami net pačius rusus, ypač Raudonąją Armiją. 4. Pačios Sov. Sąjungos labai sunki maisto ir ūkinė padėtis pamažu veda valstybę prie bado. Dideli ir kruvini žmonių nuostoliai visai išardė normalų gyvenimą ir sukėlė didelį nepasitenkinimą pačioj Rusijoj, kuris pasireiškė labai aštriu partizaniniu judėjimu krašto viduje. 5. Partijos pareigūnų ir NKVD žiaurumas ir griežtumas, o iš kitos pusės – palaidumas, kyšių ėmimas, lėbavimas ir ištvirkavimas vis labiau ardo bet kokį normalų valstybės tvarkymo ir atstatymo darbą. 6. Neutraliųjų valstybių laikysena Sov. Sąjungos atžvilgiu aiškiai priešinga, ypač Švedijos ir Turkijos. 7. Žiaurus ir palaidas Raudonosios Armijos elgesys Vokietijoj ir kitur dar priešingiau nustatė Vakarų Europo s valstybes, net pačias kairiausias, pav., Prancūziją, Čekoslovakiją, o paskutiniu laiku – ir Jugoslaviją, prieš bolševikus. Štai svarbiausios priežastys, kurios žingsnis po žingsnio veda Rusiją prie revoliucijos arba prie karo, kuris ne tik neišgelbės bolševikų, o tik geriau paruoš dirvą revoliucijai. Sekančiame numeryje mes duosime ištisą eilę anglų ir amerikiečių spaudos pasisakymų , kurie patvirtins šiuos mūsų teigimus. Tiksliausiai šį mūsų teigimą patvirtina anglų socialistų laikraščio „Daily Herald " žodžiai: „Sovietų Sąjunga privalo atminti, kad tarp rusų demokratijos ir Vakarų Europos demokratijos yra dideli skirtumai rusų nenaudai, ir rusai privalo pakeisti viską tai, kas kliudo rusams tikrai demokratiškai gyventi, nes vis tiek, ar bolševikai norės, ar nenorės, jie bus priversti šį pakeitimą padaryti." Mes, maža tauta, matydami tokį nuoseklų ir neišvengiamą šito milžino byrėjimą, vis daugiau ir daugiau matome, kad visos mūsų partizaninės aukos nenuėjo veltui. Telieka tik atkakliai laukti. ”

Karinė ir politinė apžvalga (Žaibo apygardos leidinys), 1945 09 30-10 27, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-l, baudž. b. 41978/3, t. 4, 1. 6-7. Originalas, mašinraštis.

  Straipsnyje „Ateities prognozės. Bus karas ar ne?” rašoma: „Dar griežčiau Sovietų S-gos atžvilgiu kovo 5 d. pasisakė buvęs Anglijos premjeras Čerčilis. Jis, nušvietęs pragaištingą bolševizmo propagandą ir terorą užimtuose kraštuose, reikalavo savo vyriausybę neatidėliojant pradėti kovą prieš raudonąją Maskvą. Amerikos ir Anglijos spauda kasdien su vis didėjančia neapykanta skaičiuoja Sovietų S-gos „griekus". O ką Maskva ? Ar rodo nuolaidų ? Anaiptol ne. Maskva ne tik nerodo nuolaidų, bet priešingai – stato reikalavimus Londonui ir Vašingtonu. Nedarant platesnių komentarų, išvada aiški: karas neišvengiamas. (...) Kur galėtų prasidėti karas ? Atrodo, karas prasidės daugelyje frontų, kaip tai: Persijoje, Kinijoje, Turkijoje, Balkanuose ir drauge visuose bolševikų okupuotuose kraštuose.

„Už tėvų žemę“ (Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės organas), 1946 03 10, Nr. 4 (16), LYA, f. K-l, ap. 3, b. 748, 1. 38. Originalas, mašinraštis.

 Straipsnyje „Susidūrimo tarp Vakarų demokratinio pasaulio ir Sovietų Sąjungos prognozės. Ar būsimojo karo negali laimėti komunizmas?” rašoma:

„Kad karas tarp komunistinių kraštų ir Vak. demokratijų neišvengiamas, šiandien aišku kiekvienam. To neslepia nei patys bolševikai, nors anksčiau tokias mintis smerkė ir draudė. Kalbėdami apie būsimąjį karą, kurį kurstančios Vak. valstybės, bolševikai iš anksto giriasi jį laimėsią. „Komunizmas – tai jėga, kuri nušluos supuvusį kapitalizmą", – pasakė vienas bolševikų vadeivų. (...) Kad būsimajame kare, ar jis bus žaibiškas, ar lėtesnis, SSSR pralaimės, rodo tiek materialinis, tiek karinis ir dvasinis Vak. valstybių pranašumas. Nei savo karine technika, nei sausumos kariuomenės didžiuliu skaičiumi, nei geltonodžiais bolševikai neįstengs atsilaikyti prieš visą likusį pasaulį, susispietusį po SNO vėliava ir vadovaujamą JAV ir D. Britanijos. Tokie vyrai, kaip Montgomeris, Eizenhaueris, Makartūras, sugebės vadovauti milžiniškai SNO armijai, kad žaibišku smūgiu sunaikintų bolševikinį žvėrį.                                                                                                                                  

Diplomatas*

 Laisvės balsas (Žemaičių apygardos organas), 1951 01 25, Nr. 2 (135), Šiaulių „Aušros" muziejaus fondai. Nuorašas, mašinraštis. Publikuota: Nenugalėtoji Lietuva, t. 4, p. 119-122.

 

Iš partizaniškų straipsnių matyti, kad partizanų vadai buvo gerai informuoti, nuolat sekė, analizavo užsienio, tarptautinius politinius įvykius, teisingai juos vertindavo. Nenumatyta buvo tik tai, kad visi kariniai konfliktai, karai bustik lokalūs, be pasaulinių geopolitinių lūžių, vyks geopolitinės įtakosinteresų zonose – trečiojo pasaulio – Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos, šalyse.

Dažniausiai bus kariaujama ne tiesiogiai, bet „svetimomis rankomis”, per tarpininkus, o tarp dviejų bipoliarinių sistemų, Sovietų Sąjungos (Varšuvos sutarties) ir JAV, Didž. Britanijos bei kitų Vakarų valstybių (sudarančių NATO), vyks tik Šaltasis karas, niekada neperaugsiantis į „karštąjį”, tiesioginio, pasaulinio karinio konflikto neįvyks, išorinių sienų pakeitimų , vidinių politinių permainų nebus.

1956 m. Vengrijoje, Budapešte, įvyko pažangių, demokratinių jėgų sukilimas prieš sovietinį dominavimą ir komunistinę sistemą. Sovietų Sąjunga jį nuslopino brutalia karine jėga. 1968 m. Čekoslovakijoje įvyko „Prahos pavasaris” – taiki revoliucija, siekusi demokratinių permainų. Ji irgi Sovietų Sąjungos ir kitų Varšuvos sutarties valstybių kariuomenių buvo brutaliai nuslopinta. Tai parodė, kad Sovietų Sąjunga Rytų bloke, savo interesų zonoje, jokių demokratinių, pažangių permainų netoleruos, viską grubia karine jėga slopins.

 Tuo metu Sovietų Sąjungoje, o ir Lietuvoje, masinei gyventojų propagandai, „politiniam švietimui” valsčių centruose, miestų aikštėse, masinėse žmonių susibūrimo vietose būdavo naudojami radijo taškai, žmonių vadinti „gavarilkomis”, kurie veikdavo visą dieną. Sovietinėse įstaigose, fabrikuose, gamyklose, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose buvo vykdomos politšvietimo pamokos, „politinės valandėlės”, kurias pravesdavo  komjaunimo organizacijos ir komunistų partijos nariai. Buvo intensyviai diegiama, primetama komunistinė ideologija, tačiau lietuvių tauta buvo šiam užkratui atspari – per visą sovietinės okupacijos laikotarpį ji išsaugojo savąją, krikščioniškąją-tautinę ideologiją, kuri ir buvo politinis pamatas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui susikurti.

  Tarybiniais laikraščiais, kuriuos mažai kas ir pirko, niekas netikėjo, pagrįstai laikydami, kad viskas, kas ten parašyta, yra melas ir propaganda. Partizanai juos skaitydami tiesiog juokdavosi. Apie tarptautinę padėtį,  buvusius Vakarų sąjungininkus tuo metu rašyta neutraliai. Tačiau nuo 1946  m. pavasario, po kovo 5 d. Fultone pasakytos Vinstono Čerčilio (tuo metu jau ne kaip Didž. Britanijos premjero) kalbos, sureaguota buvo labai piktai – tai buvo posūkio taškas Rytų ir Vakarų santykiuose, bipoliarinės konfrontacijos, Šaltojo karo tarp dviejų skirtingų, nesutaikomų geopolitinių-ekonominių-ideologinių formacijų, kapitalistinės ir komunistinės,  pradžia.

  V.Čerčilis kalbėjo, kad sovietų okupuotose Rytų Europos šalyse sukurti komunistiniai totalitariniai režimai, kad tarp Rytų Europos ir Vakarų nusileido „geležinė uždanga”, jog „stumia nuo savęs mintį, kad naujas karas neišvengiamas”, kad JAV ir Didž. Britanija grėsmės akivaizdoje vėl turi būtinai  vienyti jėgas. Komunistiniai laikraščiai rašė, kad „Čerčilis vėl žvangina ginklais”, o Stalinas jį pavadino „karo kurstytoju”.

  Reikia pasakyti, kad Šaltojo karo, kaip bipoliarinės pasaulinės konfrontacijos proceso ypač svarbi sudėtinė ir neatsiejama dalis buvo abiejų priešiškų pusių vedamas intensyvus informacinis karas, tarp kurių buvo ir laidos į sovietų okupuotas Vidurio-Rytų Europos šalis, tarp jų – ir į Lietuvą.

Tokios laukiamos žinios vėl sužadino ir partizanų, ir visos tautos viltį. Po to sekė tokie įvykiai, kaip 1947 m. paskelbta H. Trumeno doktrina (sovietų sulaikymo strategija), priemonės, padėjusios apsaugoti Turkiją ir Graikiją nuo patekimo į komunistų įtakos zoną, o 1949 m. sukurtas NATO aljansas,  kurio tikslas – bendrai gintis nuo Sovietų Sąjungos puolimo. Visi šie įvykiai žadino viltį, tikėta kilsiančio karinio konflikto galimybe.

Nors viską gaubė prievarta, teroras, represijos, vietinės valdžios nebaudžiama savivalė, gąsdinimai,1944-1945 m. žmonės dar  neprarado vilties, dar tikėjo geresniais laikais, susitikę tarpusavyje kalbėdavo: „Ateis amerikonai ir vėl viskas bus senovei“. Tai buvo iš didžiulio patriotizmo kilęs vidinis įsitikinimas, politinis optimizmas, idealizmas, palaikęs žmonių dvasią, jų valią priešintis. Tokios žinios buvo platinamos partizaninėje spaudoje, atsišaukimuose ir gyvu žodžiu,  sulaukusios didžiulio visuomenės  atgarsio, jomis  gyventojai labai tikėjo. Visa tai rėmėsi 1941.08.14. Atlanto chartijoje JAV ir Didž. Britanijos paskelbtomis  politinėmis deklaracijomis apie okupuotų kraštų valstybingumo atstatymą. Jos antras ir trečias punktai teigė: 

2.Jos nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams.

3.Jos gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori; jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios.

  Deja, tai buvo tiktai gražūs, skambūs žodžiai – iš tikrųjų  ta politika rėmėsi ne idealizmo, moralės, etikos normomis, o „realpolitik” principais: pragmatizmu, pasaulio galių balansu, geopolitiniais interesais, šaltu cinizmu. Jau 1942 m. kovo 7 d. Didž. Britanijos premjeras V.Čerčilis  JAV prezidentui F. Ruzveltui rašė: „Augantis karo rimtumas privertė mane padaryti išvadą, kad Atlanto chartijos principų nereikėtų aiškinti taip, tarsi dėl jų Rusija netenka sienų, kurias turėjo, kai ją užpuolė Vokietija. Tai buvo pagrindas, kuriuo remdamasi Rusija prisijungė prie chartijos (...)“. Taip trijų Baltijos valstybių nepriklausomybė 1945 m. vykusiose Jaltos ir Potsdamo konferencijose anglosaksų buvo paaukota kaip „kompensacija” už Sovietų Sąjungos  pastangas ir sudėtas aukas II-ajame pasauliniame kare. Tačiau, reikia pasakyti,  kad, turėdamos į tolimą ateitį orientuotus strateginius geopolitinius tikslus, nei JAV, nei Didž. Britanija niekada oficialiai nebuvo pripažinusios Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos į Sovietų Sąjungos sudėtį, vėliau tai primindamos šioms tautoms savo radijo laidose.

   Tačiau okupuotos Baltijos tautos Atlanto chartijos principų politinės išdavystės nežinojo. Ir partizanai, ir pogrindinės organizacijos, ir visuomenė tikėjo demokratijos, tarptautinės teisės ir tiesos pergale, kurios garantu laikė Vakarų valstybes, anglosaksus, JAV ir Didž. Britaniją, kurios pirmos ir pasirašę šį dokumentą. Reikia pasakyt, kad masinės, pačios didžiausios pirmosios bangos partizanai ir išėjo kovoti patriotizmo ir šio vidinio įsitikinimo vedini, o 1945 m.  antroje pusėje prasidėjusi masinė legalizacija buvo šių neišsipildžiusių vilčių ir nusivylimo rezultatas.

 1945 m. spalio 24 d. savo veiklą pradėjo Jungtinių Tautų Organizacija, besiremianti JT chartija, kuri buvo tolesnis Atlanto chartijoje skelbtų politinių principų tęsinys. Jos tikslai – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, ginti žmogaus teises, teikti humanitarinę pagalbą, skatinti darnųjį vystymąsi ir tarptautinės teisės laikymąsi.

Nuotraukoje: Lietuvos partizanų karikatūra „Tik muilo burbulas“ (ne vėliau kaip 1947 m. birželio mėn. spaudinys). Karikatūra rasta atliekant kratas pas antisovietinės jaunimo organizacijos „Kovos už Lietuvos išlaisvinimą sąjunga“ narius. Organizaciją 1947 m. Vilniuje įkūrė Dainavos apygardos partizanai, jai vadovavo Vytautas Čepulis. Jos nariai gamino ir platino antisovietinius atsišaukimus, leido laikraščius „Aukuras“, „Mylėk Tėvynę“ ir kt.

  Nesant visiems prieinamos, viešai platinamos, patikimos informacijos, tarp gyventojų sklisdavo daugybė gandų. Dažniausiai tai būdavo gandai apie prasidėsiantį  Vakarų valstybių – amerikonų ir anglų karą su Sovietų Sąjunga, kad Amerika, kaip galingiausia pasaulio valstybė, ateis išvaduoti ir tada „vėl viskas bus gerai” – sugrįš sena tvarka, bus grįžta prie senų „rubežių.”

K.Patamsio, kilusio iš Papartynės k., atsiminimais,  gandus labai dažnai platindavo iš miestų atvykusios, po kaimus vaikštančios ir įvairias prekes siūlančios spekuliantės, apie kurias jis turėjo susidaręs labai neigiamą nuomonę. Mat, tais laikais, esant visuotiniam prekių stygiui, deficitui, klestėjo nelegali prekyba – spekuliacija. Partizanai tuo metu jautė ir didžiulį informacinį badą, jiems labai trūko žinių apie pasaulio įvykius, apie tai, kas vyksta ne tik užsienyje, Maskvoje, bet ir Vilniuje, jie tiesiog gaudyte gaudė kiekvieną žodį. Ar tai būdavo MGB agentės, kryptingai platinusios gandus, ar jos pasakojo partizanams tai, ko šie labai ir norėjo išgirsti, dabar pasakyti sunku. K. Patamsis pats buvo liudininkas, kai partizanai pravedė kelių sulaikytų „spekuliančių bobų” apklausą,  o tos papasakojo, kad į Vilnių privažiavę užsienio aukštų kariškių, vilkinčių panašiomis į anglų kariuomenės uniformas, turbūt, atvyko delegacija. Tokie jų žodžiai labai pakėlė A.Jagielos-Ąžuolo būrio vyrų nuotaiką.

  1. Kadžionio-Bėdos prisiminimais, ūkininkai, kaimiečiai, su reikalais nuvykę į didesnius miestus – Ukmergę, Panevėžį, Kauną, visada parveždavo naujienų. Jos visada būdavo geros, paguodžiančios, teikiančios viltį, kad Amerika Lietuvos neužmirš – artėja išvadavimas „pirmą arba penkioliktą“, po Kalėdų, paskui po Velykų. Jas platindavo miesto gyventojai turguose ką nors perkant, parduodant, tarpusavyje bendraujant, kalbant su pažįstamais, giminėmis. Jo manymu, žiūrint retrospektyviai, tai buvo MGB-KGB per savo agentus platinami sisteminiai gandai siekiant išprovokuoti pasipriešinimui kuo daugiau patriotiškai nusiteikusių žmonių, kad paskui juos galėtų sunaikinti ar išsiųsti vergiškam darbui į Sibiro lagerius.

 Teiginiai, kad tokios pasipriešinimą skatinančios  agitacijos-propagandos negalėjo būti, nes pati MGB-KGB  per savo agentą J. Markulį-Erelį skleidė pasyvios partizanų veiklos taktiką, neatlaiko kritikos. Tai tebuvo tiktai čekistų  vykdomos specialios operacijos taktinė priedanga, apgaulė, siekiant lengviausiu būdu  sunaikinti partizanus: jie legalizuodavosi pagal MGB-KGB fiktyviai išduotus dokumentus, o apsigyvenę laisvėje, įsidarbinę, lengvai, be jokios rizikos būdavo suimami, teisiami, po to ar sušaudomi, ar patekdavo kalėti į Sibiro lagerius. Tokia yra šios  MGB-KGB per savo agentą Markulį primestos taktikos esmė, kuria galima trumpai išreikšti tokia tvarka: pasyvi taktika – legalizacija su MGB-KGB padirbtais dokumentais – suėmimas – teismas – teismo nuosprendis ir jo vykdymas. Tai čekistams buvo patogiausia, lengviausia, pati efektyviausia, be jokių patiriamų  nuostolių partizaninio judėjimo, lietuvių patriotų naikinimo schema. Paraleliai tuo pat metu vyko ir kitas veiksmas: MGB struktūros (agentai) pačios labai aktyviai miestuose kurdavo  pogrindines organizacijas, į jas įtraukdavo  patriotiškų pažiūrų jaunimą, kad vėliau juos suimtų, teistų, sušaudytų ar išsiųstų į Sibiro lagerius. Vyko aktyviausios, patriotiškiausios lietuvių tautos dalies išaiškinimo, nustatymo ir naikinimo procesai.

  MGB-KGB panaudodavo ir anglų desantininkais apsimetusias spec. agentų grupes, kurias sudarydavo  2-3 žmonės. Jie būdavo ruošiami  MGB-KGB spec. mokyklose Maskvoje ar Minske, mokėdavo kelias kalbas,  būdavo apsiginklavę anglų ar amerikiečių gamybos ginklais,  dėvintys specialią užsienietišką aprangą, batus,  ekipuotę, turintys radijo siųstuvus. Juos atveždavo naktį į mišką brezentu dengtose automašinose,  auštant jie ateidavo pas gyventojus nešdamiesi parašiutus, prašydavo jų suvesti su partizanais.  Kiti būdavo išmesti iš lėktuvų, nusileisdavo parašiutais tose vietovėse, kur būdavo partizanų dislokacijos vietos. Partizanai tokius „desantininkus” išklausinėdavo, ištardydavo, demaskuodavo ir sušaudydavo, tačiau kartais pasitaikydavo ir skaudžių atvejų.

 Apie vieną tokį  „anglų desantininkų” atvejį išlikę J. Streikaus-Stumbro būrio partizano  Juozo Žaržojaus-Jazmino prisiminimai:

  „Streikai pasakojo, kad apie 1945 m. ar 1947 m. dalyvavo nužudant 2 ar 4 šnipus Latvijoje, kurie buvo nuleisti parašiutais.  Lėktuvas atskrido prie miško ir iš jo iššoko 2 ar 4 parašiutininkai, kurie vaidino anglus. Kaip tik tada netoli tos vietos stovyklavo Streikaus būrys, kuris juos atsivedė į stovyklą.  Kadangi Streikai nemokėjo angliškai, tai jie atsivedė į stovyklą iš kito pulko anglų kalbos mokytoją.  Tas suprato, kad jie angliškai nekalba, be to, vienas iš partizanų tarp parašiutininkų atpažino rusą.  Streikai visus juos sunaikino“.

Tokie pat gandai plito ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Užtekdavo kilti nors mažam konfliktui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių, kad iškart pasklistų gandai apie prasidėsiantį karą.

 1948 m. prasidėjus Berlyno blokadai,  NKVD-NKGB žinybos per savo agentūrą Estijoje iškart užfiksavo: „Priešiški elementai skleidžia tarp gyventojų gandus apie tai, kad, esą, artimiausiu metu prasidės karas tarp Sovietų Sąjungos ir JAV. Šie gandai ypač paplitę kaimo vietovėse. Pavyzdžiui, Viruma apskrityje išplito gandas, kad rusų kariuomenė tarsi apsupusi Berlyną, o anglų ir amerikiečių kariniai daliniai savo ruožtu apsupę Sovietų armijos dalinius ir dabar laukia įsakymo pradėti karinius veiksmus. (...)“ 1946 m. žiemą, rinkimų išvakarėse, vienas kareivis pasakojo, kad per atostogas jis lankėsi kaime ir susitiko su miške besislapstančiais žmonėmis. „Iš jų, – pareiškė jis, sužinojęs, kad jie girdėję per radiją apie tai, jog prieš Rusiją netrukus stos keturios šalys: Anglija, Amerika, Švedija ir Turkija. Jau dabar šios šalys paskelbusios SSRS ultimatumą, kuriuo reikalauja, kad sovietinė vyriausybė nerengtų rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą Baltijos šalyse ir kad iki rinkimų, t.y., iki 1946 m. vasario 10 d., rusai paliktų Estiją, nes, priešingu atveju, šios šalys paskelbs karą Sovietų Sąjungai.”

Latvijoje jau 1944-1945 m. latvių tautinis antinacinis pogrindis (turėjęs ryšių su Vakarais) platino žinias, kad Kuržemėje iš apsuptos vermachto Šiaurės armijų grupės susidaręs „Kurliandijos katilas“ turi atsilaikyti tam, kad paskui virstų anglų-amerikiečių kariuomenės išsilaipinimo Baltijos jūros pakrantėje placdarmu, vietiniai latvių partizanai net mokėsi anglų kalbos, kad galėtų su jais susišnekėti. Reikia paminėti, kad jame kovėsi  dvi latvių SS grenadierių, viena estų SS grenadierių divizijos, o taip pat trys lietuvių policijos batalionai.

 1945 m. vasarą Latvijoje sklandė, pavyzdžiui, tokios kalbos: „Pastaruoju metu Rygoje sustiprėjo provokaciniai gandai apie Anglijos ir Amerikos vaidmenį atkuriant nepriklausomą Latviją. (...) Rugsėjo 16 d. kažkokie nežinomi asmenys Rygoje išplatino gandus, kad į Daugpilį atvyko Anglijos vyriausybės atstovai, kurie perims Latvijos valdymą. Dėl to sovietų valdžia sugrius, o Raudonoji armija apleis Latvijos teritoriją. Kai kurie gyventojai ketino eiti pasitikti anglų Daugpilio plente. (...) Pagrindinės mokyklos mokytojas Arturas Birsonas pokalbio metu pareiškė, kad jis pats asmeniškai matęs, kaip Rygos-Jūrmalos plentu pravažiavo 7 automašinos, papuoštos tautinėmis latvių vėliavėlėmis, o mašinose sėdėjo anglų karininkai ir asmenys, vilkintys buvusios Latvijos buržuazinės kariuomenės karininkų uniformomis. Gyventojai, esą, išėję į kelią ir apmėtę mašinas gėlėmis. (...) Karklinių vienkiemio (Rygos apskrityje) savininkas, būdamas Rygoje, pamatė Dauguva plaukiantį garlaivį ir ėmė ten esančius piliečius įtikinėti, kad šiuo garlaiviu plaukia anglų kariuomenė.”

 Palyginę, kokie gandai tuo metu plito visose trijose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, galime pasakyti, kad visi jie buvo sisteminiai, panašūs,  kuriuose dažnai figūruoja anglų uniformomis vilkintys kariškiai, o tai rodo, kad galime daryti atsargią prielaidą, jog valdomi iš vieno ir to paties centro, vykdančio slaptą informacinį karą po svetima vėliava, t.y, kitų vardu. Taip pat būdavo siunčiami ir „anglų desantininkai,” kurie turėjo infiltruotis į partizanų eiles – sovietų represinės-žvalgybinės struktūros turėjo didelį tokios veiklos patyrimą. Tokiu būdu buvo siekiama  kelių tikslų: 1. išaiškinti kuo daugiau sovietiniam režimui priešiškų žmonių, juos suimti, išsiųsti į Sibiro lagerius ar sunaikinti; 2. ardyti, naikinti partizanų organizacines  struktūras ir jų asmeninę sudėtį iš vidaus; 3. pakirsti partizanų pasitikėjimą Vakarais, jų pagalba. 4. siekti dezinformacinių-propagandinių tikslų diskredituojant partizaninį judėjimą kaip neturintį jokio savarankiškumo, atstovaujantį ne tautos, o tik Vakarų valstybių, anglosaksų, interesus, kad jie tėra tik „amerikiečių ar anglų agentai,”  iš užsienio valdomas „ginkluotas įrankis”.

 Apie to laikotarpio vedamo informacinio karo peripetijas geriausius savo atsiminimus yra palikęs LLA narys, Abvero žvalgybos mokyklos desantininkas, Žemaičių legiono štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Algirdas Šertvytis-Stumbras. Jis rašė, kad 1944 m. lietuvių pogrindžio vadai logiškai tikėjosi, kad Vakarai taip manipuliuos II-ojo pasaulinio karo pabaigą, kad abi kovojančios pusės, abu totalitariniai – sovietų ir nacistinės Vokietijos – režimai bus taip išsekinti, kad karas baigsis Vakarų demokratinių valstybių pergale bei nepriklausomybę praradusių kraštų valstybingumo atstatymu. Tokia turėjo būti elementari, racionali, vienintelė teisinga karinė-politinė logika, kurios  tuo metu Vakarų politikų galvose taip ir neatsirado.

 1944 m. rudenį daug vilčių sukėlė per kai kurių neutralių Vakarų  valstybių radijo stotis platinama informacija apie tai, kad Vermachto karinė vadovybė siekia išsiderėti su Vakarais separatinę taiką tam, kad Vokietija galėtų permesti visas savo karines  jėgas į Rytų frontą ir pereiti į generalinį puolimą. Todėl tuo metu A.Šertvytis pasirinko ne išvykimą į Vakarus, kaip darė daugelis to meto inteligentų, bet ėjo, kur vedė širdis: pasirinko kovotojo kelią, išvyko į vokiečių žvalgybos mokyklą, kad grįžęs Lietuvos teritorijoje sudarytų kuo palankesnes vokiečių puolimui sąlygas nutraukiant prasidėjusią antrąją sovietų okupaciją ir, kas buvo nuslėpta nuo vokiečių, atkuriant Lietuvos valstybingumą. Štai dėl ko jis ir jo draugai pakluso LLA vadovybės planui, sutiko vykti į žvalgybos mokyklą, kad grįžę sukurtų Lietuvos partizaninio judėjimą aukštą organizacinį-techninį lygį, ginkluotę, ryšių sistemą – juk su vermachtu dėl techninių-materialinių dalykų viskas buvo sutarta (taip būtų buvusi sukurta galinga partizanų (sukilėlių) kariuomenė, valstybės atstatymo karinė galia, vėl būtų pakartota, tačiau šįkart iki galo sėkmingai, Birželio sukilimo karinė-politinė operacija. R.P). Tokie buvo jo ir jo draugų motyvai. Dar, veikdami nuo vokiečių slapta, konspiratyviai, jie buvo numatę palaikyti tarp desantinių grupių, tame tarpe ir partizanų dalinių, tarpusavio ryšius. Deja, tokių planų buvo neįmanoma įgyvendinti-nusileidę Lietuvos teritorijoje jie pakliuvo į tokį baisų pragarą, kad daugelio grupių veikla iškart buvo paralyžiuota: vienos žuvo, kitos, išsigandę plūstančios  rusų kariuomenės ir NKVD dalinių masės, išsiskirstė, kiti susidūrė su techninėmis problemomis ir pan.

 Vis tik, kaip paaiškėjo, Vakarų radijo stotys platino dezinformaciją, tai buvo visiškas blefas: nebuvo sudaryta jokia separatinė taika, vokiečių  kariuomenė atsitraukinėdama beviltiškai kovėsi Vokietijos teritorijoje, apie kokį nors puolimą net nėjo kalbos - tam ji nebeturėjo jėgų.

 Partizanų atžvilgiu tokie pažadai buvo tiesiog žudikiški, o Vakarų elgseną galima buvo pavadint tik beprotybe, tačiau ji, deja, virto realybe. O eterio bangomis, kaip ir anksčiau, sroveno tos pačios dezinformacinės viltys bei pažadai, kurių prasmė, kaip daugelis prisimena, buvo maždaug tokia: „Jūsų išvadavimo valanda artėja, išsilaikykit nors šią žiemą...” Po to, kaip žinome, tie pažadai buvo perkelti į kitą žiemą, po to – dar kitą ir t.t. Be abejo, tą patį ir mes kartojome partizanams, su kuriais 1944 m. vėlų rudenį užmezgėme ryšį, tačiau su kiekvienu mėnesiu, kiekviena diena jautėme, kad vilčių gija nenumaldomai plonėja. To laiko tragizmas vargu ar kada nors bus suprastas ir įvertintas.

  Sutinkant su A.Šertvyčio-Stumbro nuomone, kad tai galėjo platinti ir neutralių valstybių radijo stotys, galima pridurti, kad informacinio karo   užsakovai gali būti ir kitose šalyse, tačiau dėl politinių priežasčių (valstybės oficialios pozicijos) negalintys to viešai daryti (irgi veikt po „svetima vėliava”). Buvęs jo bendražygis, Žemaičių legiono vado adjutantas S.Grybauskas-Sekretorius savo atsiminimuose pasakojo, kad A.Šertvytis-Stumbras, mokėjęs kelias užsienio kalbas, gerai išmanė politiką. Jis pastoviai klausydavo  Vakarų valstybių transliuojamų radijo laidų ir jiems paaiškindavo visą tuometinę tarptautinę padėtį ir galimus jos tolesnio vystymosi variantus. Jų galėjo būti net penki:

1) Vokietijos perėjimas į puolimą rytuose ir prarastų teritorijų susigrąžinimas panaudojus slaptą ginklą (fronto sugrįžimas);

2) Vokietijos perėjimas į puolimą rytuose ir prarastų teritorijų susigrąžinimas sudarius separatinę taiką su Vakarų valstybėmis;

3) bendras vokiečių ir Vakarų sąjungininkų kariuomenių įžengimas į rusų okupuotas šalis sudarius separatinę taiką;

4) rusų kariuomenės atsitraukimas iš jos okupuotų šalių pagal Atlanto chartijos įsipareigojimus ir Taikos konferencijos sprendimą;

5) kilęs karas tarp Sovietų sąjungos ir Vakarų valstybių.

 Tuo metu dar kalbėta, kad ne tik Baltijos šalys turi atgauti valstybingumą, bet nepriklausomomis valstybėmis turėtų tapti Ukraina ir Baltarusija.

  To fakto, kad taip iš tikrųjų vyko, negalima paneigti jau vien dėl to, kad apie jį, kaip masinį, visoje Lietuvoje vykusį reiškinį  ir gyvu žodžiu, ir prisiminimais  pasidalijo ir patvirtino daugybė to laikotarpio liudininkų, buvusių partizanų, pogrindininkų.

  Iš kitos pusės, transliuojant žinias būdavo naudojama, kaip ir priimta, aptaki politinė kalba,  siekiama paveikti, įtikinti, mobilizuoti ar suformuoti tam tikrą palankią klausytojų nuomonę, paveikti emocinį intelektą sukeliant vilties, pykčio jausmus, naudojami juos sužadinantys tokie žodžiai, kaip „okupacija”,  „laisvė”, „nepriklausomybė”, „teisingumas”, „pralietas kraujas už laisvę atsipirks”, „šventa pareiga tėvynei”, „tarptautinė teisė”, „demokratija”, „išvadavimas”, platūs apibendrinimai, pvz., kaip „tautos valia”, „demokratinės vertybės”, įvairi retorika, manipuliacija, perdėtas, be realaus pagrindo, optimizmas, nutylint kai kuriuos nepalankius faktus.

 Viltis sulaukti pagalbos iš Vakarų palaikė tautos dvasią, patriotizmą, stiprino viltį,  partizanams tai buvo didžiulis stimulas kovoti toliau, didino jų kovingumą, skatino nepasiduoti, atsilaikyti, išsaugoti jėgas, kol ateis sąjungininkai. Iš kitos pusės, jų pasipriešinimo kovą skatino pats brutalus sovietinis režimas, jo vykdomas teroras, represijos, trėmimai, prievartinė kolektyvizacija.

 1944-53m. Lietuvoje vykstančio partizaninio karo metu tarp abiejų pusių – ir sovietų okupantų, ir partizanų – vyko ir intensyvus informacinis karas. Partizanų pareiga buvo kovoti su priešo dezinformacija, imtis politinės švietėjiškos, informacinės veiklos, suformuoti tam tikrą piliečių nuomonę, palaikyti krikščioniškosios-tautinės ideologijos vertybes, ruošti juos dvasinei-moralinei-kultūrinei rezistencijai.  Tuo tarpu sovietiniai okupantai, jų spec. tarnybos šioje kovoje panaudojo pačias „juodžiausias” technologijas, „juodąją dezą” (dezinformaciją), dažnai veikdavo kitu, svetimu vardu, čekistų terminu – „po svetima vėliava‘, tarp gyventojų platindami jiems naudingus gandus.

 Lietuvos kariuomenės artilerijos generolas M. Pečiulionis – protingas, išsilavinęs žmogus, vienas iš LLA vadų, J.Barisos – Vytenio prisiminimais 1947 m. Lukiškių kalėjimo kameroje taip kalbėjo: „Vyrai vyrai, neklausykit jūs tų nesąmonių – jokio „Amerikos balso“ nėra. Tai gudrus čekistų darbas, jie tyčia kiršina, kad išaiškintų kuo daugiau „liaudies priešų“ ir juos sunaikintų. Galbūt jų radijo stotis transliacijas vykdo ir iš Lukiškių izoliatoriaus.“

 Tokios pat nuomonės  buvo ir kitas žymus partizanas, J. Lukšos-Daumanto bendražygis P. Pečiulaitis-Lakštingala. Jis irgi sakė: „Vakarų radijo bangomis skleidžiama propaganda, kad būsite laisvi nuo pirmos ar penkioliktos dienos, taip pat Lietuvai nepadėjo. Atvirkščiai – tuo labiau pasinaudojo čekistai, dar daugiau pridėdami nuo savęs, kad tik greičiau išprovokuotų jiems priešišką ar pavojingą asmenį“.

Tai protingų, patyrusių partizanų padarytos išvados,  kurios rėmėsi partizaninio karo realybe, jo skaudžia patirtimi  ir kurių mes, žiūrėdami į tai retrospektyviai,  ignoruoti negalime.

 Reikia pasakyt, kad  Sovietų Sąjunga, kaip okupacinė valstybė, aneksavusi Lietuvą ir prijungusi ją prie savo teritorijos, jau nuo 1940 m. liepos mėn. 11-12 d. atliko masinius lietuvių tautos politinio-ekonominio-kultūrinio-karinio elito narių suėmimus, aktyviai vykdė Lietuvos  nepriklausomos valstybės antstato, jos organizacinės-intelektualinės-ideologinės struktūros fizinio naikinimo procesą, kuris toliau buvo tęsiamas ir antrosios, prasidėjusios nuo 1944 m., okupacijos metais. Tai buvo patriotiškiausios, intelektualiausios, labiausiai išsilavinusios lietuvių visuomenės dalies, puoselėjančios krikščioniškąją-tautinę pasaulėžiūrą bei vakarietiškąsias krikščioniškos civilizacijos vertybes, genocidas, naikinimas,  pašalinant pagrindinę kliūtį visiškai integruotos, globalistinės, totalitariai valdomos ir kontroliuojamos sovietinės visuomenės, „sovietinio žmogaus” (homus sovieticus) kūrimo procesui.

 Tuo metu  ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija buvo atsidūrusios lokalaus geopolitinio karinio konflikto zonoje, kare, kuriame kovojo vienui vieni, be jokios išorinės pagalbos, o jų gyventojai atsidūrė intensyvaus, visų suinteresuotų pusių vykdomo informacinio karo lauke. Jį vykdė ir oficialios, viešos sovietų informacinės-propagandinės sistemos, ir MGB-KGB slaptojo informacinio karo specialistai, agitacinį-propagandinį darbą vedė partizanų štabai, jų spauda, o iš Vakarų – daugybės valstybių, tame tarpe JAV ir Didž. Britanijos, radijo stočių (anglų, rusų, vokiečių, lietuvių kalbomis) vykdoma aktyvi informacinė-propagandinė veikla, ideologiškai griežtai antikomunistinė,  propaguojanti  Vakarų demokratines vertybes, palaikanti okupuotų tautų politinį sąmoningumą, tautinę savimonę, kultūrą, valstybingumo siekius. Jos visada sakė, kad lietuvių tauta Vakarų demokratijų nepamiršta, skatino nepasiduoti,  buvo pagrindinis politinių žinių šaltinis apie įvykius pasaulyje.

  Vakarų valstybės (anglosaksai) tokiu būdu ir toliau siekė išlaikyti politinę įtaką Baltijos regione, kuris buvo kaip strateginis tiltas tarp Rytų ir Vakarų, o geopolitinio lūžio metu galėjo suvaidinti didžiulį vaidmenį Sovietų Sąjungos vidaus politiniuose procesuose. Reikia pasakyti, kad tas darbas pasiteisino, viskas taip ir įvyko – baigėsi Sovietų Sąjungos, kaip valstybės, griuvimu, kuriame ledlaužio vaidmenį suvaidino visos trys Baltijos valstybės.

 Kalbant apie 1945-49 metus,  I-ojo ir II -ojo partizaninio karo etapų, pačios intensyviausios ginkluotos kovinės veiklos metu vykusį informacinį karą, galime pasakyti, kad jo istorija iki galo niekada nebus ištirta ir išaiškinta. Tai buvo geopolitinių interesų karo zonoje vedamas įvairialypis, daugiapusis, manipuliacinis informacinis karas, kuriame buvo naudojamos ir slapto informacinio karo formos, veikimas „po svetima vėliava” (kitų vardu), ir „juodoji deza” (dezinformacija). Tai tuo metu tarp gyventojų sukėlė didžiulį informacinį chaosą, kas ir buvo viena iš tikslinių informacinio karo dalių. Tik 1951 m., slūgstant ginkluotam pasipriešinimui, prasidėjo „Amerikos balso” laidų transliacijos lietuvių kalba. Jos buvo  informacinio pobūdžio, be nerealių pažadų,  nukreiptos tautos politinio sąmoningumo, tautinės savimonės skatinimui, jų politiniam švietimui. Tuo tarpu sovietinis informacinis - propagandinis karas visą laiką išliko agresyvus, ideologiškai kryptingas, su lietuvių tautai brukama svetima  komunistine pasaulėžiūra, pilnas melo, veidmainystės ir nutylėtų paslapčių.

 Šiuo metu lietuvių tauta irgi išgyvena sunkų laikotarpį, vėl esame atsidūrę geopolitinių interesų, gręsiančio karinio konflikto (karo) zonoje, kurioje, kaip paruošiamajame, tarpiniame  etape, vedamas  įvairialypis, daugiapusis, įvairiomis išradingomis, rafinuotomis formomis suinteresuotų šalių, įvairių politinių, socialinių grupių, nežinia kieno apmokamų propagandistų, veikiančių ir „po svetima vėliava,” informacinis karas. Šiame kare pagrindinį, lemiamą vaidmenį  turi atlikti informacinio-propagandinio karo priemones naudojanti  valstybės politinė valdžia: ji turi besąlygiškai gerbt savo visuomenę, savo tautą, vadovautis tiesos, moralės, etikos  principais, vengt manipuliacijų, nes tai duoda tik atvirkščią efektą – sukelia žmonių nepasitikėjimą, nusivylimą, silpnina valstybę, mažina jos pasipriešinimo potencialą. Vedamas informacinis karas turi atitikt tautos mąstymą, mentalitetą, jos dvasines-kultūrines vertybes – tą, reikia pasakyt, labai gerai suprato pokario laikų partizanai. 

 Šaltiniai: 

  1. Prieiga internete: https://en.wikipedia.org/wiki/Latvian_partisans
  2. Jelena Zubkova. Pabaltijys ir Kremlius 1940-53m. Mintis, Vilnius, 2007.
  3. https://partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-18-t-1996-m/3589-laisves-keliu. Atsiminimai, liudijimai, svarstymai. Algirdas Šertvytis.
  4. https://www.researchgate.net/publication/332564278_Regina_Laukaityte_Kad_nenustotumete_vilties_uzsienio_radijo_stociu_transliacijos_i_Lietuva_pokariu_Kulturos_barai_2019_nr_3_p_68-75.2025.
  5. Egidijus Ramašauskas. Vakarų radijo stočių lietuviškos transliacijos ir KGB atsakas į jas šaltojo karo metais. VDU, 2008.
  6. Pečiulaitis, Povilas. Šitą paimkite gyvą. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1993, p. 4.
  7. J. Žaržojaus 1958 sausio 21 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44839/3, l. 212. 
  1. Karo laukimo tendencijos Lietuvoje 1945–1953 m. Dr. Darius Juodis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Šilo g. 5A, Vilnius. El. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.
  2. https://lt.wikipedia.org/wiki/Jungtini%C5%B3_Taut%C5%B3_Organizacija
  3. Anušauskas, A. (2008). KGB. Istorija ir žmonės. Vilnius: LGGRTC
  4. Tininis, V. (1996). Lietuvos saugumo struktūros 1940–1991 m. Vilnius: LKI.
  5. Kasparas, K. (2002). Agentų karas Lietuvoje. Kaunas: Naujasis lankas.
  6. LGGRTC. (internetinis archyvas) www.genocid.lt
  7. Bubnys, A. (2007). Lietuvos partizanų karas 1944–1953 m. Vilnius: LGGRTC.