ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
RYTŲ LIETUVA
□Liudas Sudeikis (1919-1997)
Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų
Partizanas Liudas Sudeikis gimė 1919 m. lapkričio 15 d. Mackeliškių k. Anykščių aps. mažažemio Juozo Sudeikio šeimoje.
Tėvai prie trobelės teturėjo 0,5 ha žemės. Šeimoje augo du sūnūs. Vyresnysis Bronius gimęs 1914 m.
Anksti pasiligojęs tėvas, o po metų- motina. Tada Liudui tebuvo 9 metai. Išėjo abu broliai į žmones duonelės užsidirbti. Nelengva buvo samdinio dalia. Tėvai uždegė Sudeikių širdyse negęstančią Tėvynės meilės ugnį, gimtoji žemė išaugino, o rūstus laikmetis subrandino jų dvasią.
Nepakluso broliai Sudeikiai nei vokiečių, nei rusų okupantų įsakymams. 1940-ųjų balandį savanoriu išėjęs į Lietuvos kariuomenę Liudas pateko į vokiečių armiją. Iš ten pabėgo - į Lietuvą grįžo iš Baltarusijos. Įstojo į Plechavičiaus armiją, pasiryžęs ginti Tėvynę.
Užslinko raudonasis tvanas. L. Sudeikis rašo:"Nuo 1944-ųjų rugsėjo pasidarė neįmanoma gyventi namuose ne tik naktį, bet ir dieną. Nei kviesti, nei šaukti suplaukė vyrai į mišką. Į rusų kariuomenę iš mūsų apylinkės neišėjo nė vienas. Prsidėjo vyrų gaudymas, priviso gyva pekla skrebų."
Į partizanus išėjo abu broliai Sudeikiai. Bronius išrinktas būrio vadu, Liudas - jo padėjėju, I skyriaus skyrininku. Tai buvo 1944 m. rugsėjo 14 d.
Liudo užrašuose- ryšiais partizanų kautynių su stribais ir NKVD kariuomene aprašymai. Kulkų lietus neišgąsdino, nepalaužė brolių - vien stiprino dvasią. Kritusių būrio draugų netektis ugdė ryžtą nepasiduoti, neparklupti, neparsiduoti. Drąsus partizanas Liudas, vežamas Kavarsko kalėjiman, pabėgo iš skrebo saugomų rogių vėl į būrį. "Dabar 1946-ųjų sausis. Šarūnas [...] sukvietė tris mūsų krašto būrius: "Ąžuolo" repšėnų, mūsų mackeliečių (dauguma) ir Petro Šimėno grupę [...]. Iš Panevėžio iškviesta kariuomenė. Tris tanketes atvežė traukinėliu. Mūsų nespėjo apsupti -pasprukom [...]. Kur dabar eiti? Prie 4 seserų. Tai buvo keturios pušys", - išliko partizano užrašuose.
Būrio vado brolio Broniaus suėmimas, vėl Liudo areštas, kraupūs tardymai. Nežinojo jis, kad akistata su broliu paskutinė. Sovietų teismas 1946-ųjų balandžio 2 d. nuteisė Bronių Sudeikį didžiausia - mirties bausme. Nuosprendį įvykdė 1946-ųjų spalio 18 d.
Skaityti daugiau: UŽ LIETUVĄ ATIDAVĖ VISKĄ
Petras Čepkauskas
Rapolas Čepkauskas, Andriaus, g.1892 m. Ukmergės aps., Šešuolių vls. Medinų vnk. 1914 m. su Veronika Liukamaite sukūrė šeimą, turėjo tris vaikus: Joną, g.1916 m., Stefą, g.1919 m., ir Petrą, g.1923 m. Visi vaikai gimė Medinų vienkiemyje.
Rapolas Čepkauskas tarnavo Ukmergės 6-os rinktinės 15-ame Lyduokių Šaulių būryje, o mokytojas Jurgis Laskauskas buvo būrio vadas.
1919 m. Rapolas dalyvavo Širvintų-Giedraičių kautynėse su lenkais ir gavo už tai du apdovanojimus.
Tėvo pėdomis pasekė ir vaikai: 1934 m. į Lietuvos Šaulių sąjungą įstojo sūnus Jonas, 1937 m. spalio mėn. - aš, Petras. Visi mylėjome Lietuvą ir buvome pasiryžę pasiaukoti dėl laisvės ir Tėvynės.
1940 m. liepos 17 d. LŠS vado Saladžiaus įsakymu visi šauliai turėjo prisistatyti rinktinės vadui. Tėvelis suprato reikalą. Išvykimui į Ukmergę pakinkė arklį, susuko į antklodę ir paslėpė ratuose po šienu šautuvus. Buvome trys vyrai: Stasys Pašiūnas iš Rimeikių kaimo, Jonas Balžekas iš Vilaudžių ir aš, Petras Čepkauskas, iš Medinų vienkiemio. Išvykome į rimtą ir pavojingą žygį, nes rusų kariuomenės buvo pilni keliai, o jiems patikrinus vežimą - sušaudymas neišvengiamas...
Tėvelis pažinojo Nepriklausomos Lietuvos karininkus: Ukmergės 1-ojo pėstininkų pulko kapitoną Liaudanską, kapitoną Juozą Puknį, su kuriuo aš susipažinau tik 1944 05 25 jo brolio Povilo laidotuvėse.
Skaityti daugiau: ČEPKAUSKŲ ŠEIMA
PRANEŠIMAI, KONFERENCIJOS
Augustinas Švenčionis
Yra žmonių, kurių gyvenimas tarsi meteoras švysteli ir staiga užgęsta, paskui save palikdamas ryškiai spindintį šviesos srautą...
Mano rankose kunigo, Kaišiadorių gimnazijos kapeliono Marijono Petkevičiaus baudžiamoji byla, saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve (F-K-l. A.8. B17610).
Marijonas Petkevičius gimė 1920 m. Ukmergės r., Vaiškonių k. 1941-1943 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Įšventintas į kunigus paskiriamas į Kaišiadoris vikaru. Labai greitai kunigas įgijo autoritetą tarp jaunimo. Bažnyčioje sakė gražius, tautinę dvasią keliančius pamokslus.
1945 m. pradžioje įkūrė katalikišką jaunimo organizaciją "Jaunieji ateitininkai", kuriai priklausė daugiausiai Kaišiadorių gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai: Beiga, Kavaliauskas, Pranukevičius, Urmuliavičius, Čiurinskas, Masteikaitė, Morkūnaitė, Žitkutė, Vaicekauskaitė ir kiti, viso apie dvidešimt jaunuolių. Grupė palaikė ryšius su Didžiosios Kovos apygardos partizanais, kovojusiais Kaišiadorių apylinkėse. Tačiau grupelė netrukus buvo saugumo išaiškinta, kai kurie jos nariai suimti. Tardomieji prisipažino, kad 1945 m. vasario 16 d. kunigo Marijono Petkevičiaus pageidavimu jie, prisisegę Trispalves prie švarko atlapų, prašė, kad mokiniai gausiau lankytų bažnyčią ir neatitoltų nuo Dievo, smerkė tuos, kurie stojo į komjaunimo organizaciją. Ateitininkų veikloje dalyvavo mokytojos Gratkauskienė ir Žukauskaitė.
Skaityti daugiau: SKLEIDĘS ŠVIESĄ
REZISTENCIJOS AMŽIŲ APŽVELGIANT
Pranešimai, skaityti 2000 12 13 Kaune Karininkų Ramovėje vykusioje konferencijoje "Rezistencijos amžių apžvelgiant"
Kiekvieną kartą grįždami į praeitį pastebime vis labiau prarandantį realybę laiką ir buvusių įvykių vertinimų sąlygiškumą. Tačiau pagrindinė įvykių tėkmė gyvenamojo laiko atžvilgiu bei veiklos pasekmėmis palieka ta pati. Žuvusiųjų neatgaivinsi, įnirusiems galima tiktai suteikti kiek pakeistą jų rūpesčių vertinimą. Kuo giliau grimzta praeities sūkuriuose karų ir laisvės kovų atgarsiai, tuo sunkiau atskirti jų dalyvių darbus - pasiaukojimą ir idealizmą - nuo bendro mūsų tautos - valstybės gyvenimo.
Antrasis pasaulinis karas iškėlė ir mūsų tautai išlikimo klausimą. Okupacijų kaita, pastangos išgyventi ir išvengti represijų vertė žmones telktis į taikų bei karinį pasipriešinimą. Aktyvistų Fronto veikla, Sukilimas, Laikinosios Vyriausybės sudarymas, didėjantis studentų ir moksleivių bruzdėjimas ir pagaliau kaimo fundamentalus ruošimasis išlikti sudarė sąlygas atsirasti organizuotoms - karinėms struktūroms. Pirmoji, davusi pradžią ginkluotam pasipriešinimui, buvo Lietuvos Laisvės Armija.
Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS POLITINĖ MINTIS IR VALSTYBINĖ IDĖJA
Zigmas Juozas Tamakauskas
Prieškarinė Lietuva pasižymėjo savo tautiškumu. Valdant Lietuvos krikščionių demokratų bloko atstovams, buvo įvykdyta garsioji kunigo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, sustiprintas kaimo bei ūkininko autoritetas, atsirado aukštosios mokyklos, įvestas lietuviškas pinigas - litas, atgautas Klaipėdos kraštas, Lietuvos valstybingumą pripažino tarptautinė bendruomenė. Per dvidešimt metų nuolat buvo stiprinamas valstybingumas, jo dvasinis klodas turėjo didelį poveikį tautinės savimonės ugdymui, vėlesnio -okupacinio laikotarpio ištvėrimui bei pasipriešinimui.
1940 m. birželio mėnesį sovietams užgrobus Lietuvą, užsimota fiziškai sunaikinti mūsų tautą, jos dvidešimties metų pasiekimus: buvo uždarinėjamos politinės, visuomeninės, kultūrinės ir religinės organizacijos, likviduota Lietuvos kariuomenė, sutrikdytas krašto ūkio vystymasis, prasidėjo represijos, žmonių trėmimas. Tačiau sovietinis okupantas neįstengė palaužti mūsų tautos dvasios. Komunistinis teroras didino nepasitenkinimą okupacine valdžia, kūrėsi slaptos pasipriešinimo organizacijos. Prasidėjo kova dėl Lietuvos valstybingumo atstatymo. 1941 m. birželio mėnesio sukilimas visam pasauliui parodė Lietuvos gyvybingąją jėgą. Tolesnės partizanų kovos kėlė laisvės troškimą, ugdė tautos atsparumą rusinimui, stiprino tautinę savimonę.
Buvo įsijungta ir į pasyvų pasipriešinimą, kuris sustiprėjo po Stalino mirties: atsirado ūkio savarankiškumo elementų, tautinės kultūros, istorijos, lietuvių kalbos gaivinimo krypčių. Tačiau šis chruščioviškas atšilimas greitai baigėsi - okupantas vėl pradėjo slopinti visa tai, kas ugdė tautiškumą: pradėtas riboti lietuvių kalbos vartojimas, atsinaujino Lietuvos istorijos klastojimas, mūsų dvasinės kultūros naikinimas.
Skaityti daugiau: JAUNIMO TAUTINĖS SAVIMONĖS PASIREIŠKIMAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS
Prieš penkiasdešimt metų, 1951 m. balandžio 11 d., Strazdų kaime (Ignalinos r.) žuvo septyni Lietuvos partizanai. Tarp jų-Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Pavasaris.
Balys Vaičėnas gimė 1915 m. Vaičėnų k., Obelių vls., Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Buvo aktyvus jos narys. Daug prisidėjo organizuojant ir statant Šaulių sąjungai namus Obeliuose. Jam talkino Povilas Žagūnas, Juozas Dručkus iš to paties Vaičėnų kaimo. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus, bet vokiečiams tarnauti atsisakė.
Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, nuo degina-
□Minėjimo Obelių muziejaus salėje metu. 4-as pirmoje eilėje partizanas V.Dominauskas
Skaityti daugiau: PAMINĖTA VYTAUTO APYGARDOS VADO BALIO VAIČĖNO-PAVASARIO ŽŪTIS
REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT
Kai mano kraujas laistys gatvę,
tai tu motule neliūdėk,
žinok, kad kraujas yr išlietas
už Brangią žemę Lietuvos.
Adomas Bartusevičius, g.1927 m. Panemunės dvare (dab.Prienų r.), Adomo ir Magdelenos Bartusevičių šeimoje.
Adomo senelis Lietuvos bajoras Vaclovas Bartusevičius buvo gydytojas, daug padėjęs žmonėms, padovanojęs pirmąsias Birštono gydyklas ir 9 ha žemės sanatorijos statybai.
1941 m. okupantai rusai šeimą "išbuožino". 1945 m. suimtas tėvas Adomas Bartusevičius dvi savaites buvo tardomas Alytuje, o grįžęs po tardymų netrukus mirė...
1946 m. rugpjūčio mėn. devyniolikmetis Adomas Bartusevičius jojo namo. Stribas Kirkliauskas pradėjo šaudydamas vytis, bet Adomas, nušokęs nuo arklio, puolė į Nemuną ir pasroviui nuplaukė iki Pelėšiškių kaimo. Tada Kirkliauskas bandė vytis raitas, bet nemokėjo suvaldyti arklio, kuris jį vis numesdavo. Adomas, būdamas geru plaukiku, plaukdamas po vandeniu pasiekė kitą krantą.
Partizanai, viską stebėję iš kitos Nemuno pusės, į stribą šauti negalėjo - bijojo kliudyti Adomą. Vėliau, jam pasilikus būryje, atsimenant šį žygį buvo duotas Narsuolio slapyvardis.
Skaityti daugiau: ADOMAS BARTUSEVIČIUS-NARSUOLIS
LAIŠKAI
"Laisvės kovų archyvo" 24 tome trumpai aprašomos kautynės, vykusios 1944 12 26 Zarasų r. Antazavės šile. Paminėtas mūšiui vadovavęs ltn.Mykolas Kazanas-Mutka, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitono sūnus. Mūsų šeima tada gyveno Zarasuose, Palaukės 20. Netoliese gyveno ir Kazanų šeima. Vokiečių okupacijos metais pas Kazanus nuomavosi kambarį mano brolio Viktoro bendraklasis Albinas Daugelė, 1944 m. pradžioje organizavęs LLA grupelę, į kurią buvo įtrauktas ir Mutka. Mano tėvas tuo metu tarnavo savisaugos dalinyje, Mutkos tėvas -fronte vokiečių daliniuose. Mūsų šeima gestapui nekėlė įtarimo, todėl pas mus, vadovaujant A. Daugelei, buvo įrengta pogrindinė spaustuvėlė, kurioje buvo leidžiamas "Nepriklausomos Lietuvos" laikraštėlis. Laikraštį redagavo mokytojai Viktoras Strazdas, mano brolis, Jonas Rūkas, Osvaldas Šileikis ir Albinas Daugelė. Mutka gerai dirbo rankine spausdinimo mašinėle, o Daugelė - šapirografu. Man tada buvo 13 melų. Mutkos ir Daugelės prisaikdintas tapau jų ryšininku. Kai būdavo spausdinamas laikraštėlis, aš gatvėje eidavau sargybą, o paskui nešdavau leidinį, įsidėjęs į pieno bidoną, į kaimą pas Mutkos nurodytą ūkininką. Šis, išsiėmęs siuntą, pripildavo pieno. Mutka visada laukdavo manęs sugrįžtant ir, įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, išeidavo savais keliais.
Skaityti daugiau: APIE LTN.MYKOLĄ KAZANĄ IR KITUS
Juodsnukis V. Suvalkijos partizanų takais. K.: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2000. 500 p.
Apybraižomis, dokumentais, prisiminimais, liudijimais autorius atskleidžia 1944-1947 m. įvykius Suvalkijos krašte, Geležinio Vilko rinktinės bei kitų Tauro apygardos partizanų kovos ir pasiaukojimo istoriją.
Skaityti daugiau: NAUJOS LAISVĖS KOVŲ ARCHYVO BIBLIOTEKOS KNYGOS
Abromavičius S. 64, 77-78
Aidas, žr.Paulaitis Petras
Alekna Jurgis 81, 84, 94
Aleknaitė Danutė 81
Aleksandrova 72
Aleliūnas M. 231
Ali Muchamedas 35
Ališauskas, sl.Kotas 241
Ališauskas Kazimieras, sl. Spartakas 61, 214,216
Ališauskas Vladas, sl.Puškinas 61, 216, 242 Alfa 199-200
Ambrazevičius Petras 116
Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
Abezė 209
Akstinai 14
Ančios upė 14
Anglija 14
Austrija 6, 8
Alytus 236
Alka 57
Alma-Ata 115,133,157
Alukėnai 184
Skaityti daugiau: VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ
ISSN 1392-0421
LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 31
TURINYS
Atsiminimai, liudijimai Vakarų Lietuva
Irena Montvydaitė-Giedraitienė. Žemaičių priesaika: partizanų vadas
Vladas Montvydas-Žemaitis ir jo kariai ....................... 5
Mečislovas Vitkus. Nepriklausomybės atgavimo keliu žengiant ....... 64
Marta Vyšniūnienė. Partizanų ligoninės seselė ..................... 76
Eugenija Ivanauskaitė-Ennukson. Tvirtai pasiryžęs apginti tėvynę .. 82
Vladas Meškauskas. Jurbarko partizanai ............................ 91
Dar kartą apie kpt.Juozą Čeponį. Parengė Feliksas Tiškus ......... 120
Angelė Laurinavičiūtė-Dabašinskienė. Mane vadino Rūta ............ 130
Straipsniai
Doc.Kazys Strazdas. Lietuvos laisvės kovos ideologas ............. 149
Elena Pakalniškytė. Išėję nesugrįžta ............................. 176
Kalėjimai, lageriai
Vladas Meškauskas. Mes - "lagų" žmonės ........................... 193
Balys Juknevičius. Liudija grįžę ................................. 202
Tamara Grigorjeva. Balchašlago kaliniai .......................... 229
Laiškai, patikslinimai ........................................... 232
Humoristinės partizanų dainos ir eilėraščiai ..................... 233
Asmenvardžių rodyklė ............................................. 239
Vietovardžių rodyklė ............................................. 252
PDF: 
fotografinė kopija: 
Kaunas, 2002
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 31 T. 2002 m. - Turinys, metrika
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
VAKARŲ LIETUVA
Irena Montvydaitė-Giedraitienė
GYVENIMO PRADŽIA
Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.
Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.
Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI
Mečislovas Vitkus
Mečislovas Vilkus- medicinos m.dr., mikrochirurgas,
Respublikinio mokslinio Vilniaus mikrochirurgijos centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas. 1949 m. baigė Kauno u-to Medicinos f-tą. 1951-1953 -Skuodo r. ligoninės vyr.gydytojas ir Chirurginio skyriaus vedėjas, 1953-1960 m.- Resp.Klaipėdos ligoninės Traumatologinio sk.ved., 1960-1967 m. - Resp.Vilniaus ligoninės Chirurginio sk.ved.
Lietuvos valstybinės premijos lauretas (1988).Mikrochirurgijos Lietuvoje pradininkas (1980 m. kartu su sūnumi Kęstučiu Vitkumi sėkimngai replantavo nupjautą ranką).
Tobulinosi moderniosios rekonstrukcinės chirurgijos klausimais JAV chirurginiuose centruose- Mayo klinikose, Standfordo u-te, San Francisko, Los Angeles Pietų Kalifornijos u-te, Teksaso medicinos centre, Lozanos u-te (Šveicarijoje), Maskvoje ir kt. Virš 80 mokslinių straipsnių rekonstrukcinės plastinės chirurgijos klausimais, monografijos "Odos plastika" autorius.
1940 m. birželio 15 d. Žemaitijos žvyrkeliais nuvilnijo sovietinės armijos “išvaduotojos” pulkų sukelti dulkių debesys. Vasara buvo karšta, be lietaus.
Lietuvos žmonės susirūpinę stebėjo, vyresnieji raudojo, kad žūsta Nepriklausomybė ir Lietuva po 20 nepriklausomo gyvenimo metų patenka vėl į raudonojo “caro” žnyples.
Tik pradėjus kurti tarybinį gyvenimą, buvo uždarytos katalikiškos, tautinės organizacijos - jos paskelbtos fašistinėmis ir jų vadovai areštuoti. Prie šių organizacijų buvo priskirta ir Šaulių organizacija, kuri visada buvo visaliaudine susipratusių lietuvių visuomenine, nepolitine organizacija.
Netgi ir Šaulių sąjungos nariai privalėjo registruotis naujuosiuose liaudies milicijos skyriuose. Kai kurie aiškiaregiai iš karto pakeitė gyvenamąsias vietas, kad galėtų išvengti būsimų nemalonumų.
Mano tėvukas Pranas Vitkus, labai patriotiškai nusiteikęs, gerai pažino caro režimą. Aš, mokydamasis Šilalės progimnazijoje (jau buvau baigęs 2 klases), priklausiau Šaulių organizacijai, bet dėl jauno amžiaus buvau šauliu rėmėju. Tėvas saugumo sumetimais mane iš Šilalės tęsti mokslų perkėlė į Kelmės gimnaziją. Spėjimai pasitvirtino: jau prieš Naujuosius 1941 metus visi Šaulių organizacijos nariai ir rėmėjai liaudies milicijoje buvo užregistruoti (aš, kaip naujai atvykęs, nesiregistravau).
Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMO KELIU ŽENGIANT
Marta Vyšniūnienė
Esu Marta Jonkutė-Vyšniūnienė-Danguolė, g.1929 m. vasario 2 d. Lauksodos bažnytkaimyje, Žarėnų vls., Telšių aps. Iki karo tėvas buvo pašto tarnautojas, turėjo parduotuvę, jam priklausė bene 5 ha ūkelis. Mama mirė dar 1942 m., pasiligojęs tėvas - jau man būnant Klaipėdos kalėjime. Šeimoje augome trys broliai ir dvi seserys. Telšiuose baigiau 4 gimnazijos klases, po to buvau priversta pati užsidirbti duoną. Kadangi pokaryje trūko medicinos seselių, Telšių ligoninėje baigiau trumpus kursus ir nuo 1946 m. kovo 1 d. pradėjau dirbti sesele. Telšių ligoninei tuo metu vadovavo Smetonos laikų gydytojas Mackevičius, kuris mane priėmė į vidaus ligų skyrių dar nebaigusią kursų. Ruošiausi eksternu išlaikyti egzaminus į vidurinę medicinos mokyklą, bet nespėjau. Man dirbant ligoninėje čia buvo gydomi sužeisti vyras ir moteris, jų pavardžių neatmenu. Su jais bendrauti neteko, nes jie gulėjo chirurginiame skyriuje, prie palatos durų budėjo sargybinis. Prisimenu tik anekdotinį atvejį, kai iš užmigusio sargybinio paėmę paslėpėme ginklą. Prabudęs labai persigando ir ėmė prašyti jį grąžinti...
Dar atmenu, čekistai atvežė sužalotą vyrą - Paulauską - ir pasakė: "Pasiimkit, jis mums nebereikalingas". Atrodė baisiai - oda nudraskyta, sužeistos rankos. Niekas pas jį neateidavo, nesaugojo ir sargyba, ligonis su niekuo nebendravo. Sustiprėjęs liko ligoninėje, krosnims skaldydavo malkas. Tolesnio jo likimo nežinau.
Chirurginiame skyriuje gydomus MGB atvežtus sužeistuosius, saugomus atskirose palatose, slaugė tos pačios seselės kaip ir kitus ligonius, atskirų "patikėtinių" nebuvo.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ LIGONINĖS SESELĖ
Eugenija Ivanauskaitė-Ennukson
Šeimoje augome trise. Brolis Vaclovas buvo vyriausias, gimęs 1923 m. lapkričio 6 d. Batakiuose. Tėvai, pasistatę namą Raseiniuose, nupirko žemės, tad gyvenome neblogai. Tėvas dirbo laiškanešiu. Abu tėvai buvo aktyvūs visuomenininkai. Mama - Moterų katalikių draugijos narė, tėvas - šaulys. Mes buvome auklėjami krikščioniška, patriotine dvasia.
Vaclovas, baigęs Maironio pradžios mokyklą, įstojo Raseinių gimnazijom Kadangi šeimoje buvau jauniausia, brolis buvo mano globėjas ir mokytojas, jei kas nuskriausdavo, bėgdavau pas jį. Vaikystės prisiminimuose jis man liko labai brangus ir artimas, su seserim nelabai sutariau.
Mama stengėsi, kad mes bent kiek išsimokslintume, juo labiau, kad Vaclovas mokslui buvo labai gabus. Ypač jam sekėsi kalbų mokymasis. Gimnazijoje dėstomas prancūzų, vokiečių kalbas jis įveikė labai greitai. Mokytojai stebėjosi tokiais brolio gabumais, ir pranašavo jam didelę ateitį. Pamenu, jo darbo staliukas visada buvo nuklotas storais žodynais, užsienio žurnalais. Juokdamasis jis ir mane kalbindavo prancūziškai, žodžiu, turėjo poligloto gyslelę. Baigęs šešias gimnazijos klases (tada tai buvo neblogas išsimokslinimas) Vaclovas laisvai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, prenumeruodavo užsienio laikraščius ir žurnalus.
Baigti gimnaziją nebuvo galimybės, nes prasidėjo neramumai, kalbos apie gresiantį karą. Tačiau brolis be knygų ir mokslo negalėjo gyventi, mokėsi savarankiškai ir aktyviai dalyvaudavo visuose tautinuose renginiuose, buvo skautas, vėliau jaunalietuvis.
1940 m. okupavus Lietuvą ir prasidėjus teroro akcijoms, Vaclovas tuoj pat įsijungė į pogrindinę veiklą. Apie tai sprendžiau iš jo pokalbių su mama, kaskart girdėdavau jos žodžius: “Vaikeli, tik būk atsargus”.
Skaityti daugiau: TVIRTAI PASIRYŽĘS APGINTI TĖVYNĘ
Vladas Meškauskas
MES ESAME!
1918-1920 m. Lietuvos valstybę daug kas norėjo pasmaugti: iš šiaurės puldinėjo besitraukiantys bermontininkų daliniai, iš rytų skverbėsi bolševikų kariuomenės junginiai, siekdami Lietuvoje įtvirtinti sovietinę santvarką, iš pietų į Lietuvos teritoriją veržėsi lenkų Armijos Krajovos kariauna.
Gležną Lietuvos valstybę pakviesti stojo ginti pusiau basi, sermėgėti, palikę darbus ir plūgus miesto ir kaimo berneliai. Silpnai ginkluotiems savanoriams buvo sunku kovoti, tačiau ryžtas ir drąsa nugalėjo - Lietuvos valstybės laisvė buvo apginta.
Neapsieita be aukų. Ant laisvės aukuro paaukojo gyvybes ir iš Jurbarko kilusių jaunų žmonių - kapitonas Teodoras Šostakas (1899-1920), eilinis Jeronimas Šuopaitis (1900-1919). Teodoras Šostakas palaidotas Trakų kapinėse, o Jeronimas Šuopaitis - Kaune.
Du valstybės savarankiško gyvenimo dešimtmečiai sustiprino Lietuvos žmones, išugdė lietuvių tautos ryžtą: vėliau net, pusę amžiaus trukusi okupacija nepajėgė net pačiomis brutaliausiomis priemonėmis - niekinant laisvės kovotojų palaikus, kalinant, tremiant - sunaikinti tautos laisvės siekių ir troškimo turėti nepriklausomą valstybę. Lietuva niekada nepakluso prievartai, neprašė pasigailėti ir nesižemino.
1941 m. birželio 22-28 d., siekdami atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, rusų bolševikų okupuotą 1940 m., laisvės kovotojai Kaune pradėjo sukilimą prieš sovietinius okupantus. Sukilėliai tik per kelias dienas, įvairiais duomenimis, neteko nuo 600 iki 2000 žmonių.
Karui baigiantis vėl artėjo lemiamos kovos už Lietuvos nepriklausomybę metas. Generolo Povilo Plechavičiaus pakviesti 1944 metų vasario 16 d. Lietuvos jaunuoliai pratęsė 1918-ųjų metų tradiciją - ėjo į savanorių kovotojų rinkiminius punktus. Jurbarkiškiai Seredžiuje sudarė visą kuopą, vadovaujamą vyresniojo leitenanto V.Ausiukaičio. Šioje kuopoje buvo B.Žemaila, J.Klioštoraitis, A.Meškauskas ir kiti.
Vieni Jurbarko krašto vyrai, Seredžiuje kiek pasimokę karybos mokslų, išvyko į Antrąją Varėną išvyti Armijos Krajovos būrius. Labiau prasilavinę jaunuoliai - Vytautas ir Mindaugas Tamošaičiai, K.Šimkus ir kiti mokėsi Marijampolės karo mokykloje.
Skaityti daugiau: JURBARKO PARTIZANAI
Parengė Feliksas Tiškus
DOKUMENTAI KAPITONUI ČEPONIUI
Bronė Dirmauskaitė-Lotožienė
Kai visokios nelaimės užgriuvo ir vyrams pasidarė sunku slapstytis, jiems buvo rengiami dokumentai. Ir mano rankinuke buvo padaryti dokumentai kapitonui Čeponiui. Tiesa, už pamušalo užkišti, bet... (B.Dirmauskaitė-Lotožienė, LKA, t.20, psl.114)
- Gal žinote, kas paruošė dokumentus Juozui Čeponiui, kuriuos turėjote su savim arešto metu? Iš ko juos gavote?
- Kas pagamino tuos dokumentus, aš nežinau, apie tai net nemaniau teirautis. O perdavė man juos Mečius Trakinskas. Jis nuo Betygalos ar Ugionių kilęs; su juo kartu Žemės ūkio mokykloje mokėmės. Paskui buvo karai, žmonės į visus pakampius išsiblaškė, ir Mečiaus man neteko sutikti. Kai pasitraukiau į Kauną ir gyvenau Marvelėje, jis, nežinau iš ko sužinojęs mano padėtį, mane aplankė, pasiūlė padėti. Gyveno jis Aleksote, ant kalnelio, tuoj už tilto. Čia gyveno vienas, jo šeimyninės padėties nežinau, dirbo transporte - į tolimuosius reisus važinėdavo. Pas jį neidavau: susitardavom kur, kada susitiksim.
Pirmoji jo pagalba buvo man pačiai: parūpino metrikus su truputį pakeista pavarde (vietoje Dirmauskaitė - Dumauskaitė). Su jais aš sėkmingai ir teisėtai gavau pasą. Kada mane suėmė, per pirmuosius tardymus kilo triukšmas dėl pavardės, bet paskui nutilo: juk pasas jų pačių pasų skyriaus išduotas... Vėliau, kai Juozas [Čeponis- red.]paprašė jam ir draugui dokumentus parūpinti, vėl kreipiausi į Mečių. Jis turėjo draugų, kurie ne vienam bėdoje padėjo. Mečius sąžiningai viską padarė ir dieną prieš mano suėmimą dokumentus atnešė. Turėjau juos su savim, nes norėjau kuo greičiau Juozui perduoti. Deja... Tolimesnio Mečiaus likimo nežinau. Kuomet mane suėmė (1947 m. rudenį), jis liko laisvėje, o grįžusi iš lagerio (1955 m.) sužinojau, kad jis miręs...
□Juozas Čeponis Lietuvos kariuomenėje Kaune: kariūnas (nuotrauka viršuje, sėdi) ir karininkas (nuotrauka apačioje, stovi dešinėje). Patvirtino Genutė Banevičienė 1997 m.
Skaityti daugiau: DAR KARTĄ APIE KPT. JUOZĄ ČEPONĮ
Angelė Laurinavičiūtė-Dabašinskienė
GIMTINĖ
Labai sunku kalbėti apie tuos tolimus laikus. Prisiminus mielą tėviškę, tėvų sodybą, kur augo aukšti beržai, vešlios liepos, ąžuolai ir buvo taip gera, miela gyventi, iškart nudiegia, suspaudžia širdį, o akys pritvinsta sūrių, aitrių ašarų...
Mano tėvelis Antanas Laurinavičius, Jono, Girkalnio vls., Mikaičių k. (netoli Pramedžiavos) turėjo 24 ha žemės, iš jų 7 ha miško. Mamytė - Ona Grigelytė - buvo atitekėjusi iš Antanavos kaimo (dabar Jurbarko r., Šimkaičių aps.) Tėveliai mylėjo Lietuvą, buvo jautrūs bėdų ištiktiems žmonėms. Ir mums, savo vaikams, nuolat sakydavo: "Padėk kitiems, ir tau Dievas padės". Kiekvieną darbą pradėdavo malda: "Augink, Dieve, dėl visų dalies".
Užaugome trys seserys ir du broliai. Vyriausioji sesutė Marytė Galbuo-gienė 1944 m. su vyru ir 4 metukų sūneliu pasitraukė nuo bolševikų, bet įstrigo prie Dancigo (Gdansko) ir taip pasiliko Lenkijoje, kur tebegyvena. Sesutė Onutė Stralkienė nutekėjo į gretimą Karakurų kaimą (Girkalnio aps.) Jos vyras - politinis kalinys, paskui - tremtinys, mirė Sibire, jų sūnus dabar Mikaičiuose gyvena.
Broliukas Antanėlis 1944 m., tuoj po fronto prasidėjus vyrų šaukimui į sovietų armiją, paliko namus ir su pusbroliu Stasiu Laurinavičium (jiedu buvo vienmečiai, gimę 1924 m.) pasitraukė į mišką. Su jais kurį laiką buvo ir mano jaunesnysis broliukas Jonelis, gimnazistas, nors mobilizacija jo dar nelietė. Tačiau po žiaurių įvykių Griaužuose per Šv.Kalėdas*jie sugrįžo į namus. Antanas ir Stasys tuojau gavo šaukimus. Abu buvo peršalę, sirgo gripu, bet komisariate į tai nekreipė dėmesio - paėmė. Nuvežę į Kauną, juodu paguldė į Šančių ligoninę, jau su plaučių uždegimu. Po trijų savaičių be jokio apmokymo išvežė tiesiai į frontą, į Vokietiją... Brolį netrukus sužeidė į koją prie kelio, pusbrolį - į vidurius. Kai kulką iš kojos Antanui išėmė, gydytojas užtikrino, kad viskas pavyko gerai, jis net nešlubuosiąs... Koją, dorai neužgydę, sugipsavo, ir išvežė. Net į Kazanę, Lietuvoje jis tikrai būtų išgijęs, tačiau kol ten nugabeno, koją teko amputuoti... Po poros savaičių karas baigėsi, o Antanas grįžo... su protezu. Buvo skausmo jam ir visai šeimai. Antanas mirė 1951 m. vasarą, vos 27-erių... O jo pusbrolis Stasys dar gyvas, su žmona, dukra ir žentu Mikaičiuose gyvena.
Skaityti daugiau: MANE VADINO RŪTA
STRAIPSNlAI
Doc.Kazys Strazdas
PARTIZANŲ PULKININKO JUOZO ŠIBAILOS BIOGRAFIJA
Juozas Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Vadėnų k. (dab.Varėnos r., Alytaus aps.), o krikštytas Nedingės bažnyčioje 1905 m. kovo 
20 d. Jo tėvas buvo Tomas Šibaila, motina Ona Bingelytė, krikšto tėvas Vincentas Zajančkauskas, o krikšto motina Morta Vaškelienė1. Šibailos pilnas vardas Juozapas buvo vartojamas tik oficialiuose dokumentuose ir tai ne visuose. Kaip antai jo vyriausiojo sūnaus Vytauto, gimusio 1930 m. rugpjūčio 24 d. Ukmergės aps., Panoterių k., gimimo aktų registracijos knygose 1930 m. rugsėjo 17 d. a/į Nr.49 ir sovietų laikais jam išduotame pase rašomas jo tėvo vardas Juozas, o jauniausiojo sūnaus Jono Kęstučio, gimusio 1935 m. sausio 27 d. Ukmergės aps., Kurklių vls., Vaičiuliškio k., gimimo aktų registracijos knygoje 1935 m. kovo 19 d. a/į Nr.30 rašoma, kad jo tėvas Juozapas Šibaila. Kaip įprasta Lietuvoje, Šibailos šeimos nariai, giminės bei pažįstami, o ir kovų bendražygiai vadino jį sutrumpintai - Juozu.
Juozo tėvas Tomas Šibaila ir motina Ona Bingelytė tuokėsi apie 1883 m., nes 1885 m. gegužės 5 d. jau gimė vyriausias jų sūnus Edvardas. Tuo metu jie tarnavo Varėnos r., Marcinkonių apyl., Dubininkų k. Abu buvo beraščiai, bet darbštūs, sumanūs ir mokėjo skaičiuoti pinigus. Tarnaudami bernu ir merga, jie nematė šviesesnės ateities, todėl pasitarę nusprendė savarankiškai verstis prekyba. Ona buvo savamokslė gimdyvių vaikų priėmėja, todėl visoje apylinkėje ją kviesdavo priiminėti gimstančius vaikus, be to, ji kepė ir pardavinėjo bandeles. Tėvas Tomas rinko ir supirkinėjo uogas, grybus, riešutus, zuikius ir pardavinėjo Lenkijoje arba Vokietijoje, o iš ten atsiveždavo paklausą turinčių įvairių prekių. Verslas abiems gerai sekėsi. Prekiaudami susitaupė pinigų, atvyko į to paties rajono Nedingės apyl. Vadėnų k. ir iš dvaro nusipirko 60 ha žemės. Ūkininkavimo pradžiai (trobesių statybai, žemės ūkio padargų įsigijimui) 20 ha žemės pardavė, o 40 ha pasiliko sau ir pasiturinčiai gyveno.
Šibailų šeimoje gimė šeši vaikai, penki užaugo, o Jonas greitai mirė. Vyriausias iš jų buvo Edvardas, jauniausias - Tomas. Kuomet jų tėvai persikėlė gyventi iš Dubininkų k. į Vadėnų k. ir nusipirko žemės, apytiksliai galima spręsti iš jų vaikų gimimo vietų. Remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo šaltiniais, Edvardas 1885 m. gegužės 5 d.2, Jonas 1889 m. liepos 11 d., Johana 1891 m. birželio 2 d. ir Karolis gimė Dubininkų k. ir krikštyti Marcinkonių bažnyčioje, o 1905 m. kovo 18 d. gimęs Juozas ir jaunesnis brolis Tomas gimė Vadėnų k. ir krikštyti Nedingės bažnyčioje. Iš to galima daryti išvadą, kad J.Šibailos tėvai Vadėnų k. pirko žemės sklypą tarp 1891 ir 1905 m.
Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS KOVOS IDEOLOGAS
