KAI IR VĖL . . .
D. M.
Kai kelintą jau kartą
Kraštan priešai vėl brovęs,
Nesulaikė prie vartų
jų kariai— nesikovė.
Nepakėlė nūn kardo
Nei aukšti pareigūnai,
Tokie garsūs iš vardo
Ir paradų tribūnų.
Tik taurus invalidas,
Gniaužė kumštį ne vienas,
Bet. . . nei ginklo, nei skydo. ..
Žengė liūdnas per sieną
Spalio vakarą vėlų,
Kanonadai palydint. . .
O krūtinėje šėlo
Kovos geismas toks didis!
Rodos, jėgos išseko—
Lyg per ūkanas brenda. . .
O atgal— nėra tako,
Nėra žygin komandos.
Ir atkilus į kraštą,
Kur tiek laisvės auksinės,
Jo troškimas nemąžta
Grįžt vaduoti tėvynės.
Po šaknim seno uosio
Kovų kardas ten rūdi. . .
Grįš, ir vėl sušvytruos juo
Savanoris! Jis budi!
