NEUŽMIRŠ TĖVYNĖ
D. Mickutė-Mitkienė
Augo jisai po šiaudų stogu,
Po samanotu vainiku.
Iš kūdikystės dienų mokės
Pažinti piemenio vargus.
Miegą, ir alkį, ir nuobodį,
Baidė jis karklo dūdele.
Kramtė duonutės plutą juodą
Ir nesiskundė nedalia.
Šaltą žiemužę jis per pūgą
Brido mokyklon su knyga.
Kiek paūgėjęs— paskui plūgą
Žengė garuojančia vaga.
Kai pasalūnai priešai slinko
Vieškeliais dulkių debesy,
Ir savanoriai pulkan rinkos
Menkai ginkluoti ir basi—
Tarė jis: “tėti, tu baik vagą—
Aš ginti tėviškės einu.”
Trispalvį raikštį sesė sega,
Ir moja motinai sūnus.
Neklausinėjo savanoriai:
Kiek daug tų priešų? Kuo vardu?
Parnešė laisvę jie, kaip korį,
Kvepiantį saule ir medum.
Mediniais kryžiais puošės kalvos
Šėtoj, Giedraičiuose, Jiezne ...
Tų, kurie ten paguldė galvas,
Nebeužmirš tėvynė, ne!
