ŠARVUOČIŲ RINKTINĖ
O. ŽADVYDAS
Lietuvos kariuomenė kūrėsi labai sunkiomis sąlygomis. Anuo metu valstybė neturėjo pakankamai lėšų nusipirkti net senų šarvuočių, o apie modernius ir nesvajota. Bet ir tie, I Pasauliniame kare naudoti, buvo įsigyti kitais būdais: atimti iš priešų kovos lauke, bei gauti iš vokiečių kariuomenės.
Šarvuotos dalys buvo suformuotos vėliau už pėstininkų, tačiau šarvuoti automobiliai ir šarvuotas traukinys, Nepriklausomybės kare aktyviai dalyvavo, rėmė pėstininkus. Taikos metu visos trys rūšys: šarvuoti automobiliai, šarvuoti traukiniai ir tankai buvo sujungtos į vieną dalį — Šarvuočių Rinktinę.
Kiekviena rūšis buvo suformuota atskirai, ne tuo pačiu laiku. Iki jų sujungimo, turėjo atskirą vadovybę ir tvarkėsi savystoviai; kovos veiksmuose vykdė skirtingus uždavinius, neturėjo tarpusavio ryšio, todėl jų apžvalga aprašoma atskirai.
ŠARVUOČIŲ UŽUOMAZGA
Pirmas šarvuotas automobilis buvo įsigytas 1919 m. gegužės 31 d., kautynėse. Ši data ir yra Lietuvos kariuomenės šarvuočių užuomazga. Minėtu metu mūsų kariuomenė tęsė puolamas kautynes, vijo bolševikus kryptimi Ukmergė -Utena - Zarasai. 1 pėst. pulko, 2-ra kuopa, ties Leliūnais, ant Ukmergės - Utenos plento užvertė keletą beržų. Bolševikų šarvuotis, traukdamasis, privažiavo kliūtį ir neįstengdamas jos nugalėti, pateko į nelaisvę. Paimtas šarvuotis buvo lengvo tipo “Fiat”, 95 AJ, nr. 6739, vėliau pavadintas “Žaibu”. Ginkluotas dviem rusų Maximo sunk. kulkosvaidžiais. Po kautynių šarvuotis buvo perduotas Auto kuopai, bet iki Šarvuoto Auto būrio suformavimo, kovos veiksmams nebuvo vartotas.
Antras šarvuotis buvo atimtas iš bermontininkų 1919 m. lapkričio 22 d., Radviliškio kautynėse: “Daimler” lengvo tipo, 95 AJ, nr. 3924, vėliau pavadintas “Savanoriu”. Jis buvo taip sudaužytas, sulaužytas, kad nesitikėta atremontuoti ir kaip laužas buvo perduotas Geležinkelių dirbtuvėms.
1920 m. sausio 29 d., tarpininkaujant prancūzų gen. H. A. Niesseliui, Santarvės misijos pirmininkui, kuris prižiūrėjo ir kontroliavo vokiečių kariuomenės evakuaciją iš Baltijos kraštų, gauti keturi šarvuočiai. Visi “Daimler” lengvo tipo, 95 AJ, nr. 3992, 4004, 4010 ir 4026. Kiekvienas buvo ginkluotas keturiais vokiečių Maximo sunkiais kulkosvaidžiais. Gautieji šarvuočiai buvo seni, I pasauliniame kare naudoti, aprūdiję, apleisti, su kulkų kliudymų žymėm, bet kapitalinio remonto nereikalingi.
Vasario 3 d., iš Eitkūnų pro Virbalį, geležinkeliu, šarvuočiai buvo atvežti į Kauną. Neturint tinkamo garažo, laikinai pastatyti tuometiniame (Donelaičio ir Gedimino g. k.) Karo mokyklos kieme. Apsauga buvo pavesta Karo mokyklos viršininkui, techninė priežiūra — Auto bataliono vadui, o operatyviniams veiksmams jie buvo priskirti Generalinio štabo viršininkui. Dar tris savaites šarvuočiais niekas nesirūpino, netvarkė jų ir nevartojo. Trilypis jų paskirstymas buvo nepraktiškas, netinkamas, bet paskirti vieną vadą, suformuoti šarvuoto dalinio, — neskubėta. Tačiau bolševikų organizuotas sukilimas Kauno įguloje, pareikalavo šarvuočiais pasinaudoti.
PRIEŠŲ ORGANIZUOTI VIDAUS SUKILIMAI
Lietuvos priešai, nepajėgdami nugalėti mūsų kariuomenės kovos lauke, bandė besikuriančią Lietuvos valstybę sunaikinti iš vidaus, organizuodami sukilimus.
Lenkų karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojkowa) rengtas sukilimas Kaune, 1919 m. rugpiūčio 28 d., buvo pačioje pradžioje likviduotas. Po nepasisekusio sukilimo, peoviakų (POW) organizacija nustojo veikusi Lietuvoje.
Bolševikai siekė to paties tikslo. Jie jau nuo 1918 m. į mūsų įstaigas ir kariuomenę infiltravo savo patikimus kompartijos narius, agentus ir šnipus. Be to, jie pogrindžio veiklą išvystė ir visame krašte gyventojų tarpe. Šie destruktyvūs, patamsių gaivalai agitavo sukilti prieš teisėtą Lietuvos vyriausybę, kariuomenės vadovy-
Pirmieji mūsų šarvuočiai pratimuose
bę ir įkurti Lietuvoje komunistinę santvarką. Pogrindžio centras buvo Maskvoje.
Pvz., buvęs Rusijos caro kariuomenės praporščikas Feliksas Baltušis, nuo 1918 m. kompartijos narys, Maskvos centrinio biuro 1918 m. gruodžio 4 d. buvo atsiųstas į Lietuvą suklastota Antano Žemaičio pavarde. Jam buvo įsakyta įsiskverbti į besikuriančią “buržuazinę” miliciją Šiaulių mieste ir organizuoti Raudonosios armijos dalį. Tuo metu jis nebuvo įtartas ir todėl buvo paskirtas milicijos vadu. Jos priedangoje, pusiau legaliai, jis sutelkė savanorius į revoliucinį karinį būrį, kuris išsivystė į Raudonosios armijos Žemaičių pulką, viso apie 900 kovotojų.
Deja, A. Žemaičio dėtos pastangos baigėsi nesekme. 1919 m. vasario 27 d., prie Luokės vokiečių kariuomenė sumušė ir išsklaidė jo pulką. Po pralaimėtų kautynių jis pasitraukė į Rusiją. Nuo to laiko ir liko sudurtinė jo pavardė Baltušis - Žemaitis. Tai tas pats asmuo, kuris bolševikams 1940 m. okupavus Lietuvą, trumpą laiką buvo Lietuvos “liaudies” kariuomenės vadu.
Į Lietuvos kariuomenę įsiskverbti komunistams buvo gana palankios sąlygos. Vieni stojo prisidengdami savanorio vardu, kiti buvo mobilizuoti. Kariuomenės dalyse jie organizavo celes, sudarė revoliucinį komitetą, kuris ir vadovavo Kauno įgulos sukilimui. Iš revoliucinio komiteto, kurį sudarė penki nariai, sukilime aktyviausiai veikė trys: P. Mickeliūnas, M. Kušneris ir B. Banišauskas. Todėl Karo lauko teismas juos ir nubaudė augščiausia bausme — mirtimi.
Petras Mickeliūnas (1894.X.26 Čekiškuose, Biržų aps. — 1920.III.12 Kaune) — revoliucinio judėjimo dalyvis. 1913-18 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje puskarininkiu. 1918 m. grįžęs į Lietuvą įsijungė į revoliucinę veiklą. Komunistų buvo išrinktas Daujėnų vls. komiteto pirmininku. 1919 m. įsiskverbė į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 1 art. pulke, 8 baterijoje puskarininkiu. Nuo 1920 m. buvo kompartijos narys. 1920. 11.21 paskirtas revoliucinio komiteto pirmininku ir 1 art. pulko vadu. Jis vadovavo Kauno įgulos kareivių sukilimui.
Maksas Kušneris (1893 m. Žiežmariuose š 1920.III.12 Kaune) — revoliucinio judėjimo dalyvis, žydas. 1919 m. įsiskverbė į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 1 art. pulke, 9 baterijoje eiliniu. Buvo Revoliucinio komiteto sekretorius (politrukas). Vienas iš sukilimo A. Panemunėje vadovų.
Balys Banišauskas (1888 m. Kaune - 1920. III.12 ten pat) — vienas iš Kauno įgulos kareivių sukilimo vadovų. Tarnavo rusų kariuomenėje artileristu. Per I Pas. karą 4 metus buvo vokiečių nelaisvėje. Sugrįžęs 1919 m. buvo mobililizuotas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 1 art. pulke, 8 baterijoje puskarininkiu. Revoliucinio komiteto narys.
Sukilimą likvidavus, liudininkų parodymais nustatyta, kad sukilimo organizatorium ir faktinuoju revoliucinio komiteto pirmininku buvo rusas, save vadinęs Gecevičium, kurį iš Maskvos atsiuntė kompartija. Jam pabėgus, tikroji jo pavardė nenustatyta. Tai buvo daryta kareivių klaidinimui, kad sukilimas rengtas ne Maskvos kompartijos, bet pačių lietuvių. Tačiau ir šiuo būdu jiems nepasisekė suagituoti pakankamo skaičiaus kareivių, kad įvykdytų perversmą.
ŠARVUOČIAI (1920.II.22-23) SUKILIMO MALŠINIME
Apie rengiamą komunistų Kauno įguloje sukilimą Lietuvos kariuomenės vadovybė buvo informuota pačių kareivių. Jau vasario 21 d., gen. ltn. P. Liatukas, vyr. kariuomenės vadas, ėmėsi atsargumo priemonių. Jis įsakė vyr. ltn. Fansteliui, Auto bataliono vadui, prirengti tris šarvuočius kovos veiksmams.
Šarvuočiai techniniai buvo prirengti skubiai, tik blogiau buvo sudaryti jų įgulas, tarnybą. Iki to laiko nebuvo šarvuočių tarnybai parengtų, apmokytų, nei karininkų, nei kareivių. Įgulos buvo sudarytos pripuolamos, jungtinės. Komendantai ir šoferiai buvo paskirti iš Auto bataliono, kulkosvaidininkai — Karo mokyklos kariūnai, bei 6 pėst. pulko sunk. kulkosvaidžių kuopos kareiviai.
Vasario 22 d., 2 val. ryto, vyr. ltn. Fanstelis, vieną šarvuotį paskyręs saugoti Gen. štabo būstinę, su dviem išvyko į Šančius, 8 pėst. pulko vado, mjr. J. Čapliko žinion. Pačio sukilimo užuomazgą sudarė 1 art. pulko kareiviai, A. Panemunėje. Pradžioje buvo vengta tarpusavio kautynių ir kraujo praliejimo. Gen. ltn. P. Liatukas nuvyko pas sukilėlius į A. Panemunę išklausyti kareivių reikalavimų, išsiaiškinti ir grąžinti pairusią drausmę. Tačiau, jis sukilėlių buvo suimtas. Susidarė kritiška būklė. Mjr. J. Čaplikas nusprendė pulti sukilėlius šarvuočiams remiant.
Šarvuotis, vadovaujamas kpt. Vyšniausko, privažiavęs A. Panemunės tiltą, įvykus kulkosvaidžių kliūtims, grįžo atgal. Vyr. ltn. Fanstlis tęsė uždavinį: staiga, įsiveržė į 1 art. pulko rajoną ir atidengė kulkosvaidžių ugnį. Sukilėliai buvo moraliai palaužti. Vieni išsilakstė, kiti metė ginklus ir pasidavė. Taip A. Panemunėje sukilimas ir buvo likviduotas.
Atskirai buvo sukilę Karo aviacijos kareiviai, Aleksote, kuriems vadovavo rusas, atsiųstas iš Maskvos. Jo asmenybė buvo neišaiškinta, nes kautynių metu jis žuvo.
Sukilėliai buvo įsitvirtinę buvusio cepelino angaro rajone, Linksmadvaryje ir Aleksoto šlaituose. Vasario 23 d. buvo bandyta su sukilėliais susisiekti ir taikiu būdu likviduoti sukilimą. Tuo metu Kaune buvusios JAV ir Anglijos karinės misijos savo karininkus paskyrė instruktoriais-patarėjais prie mūsų kariuomenės dalių, malšinusių sukilimą. Pas Karo aviacijos sukilėlius tartis, drauge su mūsų atstovu, vyko ir JAV vyr. ltn. S. J. Harris. Sukilimui vadovavęs rusas, save titulavęs “glavnouvierinyj”, griežtai atsisakė tartis. Grįžtant atgal, vyr. ltn. S. J. Harris sukilėlių buvo nušautas.
Tada šarvuočiams buvo įsakyta pulti sukilėlius. Vienas šarvuotis, kuriame važiavo anglų ltn. Perez’a, nuvyko į Linksmadvarį ir atidengė ugnį į įsitvirtinusius prie cepelino angaro sukilėlius. Iššovus apie 3000 šovinių, sukilėliai nustojo priešintis. Dalis pabėgo į laukus, kiti metėsi į Aleksoto šlaitus. Nukautųjų tarpe buvo rastas ir “glavnouvierinyj”, greičiausiai pats susisprogdinęs. Po numalšinimo vienas šarvuotis buvo išsiųstas Garliavos kryptimi sukilėlių gaudyti.
Sukilimą malšinant, šarvuočių pirmasis pavartojimas Kauno mieste bei priemiesčiuose, ypatingai veikė moraliai, be to, sumažino aukų skaičių ir pagreitino sukilimo numalšinimą.
ŠARVUOTO AUTO BŪRIO SUFORMAVIMAS
Nuo sukilimo dienų prie Auto bataliono buvo sudarytas Šarvuotas skyrius, bet jis gyvavo trumpai, vos savaitę. Nuo 1920 m. kovo 1 d. Šarvuotas skyrius buvo išbrauktas iš Auto bataliono etatų.
Krašto Apsaugos ministerijai įsakymu nr. 297, par. 4, kovo 1 d. suformuotas Šarvuotas Auto būrys. Įvesti būrio etatai: karininkų — 5, karo valdininkų — 1, viršilų — 1, vyr. pusk. — 2, jaun. pusk. — 1, eilinių — 30 ir civilių tarnautojų — 1.
Šarvuoto Auto būrio vadu buvo paskirtas kpt. Kazys Musteikis, perkeltas iš Karo mokyklos. Į formuojamą būrį atkelti leitenantai: Vincas Asevičius, Stepas Gerdvilis, Julius Jakulis ir Leonas Tuskenis, visi ką tik baigę Karo mokyklos II laidą.
Būrys turėjo 5 šarvuočius, 2 sunkvežimius ir 1 lengvą auto. Kadangi pagal etatus nebuvo
Vienas iš pirmųjų mūsų tankų pratimuose
nei remonto dirbtuvių, nei mechanikų, tai būrys, kaip ir anksčiau, liko techniniam aprūpinimui priskirtas Auto batalionui.
Kareiviams gyvenamos patalpos buvo išnuomuotos arti Įgulos bažnyčios, Gedimino g. nr. 36, adv. R. Skipičio name. Būrio raštinei — Vytauto prosp. nr. 65 ir karininkams — Donelaičio g. nr. 12. Patalpos buvo nepritaikytos paskirtims ir išmėtytos, kas sudarė daug nepatogumų. Šarvuočiai stovėjo Karo mokyklos kieme, atvirame ore. Vėliau buvo gautas iš vokiečių laikų likęs lentinis barakas, stovėjęs dabartinių Vytauto Didž. Universiteto didžiųjų rūmų vietoje. Ten buvo perkelti visi šarvuočiai.
Karininkai nemokėjo šarvuočius vairuoti, o taip pat stigo žinių apie jų technines ir faktines ypatybes. Nebuvo atspausdinta jokių vadovėlių, instrukcijų bei brėžinių. Bet jauniems karininkams netrūko gerų norų, pasiryžimo dirbti ir entuziazmo. Jie pasisamdė savo lėšomis mokytoją, suruošė sau kursus, praėjo automobilizmą teoretiniai ir praktiniai. Būrio sunkvežimiais visi išmoko vairuoti. Tuo pačiu metu kareiviai buvo intensyviai mokomi specialybės dalykų, švietimo ir sporto.
Šarvuočiai buvo pagrindinai atremontuoti ir perdažyti. Visi buvo parengti kovos veiksmams. 1920 m. balandžio 16 d., šarvuočiams buvo suteikti vardai. Iš bolševikų atimtas “Fiat”, nr. 6739, pavadintas “Žaibu”, o iš vokiečių gautieji “Daimler” nr. 4010 — “Šarūnu”, nr. 3992 — “Perkūnu”, nr. 4004 — “Aru” ir nr. 4026 — “Pragaru” .
Tuo pačiu įsakymu būrio karininkai paskirti šarvuočių komendantais: “Šarūno” — ltn. V. Asevičius, “Aro” — ltn. J. Jakulis, “Pragaro”
— ltn. L. Tuskenis, “Perkūno” — ltn. S. Gerdvilis. Trūkstant karininkų, šarvuotis “Žaibas” laikinai prižiūrėti pavestas ltn. L. Tuskeniui. Į visus šarvuočius buvo paskirstytos įgulos, komandos po 4-5-6 kareivius.
Dabar kiekvienas šarvuočio pareigūnas galėjo lavintis savo specialybėje, nes žinojo, kad netrukus teks laikyti egzaminus, ir ne teoretiniai, klasėje, bet kovos lauke. Ir toji diena priartėjo. 1920 m. liepos 13 d., iš Gen. štabo viršininko buvo gautas įsakymas išsiųsti tris šarvučius geležinkeliu į formuojamą Vilniaus komendantūrą.
(Bus daugiau)