ĄŽUOLAS
Juozas Mikuckis.
ĄŽUOLAS
Galiūnas ąžuolas išaugo—
Jis liko vienas tarp laukų:
Audros metu netekęs draugo,
Nūn liūdi prieglobsty šakų.
Ir, kartais, kalbina jį vėjas,
Bet žino ąžuolas— apgaus
Vien apie laimę prikalbėjęs,
Laukais vėl šėldamas nugaus.
Čionai plačiausiai šilas augo:
Toks paslaptingas— išdidus!
Nejieško ąžuolas jau draugo,
Tik atmena senus laikus.
Šakom virpėjo džiaugsmas didis
Kai jo pavėsyje greta
Išaugo eglė. Ją išvydus
Gražesnė rodėsi gamta.
Ne vienas laukė švintant ryto,
Ne vieną sveikino aušra!
Tik egleijojo rasos krito —
Ji buvo draugė jam tikra.
Ir eglės nekankino baimė,
Neblinko virpanti jinai ...
Bet neilgai jiems švietė laimė—
Praėjo, kaip sapnų sapnai.
Užgriuvo viesulas pašlaitėm—
Išrovė eglę iš šaknų,
Ir likęs ąžuolas našlaičiu,
Skaičiuoja viens grandis dienų.
Skaičiuoja . . . Metų slaptį saugo
Ir dairos plotuose laukų.
Audros metu netekęs draugo
Nejieško jis naujų draugų . . .
