ŠALTASIS KARAS
T. DAUKANTAS
ŠALTAS KARAS
1. Netikslus vardas. Mūsų laikais vykstąs tikrovėje karas, nevykusiai vadinamas “šaltuoju karu”, yra pasauliniu mastu gudriai vedamas ir iš vieno centro diriguojamas modernus karas, be OFICIALAUS kurios šalies ginklų vartojimo. (Neoficialiai, slaptai, ginklai, bombos, špijonažas, sabotažas, yra kuo plačiausiai vartojami. Ir tai vadinama—“nesikišimu į svetimos valstybės vidaus reikalus”, kartais gi, patogiai progai pasitaikius, “išlaisvinimu”).
Klasinėje teorijoje toks karas nebuvo nagrinėjamas, nes anas, tikrasis karas, lietė tik karius, dabartinis gi, o ypač “šaltas”, liečia bet kurio piliečio (net moters ir kūdikio) kailį. Moderniniame kare nebėra “neliečiamų nekombatantų”. Jame visi žmonės yra lygūs, net prieš savo valią, prieš veikiančius “gražius ir tiek humaniškus įstatymus” kodeksuose surašytus. Ar Mau Mau žiūri ką žudo? Ar nėra persiekiojami sovietuose VISI, tariamai nusikaltusiojo šeimos nariai? Ar belaisviai tik dėl savo nenoro grįžti tėvynėn (kur neabejotinai būtų nužudyti) nėra laikomi “nusikaltėliais ir išduotinais?”
Šalto karo instruktoriai lavinami specialiuose paruošiamuose kursuose (pradžioj tai buvo tik netoli Maskvos, dabar slaptai varoma net svetimose valstybėse, kaip pav. netoli Buenos Aires, Argentinoje, kur policija panašius kursus užklupus “in flagrante”) Diversijos, sabotažo būdai, propagandos priemonės, šnipų darbas yra tokių kursų dėstomi dalykai. Tarybų Rusija, pirmoji šalis (žymiai pirmiau kitų) pritaikiusi ruošiamos komunistų revoliucijos tikslu, tam tikslui tinkamas karo normas, lengvai, nes pradžioj nepastebimai, tokiu būdu yra sau daug laimėjusi. Daug buvo padaryta ir atsiekta kol kiti, tokio karo būdo “ignorantai”, susigriebė.
2. Šalto karo subjektas. Šalto karo imasi, jaučiąs, bent pradžioje, silpnesnis esąs. Dėl to jis atmeta legalias priemones ir veikia slaptai už įstatymų ribų. Norėdamas savo padėtį sustiprinti leistinu bei neleistinu būdu, jis veikia revoliucinėmis priemonėmis, remiasi dažnai išdavimais, šaukdamas savo priešininkus “išdavikais”, baugindamas juos teroristiniais veiksmais. Jam neprivalomi jokie tarptautinės teisės nuostatai (o sau jis reikalauja tokių nuostatų taikintinumą). Jo “simpatikai ir laikinieji bendrakeleiviai” laiko “progresu” ir garbe jam ir jo reikalui patarnauti. Kovos vyksta “amžinos taikos, rojaus ant žemės, visuotinio gerbūvio” siekimų plotmėje (kas patogiau to ir griebiamasi). Tarptautiniame kare galėjo vykti derybos, j ieškomi buvo kompromisai kad susitartų, šaltame kare nėra KOMPROMISŲ, nėra taikos, kol pasilieka dar senoji valdžia. Suprantama, rodos, turėtų būti, kad VIENAME ir TAME PAČIAME KRAŠTE negali būti vienu laiku dviejų valdžių: arba šalis turėtų skilti, kaip dabartinė Vokietija, susiskaldydama pati, arba kitų suskaldoma. Tokio karo dalyvis nejieško teritorinių laimėjimų, jis trokšte trokšta, totalisnės valdžios, kad laimėjęs, kitus pasmaugtų.
3. Šaltam karui patogiausia vietą yra Lenino nurodyta—tai didmiesčiai. Nes ten, pramonės cent-ruose politikos židiniuose, yra lengviau organizuoti kadrus. Ten lengviau laikyti “priešą” nuolatiniame pavojuje, varginti jį, bauginti. Ten lengviau pasiekti teigiamų ir apčiuopiamų sau išdavų. Ten lengviau gyventojus įvaryti į skurdą, dezorganizuoti visuomenę, sudarinėti “beviltišką padėtį”. Ten lengviau palaikyti drausmę savų tarpe, ir lengviau gauti “savanorių”.
4. Šalto karo esmė irgi Lenino su Trockiu apibūdinta: “Nei taikos nei karo”— (Ni mira ni vojny). Priemonės? Pirmiausia—priešą reikia dezorganizuoti. Tam dagiausia padeda INFILTRACIJA priešo eilėsna. Gabūs agitatoriai, kursuose paruošti, veikdami NEPARUOŠTŲJŲ tarpe, veikiai įgyja pirmaujančią įtaką. Organizuodami “kitų naudai” streikus, patraukliais šūkiais gatvėse demonstracijas, įrodo savo sugebėjimus, įgyja pasitikėjimą suklaidintose, apkvailintose masėse ir kyla į vadovaujančias vietas, “į raktines pozicijas”. Iš ten sunku juos iškrapštyti, nes jie yra kitų ginami o masių dengiami.—“Platus viešas nepasitenkinimas” yra pirmas žingsnis revoliucijon. Neapykantos žadinimas ir, jai atsiradus, tolesnis jos skatinimas yra nustatytas kelias. Imkim pavyzdį iš kario gyvenimo. Kariui viršininko įsakymo klausyti—yra prievolė; gudri propaganda įrodo PAVOJŲ taip elgtis—paklusti. Propaganda grasina tokį elgesį palaikyti ateityje nusikaltimu, griežtai ir žiauriai baustinu: “Būsi apšauktas kariniu nusikaltėliu. Tau gręs gyvybės atėmimas”
5. Kur yra šalto ir karšto karo RIBA? Riba yra ten, kur nori šalto karo pranokėjas. Kas karšto karo prisibijo, tas brangiai moka gyvybėmis ir materialiais nuostoliais. Imkim tik vieną pavyzdį ir tai iš vienos srities, iš J.A.V. aviacijos, ir tik iš vieno šaltinio, būtent iš Amerikos Informacinio Centro Bs. Arse. ir tai tik 1948-54 metų laikotarpio. 1948 m. bal. 5d. Sovietų naikintuvas “Jak” tyčiomis susidūrė prie Berlyno su britų keleiviniu lėktuvu. 14 buvo užmuštų; 1950 bal. 8 d. JAV jūrinis lėktuvas buvo numuštas Baltijos jūroje (skrido iš Wiesbadeno į Kopenhagą), žuvo 10; 1951. lapkr. 5 d. meterologinis JAV lėktuvas buvo numuštas Japonų jūroje, žuvo 10; 1952. bal. 29 d. du sovietų lėktuvai puolė prancūzų keleivinį tarptautiniame koridoriuje: Frankfuhrtas-Berlynas—du sužeisti; birž. 13 d. Baltijos jūroje pražuvo (numuštas sovietų) švedų lėktuvas—žuvo 9; birž. 16 d. sovietai numušė švedų lėktuvą, jieškojusį pirmojo pėdsakų, vokiečių jūrininkai išgelbėjo iš jūros įgulą, nors du buvo sužeisti; spalių 7 d. sovietai numušė 2 JAV lėktuvus arti Hokaido salos Japonijoj, žuvo 8; 1953. kovo 10 d. du čekų lėktuvai puolė JAV lėktuvą arti Regensbur-go Vokietijoje, 27 km. nuo V. Vokietijos ribų (vadinas, už savo administruojamos teritorijos); kovo 13d. numuštas britų lėktuvas virš V. Vokietijos—žuvo 7; liepos 29 d. JAV lėktuvas pultas Japonų jūroje, žuvo 16; 1954. birž. 3 d. numuštas belgų lėktuvas, vežęs kiaules į Jugoslaviją, sužeista 2, žuvo 1; liepos 23 d. žuvo 10 virš Kinijos, kelyje iš Bangkoko į Honkongą.
Taip atrodo šaltas karas praktikoje.
Toks karas yra vienpusiškas karas, varomas šalies, turinčios ryškų ir iš anksto užbrėžtą tikslą prieš neišmanančius pacifistus. Bet, stebėkim, “agresoriais”, vadinami užpultieji, o priešinga pusė propagandos apšaukiama “Taikos mylėtojais, žmonijos išlaisvintojais”. SAPIENTI NON SAT!
6. Koegzistencijos miražai. Kuomet grynoje formoje šaltas karas darosi ne tiek našus, jieškoma jam papildymo—pavadinkim—“šaltos taikos”, arba, plačiai vadinamos, “KOEGZISTENCIJOS”. Kur toji koegzistencija nuveda, imkim nurodymų iš netolimos praeities. 1917 -18 m. Rusijoje bolševikai jieškojo koegzistencijos su Rusijos imperijos kitataučiais. Kas jų paklausė ir neatmetė jos—visi įkliuvo į pilną didžrusių priklausomybę: Ukraina, Gudija, Kaukazas, Turkestanas. Kas gi tuomet koegzistencijos viliuojančio šūkio nepaisė, atgavo nepriklausomybę, kaip Suomija, Lenkija, Estija, Latvija, Lietuva. Tuo pat laiku kiti Rusijos revoliucioneriai, Esdekai ir Eserai, skilo šūkio akivaizdoje ir žuvo! Juos pirmuosius pirm “buržujų”, išnaikino bolševikiškoji čeką, nes jie buvo komunistams pavojingesni, dėl jų įtakos masių tarpe! Kerenskio “demokratinė vyriausybė” irgi žuvo, nes nenorėjo bolševikams priešintis nors naikino bolševikų priešus—Kornilovą, Rodzianko ir kitus (ir atliko išdavikišką darbą—Red..). Britų Darbiečių kolaboracija pasibaigė darbiečių dideliai nenaudai ( po I-jo karo). Prancūzų “Cartel des Gauches” bandymas atvedė Prancūziją į II-jo karo skandalingą pralaimėjimą, nes komunistinė propaganda, skatinama bei nevaržoma, ištvirkino karių drausmę ir norą priešintis, o tuo tarpu Molotovas su Ribbentropu dalino Europą. Bet ar išėjo naudon Hitleriui jo “Paktas” su Stalinu? Bandė koegzistuoti Roosveltas ir, laimėjęs karą, skandalingai prakišo taiką. Netoli nuėjo nuolaidus tuomet Churchillis. Teherenas, Jalta, Potsdamas! O kuo pasibaigė Benešo Masariko romanas su raudonaisiais? Kur jie dabar? Ar nesunaikinti?
Koegzistencininkų yra liūdnas likimas, nes jie visuomet bolševikams yra pavojingesni, negu aiškūs priešai. Įdomu, kaip iš praeities patyrimų politikai nesimoko: jau tiek buvo pavyzdžių koegzistencininkų nepasisekimų ir pražūties, o vis tik atsiranda naujų (pav. Nasseris, Kassimas ir kiti).
7. Ypatingas šalto karo pavidalas. Iki šiol aptarėme šaltą karą kurioj nors šaly, arba dviejų galiūnų susirėmime pasaulinėj plotmėj. Dabar įsivaizduokim, kad vienas galiūnų, parinkęs savo veiksmams šaltojo karo būdą, norėtų savo veiklą pagyvinti, kuriame nors krašte, bet neturi toj šaly stiprios bazės, tik užuomazgą, branduolį. Kaip jis tai darytų? (Neužmirškim, mes neteikiam receptų, kaip darryti, mes tik nagrinėjam ESAMĄ PADĖTĮ, taikomus būdus), šalto karo šalininkui, jo “aktyvistui” turi būti atsakymas. Jis įieško atsakymo ir dėl to jį randa. Jis yra itin veiklus ir čia yra iš jo pavojus kitiems, pasyviems, įvykių laukiantiems, besivelkantiems užpakaly jų. Jam tarptautinė teisė ir jos normos yra niekis, jis nesiskaito su jomis ir jas taiko tik tiek kiek yra jam naudinga (Lenino šūkis: “Moralu yra tik tai, kas yra NAUDINGA PROLETARUI”. Jis sukuria kitame krašte kokią betvarkę ir tuomet siunčia tenai “savanorius”. Taip buvo Indonezijoj, Indokinijoj, Korėjoj. Taip gali būt ir kitur. Taip bando daryti Fidel Castro Haiti saloje, Santo Domingo ir Panamos respublikose. Dabar raudonieji siunčia “kurdus”, rusų vadovaujamame! ?) į Iraką. Raudonieji veda karą šukiais, etapais ir dalimis.
8. Priemonės prieš šaltą karą. Jų tarpe yra lygiai patrauklūs PRIEŠ-ŠŪKIAI. Labai gyvas dabar pasaulyje yra TAUTINIO Išsilaisvinimo šūkis. Kuomet Lietuva po I Pas. karo buvo priimta į Tautų Sąjungą, pastarojoje dalyvavo 52 nepriklausomos Tautos. Iš jų keletas NUSTOJO savo nepriklausomybės (vadinas sumažino dalyvių skaičių). Dabar dar nevisos nepriklausomos valstybės yra priimtos į Suvienytų Tautų Organizaciją, o ten matom 81 dalyvį! Ką tai reiškia? Visos atgaunančios nepriklausomybę valstybės turi tautinį atspalvį. Nebėra naujų valstybių iš mišrių tautų (išskiriant gal būt Kiniją). Vadinasi, tautinio išsilaisvinimo pradas yra dabar tiek galingas, kad net galiūnai sugeba jį sulaikyti tik laikinai. TAUTINIS TVANAS KYLA. Tai yra galinga priemonė prieš vedamą komunistų šaltąjį karą.