LAISVĖ — AUKŠČIAUSIAS ŽMOGAUS IDEALAS
Sav. Kūrėjas J. KARYS
Visos politinės, socialekonominės ir moralinės doktrinos kuriamos aukštesniesiems žmogaus tikslams siekti. Idealai veja idealus, planai planus lenkia, o nenuorama žmogus vis nepatenkintas. Jis leidžiasi neištirtais keliais, dažnai rizikuoja viskuo, ką tiktai turi, kad rastų ką nors nauja, kas jam pačiam palengvintų gyvenimą, ar bent užtikrintų geresnę buitį tiems, kurie ateis po jo. Taip, vienas kitą lenkdami, nustumdami, kartais net sutrypdami, žmonės srovių-srovėmis bėga savo gyvenimo keliais prie sekančių etapų, į šviesesnį rytojų, prie aukštesnių tikslų, iki kiekvieną jų galiausiai pasitinka šaltas kapas..
Tačiau niekas taip nežavėjo ir nežavi žmogaus, kaip laisvės idealas. Dar vaiku būdamas jis jau dairosi erdvės ir geidžia valios daryti tai, ką jis nori. O kai subręsta ir tampa asmenybe, žmogus laisvę pasistato aukščiausiu savo tikslu; nes pilnam žmogui nėra jokia paslaptis, jog tik laisvas būdamas, jis tegali mėginti, ir tikisi, visus kitus savo žemiškuosius tikslus atsiekti.
Su kultūros ir civilizacijos pažanga išryškėjo ir žmonių bendro sugyvenimo būtinumas. Virš dviejų milijardų protaujančių individų žemės paviršiuje negali pretenduoti į atskiro jų neribotą laisvę. Tatai naujųjų laikų žmogus ypač gerai supranta. Todėl jau ne atskiro žmogaus, bet natūralaus žmonių junginio —tautos laisvė, kaip atskiro individo legalių teisių garantija, iškilo aukščiau visų kitų žmogaus troškimų, žmogaus egojizmas čia nusileido varžtams, kuriuosjam uždeda savo gimtojo krašto gyventojų daugumos valia. Ir tie savi varžtai žmogui esti daug suprantamesni, nei pats mažiausias svetimos valios imperatyvas. Nenuostabu, tad, jei žmogus dėl savo ir artimųjų laisvės kovoja daug atkakliau, negu dėl kitų asmeniškų idealų. Čia aiškiai pasireiškia ilgainiui išsikristalizavę gimtojo krašto meilės jausmas, tapęs švenčiausia žmogaus politinio mintijimo dalimi. Tai yra dvasinės srities reiškinys, ir jokios žemiškos gėrybės jo nukonkuruoti negali. Jei, kovodamas dėl savo asmeniškos gerovės, žmogus rizikuoja kartais visa tuo, ką jis esamu momentu turi, kas gali būti pakeista, prarasta ar papildyta, tai, išeidamas laisvės ginti, jis jau iš anksto žino, jog čia gali netekti ir savo gyvybės, kuri kitą kartą negaunama. Nedaug rasime idėjų, dėl kurių žmogus statytų pavojun savo paskutinį turtą-gyvybę.
***
Siekdama to aukščiausiojo laisvės idealo, ir mūsų tauta prieš 33 metus stojo žūtbūtinei! kovon. Vasario 16-sios Dienos Akte ir nepriklausomybės kovose atsispindi nieku nenukonkuruojamas lietuvių politinės laisvės troškimas. Stoję prie ginklo savanoriai iš anksto žinojo, jog laisvės idealas, kaip trapi gėlė, turės būti palaistytas jų krauju, jog nepriklausomybės rūmas tegalės būti pastatydintas tiktai ant jų gyvybėmis atpirktų plotų. Taip ir buvo. Jei ne tos aukos, nepriklausomoji Lietuva nebūtų buvusi įtraukta į laisvųjų tautų registrą. Neveltui tad jie mirdami šaukė: “Tegyvuoja laisvaTėvynė!” Neveltui tad ano pasaulinio karo baisiai nualintas lietuvis žemdirbys gabeno savo kariams paskutinį duonos kepalą, paskutinę atkarpą drobės jų žaizdoms aprišti. Ir toli nuo tėvynės gyvenę lietuviai savo krašto laisvės kovas rėmė pagal išgales. Jie siuntė pinigus, medžiagas, ginklus.
Pralietas kraujas, paaukotos gyvybės ir visos tautos besąlyginis ryžtas davė Vasario 16 Dienos Aktui kūną. Paskui mes visi maloniai patyrėme, kokia didi laimė yra laisvė. O kai tą laimę milžiniškos jėgos vėl iš mūsų išplėšė, mes jaučiamės tartum būtume viską praradę. Neramina mūs jokios turtais žėrinčių kraštų vilionės. Nebus laimingas nei tas mūsų tautos sūnus ar dukra, kam pavyks kur nors svetur kad ir puikiausiai įsitaisyti. Iki mūsų gimtųjų sodybų neapšvies laisvės saulė, visų mūsų sielas slėgs nusiminimas ir mes negalėsime nei minutei paskandinti užmarštyje mūtų tautai padarytos kruvinosios skriaudos.
Kova yra teisėta priemonė siekti teisybės. Ir mes kovojome, kovojame bei kovosime. Mūsų viltis laimėti tautai laisvę stiprina pasauliniai įvykiai, griežtai pasisukę teisingumo kryptimi. Visas laisvasis pasaulis skubiai ruošiasi nubausti agresorių, prislėgusį visą eilę tautų ir grasantį likusioms. Atrodo, artėja diena, kada puolamieji karai bus pažaboti. O kai paskutinis agresorius bus nubaustas, trečia tarptautinė organizacija tikriausiai pamėgins suvesti laisvąsias tautas po demokratinės pasaulinės vyriausybės stogu, šis idealas, jei žmonija jį kada pasieks, yra vertas didžiausių pastangų. Todėl ir mes, vesdami kovą už mūsų tėvynės laisvę, jau dabar privalome prisidėti pire besireiškiančių pastangų pasaulinei Tautų Bendruomenei sukurti. Tenai glūdi ypač mažesnių tautų išganymas. Po trečio pasaulinio karo, kuris kabo ant plauko, buvusios Tautų S-gos ir dabartinės UNO klaidos, reikia tikėtis, nepasikartos. Mūsų vyrai, kurie šiuo metu dalyvauja laisvųjų tautų kariniuose daliniuose, turi laikytis idėjos ir skelbti: “Mes kovojame už demokratinę pasaulio santvarką, kur didelės ir mažos tautos turėtų lygų balsą. Tegyvuoja pasaulinis tautų parlamentas ir vyriausybė!” Šitaip laikantis, niekas jiems neprikiš, jog jie lieja kraują už kokį ten kapitalizmą, arba yra paprasti nuotykių ieškotojai.
Mūsų sąžinė gryna. Niekad lietuvis nenorėjo daugiau, kiek jam teisėtai priklauso. Siekdami savo tautos prisikėlimo, neišleiskime iš akių ir širdies visos žmonijos prisikėlimo idealo. Atėjo laikas, kada žmogus privalo grumtis ne tik už savo laisvę, bet jo pareiga budėti dėl visos žmonijos galimos laimės. Tik laisvame nuo smurto, neteisės ir piktų jėgų pasaulyje ateity galės laimingai gyventi ir žmogus ir tautos. Laisvė, kaip aukščiausias kultūringojo žmogaus idealas, turi būti siekiama ne tik sau, bet ir kitiems, šitaip galvodami ir tokiu pagrindu veikdami mes įrodysime mūsų politinį beegojistinį subrendimą, būtiną besiformuojančiai teisingesnei žmonijos ateičiai.