SEPTYNERI KOVŲ IR VARGO METAI

Nuo Lietuvos iki Indokinijos. Rašo vienas iš daugelio mūsų vyrų, II-jo Pasaulinio karo audros blaškytų po tolimąsias pašvietęs.

Buv. legionierius VLADAS VRUBLEVIČIUS

Oran, Alžyras, š. Afrika, 1951 m. liepos mėnuo.

Malonūs KARIO skaitytojai,

Aš čia noriu nors trumpai prisiminti eilę savo įspūdžių ir išgyvenimų, kuriuos man su keletu likimo draugų teko patirti per pastaruosius septynerius metus. Karo audrų blaškomiems, kovų ir vargo lydimiems, mums teko apkeliauti beveik pusę žemės rutulio. Rašau taip, kaip sugebu ir kiek prisimenu.

1943 m. žiemą dar gyvenau mūsų mielame Vilniuje. Dirbau kooperacinėje “Maisto” bendrovėje. Būdamas meno ir muzikos mėgėjas, dalyvavau Čiurlionies ansamblyje, kuriam tuo metu vadovavo muzikas Alfonsas Mikulskis. Tačiau neilgai mums teko džiaugtis ta laime savajame krašte.

Tų metų žiemai baigiantis, vokiečiai mėgino prievarta mobilizuoti jaunus vyrus pagelbinėn jų kariuomenėn. Visi sujudome. Klausinėjome, teiravomės, kas ir kaip daryti. Nutarėme geruoju nepasiduoti, slapstytis. Nelaimei po kokio mėnesio buvome vokiečių sumedžioti ir išsiųsti į Kauną. Čia mus paskubomis aprengė vokiškom uniformom, kiek apmokė ir tų pačių metų balandžio mėn. išgabeno į rytų frontą. Pasiekėme Pskovą. Ten mus išskirstė į vokiečių dalinius. Aš vienas patekau į priešlėktuvinės artilerijos bateriją, prie 37 mm pabūklų. Apsistojome Dno miestelyje, aerodromo apsaugai nuo rusų lėktuvų.

Po trejeto mėnesių mūsų bateriją perkėlė į frontą, prie Staraja Rusa. Per dienas mus kankino vasaros karščiai, o naktimis apie žmoniškesnį poilsį negalėjo būti nė kalbos. Kaitaliojome pozicijas, kasėmės į žemes, visaip maskavome pabūklus:    mes stovėjome tik apie 800 m nuo pirmųjų fronto linijų, vos įstengdami apsiginti nuo rusų pėstininkų, nuo jų lėktuvų. Pagaliau vokiečiai čia turėjo nemaža nuostolių ir buvo priversti trauktis. Gavome įsakymą persikelti net prie Leningrado, apie 20 km, į mažą Krasnovadaisk’o miestelį. Ten turėjome statyti tvirtus bunkerius, nes mus pasiekdavo velnioniška rusiškųjų “Katiušų” ugnis. ..

Pagaliau po 9 mėn. laimingai gaunu 20 parų atostogų. Tai buvo didelis džiaugsmas. Man vėl teko pamatyti mieląją sostinę, savuosius, nors tada nežinojau, kad tai, po tiekos išgyvenimų ir pavojų, buvo pirmas ir paskutinis pasimatymas . . .

Pagaliau po sunkios ir šaltos 1943-44 m. žiemos vokiečiams vėl teko trauktis. Ir vėl laimė! Mūsų pulkas iš rytų fronto perkeliamas į Italiją.

Mūsų ešelonas pradundėjo per Latviją, gražiaisiais Lie-tuvos laukais. Žvalgydamiesi pro langus tarsi nujautėme, kad tai buvo jau paskutinysis kartas, ir sujaudinti savo mintyse sau tarėme: “Sudiev, mieloji tėvų žeme! ...”

1944 m. balandžio mėn. pervažiavome Vokietiją ir po savaitės pasiekėme puikiuosius Alpių kalnus. Buvome nustebinti naujais reginiais. Įspūdžių buvo daug. Tiroliečiai vyrai, trumpomis odinėmis kelnaitėmis, didelėmis skrybėlėmis, papuoštomis paukščio plunksna, ramiai rūkydami pypkes, nustebę žiūrėjo į mūsų traukinį. Šiaurinėje Italijoje pasiekėme pirmąjį didesnį Udines miestą ir nedideliame Godroipo bažnytkaimyje apsistojome aerodromo apsaugai. Apsikasėme kiek atokiau, vynuogynų laukuose. Mus puldavo bombomis sąjungininkų bombonešiai iš didelių aukščių, o pažeme skraidą naikintuvai sėte sėdavo kulkomis, puldami taip pat geležinkelius, tiltus, atskirus žmones. . .

Po kiek laiko persikėlėme prie Treviso miesto, Avino bažnytkaimin. Ten sulaukėme ir karo pabaigos. Italai mums buvo gana vaišingi, malonūs.

Pagaliau karo pabaiga.

Puoselėjame mintį, kad vėl čių pralaimėjimas. Džiaugėmės ir puoselėjome mintį, kad vėl galėsime grįžti į gimtuosius namus. Tačiau mes skaudžiai apsirikome: drauge su vokiečiais patekome anglų nelaisvėn Kaemten apylinkėje (Austrijoje), Feistriz kaime. Anglai pradžioje su mumis elgėsi gan korektiškai, bet neilgam. Po mėnesio vieną rytą visą mūsų pulką sausakimšai sugrūdo į mašinas. Mes riedėjome Vokietijos link.. Pasiekus Alen, mus perdavė amerikiečiams. Ten viename miške laukėme išganymo. Esą, buvo kalbama, kad visus paleisią į laisvę. Ir iš tikrųjų: bent toje vietoje, vokiečius paleido namo, o mes tų pačių vokiečių karininkų buvome apskųsti amerikiečiams, esą, buvę savanoriai... Savaime suprantama, amerikiečiai su mumis, kaip svetimšaliais “savanoriais”, pradėjo jau visai kitaip elgtis, jausdami mums didelę neapykantą. Visokiais žodžiais plūdome vokiečius, įdavusius mus naujon nelaimėn. Netrukus mus amerikiečiai vėl spaudžia į sunkvežimius. Ir taip stačiomis, alkani apie trejetą parų išbuvome kelionėje. Pagaliau po varginančios kelionės pasiekėme Andernach miestelį, apie 20 km nuo Koblenz. Ten buvo didžiulis belaisvių lageris. Nakties metu patalpino mus viename lagerio skyriuje, drauge su vokiečių esesininkais. Suvarė mus, lyg aveles į tvartą. Elgesys buvo žiaurus.

Mūsų vyrų bet kuri buvusi nuotaika dingo. Alkani žvalgėmės ir laukėme, ką su mumis darys toliau. Kitą rytą pavyko amerikiečiams išaiškinti, jog mes nesame jokie esesininkai. Sustatę mus iškeltomis aukštyn rankomis, apžiūrėjo, atskyrė ir nugabeno į kitą lagerio dalį, kur jau buvo apie 4—5.000 to paties likimo draugų. Čia prasidėjo mūsų “naujasis gyvenimėlis”. Mes buvome laikomi tikraisiais karo belaisviais. Vargas ir badas — buvo mūsų nuolatiniai palydovai. Nors su mityba dar būdavo šiaip taip pakenčiama, tik, deja, neilgam. Amerikiečiai apleidžia šį lagerį, perduodami jį “globoti” prancūzams. Taigi, turime jau trečiuosius “globėjus”. Stebėdamiesi kvaršiname sau galvas, teiraujamės, koks čia reikalas, ką reiškia visi tie “mainai.” Naujieji mūsų šeimininkai mus laikė pusbadžiai: per parą gaudavome šaukštą sriubos — tyro vandens ir riekutę duonos (vieną kepaliuką 25-ms vyrams) ... Gavę tą duonos gabaliuką — nežinojome nė ką daryti: valgyti ar tik pasižiūrėti. Kartais turėdavome laimės nutverti bulvių lupynių. Išsikepę jas, valgydavome pasigardžiuodami ...

Savaime suprantama, kad po kiek laiko tiek nusilpome, jog negalėdavome bepastovėti, aptemdavo akys. Gulti reikėjo ant plikos žemės. Ir taip gulėdami, ištisas dienas galvodavome apie laisvę ir maistą ... Nekantriai laukėme kokio nors išganymo ar stebuklo. Į tai dėjome visas viltis. Juk buvome jauni, kupini ryžto ir troškome gyventi laisvėje. Už ką tokią baisią dalią likimas lėmė mums, niekuo nekaltiems Lietuvos vyrams? Ar už tai, kad 1939 m. Hitleris pradėjo karą, kad Lietuva laikėsi griežto neutralumo? Ar todėl, kad anuomet susitaręs su Stalinu, dalinosi mūsų gimtąją žemę? Ar dėl to, kad paskui, lyg du šunes susipiovę, prievarta gaudė frontui mūsų vyrus, mus pačius? O gal todėl, kad vakarų demokratijų kareiviai kelerius metus liejo kraują už visų žmonių ir tautų laisvę, už teisybę ir taiką ?! . . štai tau ir taika! Už spygliuotų vielų . . .

Mūsų tarpe pradėjo plisti gandai, kad prancūzai žada mus perduoti rusams.*) Nusiminimui ir baimei nebuvo galo. Vėl reikėjo kaip nors gelbėtis nuo raudonojo siaubo...

Vieną dieną nugirstame, kad yra kažkoks prancūzų svetimšalių legionas. Mes visi lietuviai (apie 40 vyrų) nutarėme kreiptis į belaisvių stovyklos vadovybę ir prašyti platesnių informacijų. Žinoma, prancūzai tų informacijų mums nepagailėjo. Ir taip, dėl Sibiro, dėl beprasmingos pražūties baimės, dėl duonos kąsnio — nutarėm išmėginti savo laimę svetimšalių legione. Užsirašėme, prisistatėme, perėjome kelias komisijas ir buvome priimti. Nors po keleto mėnesių “nepergeriausiai” atrodėme — oda ir kaulai. . .

Mus išvežė į kitą mažesnę stovyklą, Filingen miestelyje. Ten jau gavome geriau pavalgyti ir pasijutome, jog vėl esame žmonės. Iš ten traukiniu mus išvežė Prancūzijos link. Pravažiavome Štrasburgą, Paryžių ir pasiekėme Marseile uostą. Čia mums davė naują uniformą ir buvome jau legionieriai. Turėjome pasirašyti sutartį penkeriems metams. Tai buvo 1945 m. rugsėjo 7 d. Po poros savaičių sėdome į laivą, atsisveikinome Europos krantus ir išplaukėme Šiaurinės Afrikos link. Po pusantros paros išlipome Oran uoste ir traukiniu išvažiavome į Sidi-Bel-Abbes — į Prancūzijos svetimšalių legiono centrą. (Pro ten įeina ir po tarnybos išeina visi legionieriai).

(Bus daugiau)

*) KARIO bičiulis A. L. iš Kanados mums rašo: “Visų karų istorijoje belaisvių dalia būdavo sunki, bet ypatingai žiaurus likimas ištiko lietuvius belaisvius, II-jam Pasauliniam karui pasibaigus: sunki nelaisvė, badas, ligos ir mirtis už spygliuotų vielų, baisi tarnyba ir mirtis svet. legione, Indokinijoje, ar apgaulinga, iš dalies priverstinė kelionė į tariamąją tėvynę — Sibirą, atiduodant juos rusams. 1945-48 m. laikotarpyje, pradžioje kas mėnuo, vėliau rečiau, belaisviai iš Prancūzijos buvo vežami į “tėvynę”. Kiekvienam transporte būdavo 20—150 lietuviųbelaisvių. Jų dalis, kelios dešimtys, turėjo laimes pabėgti pakelyje, vienas kitas jau net atsidūręs rusų zonoje, Rytų Vokietijoje, o iš ten laimingai pasiekė vakariečių okupuotą Vokietiją. Gal būtų pravartu paraginti buv. belaisvius rašyti savo atsiminimus. Tokia medžiaga bent kiek padėtų nustatyti į Sov. Rusiją išvežtųjų, o vėliau — ir ten žuvusiųjų skaičių. Tokiems atsiminimams rašyti didelio mokslo ar sugebėjimo nereikia. Lai rašo, kaip kas sugeba. Svarbu faktai, datos, skaitlinės ir tikrovė, o ne pagražinimai ar literatūrinė fantazija.”    Redakcija