1830-31 METAI

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

Adv. Kostas R. Jurgėla

1939 m. rudenį New Yorko senienų knygyne man netikėtai pavyko už 5 dol. įsigyti pirmųjų Amerikos žemyne išleistų Lietuvų liečiančių, ir priede Lietuvos istorijos santraukų turinčių, knygų (1950 m. gavau ir ankstyvesnės laidos egzempliorių). Tai Lietuvos ulonų 10-jo pulko majoro Juozo Hordynskio “History of the Late Polish Revolution and the Events of the Campaign”,trečioji laida, prenumeratos keliu išleista Bostone 1833 m. Knygos viršelio antrame puslapyje pažymėta, kad autorius pasilaikė veikalo teises 1832 m. dokumentu, įrašytu į Massachusetts apygardos JAV teismo archyvus. Knygų sudaro 424 numeruoti puslapiai 5.5 X 6.3 colių dydžio (tiesa, antras teksto puslapis numeruotas skaitmeniu “6” ir ta klaida nusitraukė per ištisų knygų, rodant 428 psl.) ir 12 puslapių lotynų skaitmenimis. Be to, yra 35 brėžiniai atskirais lapais; kautynių eigai pavaizduoti.

Susidomėjau, ėmiau teirautis. Mass, apygardos teismas man pranešė, kad daugiau kaip prieš 50 metų visi to teismo autorių teisių archyvai persiųsti į JAV Copyright Office, Kongreso Knygynų Vašingtone. Kongreso knygyno retų knygų skyriaus globėjas pranešė, kad Hordynskio "copyright” yra įrašytas į “Record of Copyrights. Massachusetts, 1831— 1832” tomo 355 psl. leidėjų Carter and Hendee vardu 1832 m. rugsėjo 7 d., ir kad Kongreso Knygyne yra I, II ir III laidos egzemplioriai, gi IV laidos egz. (1833 m.) yra New Yorko Miesto Knygyne.

Naujorko Miesto knygyne patikrinau visas keturias knygos laidas. Pirmoji laida turi 406 psl.  arabų Skaitmenimis, “copyright” Carter skaitmenimis, “coopyright” Carter and Hendel vardu, brėžiniai kietame popieriuje. Spausdino “J. E. Hinckley and Co., Printers, No. 14 Water Street, Boston 1832”. II, III ir IV laidos visos vienodos ir jose nėra “Skelbimo”, kuris telpa I laidos 3-me puslapy. To “Advertisement” turinys yra šis:

“Pridera atsižvelgti į šio veikalo autorių, ir pasakyti ką nors apie būdų, kuriuo šis veikalas buvo spaudai paruoštas. Jis buvo parašytas lenkų kalboje ir diktuojamas vertėjui prancūzų kalboje iš lenkiško rankraščio. Tas faktas, kad vienintelis susisiekimo mediumas tarp autoriaus ir vertėjo buvo jiems abiems svetima kalba — paveiks skaitytojų su pakanta atsižvelgti į veikalo stiliaus trūkumus. Autoriaus sentimentai, ir netgi jo išsireiškimų formos, buvo griežtai sekami, kiek dviejų kalbų tarpininkavimas leido, ir veikalas turi būti laikomas esminiai paties autoriaus kūriniu. Išleidimas užtruko ilgiau, negu leidėjų buvo numatyta, dėl įvairių priežasčių, iš kurių pakaks tik vienų suminėti, būtent, kad veikalas buvo praplėstas dusyk plačiau, negu originaliai sumanyta ir prospekte paskelbta. Kad išvengtų suvėlinimo antrųsyk renkant, lapai buvo atiduodami į spaudų veik tame stovy, kokiame jie buvo paskubomis surašyti, pasitenkinant tiktai korektūromis, reikalingomis aiškumo dėliai.

G. H. S.

“Pastaba. Pirmiems penkiasdešimt septyniems puslapiams buvo pasinaudota vertimu, vokiečių kalbai tarpininkaujant, — tas pats ponas taipgi pagelbėjo brėžinius spaudai pagaminti”.

Vertėjams tarpininkaujant, į angliškų tekstų pateko, pvz., tokia nesąmonė, kaip kad Chodžkos Lietuvos istorijos vertime, būtent: kad Lietuvų sudaro Vilniaus ir Trakų palatinatai, “Starostijcs ir Žemaitijos . . . kunigaikštijos” (“ ... being composed of the palatinates of Wilna, of Troki, the duchies of Starostia, and Samogitia, of Nowogrcdec, of Brzesclitewski, of Polocki, of Witepsk, Mscislaw, and of Smolensk”).

Kas buvo tas “Joseph Hordynski, Lietuvos ulonų 10-jo pulko majoras”, pirmų kartų amerikiečius supažindinęs su Lietuvos vardu, geografija ir sudarkyta Chcdzkos Lietuvos istorija?

Autorius, galbūt, buvo lenkas, bent prisisunkęs lenkiško nacionalizmo. Sukilimo pradžia ir įvykiai lenkuose jam smulkiai žinomi, bet įvykiai Lietuvoje, prieš atvykstant gen. Celgaudo korpui, atrodo, jam buvo žinomi tik iš gandų. Tačiau “Atskiro Lietuvos Korpo” žygiai — jam smulkiai žinomi, nes jis pats juose dalyvavo ir juos nupasakoja, pasinaudodamas pas jį išlikusiais įsakymų originalais: netgi kautynių brėžiniai jo pagaminti iš atminties, topografija gana tiksli. Įvykių vertinimas nuostabiai atitinka šių dienų lietuvių pažiūras. Iš šalies šios jo pažiūros negalėjo būti paveikios: neleido jau tas faktas, kad iš Prūsų kalėjimo jis pro Angliją pateko į Ameriką, ir jo veikalas išėjo dar 1832 m., kai jis dar neturėjo progos naudotis kitų veikalais ir atsiminimais. Taigi, jo kūrinys buvo jo paties gyvo atsiminimo vaisius, originalus veikalas.

Pagyvenęs kelis metus Amerikoje ir ilgėdamasis tėvynės, Hordynskis grįžo Europon. Rusų nučiuptas pereinant sienų, jis buvo ištremtas Sibiran. Mirė Irkutske 1841 metais.

Vertėjas

JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ DIDŽIAJAI IR LAISVAJAI TAUTAI

Kai kurių jūsų bendrapiliečių išvaduotas iš kalėjimo, aš buvau laimingas, pasiekęs šiuos laimingus krantus. Apvaizda leido man išvysti tų gražių šalį ir tų tautų, kurių kiekvienas laisvės mylėtojas trokšta savo akimis pamatyti ir apie kurių kiekvienas laisvas Lenkijos žmogus yra linkęs galvoti su meile ir pagarba. Jūsų žemė, nuo seno persekiojamųjų prieglauda, sutiko mane su nuoširdžia gera valia. Nuo pirmojo savo atvykimo momento ligi šio laiko aš kasdien gavau patirti jūsų simpatijas. Kupinas dėkingumo ir tikėdamasis atlikti jums priimtinų patarnavimų, aš negaliu geriau panaudoti man leidžiamų jūsų tarpe beviešint momentų, kaip suteikti jus patikimų apyskaitų apie mūsų revoliucijų ir tikrąsias jos priežastis bei motyvus, lygiai kaip ir apie jų sekusio karo veiksmus. Trumpu pareiškimu apie aplinkybes, kurios privedė prie tos revoliucijos, aš noriu jus painformuoti apie neteisingumų ir skriaudas, kurias mano tauta buvo priversta pakęsti per keturiolikų metų, kurių bėgyje tiek jos įgimtosios teisės, tiek ir iškilmingai jai laiduota konstitucija buvo pamintos kojomis. Iš karo veiksmų apyskaitas jūs galėsite patirti apie priemones, kuriomis nedidelės jėgos buvo laimėjusios prieš milžiniškų jėgų, ir apie priežastis galutinės katastrofos, kuriai Lenkija buvo pasmerkta.

Aš esu tikras, kad daugeliu atžvilgių mano nupasakojimas visiškai prieštaraus vaizdavimams viešuose aktuose, nes mūsų žeme, kaip daugumas dėl laisvės kovojančių kraštų, buvo daugiau apsupta priešų, negu draugų, šaltiniai, iš kurių semtas šis mano nupasakojimas, yra visų pirma mano paties atsiminimai apie įvykius, kuriuos aš savo akimis stebėjau; antra, mano bičiulių ir draugų, dalyvavusių tuose veiksmuose, pareiškimai; ir pagaliau, ypač kiek liečia atskiro korpo (tai yra, į Lietuvą pasiųstojo Gelgaudo korpo, — KRJ) veiksmus, oficialūs kariuomenės raportai, kurie neišnyko iš mano atminties. Tokiomis pat priemonėmis naudojausi brėždamas ir schemas, kurios paremtos mano paties atminimais apie pozicijas ir veiksmus, kuriuose dalyvavau, ir iš dalies tiksliais mano draugų pranešimais, o taip pat viešais pareiškimais, kurie padėjo man atsiminti vietovių pažinimą.

Aš nesu rašytojas nei mokslininkas iš profesijos, bet tiktai paprastas respublikonas ir karys. Tokiam jūs atleisite už rašinio formos ir stiliaus trūkumus. Todėl nesmerkite manęs kaip rašytojo, bet matykite manyje nelaimingąjį lenką, kuris dėl jūsų simpatijos patiekia savo nelaimingosios tėvynės fatališkų nelaimių vaizdą, o ir vaizdą, kaip ji stengėsi atgauti sau laisvę, tą pirmąją ir didžiausiąją tautos palaimą. Su šia jūsų palankumo viltimi aš prašau jus priimti šį kūrinį, kaip mano dėkingumo ženklą ir kaip paminklą mano trumpam viešėjimui tarp jūsų, lygiai kaip ir pareiškimą didelės pagarbos, kurią aš visuomet pasilaikysiu.

Amerikiečiai,

pasiaukojęs jūsų tarnas,

Juozas Hordynskis

( Joseph Hordynski)

1 SKIRSNIS

1812 metų liepos mėnesį, kai laiminčios Napoleono armijos užėmė Vilnių ir grasino sunaikinti carų sostą, lenkų tauta džiaugėsi viltimi atgauti buvusiąją savo didybę. Lenkijos likimas tuomet buvo Napoleono rankose, ir galima teisingai sakyti, kad nuo Lenkijos likimo priklausė Europos saugumas ir taika.

Kaip skaitytojui yra gerai žinoma, iš požiūrio į seniau buvusią geografinę padėtį ir plotą, Lenkija sudaro stiprią sieną prieš Rusijos milžiną. Jos žemės į rytus siekia Dniepro ir į vakarus Oderio. J šiaurę jos siekia Baltiją ir Pskovo rėdybą, o pietinę sieną sudaro Karpatų kalnai ir Juodoji jūra. Šiame dideliame plote, kurį sudaro dabartinė Lenkijos karalija, Poznanės hercogija, Žemaičių kraštas, Lietuva, Livonija, Baltoji Rusija ir Juodoji Rusija, Voluinė, Podolė, Ukraina ir Galicija, gyvena dvidešimt du milijonai lenkų tos pačios kilmės, tų pačių apeigų bei papročių ir tos pačios kalbos bei tikybos (Sic! — KRJ). Senovinėse savo sienose Lenkijos karalija yra viena iš pirmųjų Europoje pagal gyventojų skaičių ir geografinį dydį.

Anksčiau minėtu laiku iš Varšuvos pasiųsti pas Napoleoną pasiuntiniai pareiškė jam nuoširdžiausią prašymą šiai valstybei atstatyti ir stengėsi jo pažiūras nukreipti į ateitį, kad jis būtų tuo reikalu įtikintas. Jie baigė šiais žodžiais: “tark, valdove, kad Lenkijos karalija gyvuoja, ir tas pareiškimas pasaulio akyse bus tolygus tikrybei!” Įtai jis atsakė: “savo padėtyje aš turiu daugelį reikalų suderinti, daugelį pareigų atlikti. Jeigu aš būčiau valdęs pirmojo, antrojo ar trečiojo Lenkijos padalinimo metu, aš būčiau savo žmones apginklavęs jai ginti. Aš myliu jūsų tautą, aš patvirtinu pastangas, kurias jūs norite pareikšti. Pasisekimo viltį jūs terasite vien tiktai jūsų gyventojų vieningume. Turėčiau pridurti, kad aš Austrijos imperatoriui patikinau jo valdomųjų sričių (dominijų) saugumą”.

Lenkai niekad negalėjo tikėtis tokio atsakymo iš Napoleono. Nes kas gi taip ištikimai jį lydėjo visuose karo žygiuose, kaip Lenkijos sūnūs? Tūkstančiai lenkų guli palaidoti Italijoje, Egipte, St. Dominge, Ispanijoje ir Rusijoje; jie kovojo dėl Prancūzijos respublikos saugumo ir Napoleono galios didinimo. Šaltas jo sutikimas Lenkijos pasiuntinių sukėlė liūdesio visiems patrijotams. Dabar jie buvo įsitikinę, kad gerieji Napoleono linkėjimai Lenkijai nebuvo nuoširdūs ir kad, vedęs Mariją Luizę, jis pateko į austrų įtaką. Taip ploto padidinimo ir tautinio gyvavimo viltis pranyko, ir Napoleonas savo abejingumu Lenkijos reikalams pagreitino savo žlugimą. Maskvos sudeginimas, toji proga, kuri nebuvo jo sumetimų numatyta, tapo jo likimo posūkio tašku. Lenkai, kurie prisidėjo prie jo didybės kėlimo, jo neapleido nelaimėje; jie tebebuvo jo palydovai ligi pat galo. Jų puseskadronis sekė paskui jį į Elbę, jam pačiam prašant. Prancūzijos nelaimės nulėmė Lenkijos likimą. Vienos Kongresas Varšuvos hercogiją pavertė karalija ir atidavė geležiniam Rusijos skipetrui... (5-8 psl.).

Lietuvoje pagarbos vertas bajorų pirmininkas Daunoravičius ir taurusis Rukevičius iš Lietuvos korpo, kurie su daugeliu kitų karininkų buvo prileisti prie suokalbio. Tarp kitų buvo ir Ygelstromas, Vigielinas, Hofmanas ir Vielkaniecas. Visi planai artėjančiai revoliucijai buvo paruošti su didžiausiu atsargumu, ir visos aplinkybės, atrodė, žadėjo pasisekimą, kai caro Aleksandro staigi mirtis Taganroge, 1825 m. pirmoje gruodžio mėn. pusei e, aptemdė šviesiąsias mūsų viltis ...

Kelioms dienoms praėjus po Mikalojaus proklamacijos, visi imperijos kalėjimai buvo paruošti sutikti savo naujus kalinius. Petrapilis, Maskva, Vilnius, Kijevas, Baltstogė ir Varšuva buvo paskirti teismo vietomis. Viršum visos Lenkijos ir Rusijos pakibo žiauraus kraujo kalavijas. Petrapilvje laisvės kankiniai Pestelis, Muravjevas, Relejevas, Bestuzevas, Kachovskis — buvo pakarti ir daugiau kaip du šimtai tauriausių šeimų asmenų buvo išsiųsti į Sibirą. Vilniuje, Kijeve ir Maskvoje buvo milžiniškas skaičius įmestų į kalėjimus arba išsiųstų į Sibirą. Baltstogėje rusų generolas Viliaminovas buvo paskirtas inkvizitorium. Tas negarbingas tipas žiauriausiai kankino vargšus kalinius. Rukevičius. Ygelstromas ir Vigielinas tapo ištremti į Sibirą visam gyvenimui.

Bajoras Rukevičius turėjo dvi gražias seseris Korneliją ir Teresę, kuri herojiškumo elgesys verta paminėti. Rukevicius buvo Patrijotų Klubo sekretorius Lietuvoje ir laikė draugijos dokumentus bei knygas savo gyvenamame kaime, netoli Baltstogės. Kad šis reikalas būtų vykdomas be kliūčių, jis įrengė nedidelį vasarnamį sode, netoli savo rūmų. Pasitaikė, kad jis suėmimo metu nebuvo namie, ir tuojau po jo suėmimo policija pasiuntė rusų karininką su žandarais į jo kaimą paimti jo popierių. Jo seserys, nieko apie tai nežinojusios, buvo ramios namie, kai pamatė karininką su savo palydovais įjojant į kiemą. Pranašinga tikrovės baimė jas apėmė, bet tuojau užleido vietą herojiškam ryžtumui. Jaunesnioji pasiliko kambaryje, pasitikti ir sutrukdyti šiuos tironystės agentus, tuo tarpu vyresnioji, Kornelija, nusinešė sprogsta­mosios medžiagos į vasarnamį, kuris netrukus įsiliepsnojo ... Daugiau kaip du šimtai asme­nų, kurių vardai ir pavardės buvo surašytos sąraše, tuo būdu liko išgelbėti šios herojiškos moteriškės šalto proto dėka. Ji sugrįžo į svetainę tauriausia ir linksmiausia veido išraiška. Ka­rininkui pasiteiravus apie gais­ro priežastį, šypsodama pareiš­kė: “Ponai, aš tiktai norėjau kiek sutaupyti jums tolimesnio brutalumo pastangas ir vargą. Aš sudeginau savo brolio popie­rius ir dokumentus. Jūs galite būti tikri, kad nerasite nieko palikta; ir dabar aš esu jūsų kalinė. Tempkite mane su sa­vim, jūsų aukų skaičiui padau­ginti”. . . Abidvi seserys buvo suimtos ir per trejis metus šlykščiausiai kalinamos. Kai šios taurios seserys buvo pa­leistos iš kalėjimo, jos liko be jokios užuojautos. Tėvų nebe­buvo. Vienintelis jų brolis, bu­vęs jų globėjas, dabar buvo dingęs be žinios. Jos negalėjo pakęsti minties, kad jis vienas sielosis pančiuose taip toli nuo jų, ir ryžosi dalintis ir tuo bū­du sumažinti jo kančias. Nepai­sydamos savo bičiulių priekaiš­tų, jos viską paliko ir, vargin­gai keliaudamos, daugiausia pėsčios ir kaimiečių vežimais, išvyko į Sibirą. Nėra žinoma, ar Apvaizda leido joms pasiek­ti mylimąjį brolį ar ne (15 psl. t.)

 

2 SKIRSNIS

 

Nėra ginčijama, kad mūsų tautos istorija yra kupina hero­jiškų veiksmų ir garbingų la­pų. Pakaks paminėti Boleslovo, Kazimiero, Jogailos, Varnos Augusto ir Sobieskio laikus; ar­ba garsiųjų mūsų generolų Čarneckio, Chodkevičiaus, Tar­novskio, Sapiehos, Kosciuškos ir Poniatovskio žygdarbius. Betgi visoje mūsų istorijoje nie­kas nepralenkia šios paskutinio­sios revoliucijos. Ir tikrai labai mažai yra bet kada buvę dau­giau atmintinų įvykių (30 psl.).

(Bus daugiau)