PRIETILTYJE
VLADAS RAMOJUS
(Pradžia 1 nr.)
Kitą rytą vėl išėjom su visais daiktais. Gatvėse, kur kelias dienas nebuvau, matėsi artilerijos sviedinių ir bombų išraustos duobės, apgriuvę, vietomis dar tebesmilkstą namai, o kai kur — kareivių ar arklių lavonai. Artilerijos ugniavietės, prieštankiniai grioviai kiekvienoje sankryžoje, aikštėse, skveruose.
Žygiuojame viena centrinių gatvių, einančia iš vakarų į miesto centrą. Netoli centro ir vienam, ir kitam skvere pastebim medžiuose besisupančius vokiečių karių lavonus. Kaikuriems ant kaklo užkabintas užrašas "Bailys”. Žiūrim ir nesuprantam. Ar tai bolševikai buvo naktį įsiveržę, ar kas? Viršininkai, leidę minutę kitą pasižiūrėti šio nesuprantamo vaizdo, veda tolyn į darbovietę. Toliau pamatome ir daugiau pakartųjų, kaikuriems ir SS ženklai tebėra pakaklėse. Pasiekus darbovietę ir mums pranešamas baisusis Gottenhafene uždarytosios 2-sios armijos vado įsakymas: “Būsit taip pat pakarti, kaip anie, kuriuos matėte, jei pasitrauksit iš darbovietės ar neatliksite duotų pareigų”. Šios drastiškos priemonės mums aiškiai byloja, kokia kaina prietiltis laikomas, ir kas jame beliks, kada bus galutinai kritęs. Tankų nematyti, vokiečių lėktuvai visai nepasirodo.
Vakare į Grabau nebegrįžtam. Šis priemiestis jau rusų rankose.
Kūdikis prie motinos lavono
Pasirenkam patalpas pačiame miesto centre, užimdami buv. jūrininkų ramovės II aukštą. Apačioje, puošnaus restorano patalpose, suvaryti arkliai, o šalia jų sukritę miega kareiviai. Langai be stiklų, sienos sutrūkusios, aplinka bombų gerokai išakėta. Kas valandą į miestą bekrutančios tonos sviedinių siekia ir mūsiškį sektorių. Trys vyrai siunčiami į uosto sandėlius parvežti duonos. Suradę pamestą gurguolę, išvažiuoja. Aliarmas. Lėktuvai atūžia. Palikę arklį gatvėje, vyrai skuba į artimiausią slėptuvę. Prie angos pasimaišo moteris, stumianti vežimėlį su kūdikiu. Civilių žmonių maža mieste belikę. Jie evakuojami laivais. Vyrai padeda moteriškei įkelti vežimėlį ir kūdikį į slėptuvę. Tai vokietė, kurios vyras kažkur fronte. Čia dabar jos paskutinis kelio gabalas į uostą, paskui į laivą ir tolyn nuo mirties, tolyn nuo pavojų. Praėjus bombardavimui, vėl mandagus vyrų patarnavimas, atsisveikinimas. Moteris nuskuba į uostą, o vyrai savu uždaviniu.
Po valandėlės vyrai su duonos kroviniu grįžta tomis pat gatvėmis. Degančių namų dūmai ir liepsna užtvenkusi pervažiuojamą gatvę. Arklys suprunkščia ir sustoja ties pat vežimėliu, kuriame sėdi kūdikis. Jis vaikiškai šypsosi ir plasnoja rankutėmis. Čia pat guli skeveldros perpus perplėštas lavonas. Vyrai greit atpažįsta: tai tos pačios moters, kuriai prieš valandėlę pagelbėjo, kuriai atsisveikinant gal ir pavydėjo besiartinančios pasitraukimo laimės. Mirties pavojus lydi kiekvieną gyvą būtybę, kiekvienoje vietoje ... Tai totalinio karo, tai prietilčio vaizdai. Kūdikis, kurs nesupranta, kad amžiams nuo motinuos atskirtas, paimamas ir perduodamas Raud. Kryžiui. . .
Sužvėrėję žmonės ...
Viename šilų, kuriais pajūrio smiltynai nusagstyti, krauname į sunkvežimius rastus. Tai medžiaga vis statomoms naujoms barikadoms mieste, neatsižvelgiant į tai, kad kas valandą rusai užima vis naujus kvartalus ir kad Danzigas, ties Zoppotu atkirstas nuo Gottenhafeno, jau baigiamas užimti. Frontas ūžia už 200 —300 metrų nuo mūsų. Aplink dega kariškos mašinos, nebeturį benzino tankai ir kita karinė medžiaga. Gi čia pat šile iškasti ilgi, gilūs grioviai ir nuolat atvažiuoja sunkvežimiai pilni vokiečių kareivių lavonų. Tai karių amžinojo poilsio vieta. Lavonus iš sunkvežimių iškrauna ir į duobes guldo rusų belaisviai. Stebime, kaip, numetę lavoną, jie puola į kišenes, ieškodami laikrodžių, cigarečių ar maisto likučių. Ne vienas keikdamasis kerta lavonui batų kulnimis į veidą ir su neslepiamu džiaugsmu kiša į kišenes išbyrėjusius auksinius dantis. Jie trokšta dar žemiško turto, kai mirties šešėlis šmėkši ir ties jų sulysusiais, pageltusiais veidais. ..
Vidudienį bolševikų tankai fronte ties mumis pralaužia vokiečių gynimosi linijas. Bėgam nuo tankų ir bolševikų į miestą. Reikiamas perbėgti kelias stiprioje prasiveržusių tankų sviedinių ugnyje. Mieste be pertraukos rėkia sirenos, skelbiančios tankų pavojų. Laimingai, nors vienas ir su skyle prie diržo prisegtam duonmaišyje, pasiekiam prie pat jūros ir uosto tą vietą, kur dirba kita dalis lietuvių, čia kiek saugiau, nors, ką tik spėjus atbėgti, virš galvų vėl užkaukia nauja lėktuvų banga. Šį kartą jie kulkosvaidžiais apšaudo tą plačią smėlio aikštę, kurioje esame ir mes. Visa jėga spaudžiamės prie smėlio, nes noro gyventi dar neužgniaužė nei visur persekiojanti ugnis, nei žiaurūs vaizdai, nei tamsūs ateities miražai.
Iš jūroje stovinčių kreiserių ir iš pakrantės šaudo priešlėktuvinė artilerija. Vienas lėktuvas krenta pašautas. Nuo lėktuvo atsiskiria parašiutas. Pergalės džiaugsmo pagauti vokiečiai ploja rankomis ir iš kulkosvaidžių pila į judantį tašką, kur leidžiasi žmogus, gal labai besidžiaugiąs išsprukęs iš mirties nasrų ir tetrokštąs tik vieno — gyventi. Įrodymui šio troškimo, jis paleidžia žemyn savo automatinį pistoletą ir, artėdamas prie žemės, mojuoja balta skarele. Bet dėmesio į tai nekreipiama. Visi matome, kaip nebetoli žemės parašiutininko galva staiga ant pečių nusvyra. Žemėn nusileidžia tik ruso lakūno lavonas, laimingai nuo jūros vėjo atpūstas pakrantėn. Degantis lėktuvas prieš kelias minutes prasmego jūros gelmėse.
Vienas mūsiškių nujaučia mirtį
Pagaliau rusai užima miesto centrą, centr. geležinkelio stotį ir jiems atitenka tas sektorius, kur jūrininkų ramovė, kur mes buvome apsistoję. Prietilčio erdvė vis siaurėja. Kraustomės prie jūros ir vėl apsistojame šį kartą didžiuliame keturių aukštų jūrininkų aprangos sandėlyje. Viršutiniai aukštai lengvųjų bombų pramušti. Pro langus matyti liepsnos ir dūmų apgaubtas miestas, šiaurėje visai netoli matom, kaip banguoja mėlyni Baltijos vandenys. O ten toli anapus vandenų širdis jaučia pavasarėjančios Lietuvos laukų ir pušynų kvapą, širdis girdi motinų, tėvų ir brolių atodūsius, su kuriais besusitikti viltis tolydžio vis gęsta...
Keliolika valandų naujoje vietoje vartomės pasieniuose, nes nebevaro dirbti. Gal susiprato, kad nebėra nei tikslo, juoba erdvė visai išsisėmusi. Kur bekasi apkasus, kur bestatysi įsitvirtinimus. Pajūry jau sprogdinami didžiuliai maisto ir municijos sandėliai. Paskutiniai. . . Matyt, kad ne-poilgo būsime sugrūsti į jūrą. Naikiname dokumentus, tėvų bei artimųjų fotografijas, kad lavonuose, ar pasidavus į nelaisvę, nebūtų atpažinimo ženklų, už ką paskui kentėtų tėvai ir giminės tėvynėje, žemiškų gėrybių, kurių taip trūko visą laiką Vokietijoje, dabar apstu. Maisto, aprangos sandėliai sprogsta, dega. Imk ir neškis visko, ko nori, ko širdis dar geidžia. Tveriamės rūkalų — geriausio vaisto taip jau suardytiems nervams raminti.
(Bus daugiau)