KAUTYNES LIEPIJŲ PAMIŠKĖJE

POVILAS G-KAS, ME.

(Tęsinys iš per. m. Nr. 8)

Naciai, matomai, nežinojo apie miestelyje esančius SS-esesininkus ir įspėjimą palaikė taikomą jiems. Be to, tą mintį lyg tvirtino per drąsi viršaičio laikysena.

—    Iš kur tas raštas? Tu šnipas! Mes tave areštuojame! — vėl pratrūko pykčiu Beckman.

—    Tas raštas iš lietuvių partizanų, pasivadinusių save “Vanagai”, štabo. Aš ne šnipas. Aš tik pasiuntinys. Privalau perduoti kam priklauso tą raštą. Jūs mane neareštuosite, jeigu jūs mane areštuotumėte, partizanai jums atsilygintų tuo pačiu, — ramiai, rimtai ir drąsiai aiškia vokiečių kalba dėstė Andr.

—    Kur jie?

—    Dauguma jų ten, — parodė pirštu pro langą, — už ežero, miške. Bet jų pilna visur.

—    Ar tai komunistai?

—    Ne. Tai lietuviai patriotai. Jie ruošiasi kovai su komunistais, bet jie kovoja su visais lietuvių skriaudėjais.

—    Ar daug jų?

—    Bus apie trisdešimt tūkstančių, — net nemirktelėjęs sumelavo Andr.

—    Veruckten Samogitiers! (Pasiutėliai žemaičiai) — nusikeikė Beckman.

Tuo laiku į miestelį įvažiavo keturi kariški sunkvežimiai, kuriuose sėdėjo šimtas šautuvais ginkluotų vokiečių kareivių. Tai pajėga priverstinei evakuacijai, kurią prieš valandėlę Beckman telefonu iššaukė iš Plungės įgulos. Naciai pamatę kareivius, pusbalsiu tarpusavyje pasitarė; du iš jų išėjo ir su kareiviais nuvažiavo į Platelių valstybinį ūkį, keturi likosi.

—    Aš noriu pasikalbėti su jų vadais, — tęsė toliau Beckman.

—    Čia tai jau ne mano dalykas, kalbėk su jų ryšininku, — taręs Andr., atidarė duris į bendrąją raštinę ir parodė į vyruką, kuris, šautuvu ir granatomis apsiginklavęs, kalbėjosi su raštininkais B. ir K.

—    Aš noriu pasikalbėti su jūsų— partizanų vadais, — garsiau pakartojo Beckman.

—    Aš pirma turiu jų paklausti, ar jie to norės. Kol aš dviračiu suvažinėsiu į štabą ir atgal, truks apie dvi valandas. Jei jūs lauksite, aš važiuoju, — atsakė ryšininkas.

—    Aš lauksiu valstybiniame ūkyje, — Beckman įsidėjo įspėjimą į kišenę ir visi naciai įėjo.

Raštininkai garsiai nusijuokė. Viršaitis lengviau atsiduso.

—    Supuolimas — kaip romane,— tarė sekretorius ir atsisėdo prie savo darbo. Kaip smarkūs naciai įėjo, taip, atsitrenkę į žemaitišką kietą pasipriešinimą, lėti išėjo.

Nenusisekęs pasikalbėjimas

Dar dviem valandom nepraėjus, ryšininkas grįžo. Pranešė naciams, kad “Vanagų” štabas kalbėtis sutinka. Delegacijon paskirti du žmonės. Vieta — Laumalenkų kaimas, kur įeina Alsėdžių kelias į vieškelį Plateliai — Plungė. Laikas — šiandien lygiai penktą valandą po pietų. Ant vieškelio vokiečius pasitiks jis pats ir suves su “Vanagų” štabo delegacija. Iš vokiečių tegali būti taip pat du asmens ir tik vienas iš jų ginkluotas, kiti privalo pasilikti mašinoje ant vieškelio Plateliai — Plungė. Tai pranešęs ryšininkas apsisuko ir nuvažiavo.

Praėjus kuriam laikui visi šeši naciai išvažiavo Plungės link. Kol privažiavo nurodytą vietą, buvo penkios minutės po penkių. Ryšininkas dar tebestovėjo ant vieškelio, bet delegatai ėjo tolyn, miško link. Naciams sustojus, ryšininkas tarė:

—    Jūs pavėlavote. Buvo sakytalygiai penktą valandą. Mes neturime laiko laukti, — ir pats apsisukęs nuėjo miško link. Naciai iš įsiutimo ir raudo ir bąlo, bet šauti į tolstančius partizanus nedrįso, nes nežinojo, kas miške slypi. Užvedę mašiną nudūmė į Plungę. Kiek vėliau teko sužinoti, kad jie reikalavo Įgulos viršininką — Ortskommandant, kad jis pasiųstų kariuomenę ir išvalytų Plokštinės mišką nuo “banditų”. Įtai įgulos viršininkas atsakęs:    “Aš neturiu

tiek kareivių. O be to, jie vokiečių reguliarios kariuomenės neužkabina ir mes neturime tikslo bereikalo veltis į kovas su vietos gyventojais”. Ir taip naciai nieko nelaimėję turėjo apleisti Plungę. Ne tik nelaimėję, bet pralaimėję, nes Ortskommandant’as atšaukė ir tuos šimtą kareivių, kuriuos buvo prisiuntęs evakuacijai ir kurie ilsėjosi Platelių valstybiniame ūkyje.

Tuo pačiu laiku, naciai išvažiavo Plungės link, iš kitos pusės, Žemaičių Kalvarijos vieškeliu, į miestelį įvažiavo automobilis su trispalve lietuviška vėliavėle ir sustojo prie savivaldybės namo fasado. Iš automobilio iššoko keturi vyrai Nepriklausomos Lietuvos karininkų uniformose. Tai buvo “Vanagų” štabo įvairių skyrių viršininkai. Jie pasišaukė viršaitį, sekretorių ir raštininką B. pasitarti partizanų maitinimo, informacijos ir kitais reikalais, o vienas iš jų davė raštininkui, buv. Lietuvos kariuomenės puskarininkiui, specialų įsakymą, kad šis tuojau susirištų su Platelių partizanų kuopos (kuri veikė atskirai nuo “Vanagų”) vadu leitenantu S., aptartų su juo ir įvykdytų SS-esesininkų iš Platelių miestelio išvijimą. Visus iš gyventojų suplėšikautus daiktus atimti. Kas galima atpažinti, tai yra stambesnius daiktus, grąžinti jų savininkams, o maistą perduoti “Vanagų” maitinimui.

Ką tik buvo saulė nusileidus ir iš lėto temo, kai baigę pasitarimus Vanagų” karininkai ėjo sėsti į mašiną, važiuoti į savo štabą. Paskutinis atsisveikino su viršaičiu ir būreliu susirinkusių miestelio vyrų, kai iš pakalnės išniro nacių mašinos ir netoliese sustojo. Naciai, pamatę vyrus lietuviškose karininkų uniformose, suprato, kad tai ir bus partizanų — “Vanagų” vadai. Beckman iššoko iš savo mašinos ir jau buvo beeinąs, norėdamas pasikalbėti, bet “Vanagų” mašina pujudėjo ir nuvažiavo, tik vienas iškišęs pro langą galvą riktelėjo: “Pasakykite tiems vokiečiams, kad pasikalbėjimui laikas buvo paskirtas, dabar mes nesikalbam”. Kai šie žodžiai jiems buvo išversti, Beckman nieko nebeatsakė, tik sukando dantis, sėdo mašinon ir nuvažiavo Ginteliškės vieškeliu Kretingos link. Yra sakoma: “jeigu vokietis rėkia, rėk ir tu, tada jis nutils”. Taip įvyko ir šiuo atveju. Patyrę visišką su jais nesiskaitymą ir ne tik nesiskaitymą, bet tam tikrą griežtumą, jie nors savyje ir siuto dėl įžeistos jų didybės, bet Andr. pasakyti žodžiai “trisdešimt tūkstančių” juos apglušino ir vertė laikytis šalto mandagumo ir takto. Vokietis lenkiasi ne prieš teisybę, tik prieš jį pastatytą didesnę jėgą.

Pasiruošimas kautynėms

Raštininkas B. gavęs įsakymą, tuojau išvyko pas Platelių valsčiaus partizanų kuopos vadą ltn. S., kuris gyveno šeši kilometrai nuo miestelio Rūdaičių-Šateikių kaime. Apsvarstę visas galimybes, niekaip negalėjo sudaryti tinkamo plano SS-esesininkų išvarymui. Bijojo perdidelio viešo skandalo, kad po to vokiečiai nekeršytų vietos gyventojams, kaip jau buvo atsitikę Vilniaus krašte, kur vokiečiai sudegino Pirkupio ir Lentupio kaimus, o gyventojus iššaudė. Kadangi per visą tą su Gebietskomisaro štabo pareigūnais “audringą” dieną SS-esesininkai nesirodė, susidarė nuomonė, kad jie patys ruošiasi Platelius apleisti. Beliktų tik iš jų suplėšikautą turtą atimti, šiai operacijai įvykdyti ir buvo išdirbtas toks planas: Tuojau pašaukti parengties padėtin šešioliką partizanų. Dviem iš jų pavesti slapta sekti SS-esesininkų veiksmus ir, pastebėjus ką nors įtartino, tuojau pranešti ltn. S. Du paskirti saugoti iveškelius. Plateliai-Kadaičiai ir Plateliai-Ginteliškė; pastebėjus SS-esesininkus važiuojant, tuojau duoti sutartą ženklą. Likusius dvyliką vyrų išstatyti ant vidurio vieškelio Plateliai - Rudaičiai - Šateikiai, kad, esant reikalui, galima būtų greitai permesti juos į kairę ar į dešinę ant jau suminėtų vieškelių.

Auštant ta nuomonė pasitvirtino: sekliai pranešė, kad SS-esesininkai viską pakuoja ir pakrauna į vežimus, aiškiai ruošiasi išvažiuoti. Tuo būdu šis planas tiko, bereikėjo tik palaukti.

Miestelyje budėjimą perėmė buvęs Vilniaus krašte ir kovose užgrūdintas polic. virš. Čsntk. Nors niekas nereikalingas apie tai nežinojo (kad neįvyktų išdavimas, nebūtų pranešta SS-esesininkams), bet miestelio gyventojuose įtampa augo, visi laukė kažko įvykstant. Daugelis nuėjo gulti vėlai po dvylikos, o sukilo dar gerokai prieš saulę. Ta įtampa ryte dar padidėjo, kai budintys policininkai įspėjo gyventojus be reikalo gatvėse nesrodyti, o ūkininkams patarė tuojau vykti į laukus dirbti.

Kautynės

Toli už ežero tekančios saulės spinduliai galinga srove veržėsi pro Juodeglyno miško kampą, akinančiai mirguliuodami plaukia virpančiom ežero bangelėm ir išlipę į krantą brenda per nusvirusiom varpom rugių lauką, kol atsimušdami į miestelio namus išmargina gatves jų šešėliais. Miestelyje kapų tyla. Ūkininkai išvažinėjo į laukus, o visi kiti tūnojo viduje. Tik tuščiomis gatvėmis žingsniuoja pilnoj kautynių aprangoj polic. virš. Čsntk., o krautuvininko L. kieme retkarčiais pasigirsta vokiškų žodžių garsai.

Už dviejų kilometrų nuo miestelio Liepijų pamiškėje nekantriai laukia būrelis vyrų. Jų vadas ltn. S. duoda paskutinius nurodymus. Įsako patikrinti ginklus, kurių: du automatai, keletas paprastų šautuvų, granatos ir pistoletai, priekį pasiųstąsis žvalgas duoda ženklą, kad SS-esesininkai jau atvažiuoja.

—    Nešaukit, kol aš pasakysiu “ugnis”. Vengkite aukų iš abiejų pusių, kaip aš jums aiškinau. Suprantate?! Dabar, užimt pozicijas! — pusbalsiu sukomandavo vadas.

Prasidėjo įtemptas laukimas. Už valandėlės pasigirdo bėgančio žmogaus šlamesys.

—    Ei, vyrai, vyrai! Vokiečiai išsuko iš vieškelio į miško kelelį; lenkia mus, — pranešė atbėgęs žvalgas.

Vadas tuoj sukomandavo persimesti į tą vietą, kur keliukas iš miško išeina į Pamedinčių kaimą. Visi ėmė bėgti. Bet, dar nepasiekus tos vietos, pamatė, kad vokiečiai jau važiuoja iš miško. Delsti nebebuvo galima ir pirmieji, bėgdami per vasarojaus lauką, šaukdami “Halt” (sustok), pradėjo šaudyti, žinoma, per viršų. Bet vokiečiai nestojo, o pradėjo važiuoti, kaip arkliai gali bėgti, stengdamiesi tuoj pasiekti žmonių sodybas ir kalvotą vietovę, kur šaudyti nebebus galima. Vokiečiai važiavo po vieną vežime, jų buvo aštuoni. Reikėjo būtinai sulaikyti pirmą vežimą, kad sustabdžius visą jų koloną, mat, lauko keliukas buvo siauras ir prasilenkimas beveik neįmanomas. Vyrai paleido šūvius tiesiai į pirmame vežime sėdintį vokietį. Vokietis staiga atsistojo ir sudribo vežime. Tai pamatęs, jų vyresnysis suriko žvėrišku balsu, ir visi vokiečiai, staiga sustabdę arklius, iššoko iš vežimų, pasiimdami kulkosvydį ir sugulę į griovį pradėjo atsišaudyti. Vokiečiams pradėjus šaudyti, mūsų vyrai buvo priversti taip pat kristi ant žemės, nors labai nepatogioj vietoj, javų lauke. Pirmam vežime važiavęs vokietis atgavo sąmonę ir nuvažiavo tolyn. Kiti nevaldomi arkliai išvažinėjo į šalis, tąsydamiesi nuo juos gązdinančių šūvių, braidžiojo po javų lauką. Vokiečiams paleidus kulkosvydžio ugnį, mūsų vyrams pasidarė karšta. Vadas, tai matydamas, sukomandavo būreliui pasidalinti į dvi dalis: vieniems su perbėgimais siausti kairį sparną, kitiems — dešinį, kad vokiečius paėmus į kryžminę ugnį, o jų ugnį išsklaidyti į dvi dalis. Tai įvykdyti be aukų buvo labai sunku, ypač esant tokioje nepatogioje ir atviroje vietoje. Be to, vokiečiai pasirodė labai geri kariai. Kelis metus bekovojant su bolševikais jiems baimė buvo visai išnykus. Jie šaudė nesinervuodami ir labai taikliai. Bet mūsų vyrų pasiryžimas ir drąsa visas kliūtis nugalėjo. Vokiečiai, atsidūrę kryžminėje ugnyje, pasijuto nebesaugūs ir jie su perbėgimais pradėjo trauktis miško link, kuris buvo jiems visai netoli. Kautynės truko apie pusę valandos. Vokiečiai, pasiekę mišką, išbėgiojo, palikę visą turtą, tik kulkosvydį įmetė į durpyną. Mūsų vyrams nebuvo tikslo juos persekioti. Jie surinko visą paliktą turtą; arklius ir vežimus grąžino ūkininkams, o maistą ir šaudmenis perdavė “Vanagams”. Tik vienas vežimas su sužeistuoju vokiečiu ištrūko. Vėliau teko sužinoti, kad sužeidimas nebuvo sunkus. Kulka perėjo per burną iš šono tarp dantų tuo momentu, kai išsižiojęs ragino arklius, padarydamas skyles skruostuose ir nudrėksdama liežuvio viršų. Aukų išvengta. Tik keliems mūsų vyrams kulkos menkai pradrėskė kūno odą.

Miestelyje nebežingsniavo tas pats polic. virš. Čsntk. Jis žinojo kas įvyks ir laukė. Išgirdęs šūvius susirūpino, kas dabar reikės daryti, kaip nukreipti vokiečių kerštą nuo vietos gyventojų? Jam bežingsniuojant ir begalvojant, pro kampą iš Ginteliškės gatvės įsuko ir sustojo tiesiai prie jo atidengtas automobilis, kuriame sėdėjo tie patys naciai, kurie čia vakar buvo gyventojų evakuacijos reikalu.

—    Kur čia randasi vokiečių kariai — SS-esesininkai? — užklausė Beckman.

—    Jie prieš pusvalandį išvažiavo anuo keliu, — rodydamas ranka atsakė Čsntk.

Naciai nuvažiavo nurodyta kryptimi. Už kelių minučių iš naujo pasigirdo šūviai ir staiga nutilo. Vėl už kelių minučių žaibo greičiu pralėkė atgal per miestelį nacių mašina, o jie patys sėdėjo ant mašinos dugno, nuslydę nuo sėdynių ir šaudymui parengtus automatus iškišę i šonus.

Po kautynių

Mūsų vyrams pasisekė atimti iš SS-esesininkų nuo gyventojų suplėštą turtą, išvaikyti juos pačius, apšaudyti ir gerokai išgąsdinti Gebietskomisaro pavaduotoją ir jo kitus draugus nacius. Bet frontas tebestovėjo vietoje. Vokiečiai turėjo gražaus laiko keršyti, o neatkeršiję jie niekad nepalikdavo. Reikėjo daryti ką nors, kad išvengus keršto. Vos pravažiavus nacių mašinai, polic. virš. Čsntk., norėdamas užbėgti įvykiams už akių, tuoj paskambino telefonu Kretingos apskrities policijos vadui, kad už miestelio apšaudyti vokiečių SS-esesininkai ir Gebietskomisariato pareigūnai, spėjama, kad tai bus rusų desantininkų darbas, tuo reikalu vedama kvota, apklausinėjant vietos gyventojus. Paprašė, kad prisiųstų kuopą policininkų (tikrai žinodamas, kad negaus), kad būtų galima iškrėsti apylinkės miškus. Ir paprašė, kad apie tai būtų tučtuojau painformuotos vokiečių karinės įstaigos. O gyventojai buvo pamokyti, kad, vokiečiams ir policijai oficialiai apklausinėjant, sakytų tikrai matę pamiške slankiojančius rusų desantininkus. Nors tokie rusų desantininkai tikrai buvo išmesti, bet kitoje vietoje, netoli Bebrungėnų kaimo. Atitinkamos įstaigos buvo apie tai painformuotos.

Kitą dieną miestelis prigūžėjo karo policijos, specialių tardytojų ir vienas iš tų pačių SS-esesininkų įvykio tirti. Vietos policija ir iškviesti Pamedinčių kaimo gyventojai visi kaip vienas tvirtino, kad tai turi būti rusų desantininkų darbas. Nors vokiečiai nenorėjo tikėti, bet, visiems vieningai liudijant, suabejojo ir toliau kvotą vesti paliko vietos policijai.

Tik tuo būdu pasisekė laikinai išvengti vokiečių keršto. Spalio mėnesio 7 dieną frontas pajudėjo. Rusai okupavo visą Žemaitiją. Taip ir liko vokiečiai neatkeršiję. Bet nuo to laiko ten prasidėjo ir iki šiol tebesitęsia ne toks žaidimas, bet žūtbūtinė kova su nauju priešu. Beviltiška, žiauri ir kruvina, bet prasminga kova už didžiąsias įgimtas žmogaus vertybes: laisvę, gėrį ir teisingumą.    (Pabaiga)