POLITIKA IR MORALĖ

Filosofinė, istorinė ir psichologinė analizė

VYTAUTAS BIELIAUSKAS

Dr. Vytautas Bieliausko paskaita, skaityta Lietuviškų studijų savaitėje, š. m. rugpjūčio 14 d. Dainavoje.

Šiais laikais, kada politikos ir politikų sąvokos dažnai yra surišamos su sugebėjimu tiesą „apdailinti" arba ją melu uždengti, atrodytų, kad kalbėti apie politiką ir jos ryšį su morale yra kažkaip keista. Lietuvos liaudis jau nuo senų laikų yra turėjusi specialų terminą politikui, kuris remiasi melu ir sukčiavimu: tokie žmonės buvo vadinami „politikieriais". Su politikieriais, atseit, visiems kai kada reikia turėti reikalų, bet jiems pagarbos ir pasitikėjimo niekas neturėtų duoti. Turbūt galime prisiminti buvusios Sovietų Sąjungos diplomatų mokyklos pasididžiavimą, pagal kurį jie paruošdavo tokius gerus politikus, sakydami, kad „mūsų Ivanas yra toks geras politikas - jis taip gražiai gali „nyet" (ne) pasakyti, kad visi klausytojai mano, jog jis „da" (taip) sako."

43-joje LFB studijų savaitėje Dainavoje. Iš k- dr. V. Majauskas, dr. P. Kisielius ir šio straipsnio autorius dr. V. Bieliauskas. Nuotr. J. Urbono

Mūsų patyrimai net su aukšto rango valstybės darbuotojais tiek šiame krašte tiek daugelyje kitų garbingų demokratijų palieka įspūdį, kad tie žmonės tikrai yra politikieriai, kurie duoda blogą vardą ir savo pareigoms ir savo atstovaujamoms institucijoms. Nenuostabu tad, kad tiek šiame krašte, tiek kitur - ir taip pat ir Lietuvoje - jaunimas, ypač studentai ir akademikai nenori nieko bendro turėti su politika, laikydami ją nešvariu dalyku. O vis dėlto šitoks galvojimas gali privesti prie labai nemalonių pasekmių, nes, jei protingi ir padorūs piliečiai nesidomės politika, ji bus palikta rankose „senų krienų", kurių sąžinės yra labai „plačios" ir kuriems asmeniški interesai yra svarbesni už tautos ir valstybės interesus. Valstybių tvarkymas ir jų žmonių gerovė yra jau nuo senų laikų išrinktų ar paskirtų politikų rankose: nuo jų priklauso ne tik paskirų kraštų, bet dažnai ir viso pasaulio gerovė ir dėl to yra būtina jų darbus ir jų elgesį įvertinti. Tačiau bet koks vertinimas bus visuomet surištas su moraliniais principais, kas reiškia, jog politika ir moralė turi svarbius ryšius ir kad apie tuos ryšius yra prasminga kalbėti.

Kadangi tiek politika, tiek moralė turi stiprių atspindžių filosofų raštuose, kurie buvo paskelbti istorijos bėgyje, tai savo svarstymui pasirinkau istorinę-filosofinę analizę, kurią mėginsiu surišti su socio-psichologiniais svarstymais. Po to mėginsiu išvadas pritaikinti ir mūsų -išeivijos bei Lietuvos dabarčiai.

Politika ir moralė Platono ir Aristotelio filosofijose

Aristotelis, baigdamas savo Nikomachinę etiką, paskutiniuose jos puslapiuose jau pradeda kalbėti apie politiką. Kaip ir kiti to meto graikai jis negalėjo įsivaizduoti žmogaus gero gyvenimo be socialinių santykių ir jiems pagelbstinčių institucijų. „Žmogus yra gamtos padarinys", - sakė jis, - „skirtas gyventi „polis" - mieste/valstybėje". Vėliau šis jo išsireiškimas buvo pakeistas į posakį, kad „žmogus yra politinis gyvulys". Taigi Aristoteliui politika buvo etikos/dorovės tęsinys arba net jos aukštesnis laipsnis. Jo nuomone, žmogaus gyvenimas gali būti pilnai realizuotas tik žmogiškoje bendruomenėje. Tikrumoje, vėliau filosofas Francis Bacon rėmėsi Aristoteliniu galvojimu, nukaldamas posakį, kad „tas, kuris džiaugiasi vienatve, yra arba laukinis gyvulys arba dievas". Žmogui yra reikalingi kiti žmonės: su jais bendravimas, dalinimasis talentais ir dalyvaujant politikoje. Pagal Aristotelį, politika yra „valstybės valdymo menas, plačiąja prasme kiekviena veikla, kiekvienas veiklos būdas, nukreiptas ne į asmenines, ekonomines ar kitas vertybes, bet visų pirma į valdžios ir galios vertybes".

Siaurąja prasme politika yra nukreipta į rūpinimąsi valstybės reikalais: jos valdžios funkcijomis ir jos darbais piliečių gerovei pakelti bei jai išlaikyti. Pagal Aristotelį, individo gyvenimo gerovė yra valstybinės veiklos uždavinys. Gyvenime individai jungiasi į šeimas, šeimos į bendruomenes, o bendruomenės į polis, t. y. miestus/valstybes, ir miestai į miestų/valstybių junginius, kurie yra tvarkomi pagal konstitucijų nustatytą tvarką. Politiką Aristotelis suprato kaip valstybių konstitucijų doktriną, pagal kurią gali būti trys pagrindiniai valdymo tipai: monarchija, aristokratija ir politeja. šios trys normalios valdymo sistemos gali būti suprofanuotos, kai monarchija paverčiama tironija, aristokratija -oligarchija ir politeja - demokratija. Normaliose valdymo formose monarchija prilygsta šeimai, kurios galva - karalius rūpinasi piliečiais, kaip tėvas rūpinasi vaikais, visų pirma statydamas jų, o ne savo poreikių patenkinimą; tironijoje valdovas savo piliečius laiko vergais, kurie turi tarnauti tik jo asmeniškų poreikių patenkinimui. Aristokratijoje aukštasis  sluoksnis išrenka administratorius, kurie yra atsakingi už visų piliečių gerą gyvenimą, bet aristokratija, tapusi oligarchija, tesirūpina tik valdančiojo sluoksnio gerove, kuri gali būti atsiekiama išnaudojant kitus piliečius. Politejoje visi miestų gyventojai yra laisvi piliečiai ir jie visi dalyvauja bendruomenės valdymo procese, užimdami įvairias administracines vietas rotacijos būdu. šis politejos principas yra sugadinamas demokratijoje, kurioje vadovai yra renkami daugumos, kartais net jų nepažįstant ir nežinant jų kvalifikacijų. Aristotelis čia mato neigiamą įsiskverbimą neaiškios daugumos - masės, kuri gali lengvai prarasti atsakomingumą už individų gerovės palaikymą.

Aristotelio laikais visos trys pozityvios valdymosi formos buvo priimtinos - monarchija, aristokratija ir politeja - nes kiekvienoje jų pagrindinė svarba buvo duodama individams. Ten, kur individai buvo suvaržomi ar paverčiami vergais, valstybės valdymosi forma buvo laikoma etiškai nepriimtina. Įdomu, kad Aristotelio mokytojas Platonas, nors ir turėdamas panašią valdymosi formų klasifikaciją, visai priešingai žiūrėjo į santykius tarp visuomenės ir individų. Pagal Platono politinį galvojimą individas tarnauja visų gerovei ir dėl to jo poreikiai yra subordinuojami grupės poreikiams. Tuo būdu valstybės tvarkyme gradacija neina iš apačios, bet iš viršaus. Monarchijoje valdžia yra karaliaus rankose ir jis pilnai nusprendžia, kas yra naudinga ar reikalinga miestams, o tie daro panašius sprendimus šeimų ir individų atžvilgiu. Platono galvojimu, idealiausioje valdymosi formoje ne tik atskiri individai turėtų priklausyti valstybei, bet ir jų nuosavybės turėtų jai priklausyti. Visi turėtų rūpintis gamyba ir visi turėtų ja lygiai dalintis. Pagal jį, idealioje politinėje santvarkoje privačios nuosavybės neturėtų būti: viskas priklausytų visiems ir visi lygiai viskuo dalintųsi, šitai čia paminiu, nes tikrumoje šitoks Platono galvojimas, kaip vėliau pamatysime, buvo pasiskolintas Hėgelio ir Markso ir „įgyvendintas" komunizmo. Aristoteliui šis nuosavybės bendrumas buvo visiškai nepriimtinas, nes, pagal jį - „kas visiems priklauso, tikrumoje niekam nepriklauso".

Filosofiniai pasikeitimai istorijoje

Šimtmečiams žengiant pirmyn, sugriuvo graikų „auksinis" amžius ir taip pat jų miestų/valstybių politinė sistema. Reikėjo naujos sistemos, kuri turėjo būti platesnė ir universališkesnė negu mažų miestų/valstybių sistema. Šią spragą užpildė stoikai. Stoikai jau buvo paveikti besiplečiančios krikščionybės. Jų doktrina sakė, kad visi žmonės yra broliai ir seserys, nes jie visi yra kilę iš „Dievo, kuris buvo jų tvėrėjas, tėvas ir brolis". Ši stoikų doktrina davė vėliau pagrindą XVI-tame šimtmetyje įvesti tarptautinę teisę, kuri nors ir pakeista, ir šiandien yra labai svarbi tautų gyvenimo sklandumui palaikyti.

Krikščionybės įtakoje politika ir politinės santvarkos pamažu įgavo naują atspalvį, nes jos buvo sujungiamos su žmogaus santykiu su Dievu ir taip pat su judeo-krikščioniška morale. Krikščioniškųjų doktrinų įtaka buvo su dideliu atsidėjimu išvystyta šv. Augustino, kuris žvelgė į politiką žmogaus ir Dievo santykių, aprašytų Šv. Rašte, šviesoje.

Pagal šv. Augustiną, žmogus yra Dievo kūrinys, bet jis savyje išgyvena tam tikrą blogio ir gėrio įtampą. Savo prigimtyje kiekvienas individas turi daug savimeilės, kurią jis turi nugalėti ir duoti savyje vietos artimo meilei. Šitai atsiekti žmogus gali tik su Dievo meilės pagalba. Su Dievo pagalba žmogus gali nugalėti blogį ir kurti Dievo valstybę (civitas Dei), kuri gali daug padėti žemiškajai valstybei (civitas terrena). Kadangi pagal Šv. Raštą visa valdžia ir galybė esmėje pareina iš Dievo, tai ir įvairios valstybių formos savo pagrindą turi rasti Dieve ir jo duotose taisyklėse. Taigi įvairios valdymosi formos gali būti geros, jei jos laikosi Dievo įsakymų: ir monarchija, ir aristokratija, ir demokratija. Nėra abejonės, kad Augustino doktrinos įtakoje krikščionybės vadai jautė teisę ir pareigą kištis į politiką ir, kaip istorija rodo, įvairios Bažnyčios buvo stipriai įsijungusios į žemiškų valstybinių reikalų tvarkymą.

Sekantis Bažnyčios daktaras, kuris davė aiškius filosofinius ir teologinius pagrindus krikščioniškam galvojimui politikos ir dorovės srityse buvo šv. Tomas Akvinietis. Jis atgaivino aristotelinę doktriną, ją pagilino ir parodė, kad tiek politikoje tiek etikoje bei moralėje galima pilnai vadovautis sveiko protavimo logika. Jis vėl suaktyvino Aristotelio duotas sąvokas apie žmogų, pagal kurias žmogus yra ne tik protaujantis, bet taip pat ir politinis gyvulys, šv. Tomui Akviniečiui, kaip ir Aristoteliui, buvo labai svarbus protaujančio individo laisvas apsisprendimas. Protaujantis žmogus savo protu gali atrasti tiesą ir taip pat prieiti prie Dievo pažinimo. Pažinęs Dievą, žmogus taip pat mokosi iš Jo ir tvarko savo, savo šeimos ir savo valstybės reikalus pagal Dievo įsakymus. Pilnos tiesos pažinimą šv. Tomas palieka Jėzui Kristui. Žmogus stengdamasis geriau Jėzų pažinti, pažins ir tiesos bei moralės gelmes. Jėzui ir tiesai pažinti žmogui reikia intelektualinio išsilavinimo, ir dėl to šv. Tomas atkreipė ypatingą dėmesį į vaikų mokymą ir auklėjimą, kas ir šiandien Katalikų Bažnyčioje užima labai svarbią vietą. Pagal šv. Tomą ir pagal Aristotelį, politinis visuomenės tvarkymas turi remtis individais, kurie grupuojasi šeimose, bendruomenėse ir valstybėse. Neneigdamas kitų valstybės tvarkymosi formų, šv. Tomas vis dėlto labiausiai vertina demokratiją, kuri duoda geriausias sąlygas laisvų piliečių pilnam vystymuisi.

Tuo tarpu, kai šv. Tomui visas valstybinis darbas buvo teocentrinis -besiremiąs Dievu ir jo nuostatais - ir kai visokia vyriausybės valdžia ir galia turi būti naudojama pagal Dievo įsakymus, Europoje atsirado kitas viduramžių filosofas, kuris, atmesdamas krikščionišką idėją, kad valstybė nėra savęs pačios tikslas, bet kad ji tik tarnauja žmonių gerovei, paskelbė doktriną, sakydamas, jog valstybė yra pilnas tikslas savyje ir kad valdžia ir galia turi būti naudojamos be jokių apribojimų. Šis filosofas ir politikas buvo Niccolo Machiavelli. Pagal jį, valstybė ir valdžia neturi tarnauti niekam kitam, o tik sau ir savo interesams. Valdovas, kurį jis vadina Princu, yra virš visokių taisyklių ir virš bet kokių kitų žmonių interesų. Su šia doktrina Machiavelli davė pagrindus ateities politiniams diktatoriams, kurių Europoje netrūko ligi paskutinių laikų. Jo idėjas taip pat stipriai parėmė vėliau vokiečių filosofas Nietsche, kuris išvystė valstybės vadovo, kaip viršžmogio (Übermensch) sąvoką.

Kaip matome, Machiavelli'o galvojimas buvo antikrikščioniškas ir antimoralinis. Tai buvo reakcija prieš Bažnyčios autoritetą. Tuo metu Bažnyčia buvo per daug įsivėlusi į politinius reikalus ir tvarkė juos dažnai neatsižvelgdama į savo skelbiamus moralinius principus. Bet tuoj po Machiavelli'o gana revoliucinės doktrinos paskelbimo prasidėjo vidinė revoliucija pačioje krikščioniškoje Bažnyčioje. Protestantizmo kūrėjas Martynas Liuteris stipriai pasisakė prieš Bažnyčios autoritetą, reformacija sumažino Bažnyčios kišimąsi į politiką ir valstybių tvarkymą.

Bet protestantizmas, atstūmęs šv. Tomo aristotelinį politinį galvojimą, sumažino jau beįsigyvenančias demokratines idėjas. Su protestantizmu lengvai jungėsi įvairūs Europos šalių valdovai, pasilikdami sau diktatoriškas teises valdymo metoduose.

Tolimesnėje istorijos raidoje reakcija prieš įvairias diktatūras prasidėjo taip pat filosofinėje plotmėje. XVII šimtmetyje gyvenęs John Locke, britų filosofas, stebėdamas tuometinį gyvenimą Europoje, stipriai pasisakė prieš kapitalizmą, sutapatindamas jį su klasių skriauda, bet jo vis dėlto pilnai nepasmerkė. Tai padarė Karolis Marksas, pakėlęs darbo klasę į viso valstybės turto savininkus ir tuo būdu paruošęs kelią sovietiniam komunizmui, kurį įgyvendino Leninas ir Stalinas. Įdomu čia prisiminti, kad jau Platonas siūlė bendrą nuosavybę, kurios vaisiai turėjo būti lygiai dalinami. Ši idėja Markso doktrinoje rado savo pilną įgyvendinimą. Marksas taip pat savo politinę doktriną visiškai atskyrė nuo moralinių principų - ją visiškai sekuliarizavo. O vėliau komunizmo praktiški kūrėjai mėgino išvystyti naujus moralinius principus, pagrįstus krikščioniškų principu paneigimu ir komunistų partinės „moralės" įvedimu.

Komunizmas, gyvuodamas per aštuoniasdešimt metų, tikrai patvirtino Aristotelio teigimą, kad „jei viskas visiems priklauso, jis niekam nepriklauso". Komunizmo sistema per šimtmečius vystomą Vakarų Europos politiką visiškai apvertė aukštyn kojom. Gražios idėjos, liečiančios žmonių lygybę, laisvę ir gerą gyvenimą praktiškai nebuvo įgyvendintos. Valdovai sudarė savo valdomąją klasę, kuri darbininkų klasę dar labiau prispaudė. Leninas pravedė neribotą revoliuciją. Jis, kaip W. Churchil'is sakė, - „buvo didysis atmetėjas. Jis atmetė viską. Jis atmetė Dievą, karalių, kraštą, moralę, sutartis, skolas, bankų prieauglius, kraštų teises ir šimtmečiais egzistavusius papročius, visas sutartis, tikrumoje - visą žmogiškosios bendruomenės struktūrą. Galų gale jis atmetė ir pats save ir komunistinę sistemą". Churchil'is manė, kad Leninas pamatė savo klaidas, bet jau buvo per vėlu jas atitaisyti. Tiesa, Leninas, norėdamas komunizmą padaryti tarptautiniu judėjimu, norėjo panaikinti ir nacionalizmą. Deja, tai jam nepavyko, jo pasekėjai greit pamatė, kad Rusijoje šiai sistemai įsitvirtinti buvo galima tik ją surišant su labai įsitvirtinusiu rusų nacionalizmu, ir dėl to jie jo ilgai neslopino. Žinoma, buvo dedamos visos pastangos užgniaužti bet kokį Sovietų Sąjungos ribose gyvenančių tautų nacionalizmą, bet tai daugiausia jį tik pastiprino.

Moralė ir politika dabartyje

Praėjo daug dešimtmečių, ir daugelis politinių sistemų, save charakterizavusios įvairiais - izmais, kaip nacionalsocializmas, fašizmas, komunizmas ir pan., sugriuvo. Liko iš jų bene vienas kapitalizmas, kuris dar tebegyvuoja, bet kuris taip pat yra pilnas problemų. Iš visų valstybės valdymosi formų bene tvirčiausiai yra išsilaikiusi demokratija, kuri mėgina rasti sau vietą kai kurių kitų sistemų, ypač komunizmo, paliktuose griuvėsiuose. Bet Šiose naujose demokratijose yra daug klaidžiojimų, nors jų yra ir seniai gyvuojančiose sistemose. Savaime suprantama, kad idealios politejos, kuri tiko senovei, dabar įgyvendinti nebūtų įmanoma. Dabartinė demokratija, į kurią Aristotelis žiūrėjo su nepasitikėjimu, yra vis dėlto bene prieinamiausią platforma, galinti duoti sąlygas individams, šeimoms ir bendruomenėms augti ir vystytis. Bet deja, žvelgdami į savo demokratinę sistemą mes galime matyti daug trūkumų, kurie ne vieną nuvilia ir kartais net pasipiktinimą iššaukia. Kyla klausimas, ar demokratijoje politika ir politinis darbas yra surišti su etiniais bei moraliniais principais? Ar politikas gali būti teisingas, taurus ir sąžiningas? Ar yra galima politika be melo ir klastos? O kaip yra su korupcija ir visokiomis privilegijomis, kurias galima įgyti dirbant valstybinį darbą? Ar moraliniai principai, išreikšti Dekaloge, gali turėti vietos realistiškoje dabartinėje politikoje? Žmonija gausėja ir jos valdymosi institucijos didėja, bet yra neaišku, kaip galima pritaikyti politiką kaip valstybių valdymo meną dabarčiai.

Nėra abejonės, kad dabartinės demokratinės sistemos duoda tik labai ribotą erdvę laisvam individų pasireiškimui. Individai mato savo mažėjančią įtaką į savo kraštų politiką. Daugelyje demokratinių sistemų yra įsigaliojusios politinės partijos, kurios kai kur veikia kaip aristokratijos, o kitur kaip oligarchijos. Daugelyje kraštų politika yra griežtai atskirta nuo religijos ir jos moralinių principų. Turint galvoj, kad jokia valstybė ar tauta negalėtų išsilaikyti be pagrindinių etinių principų, tuos principus yra mėginama surišti su įstatymais ir taip teisės ir įstatymų pagalba reguliuoti žmonių elgseną. Ar tai yra sėkminga? Sunku pasakyti, nes įstatymai keičiasi su besikeičiančia žmonių elgseną. Nors jų ir yra begalinis skaičius, įstatymai nepajėgia apimti visą žmogiškosios elgsenos margumą. Kartą skaičiau, kad tam, kas yra išreikšta Dešimtyje Dievo įsakymų, kuriuos Mozė parnešė užrašytus į dvi plokštes, dabartinių įstatymų bibliotekai reikėtų dviejų miesto blokų dydžio pastatų. O vis dėlto tie įsakymai tuo metu sugebėjo tvarkyti Izraelyje ir politiką, ir moralę.

Politika ir atsakomingumas

Vienas iš pagrindinių dalykų, davusių judeo-krikščioniškai moralei sėkmingą įgyvendinimą tautose, bene yra tai, kad ši moralė yra pirmiausia taikoma ne grupėms, bet individams. Ji tvarkė ir tvarko šeimų, grupių ir valstybių santykius remdamasi tuo, kad individai priima moralinius principus, o per juos tada tie principai gali pasiekti ir šeimas ir grupes ir tautas. Reiškia, žmonių elgsena čia yra tvarkoma ne įstatymais, ne išorine prievarta, bet kiekvieno laisvo žmogaus sąžine. Taip žiūrint į moralinių principų įgyvendinimą kyla klausimas, kaip tai yra galima suderinti su politika. Politikoje stengiamasi tarpžmogiškus ir tarptautinius santykius derinti susitarimu, nuolaidų ieškojimu ir, bendrai imant, taip vadinama diplomatine elgsena. Kai kurie galvoja, kad diplomatijos menas yra tame, kad sugebama kitą „apstatyti" savo gabios sofistikos pagalba. Kai kuriems diplomatija ir politika reiškia panaudojimą gudrumo savo ar savo krašto naudai. Šitaip galvojant, žinoma, politika tampa gana sofistikuota moralinių principų laužytoja. Bet ar tai reikalinga?

Yra galima būti mandagiu ir švelniu kitų atžvilgiu, bet tai nereiškia, kad tai galima pasiekti tik meluojant. Artimo meilė nereikalauja savęs užmiršimo, ir savo nuomonės turėjimas nereiškia kitokios nuomonės pasmerkimo. Sau gerovę kurti yra galima neskriaudžiant kitų, savo ekonominę pažangą galima pasiekti darbu, o ne vagyste ir žudymu. Šeimos meilė savo esmėje niekuomet neprieštarauja artimo meilei. Patriotizmas yra dorybė, bet ji gali tapti yda, kai jis yra paverčiamas nacionalizmu. Politikoje vadovavimas yra labai vertingas dalykas, bet jis turi būti pasiekiamas be prievartos užmetimo. Gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad rūpinimasis visų socialine gerove visuomet padeda ir tam, kuris ja rūpinasi. Padedant kitiems, dalinantis savo talentais ir sugebėjimais, sukuriamos geresnės sąlygos kiekvieno individo, kaip Aristotelis sakytų - „geram gyvenimui".

Dabar gana tvirtai įsigyvenusi pažiūra, kad Bažnyčia ir religija neturėtų nieko bendro turėti su politika. Bet tai yra klaidinga pažiūra, nes religija ir Bažnyčia taip pat privalo rūpintis geru visuomenės tvarkymuosi ir valdymuosi. Dievas ir religija priklauso kasdieniniam žmogaus gyvenimui: jie turi rasti vietą ir politikoje. Nors ir kiek tvirtai mėginama praktikoje suprasti etiką, pagrįstą tik žmogaus racionaliniais samprotavimais, ji be moralės, kuri savo pagrindus turi religijoje ir teologijoje, yra neįgyvendinama. Neseniai žurnale „Naujasis židinys - Aidai" Mykolas Drunga davė gana įdomų straipsnį, pavadintą „Dorovė be religijos", kuriame jis svarsto klausimą, ar galima įgyvendinti moralinius principus remiantis nereliginiu liberališku galvojimu. Jis savo samprotavimuose daugiausia svarsto modernaus liberalizmo įtakoje beįsigyvenančią seksulinę „laisvę", kuri dabar labai reiškiasi net ir Lietuvoje. Davęs keletą pavyzdžių iš gyvenimo, jis prieina prie išvados, kad liberalinė etika  negali jokiu būdu pakeisti moralės, kuri remiasi tūkstančiais metų praktikuotu Dekalogu. Reikia pilnai sutikti su Drungos galutine išvada, kad „jeigu sveiką moralinę intuiciją kai kuriais klausimais gali paremti tik teologiniai argumentai, nieko kita nelieka, kaip rinktis tarp teologinių argumentų ir begėdystės".

Žinoma, yra ir kitokių daug geresnių pavyzdžių. Visame pasaulyje labai aktyviai veikia katalikiško jaunimo Taize sąjūdis, kuris stiprina kraštų moralines vertybes ir dorovę. Lietuvių tarpe aktyviai veikia ateitininkai ir skautai, Lietuvoje ir išeivijoje. Jie taip pat tvirtai rūpinasi krikščioniškų principų ir Dekalogo taisyklių įgyvendinimu tiek savo gyvenime tiek savo aplinkoje. Deja, šiose grupėse dalyvaująs jaunimas laikosi nuošaliai nuo politikos, nes turbūt joje neįžiūri galimybių įgyvendinti savų idealų. Gal todėl tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, nei Krikščionių demokratų partija nei Fronto bičiuliai neįstengia savo vadovų gretas pratęsti jaunaisiais iš ateitininkų tarpo, kas seniau lyg ir automatiškai vykdavo. Bene įdomiausia yra tai, kad visi šie teigiami judėjimai remiasi išsilavinusiais, sąmoningais individais, kurie patys įsisavina krikščioniškas vertybes ir po to stengiasi jas įgyvendinti savo aplinkoje. Tokių individų skaičius auga visuose demokratiškuose kraštuose, jų skaičius auga ir tarp mūsų, nors, deja, jie lieka nepastebimi, nes jie nesiveržia į viešumą, neieško žiniasklaidos pripažinimo ir nepasirodo su savo nuotraukomis laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Mano nuomone, šie žmonės sudaro labai stiprų moralinį branduolį kiekviename krašte ir, jeigu jie sutiktų įsijungti į politiką ir mėgintų ten įvesti moralines vertybes, tautų ir valstybių ateičiai liktų daug gerų vilčių.

Išvados

Politika ir moralė savyje nėra priešpriešos, bet jos viena kitą papildo. Moralinių principų įtakoje politika turi galimybės tapti suhumaninta ir ji gali net įgauti dvasinių atspalvių. Valstybės ir visuomenės valdymo menas - o tai yra politika - negali būti naudojama individų ar mažų grupių savinaudai, bet ji turi tarnauti pirmiausia visų piliečių gerovei. Jeigu, pagal Evangeliją, visa galia pareina iš Dievo, tai ten, kur Dievas yra išjungiamas, politinė galia tampa tironija, hegemonija. Iš šių ir kitų samprotavimų peršasi sekančios išvados:

1.    Iš visų istorijos bėgyje mėgintų politinių sistemų bene daugiausia galimybių „gero gyvenimo" vystymuisi suteiktų demokratija. Žinoma, ir demokratija turi daug silpnybių bei ribotumų, bet tos silpnybės gali būti sumažintos visiems geros valios žmonėms įsitraukiant į politinį darbą.

2.    Demokratija yra negalima be etinės - moralinės ideologijos. Joje yra galimybė įgyvendinti jau tūkstančius metų socialinius žmonių santykius tvarkiusius Dekalogo principus.

3.    Kiek galima pastebėti Lietuvoje, nei viena politinė partija nėra aiškiai pasisakiusi už pilną krikščioniškos moralės įgyvendinimą, o krikščioniškame krašte tai yra būtina. Taip pat pasisakę už krikščioniškas vertes partijų vadovai ir nariai privalėtų jas savo elgsena praktikuoti asmeniškame gyvenime ir visuomenėje.

4.    Grupės ir partijos susideda iš individų ir pagrindinis bet kokios grupės branduolys yra šeima. Tad šių individų ir šeimų moralinis sąmoningumas ir asmeniškas moralinių vertybių įsisavinimas yra tikroji bazė visos žmogiškosios bendruomenės sužmoniškėjimui. Todėl reikia labai rimtai rūpintis visų, ypač jaunimo ir šeimų, moraliniu auklėjimu.

5.    Yra būtina atgaivinti pagarbą politikai ir politiniams darbuotojams. Lietuva ir išeivija yra turėjusi ir tebeturi sąžiningų, dorų politikų, kuriuos reiktų pristatyti kaip pavyzdžius, o ne juos dažnai iš pavydo kritikuoti.

6.    Tiek Lietuva, tiek išeivija išliko moraliai tvirtos, nors ir labai sunkiose okupacijos ir tremties sąlygose. Dabar, atgavus laisvę, pas mus vyksta atsinaujinimas ir, mano nuomone, šis atsinaujinimas vyksta teigiama linkme. Yra tiek daug padaryta Lietuvos laisvinimui ir čia, ir Lietuvoje. Kiek daug gerų žmonių dirbo ir dirba čia visuomeninį darbą savo viršvalandžiais ir po darbo nemiegotomis naktimis; kiek daug žmonių Lietuvoje rūpinasi našlaičiais, jaunimo auklėjimu ir krašto evangelizacija. Ne, komunizmas nesugebėjo mūsų tautos sunaikinti, nesunaikins jos ir nemoralus kapitalizmas. Mes tuo tikime ir dėl to mes dirbame, ir dėl to mes esame čia susirinkę, nes mes žinome, kad „šviečia mums kryžius ant mūs' vėliavos!"

Panaudota literatūra:

Bambrouch, R. (1963). The philosophy of Aristotle. New York: The New American Library.

Churchill, W. S. (1929). The World Crisis - 1918-1928; the Aftermath. New York: Charles Scribner and Sons.

Drunga, M. (1999). Dorovė ir religija. Naujasis Židinys - Aidai, liepos mėn., psl. 4-6.

Ebenstein, W. (1957). Political Thought in Perspective. New York: McGraw Hill Book Co.

McKeon, R. (1973). Introduction to Aristotle, University of Chicago Press. Rimšelis, V. (1959). Moralinė teologija. Lietuvių Enciklopedija, XIX, psl. 254. Stikliorius, J. A. (1961). Politika. Lietuvių Enciklopedija, XXX, psl. 239 20