APIE GRĮŽIMĄ:

kiti laikai, kiti žmonės, kitoks žvilgsnis?

VYTAUTAS VOLERTAS

Vytautas Volertas Dainavoje. Nuotr. V. Maželio

Laisvė sprendimuose

Dažnai kyla klausimas su girdima nusistebėjimo gaida: kodėl į nepriklausomybėn iškilusią Lietuvą iš užsienio grįžta tik paskiri jos žmonių trupinėliai? Atsargumo trukdoma „repatriacija" yra gal vienas iš daugelio besibaigiančio šimtmečio netikėtumų. Ar sulaiko baimė, kad vėl reikės iš naujo kurtis? Ar gaila kai kurių patogumų? Gal nepasitikima nepriklausomybe? Turbūt klydome, vertindami savo ir visuomenės senas nuotaikas? Turbūt stokojome išminties ir drąsos ateitį numatyti bei ją sutikti? O gal pakliuvome į savanaudiškumo hegemoniją?

Štai kokį pasisakymą randame viename Į laisvę žurnalo vedamųjų: „Dar vis dažnai iškyla klausimas: kodėl po penkerių metų užsienio paukščiai masiškai neskrenda atgalios į tėvynę? Atsakymo tebeieškome su nerimu. Išeivijoje turėjome aiškius uždavinius: išlaikyti tautinę gyvybę iki to laiko, kol galėsime grįžti prie tautos kamieno ir lengvinti mūsų tautos kelią į laisvę. Apie 622-rus metus prieš Kristų Babilono karalius užkariavo Judo valstybę, daugelį žydų ištrėmė į Babiloną. Po 50-70 metų apie 40 tūkstančių žydų grįžo į Palestiną, nes jie liko ištikimi savo žemei". (Į laisvę, 1995 gruodis, nr. 122.)

Tais laikais, prieš du su puse tūkstančio metų, kai nebuvo asfalto kelių ir užrašų pakelėse, apie 40 tūkstančių žydų, nepažinojusių automobilio, parkiūtino iš Babilono į Palestiną. Jei ir tada tūkstantis buvo toks pat skaičius, koks jis yra šiandien, tai E. Kaminskas Akiračiuose (1995 m. nr. 2) truputį klysta: „Tada aš noriu jūsų paklaust, jeigu staiga 30 ar 50 tūkstančių lietuvių keltųsi į Lietuvą, ar mes nepatrauktume pasaulio sociologų dėmesio? Niekad pasaulio istorijoje po 50 metų negrįžo į savo šalį tokia didelė grupė žmonių. Būtų labai keista, jeigu tas įvyktų".

Žinoma, Babilono ir Palestinos istorijos negali kiekvienas žinoti. Tačiau grįžimo į Lietuvą klausimą svarsto dauguma spaudos, neatsiliekant ir Akiračiams (1996 m. nr. 1 ir 2). šį klausimą jie kedena pokalbio būdu, šnekantis mėnraščio saviausiems saviesiems. (V. Keblienė, E. Kaminskas, K. Keblys, I. Maziliauskienė, A. Mickūnas, L. Mockūnas, Z. Rekašius, B. Savukynas, A. Štromas). Apibendrinančių išvadų mėnrašty nėra. Jas lai susiveda skaitytojai, remdamiesi Akiračių pasisakymais. Pokalby jaučiamas „smulkmenų" laimėjimas. Tik K. Keblys ir Z. Rekašius skiriasi nuo materialistinių realistų, o gal tik tokiais pasirodančių. Tie „realistai" štai kuo neabejoja: „Liūtas Mockūnas: Atrodo, jūs visi esat baisūs idealistai. Man tai visiškai nesuprantama. Nors Lietuvos gyvenimą, atrodo, visi, ypač jau Zenonas (Rekašius, -V.V.), gerai pažįstate, radijo klausotės, laikraščius skaitote. Aš siūlyčiau tokį variantą — žmogaus gyvenimas susideda iš niekingų smulkmenų ir tos smulkmenos vienur arba kitur pririša. Slidinėjimas yra toks niekingas dalykas, bet jei kam patinka slidinėti, slidinėjimas tampa visa jo gyvenimo esme. O kas mane pririša tame krašte, ko aš čia pasigesčiau? Gal ir draugai, gal ir kultūrinė aplinka, gal kas kita, bet atsakydamas asmeniškai į šį klausimą, jeigu būčiau priverstas apsispręst, aš dėčiau dalykus, kitiems gal nereikšmingus, bet man reikšmingus, ant svarstyklių ir imčiau svert. Į tuos dalykus įeina ir buities problemos". (...) „Kaip sakiau, gyvenimas susideda iš daugybės smulkmenų. Ir, matyt, tau tėvynės meilė yra didžiausias dalykas, o mums smulkmenos (salėje juokas)".

Aš prisimenu kitokį pokalbį. Jaunas vyras, 35 m. amžiaus, auginęs dvejų ir ketverių metų vaikiukus, Lietuvai tapus nepriklausomai, pareiškė: „Mano šeima keliasi į Lietuvą!" „O ką ten veiksi? Lietuvoje kompiuterių projektavimo įmonių nėra. Čia gražų gyvenimą turi", — šaldžiau šį idealistą, tik vienąkart lankiusį Lietuvą, dar okupuotą, ir ten areštuotą už kažkokį absurdišką „nusikaltimą". „Ką veiksiu?", — nepasidavė: „Gimnazijose visada galėsiu dėstyti matematiką, fiziką ar anglų kalbą".

Tai buvo prieš šešerius metus. Tą patį žmogų dabar užkalbinau ir 12 paklausiau apie grįžimą. Jis numojo ranka ir nenoromis teisinosi: „Viskas atrodo kitaip..."

Ar jo galvojimą pakeitė „nereikšmingi dalykai", kaip Akiračiuose skaitome? Tiesa, kad buitinės smulkmenos daug kam blokuoja mąstymą. Kažkada vienas kitas su kagėbistų pagalba rausėsi į Lietuvą, glėbelį politiškai nekaltos literatūros pasislėpęs, ir šitai laikė herojaus mostais, jais ilgai didžiavosi. O šiandien — tai materializmo smulkmenėlės ta Lietuva...

Prie grįžimo-negrįžimo kalbėjimų užsieniuose pridėkime jau grįžusio, ten įsikūrusio ir JAV nepasiilgstančio pasakojimą, skelbtą Panevėžio spaudoje. Į ten jis nuvežė tūkstančius dolerių. Jų žymią dalį atidavė sanitarinėms institucijoms, o likusius įmerkė bankrotu išgarsėjusiuose bankuose. Nepykdamas ir nesikarščiuodamas po dvejų išgyventų metų sako: „Kiekvienas atvykęs susiduria su ne tokiu priėmimu, kokio derėtų tikėtis. Man visus metus nesuteikė pilietybės. Negalėjo rasti metrikų. Jutau biurokratinį priešiškumą. Siuntinėjo iš vienos įstaigos į kitą, tarsi jos neturėtų telefonų".

Materialinės smulkmenos, pasikeitusios nuomonės („atrodo kitaip"), biurokratinis priešiškumas, tūkstantis ir daugiau kitokių teisėtų priežasčių mus skiria nuo žydų, išvargusių, suplukusių kelionėje iš Babilono į Palestiną. Tada žydai nei Babilone, nei Palestinoje savo veidų nepakeitė. Žydą ištrėmė, jis žydiškai gyveno dešimtmetį po dešimtmečio. Išvykdamas Palestinoje paliko žydus, sugrįžęs rado žydus. O Lietuvoje vietoje lietuvio įsigalėjo homo sovieticus. O Amerikoje lietuviai virto amerikiečiais ir apsiglėbė buitines smulkmenas. Žydų tada gal nei babiloniečiai, nei kiti nenaudėliai nevertė, kad jie keistų galvojimą. Lietuvius Lietuvoje trėmimais bei kalėjimais mokė, kad meilė egzistuoja tik „didžiajai socialistinei tėvynei" ir niekam kitam. Ši filosofija, pasirodo, jau net per Atlantą bandė ristis, nors Amerikoje atvykėlius daugiausia sumaišė gėrybių vilionės. Taigi žydai tada nenužydėjo, o lietuvis dvidešimtame amžiuje, kur jis bebūtų, kažkodėl stengėsi uždengti savo spalvą. Kas tautos ateičiai geriau? Žydiškas atkaklumas ar lietuviškas „ir šen, ir ten"?

Sprendimus daro smulkmenas pamilę ir nuomones keitę, ir biurokratinio priešiškumo nusigandę, ir patogumus iki amžiaus galo įsimylėję. Jie buvo žmonės, jais liko, sprendimais nusikaltimų neįvykdė, todėl dėl galvojimo neturėtų būti nusistebėjimais palydimi. Gyvenamosios vietos pasirinkimas yra viena iš laisvių. Galime aptarti sąlygas, aplinką, įtakas, blogus ir labai gerus poveikius, bet asmuo buitiniuose sprendimuose lieka laisvas. Karžygiams ir slunkiams kelių niekas nenurodinėjo. Slunkius liko slunkiumi, o karžygys nevykėlio nuomonės neklausė ir ėjo savo kryptimi.

Grįžimas jau baigėsi?

Bandos gyvuliai laikosi arti vienas kito. Ganyklose juda drauge, sekdami vieno ar kelių savo iškilesnių narių pavyzdį. Tik retai kuris savo gyvuliškos galvos skatinamas atsiskiria, nuklysta ir gal net paklysta.

Žmogus taip pat paklūsta grupiniams instinktams, o savo elegesiu ar žodžiu veikia arti esančius. Atsakydami grįžimo-negrįžimo klausimus, mes taip pat žvalgomės į pašalius. Ką daro, ką sako kiti?

Daugelį problemų, laikomų negrįžimo priežastimi arba tik pasiteisinimu, būtų galima nesunkiai išspręsti. Riša vaikai, vaikaičiai? O kaip su Bostone gyvenančiais tėvais ir Kalifornijoje ar net Havajuose dirbančiais jų sūnumis, dukromis, žentais, marčiomis? Ar nesuvažiuoja, ar nepasimato, ar nepaglosto vaikaičių galvų? Tai kuo blogesnis Atlantas, kodėl jis turėtų amžinai atskirti šeimas? Jei dėl giminių lengvai perkertame Amerikos žemyną, galėtume perkirsti ir Atlantą.

Suprantame, kad kiekvienam gaila visą amžių sunkiai kauptų pinigų. Dirbta sunkiai, nieko veltui negauta. Į Lietuvą nuvežti, kaip dabar atrodo, nuskęstų giliose sukčių kišenėse kartu su visais bankais. Bet Amerikos bankai nemeta laukan indėlių tų žmonių, kurie kitur apsigyvena. Tai kam apsisunkinti kelionėje ir visą pintinę dolerių tempti per plačius vandenis? Juk net pensijos čekiai patys randa kelią į Amerikos bankų asmenines sąskaitas.

Lietuvoje yra labai gerų gydytojų, dar pakanka ir vaistų. Ten yra pilna automobilių, yra plieninių garažų su neišlaužiamais užraktais. Be to, šeimos čia turi namus. Juos pardavusios, Lietuvoje pasistatytų kitus. Taip pat su garažėliais ir užraktėliais. Vokietija arti, Švedija arti, geros statybinės medžiagos pakaktų. Žmonės, ypač vyresni, būriais galėtų traukti į Lietuvą, kad mirtų plaučiuose su savu oru, o ne kokio svetimo bjaurybės įsikvėpę. Skubėtų ir tėvynės meilės smulkintojai, nes čia jiems neliktų draugų.

Bet! Mes negalime Lietuvoje sklypelio įsigyti, tai ant ko reikėtų ręsti namelį? Negeri mums Lietuvoje vėjai, blogas ten mums klimatas... Buitines problemas būtume lengvai nugalėję, tačiau gąsdina tie nepalankūs orai. Tiesa, juos ir patys gerokai pamaišėme.

Prieš trejus metus Drauge minėjau mūsų „specialistus", įvairius dešimteriopus ekspertus, kurie, nepajėgę tinkamai Vakaruose įsikurti, plūstelėjo Lietuvos mokyti, štai dabar tą patį Dienovidyje (1996.03.01 nr. 9) pasakoja Audrys Antanaitis, Ryšių su užsienio lietuviais skyriaus viršininkas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės: „Nereikia užmiršti, kad ir užsienio lietuviai labai skirtingi. Žinau faktų, kuriuos gali patvirtinti ir Pasaulio lietuvių bendruomenė bei jos atstovybė Lietuvoje, kai pas mus atvykdavo ir prisistatydavo kaip Amerikos ar Kanados lietuvių ben-14 druomenių atstovai paprasčiausi nevykėliai. Žmogus, kaip specialistas netikęs savo šalyje, prisimena Tėvynę ir čia prisistato labai skambiai ir garsiai. Nemaža tokių žmonių buvo priimti dirbti, kol paaiškėjo, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba".

Lietuvos žmonės taip pat pasikeitė. Atsargias, doras ūkininko pažiūras, gerbtas tradiciniame kaime ir saugotas mieste, kur jas didžiai vertino iš sodybų atėjusi inteligentija, išstūmė čigoniškumas. Skubiai pirkti, parduoti, keisti, mainyti, apgauti ir pačiam skaudžiai apsigauti — šiandieninė Lietuvos gyventojų galvosena. Netikima pastovumu, į rytdieną žiūrima tarsi į neatspėjamos formos debesėlį. Nežinia, kokia bus aplinka, pagaliau nežinia, kur aš pats būsiu. Tad griebti į glėbį viską, kas pakliūva, nors pirštus neatsargiai į karštas žarijas sukiščiau. Iš čia kyla įmonių, bendrovių, bankų bankrotai, vagystės, apgavystės. Gal kurios ne iš blogos valios ir neplanuotos, atsiradusios tik savą kailį gelbstint.

Staigus ir stiprus politinis sukrėtimas atėmė komunizmo guitam žmogui mąstymo galią. O štai po sukrėtimo į susiorientuoti nespėjusiųjų tarpą iš Amerikos su dideliu triukšmu atbildėjo išdidūs pasipūtėliai ir beveik pagrasino nauja — jankiška — okupacija. Abi pusės pristigo kantrybės nuosekliai pareikšti mintis, viena kitos neišklausė, nepasitarė. Tik vidury stalo klojo savo tiesas, reikalaudami jas pripažinti. O priešingu atveju raukėsi ir purkštavo. Todėl šioje istorinės audros sujauktoje aplinkoje beveik visi giminių laiškai iš Lietuvos pataria su grįžimu neskubėti. Erdvės užtektų, bet atkeliavusiems Stingą širdies ir šilumos. Dar skaudžiau, kai Amerikoje kelerius metus praleidusios mielos Lietuvos jaunamartės, nuvykusios tėvų aplankyti arba juos į čia atsikvietusios, susilaukia priekaištų — jūs esate amerikietės ir mūsų jau nesuprantate. Net ir jausmingumui lengvai nepasiduodą asmenys kalba su dideliu atsargumu. Štai šįmet, kovo mėnesį iš Vilniaus rašo mokslininkas humanitaras, jaunystės bičiulis: „Viliuosi, jog manęs nepalaikysit nepatriotu, jeigu patarsiu kol kas nevykti pastoviam gyvenimui į Lietuvą. Čia jums būtų pernelyg sunku. Net ir aš kartais pamąstau ir suabejoju, ar nepriklausomoje Lietuvoje gyvenu. Dabar gi, matai, dar bankai prisidėjo. Manęs tai nenuskriaudė, nes aš neturiu nei valiutos, nei litų. Betgi visiškai pasitvirtino, kokį lygį pasiekė valdininkijos nesąžiningumas ir kokių vagių yra mūsų Lietuvėlėje".

Kai ateina tiek daug įspėjinėjimų, iš tikrųjų pagalvoji, ar Lietuva jau nepriklausoma. Prie šių abejonių daug prisideda ir šėtoniški valdžios poelgiai. Kartais susidaro įspūdis, kad krašto administracija tyčiomis stengiasi valstybei pakenkti. Tai kaip sekti iš Babilono į Palestiną grįžtančių žydų pavyzdį, kai sulaukiame tiek daug rabiniškų paskatų atsargumui?

Grįžimui palankiausias metas, emocijomis skatinęs į namus, jau praėjo. Neatsirado pavyzdį rodančių, kuriuos būtų pasekusios didesnės grupės. Buvo žvalgomasi ir klausomasi labai atidžiai, tačiau stigo skatinančio žodžio ir mosto. Vietoje šių ženklų susilaukta eibės įspėjimų, todėl banda liko vietoje trypti. Egzistavusi pagela ore neatslūgo. Juo ilgiau ji tęsiasi, tuo rečiau žmones apninka grįžimo mintys.

Sunku tikėti, kad padėtis keisis. Lėtai vystęsis nusivylimas išsiaugino stiprias šaknis. Nepažinome savęs, nepažinome Lietuvos visuomenės. Pamiršome ir apie toli nubėgusius dešimtmečius. Ir staiga paaiškėjo — jau kiti laikai, jau kiti žmonės. Keleri nepriklausomybės metai pakeitė Lietuvos žvilgsnius į išeiviją, o išeivijos — į Lietuvą. Išsiilgimą nustelbė (baisu tarti!) nuobodulys.

Žinoma, gali iškilti netikėtumų. Štai kovo pabaigoje Lietuvoje tarėsi JAV LB komisija su Lietuvos seimu. Gal ji kokį stebuklą parveš? Be to, kokio nors Lietuvos didžiojo miesto (Vilniaus, Kauno, Alytaus) administracija gal paskirs vietos privatiems sklypeliams, atsiras sąžiningas, sumanus statybininkas, sugebąs patogius namelius (su kanalizacija, vandeniu, geru šildymu, telefonu ir netolima prekyviete) suprojektuoti. Toks miestas staiga galėtų susilaukti naujų gyventojų, daugiausia pensininkų, atsigabenusių pakankamai pinigų. Tai būtų grupinio instinkto pradžia, atvedanti daugiau ir įvairesnės visuomenės. Bet iki šiol nebuvo nei tokio miesto, nei tokio statybininko, nei tokio grupinio instinkto pradžios.

Neatrodo, kad sąlygos keistųsi. Neatrodo, kad lietuviai greitai sutirštintų judėjimą per Atlantą. Tačiau mes jaučiamės daug geriau kaip nelaimingi vokiečiai, Rusijos gilumoje įstrigę. Vokietijos socialdemokratų, didžiausios opozicinės partijos, pirmininkas jau kelis kartus vyriausybę ragino nepriimti iš Rusijos grįžtančių tautiečių. Esą, Vokietija turinti didelį bedarbių skaičių, o grįžusius nuskurdėlius reikėsią ilgai šelpti.

Mums tokių kliūčių nėra. Kas bus Lietuvai reikalingas, kam Lietuva šiltais namais atrodys, išvažiuos ir įsikurs. Iki šių dienų tik labai mažai kas gali džiaugtis tokiomis nuotaikomis. Palestina nuo Babilono tolsta. Tačiau tautos dalių glaudumas ir savitarpinė trauka nesutirpo. Ir toliau pakiliomis nuotaikomis giedosime „Lietuva brangi" čia ir ten. Balsuose su jausmais lygiomis dalimis jungsis logika.