Atsiminimų žiupsnelis apie JONĄ VIRBICKĄ
(1911-1946?)
EDUARDAS PAŠAKINSKAS
Susipažinau su stud. Jonu Virbicku 1932 m. Kaune, ateitininkų rūmuose, Laisvės ai. Nr. 3b, kuriuose tada abu gyvenome. J. Virbickas priklausė stud. ateitininkų meno draugijai „Šatrija". Jis studijavo humanitarinius mokslus, o aš — teisių fakultete ekonomiką. Nors mokėmės skirtingų disciplinų, bet mus suartino visuomeniniai reikalai, ypač krašto vidaus politiniai, kuriais abu domėjomės ir svartydavom, kaip reaguoti į įvairius tos politikos pasireiškimo niuansus. Kaip tik tuo metu buvo paaštrėja santykiai tarp tautininkų valdžios ir ateitininkų. Jau buvau suspėjęs nuo valdžios nukentėti.
Gyvendamas Kaune su mažais pertrūkiais iki 1944 m. įvykių, su J. Virbicku dažnai susitikdavau ir visada miela buvo su juo diskutuoti įvairiais politiniais klausimais, nes jis buvo labai gerai informuotas. Buvo gabus spaudos darbuotojas. Drąsus ir veiklus pogrindininkas, aukojąs visas jėgas kovai su rudaisiais ir raudonaisiais okupantais. Prisimenu J. Virbicką kaip šimtaprocentinį idealistą.
Jonas Virbickas gimė 1911 m. Sendvaryje, netoli Panevėžio miesto. 1930 m. baigęs Panevėžio gimnaziją, studijavo humanitarinius mokslus Kauno Vytauto Didžiojo u-te. Iš pradžių vertėsi pamokomis. Vėliau dirbo žurnalo Židinys administracijoje, o atsiradus darbe redakcijoje, perėjo į ją.
J. Virbickas dalyvavo Studentų ateitininkų sąjungos chore, kurio dirigentu buvo A. Makačinas. Choras ruošdavo koncertus Kaune. Gastroliavo Rygoje ir Taline. 1932. 11.16 koncertavo Kauno V.D u-to dešimties metų sukakties gyvavimo iškilmėse.
Vokiečių okupacijos 1941-1942 metais Kaune oficialiai buvo leidžiamas dienraštis Į laisvę, kurį pakaitomis redagavo žurnalistai Julijonas Būtėnas ir Jonas Virbickas. Jie buvo pagrindiniai redaktoriai ir stengėsi kiek galima ginti tautos interesus. Dėl to redaktoriai, ypač J. Virbickas vokiečių pareigūnų buvo puolamas, keikiamas ir vadinamas „Jüdisches Schwein". Gelbėdamasis nuo galimo arešto, J. Virbickas pasitraukė iš darbo ir slėpėsi.
Studentai ateitininkai Panevėžy 1933 m. Iš k. pirmoj eilėj: antras — Galkauskas, E. Pašakinskas (straipsnio autorius), J. Gruzdas. Stovi iš dešinės: I. Augustauskas, J. Damušis, J. Virbickas, B. Juška.
Netrukus 1942 m. pabaigoje minėtas laikraštis vokiečių buvo uždarytas.
J. Virbickas vokiečių okupacijos metais aktyviai ir sėkmingai dirbo (rinko informaciją, bendradarbiavo ir redagavo) prie Lietuvių Fronto pogrindyje leidžiamų leidinių: Į laisvę, Lietuvių Fronto biuletenis, Lietuvos Judas, Vardan tiesos ir kt.
1944 m. liepos mėnesio antroje pusėje, artinantis Rytų frontui, iš Kauno sugrįžau į savo tėviškę Linkuvą. Baigiantis čia Škapliernos atlaidams, girdėtis buvo patrankų gausmas nuo Panevėžio pusės. Kritišku momentu, t.y. liepos 22 d. į Linkuvą iš Panevėžio dviračiu atvažiavo J. Virbickas ir susirado mane. Apsidžiaugėme vienas antrą susitikę ir abu susirūpinome. Ką reikėtų mums šiuo metu daryti ir kaip reaguoti į besikeičiančią padėtį? Konkretaus iš anksto apgalvoto plano, kaip tokiu atveju elgtis ir ką daryti nei vienas, nei antras neturėjome. Psichologiškai sunku sėsliajam lietuviui iš principo susigyventi su mintimi ir apsispręsti palikti savo gimtąjį kraštą ir nebejausti jo po savo kojomis. Pasidavėme anglų logikai: „To wait and see". Sutarėme abu trauktis nuo fronto toliau į vakarus ir pagal įvykių eigą spręsti, kas toliau darytina.
1944 m. liepos 23 d. išvažiavome iš Linkuvos dviračiais į vakarus, į pasirinktą iš reikalo turistinę kelionę, į neapčiuopiamą ateitį. Tą pusiau turistinę, pusiau tremtinę savanorišką kelionę po Žemaitijos vietoves ir pažįstamus tęsėme iki spalio mėn. 7 d., kada iš rytų pajudėjęs rusų frontas mus netikėtai perskyrė.
Žemaitijoje buvome apsistoję Žarėnuose pas pažįstamus, Mus globojo ir rėmė A. Andrašiūno, Ereminų, O. A. Žadeikių šeimos ir kun. V. Motiekaitis iš Lauksodos. Jiems mes labai dėkingi!
Iš Žarėnų J. Virbickas buvo nuvažiavęs į Rietavą, kur 1944 m. rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje vyko pogrindinių organizacijų atstovų pasitarimas — konferencija, kurioje dalyvavo ir prof. Z. Ivinskis, atvykęs iš Vokietijos.
Praleidęs frontą, 1944 m. spalio mėn. pabaigoje apsigyvenau ir pradėjau dirbti Panevėžyje. Čia vėl susitikau su J. Virbicku, kuris jau buvo sugrįžęs į jam įprastą miestą ir mokytojavo mokykloje. Naujoje vietoje jautėmės netikri ir nesaugūs. Jam kalbant, jo galva drebėdavo. Šiaip sveikata nesiskundė.
Joną Virbicką suėmė NKVD agentai Panevėžyje 1945 m. rugpjūčio mėnesio antroje pusėje, einantį dienos metu Krantinės gatve į geležinkelio stotį atsiimti Saugumo organų išprovokuoto siuntinio.
Tų pačių metų rugsėjo 8 d., grįžtant po darbo iš mokyklos, Panevėžyje buvo suimtas ir mokytojas Antanas Strabulis, gyvenęs Pušaloto gatvėje. Abu suimtieji studijavo V. D. U-te humanitarinius mokslus, buvo ateitininkai ir artimi, geri draugai. Be to, drauge dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, ypač spaudos darbe.
Suimtieji Jonas Virbickas ir Antanas Strabulis tardymui buvo nuvežti į Uteną, kur buvo įsikūręs Saugumo kariuomenės žvalgybinis dalinys, organizavęs kovą su pogrindžiu. A. Strabulis po tardymo iš Utenos kalėjimo buvo paguldytas į sunkvežimį ir apklotas maišais, kad nesimatytų, kas vežama. Gulėdamas išgirdo iš palydovų, kad į tą patį sunkvežimį talpinamas ir J. Virbickas. A. Strabulis ant popieriaus skiautelės, rastos sunkvežimyje, Morzės abėcėle pažymėjo, kas esąs ir iš kur vežamas, sugraibęs nežinomo kaimyno koją, tą popierių įkišo į batą. Vėliau paaiškėjo, kad tas popierius buvo įkištas į D. Urbo batą. Tas tretysis kalinys taip pat tuo pačiu sunkvežimiu buvo vežamas apklotas maišais, kaip ir kiti du, į Panevėžį. Pas areštuotuosius padarius kratą, D. Urbo bate buvo rastas tas „laiškelis". Dėl tos priežasties pastarasis turėjo nemalonumų, buvo tardomas, o vėliau, kaip nekaltas, iš viso paleistas į laisvę.
J. Virbickui ir A. Strabuliui buvo sudaryta viena byla ir jie apie 1946 m. birželio mėnesio vidurį Panevėžyje Saugumo kariuomenės teismo buvo nuteisti kiekvienas po 10 metų speclagerio ir po to 5 metams atimant teises. Po teismo abu buvo patalpinti į Panevėžio kalėjimo tą pačią kamerą. Juos apkaltino už priklausimą Lietuvių Fronto organizacijai, pogrindinį veikimą vokiečių okupacijos metais ir už dalyvavimą Panevėžyje įvykusiame politiniame pasitarime advokato J. Žagrakalio bute.
Po teismo J. Virbickas ir A. Strabulis traukiniu buvo nugabenti į Vilnių, iš stoties pėsti nuvaryti į Lukiškių kalėjimą ir patalpinti į vieną kamerą.
Maždaug po savaitės kitos A. Strabulis buvo išgabentas darbams į Sibiro spec. lagerius, o J. Virbickas buvo paliktas Vilniuje, toje pačioje kameroje.
Apie jo tolesnį likimą žinių neturiu. J. Virbickas buvo stambaus masto spaudos darbuotojas — rezistentas prieš vokiečių ir rusų okupantus: informacijos rinkimo organizatorius ir Lietuvių Fronto leidžiamų pogrindinių biuletenių ir laikraščių pagrindinis redaktorius. Jis savo pasiaukojimu ir atliktais darbais liks gyvas Tautos ir mūsų Valstybės atminty!
Vilnius, 1993 m.