LIETUVA TARP RUSIJOS IR EUROPOS

ČESLOVAS STANKEVIČIUS

Česlovas Stankevičius, šio straipsnio autorius. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Paskaita skaityta į Laisvę Fondo studijų savaitėje Birštone 1993 m. liepos 16 d.

Neseniai paminėjome Lietuvos valstybės 740 metų jubiliejų. Dar tada Mindaugo suvoktas tikslas — būti kartu su krikščioniškąja Europa — išliko toks pat aktualus iki šių dienų. Šimtmečiais būdami apsisprendę gyventi Europos draugėje, vis dar nesame saugūs, nesame patyrę tikro Europos solidarumo ir jos apsaugos pavojaus akivaizdoje.

Jau kelis šimtmečius tarp Europos ir Rusijos vyksta atkaklios grumtynės dėl Baltijos jūros geopolitinės padėties — ar ji taps Europos vidaus jūra, ar jūra, skiriančia Rusijos ir Vakarų Europos įtakos sferas. Rusija ne vieną šimtmetį siekia aprėpti visas žemes tarp visų jūrų Vakaruose, Rytuose, Pietuose ir Šiaurėje. Lietuva, Latvija ir Estija galės būti saugios tik tada, kai Europa suvoks ir tvirtai pasakys, kad jos rytinės sienos sutampa su mūsų šalių rytinėm sienom. Mūsų uždavinys — įtvirtinti Europai rytinę Baltijos pakrantę ir save Europoje.

Pusę amžiaus Rusija laikė jėga atplėšusi nuo Vakarų Europos visas Rytų Europos šalis. Viso regiono išsivadavimas iš Rusijos įtakos sferos dar nėra negrįžtamas. Manau, kad rytiniame Baltijos krante toli gražu dar nepakanka garantijų. Mes tebekybome tarp Europos ir Rusijos. Euroaziškosios Rusijos viešpatavimas bus priverstas pasislinkti link savo etninių žemių tik tada, kai Vakarų Europa mūsų kraštų likimą laikys neatskiriamu nuo savo likimo. Pirmiausia mes patys turime būti valingi ir aktyvūs, kad tai įvyktų.

Karinė Rusijos galia traukiasi iš visos Rytų Europos. Traukiasi ji ir iš Baltijos valstybių, bet labai nenoriai. Beje, iš pačios Rytų Europos širdies — Mažosios Lietuvos — ji dar neketina trauktis. Be karinės jėgos išlieka kiti, labiau „civilizuoti" viešpatavimo būdai — išsaugant nepakitusią mūsų kraštų kolonijinę ūkio struktūrą, ekonominę integraciją, trukdant alternatyvias galimybes, pagaliau išnaudojant rusiškųjų kolonistų problemą.

Nustatydami mūsų politikos gaires, mes privalome atsižvelgti į Rusijos politinę doktriną ir jos vykdomą politiką.

Štai kas sakoma Rusijos užsienio reikalų ministro A. Kozyrev'o paskelbtoje oficialioje Rusijos užsienio politikos koncepcijoje:

,, Valstybių civilizuotų santykių ribose atsiveria galimybės praktiškai atsižvelgti į Rusijos istorinius, geopolitinius, ekonominius interesus". Ir toliau: „Vyksta sudėtingas artimiausios geopolitinės aplinkos formavimosi procesas, kurio baigtis didele dalimi priklausys nuo mūsų (t.y. Rusijos — Č.S.) sugebėjimo įtikinimu, o būtinais atvejais — panaudojant jėgos priemones, įtvirtinti tarptautinės teisės principus, įskaitant mažumų teises, pasiekti patvarią gerą kaimynystę".

„Rusakalbių" teisių, laisvių, orumo ir gerovės gynimas įvardijamas antruoju tarp šešių pagrindinių Rusijos užsienio politikos prioritetų. Numatyta siekti „pajungti JT, ESBK ir kitas tarptautines organizacijas" užsienyje gyvenančių Rusijos piliečių teisėms ginti. Pažymėtina, kad mažumų teisių klausimą puolamuoju ginklu pasirinko ta šalis, kuri tautinių mažumų teisių nėra įgyvendinusi. Beje, Vakarai, taikstydamiesi su vos ne rasistiniu „rusakalbių" terminu, faktiškai toleruoja tikrosios tautinės tapatybės paneigimą ir surusinimą.

Visi Rusijos veiksmai ir konkretūs santykių su Lietuva projektai išreiškia siekius įgyvendinti reintegraciją — tiksliau pasakius — išsaugoti tebesamą integraciją.

Tą patvirtina pati Rusija minėtame užsienio politikos dokumente:

„Formuojant naujus santykius su artimojo užsienio šalimis, pilnaverčiai dvišaliai santykiai turi būti derinami su įvairaus pobūdžio daugiašalių sąveikos formų plėtra".

„Išsaugoti ir plėtoti buvusios SSRS teritorijoje ekonominę erdvę, įskaitant naujos ekonominių santykių teisinės bazės kūrimą sutartimis su SNG ir artimojo užsienio šalimis, artėti link suderintos ekonominės politikos, sudaryti stimulus buvusių sąjunginių respublikų verslo struktūroms sąveikauti, turint tikslą reintegruoti šių šalių ekonomiką nauju rinkos pagrindu".

Todėl mes visiškai pagrįstai akcentuojame reintegracijos į Rusiją pavojų. Europos vienijimosi procesas pridengia ir pateisina Vakarų akyse Rusijos imperinės reintegracijos politika, kuriai Rusija panaudoja Europos laisvo bendradarbiavimo formas, pavyzdžiui, steigdama naftos arba anglies ir plieno tarybas.

Reintegracijos politika Rusijos vykdoma diferencijuotai. Visose įmanomose srityse nuosekliai kuriamos faktinės vienodo reguliavimo ar bent jau stiprios įtakos erdvės: ekonomikos, teisinio reguliavimo, socialinio aprūpinimo, karinio bendradarbiavimo, „rusakalbių" teisių gynimo, standartų ir t.t. Rusija ypač siekia išsaugoti ir įtvirtinti administracinius ryšius tarp ministerijų ir kitų valdymo įstaigų. Ten yra lengviau pasiekti politinių tikslų prisidengiant pragmatiškumu. Šiais būdais, taip pat kuriant naujas konsultacines ir kitokias struktūras, siekiama išplėsti faktines NVS ribas, aprėpti ir Baltijos valstybes.

Todėl Lietuva turi laikytis atsargios pozicijos, kruopščiai svarstyti, kurias sutartis su Rusija tikrai būtina sudaryti. Reikia kritiškai vertinti Rusijos siūlomas sutartis, rinktis derybų ir sutarčių su Rusija objektus, vadovaujantis Lietuvos prioritetais ir interesais, ir apskritai teikti pirmenybę sutartims su Vakarų Europos šalimis.

Išvedus Rusijos kariuomenę iš Lietuvos, mūsų reintėgravimas į Rusiją tebebus įmanomas įtvirtinant išlikusius imperinius ekonominius ir struktūrinius saitus naujomis formomis, pirmiausia išsaugant Lietuvos energetikos priklausomybę nuo Rusijos, taip pat ir karinio bendradarbiavimo būdu.

Neabejotina, kad reintegravimav sis bet kurioje srityje į Rusiją pasmerks Lietuvą ilgalaikiam atsilikimui ir politiniam nesavarankiškumui, labai kliudys Lietuvai integruotis į Europą. Integravimasis į Europą ar reintegravimas į Rusiją nėra tik ekonomikos ar vien tik ekonomikos alternatyva. Pirmiausia tai yra Lietuvos saugumo garantijų klausimas.

Lietuvos ūkio struktūra tebėra išlikusi tokia, kokia geriausiai atitiko sovietinės Rusijos interesus, buvo sudėtinė vadinamųjų liaudies ūkio kompleksų dalis. Tai tikra kolonijinė ūldo struktūra. Labai akivaizdūs dabartiniai Rusijos siekiai supinti reintegruojamų šalių ir Rusijos energetikos, transporto ir svarbių pramonės šakų nuosavybes, perimti įmones arba paversti jas bendromis su Rusija. Tuo būdu vėl atkuriami buvusieji SSRS „liaudies ūkio kompleksai" ir „vieningos liaudies ūkio šakos". Supynus Lietuvos pramoninę nuosavybę su Rusijos, būtų prarastos galimybės laisvai reformuoti pramonės struktūrą.

Lietuvos ekonomikos persiorientavimui į savo krašto interesus bendradarbiavimo su Europos šalimis kontekste reikalinga Lietuvos ūkio struktūros reforma. Reformos žada privalumų ateityje, bet gąsdina sunkumais dabartyje. Privalome rinktis: ar bijodami reformų laikysimės esamos ūkio struktūros ir senų integracijos ryšių su Rusija ir NVS, ar rinksimės ūkio struktūros reformą, palankią integravimuisi į Europą. Neverta puoselėti iliuzijų, kad pradžioje suklestėsime bendradarbiaudami su Rusija, o tada jau pasuksime į Vakarus.

Lietuva, delsdama vaduotis iš savo priklausomybės, neieškodama alternatyvų, pasiduodama Rusijos siekiams išsaugoti integruotą į Rusiją Lietuvos pramonės ir apskritai visą ūkio struktūrą, netaps savarankišku Vakarų partneriu. Geriausiu atveju ji bus tik įrankiu Rusijos bendradarbiavimui su Vakarais.

Dabar daug kas entuziastingai kalba apie mūsų kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Tai klastingas planas, slepiantis Vakarams ir Rusijai priimtinos dvigubos integracijos tikslus.

Kad taip yra, patvirtina minėtas Rusijos užsienio politikos dokumentas: „Trečiųjų šalių santykių plėtojimas su buvusiomis SSRS respublikomis ir parama jų ekonomikos raidai, esant išlikusiai gamybinių kompleksų tarpusavio priklausomybei, savaime teikia pliusų Rusijai".

Galbūt kai ką ir Vakaruose patenkintų mūsų perspektyva pasilikti integruotiems į Rusijos ūkį Rusijos ir Vakarų bendradarbiavimo kontekste, nes sutampa interesai. Vakarai apskritai mėgsta tvarkyti globalinius santykius. Mes neturėtume taikstytis su gal mums jau numatyto Rusijos ekonominių kontaktų su Vakarais tarpinės grandies vaidmeniu. Daug kas iš Vakarų mums pataria: jokiu būdu nenutraukite esamų santykių su Rusija. Nelygiaverčių tų santykių pobūdžio ir nuostolingumo Lietuvai, jie nelabai nori matyti. Deja, tai pasakytina ir apie dabartinę Lietuvos valdžią.

Tad propaguojamą dviejų krypčių integracijos — „tilto tarp Rytų ir Vakarų" — formulę reikia vertinti kaip pavojingą ir nepriimtiną. Lietuva turi aiškiai suvokti ir apibrėžti savo interesus, kurti ir ginti savo gyvybinių interesų lauką. Lietuvos interesai — dalyvaujant Vakarų partneriams modernizuoti ūkį, išlaisvinti nuo integracijos į Rusiją savo energetiką, pramonę bei transportą, plėsti eksportą į Vakarus, teikti paslaugas Vakarų-Rytų ir Šiaurės-Pietų tranzitui, žiūrėti į Rusiją ir NVS kaip į vieną iš Lietuvos produkcijos rinkų.

Svarstant ekonominio bendradarbiavimo su Rusija principus, negalima apsiriboti tik vienadienės naudos kriterijumi. Mes formuluojame saugaus bendradarbiavimo su Rusija kriterijų kaip svarbiausią ir universalų visoms bendradarbiavimo sferoms. Kitaip sakant, kiekvieną ekonominio ir kitokio bendradarbiavimo su Rusija projektą būtina vertinti pagal tai, ar šis bendradarbiavimas yra saugus, ar nėra integruojantis.

Apskritai imant, saugiai bendradarbiauti su Rusija ir NVS galėsime tik pakankamai integravęsi į Europą. Tik tai gali būti patikima atspara reintegracijos į Rusiją pastangoms, kurios įgyvendinamos akivaizdžiu nuolatiniu ekonominiu spaudimu. Galima sakyti, kad integravimasis į Europą net nėra mūsų laisvas pasirinkimas, o neišvengiama būtinybė. Vieni patys nuo Rusijos neapsisaugosime. Išlikti Rusijos integracijos erdvėje nereikia beveik jokių pastangų, nes Rusija pati nuolat ir visokiom formom perša gyvenimą ,,susidėjus". Prisikalbinti Vakarus jau reikia mūsų aktyvumo. Saugumo sumetimais mums naudingiau teikti pirmenybę tolimesniųjų kaimynų investicijoms ir dalyvavimui mūsų ekonomikoje. Artimųjų kaimynų kapitalas labiau politizuotas.

Mes turime aiškiau suformuluoti mūsų saugumo interesus. Savaime suprantama, kad negalima sutikti su jokiais Rusijos tiesiogiais ar netiesiogiais karinio bendradarbiavimo pasiūlymais, kad negalima leisti Rusijos karinio tranzito per Lietuvos teritoriją ar jos oro erdvę. Tačiau to per maža. Nepaisant galimos negatyvios Rusijos reakcijos, mums būtina integruotis į Vakarų gynybinę sistemą. Beje, minėtame Rusijos užsienio politikos dokumente sakoma: ,,Rusija aktyviai priešinsis bet kokiems mėginimams didinti trečiųjų šalių karinį dalyvavimą Rusijos kaimyninėse šalyse". Mums nebūtinos NATO karinės bazės Lietuvos teritorijoje, bet būtinos aiškios NATO garantijos mūsų saugumui, kad Rusija daugiau niekada negalėtų mūsų žemėje jėga „įtvirtinti gerą kaimynystę".

Ypatingai svarbu apsaugoti mūsų valstybę nuo galimos griaunančios veiklos. Šis poreikis dabar beveik visiškai ignoruojamas. Reikalas gintis nuo atviro ginkluoto užpuolimo visiems akivaizdus, bet stebėtina, kaip šiuo metu mūsų visuomenėje yra susilpnėjęs Rusijos slaptųjų struktūrų vaidmens suvokimas. Štai ką sako Rusijos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas A. Kokošin, pagrįsdamas Rusijos karinę doktriną (1993.06.03 „Nezavisimaja gazeta"): „Pergalės užtikrinimo esmė glūdi poveikyje priešingos pusės individualiai, kolektyvinei ir masinei psichologijai". Ir čia pat cituoja VI a. prieš Kr. kinų mąstytoją Sundai, kuris sakė, kad, norint pasiekti pergalę reikia skleisti nesantaiką priešo šalyje, ardant viską, kas sutvarkyta, išderinant viską, kas organizuota. Mums reikia ugdyti šio pavojaus suvokimą, supratimą, kad visada reikės budėti. Apie tai, kad reikia stiprios kontražvalgybos, aš jau ir nekalbu.

Kai saugesnės už mus Europos šalys seniai rūpinasi kaip apsiginti nuo tamsiųjų Rusijos jėgų skverbimosi bei nuo galimo pabėgėlių antplūdžio, Lietuvos valdžia nieko nedaro valstybės teritorijai apsaugoti. Lietuvos sienos apsauga ir kontrolė ne kitaip kaip tyčia nesirūpinama.

Mums lemta gyventi Rusijos traukos lauke. Atrodo, kad šiuo metu Rusija pradeda vykdyti politinę ofenzyvą prieš Estiją, Latviją ir Lietuvą. Iš Lietuvos laukiama paklusnumo politikos. Rusijos vykdomą „civilizuoto" pajungimo jos interesams politiką turi atsverti Lietuvos ginties politika. Reikia puoselėti moralinį tvirtumą ir sutelkta valia atsispirti reintegracijos pastangoms, spaudimui, gąsdinimams ir gundymams.

Į laisvę fondo studijų savaitės Birštone dalyviai seka diskusijas. Pirmoj eilėj iš k.: kalba V. Naudžius, dr. K. Ambrozaitis, J. Prapuolenis, dr. A. Skrupskelienė.

Nesu nusistatęs nei prieš Rusiją, nei prieš geros kaimynystės santykius. Pasisakau tik prieš nelygiateisius santykius, kurie pažeistų Lietuvos teisės ir gyvybinius interesus. Mes dar neįtvirtinome teisingos taikos santykių su Rusija po 50 metų okupacijos. Taika ir priklausomybė yra sunkiai suderinami dalykai. Kol išlikusi priklausomybė, tol įmanoma tik stipresniojo sąlygomis primesta taika. Tikros ir tvirtos taikos pagrindas yra pasitikėjimas ir teisingumas. Pasitikėjimas yra patirties dalykas. Teisingumas yra išeities taškas. Lietuvos ir Rusijos santykiuose jie dar neįgyvendinti, nes praeityje padarytos žalos ir nusikaltimų sąskaitos nėra teisingai ir civilizuotai suvestos.

Pabaigoje belieka padaryti išvadą, kad pagrindiniai Lietuvos ir Rusijos santykių principai nesensta. Sprendimas, suformuluotas 1918 m. vasario 16 d. — atpalaiduoti Lietuvą nuo visų jai primestų ryšių su Rusija, — šiandien taip pat aktualus kaip ir prieš 75 metus.