EPILOGAS
Iš knygos „gyvenimo akimirkos'
LIUDAS DAMBRAUSKAS
Eidamas gyvenimo keliu, nuo karvių bandos iki senatvės, buvau ne tik įvykių stebėtojas, bet ir veiklus jų dalyvis, užtat į praeitį stengiaus žvelgti to laiko akimis. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tautos istorijos dalelytė. Kasdienybė mūsų nelepino. Didelė tragedija, kai žmogų vis dažniau ir dažniau apima nusivylimas. O taip neretai būna silpnam, gyvenimo sunkumų išvargintam, nelaimių iškankintam ir apspjaudytam paprastam žmogui. Taip būna ir pavergtai, okupantų nukamuotai tautai, kai ji užsikrečia nevilties, panikos, baimės liga. Baili tauta tegali merdėti, o ne viltis laisvo gyvenimo.
Toks likimas ištiko ir mus. Vieni pasirinko tiesų kelią be kompromisų, kiti — pasyvaus priešinimosi, treti — prisitaikymo. O kiek mūsiškių leido sutrypti tautinę savigarbą! Plaukė jie pasroviui, pasirašydami sau ir savo vaikams vergystės nuosprendį. Didelė tautos tragedija buvo okupacijos padariniai — žudymai, trėmimai, bet tai neįstengė palaužti gyvų išlikusių tremtinių ir kalinių dvasios. Represuotieji krito kaip musės nuo bado, žiaurių klimato, darbo ir buities sąlygų. Tiems, kurie sugrįžo į tėvynę, padėjo išlikti tikėjimas Apvaizdos globa ir savo tautos nemirtingumu. Man regis, ne lengvesnę dvasinę priespaudą turėjo iškęsti ir tie, kurie išvengė represijų. Ant jų pačių gulė atsakomybė už savo tautos likimą, būsimųjų kartų ateitį. Tuo tarpu prievarta primesta kasdienybė su jos ydomis — pataikavimu, savanaudiškumu, išdavikišku prisitaikymu, girtuokliavimu, narkomanija — stūmė mūsų visuomenę į bedugnę. Katalikų Bažnyčia, kurios misija buvo gelbėti nuo tų negerovių, tapo priverstinai sukaustyta ir izoliuota nuo visuomenės gyvenimo. Regis, iš savo senolių žinojome, kad Bažnyčia yra ne žmonių pastangų, o paties Dievo kūrinys — Meilės, Gėrio ir Laisvės šaltinis. Bet va, patekę į pavojų, išsigandę pamiršome. Ėmėme niekinti gėrį, rauti iš savo širdžių meilę artimui ir ten sėti neapykantos, nepasitikėjimo sėklą, o laisvės išvis atsisakėme dėl pilvo. Taip iš homo sapiens virtome homo sovieticus. Todėl tenekaltina manęs skaitytojas už tam tikrų gyvenimo laikotarpių vertinimą, persunktą skepticizmu, abejonėmis ir netikėjimu: ką širdis ir protas tuo metu diktavo, tą ir rašiau, juk aš ne pranašas, o paprastas žmogus.
Bet kaip gera ir malonu pajusti, kad tavo skepticizmą, neviltį ima nugalėti optimizmas.
Sovietų imperijoj vyksta tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Ji pati save pasmerkė. Tiek išliaupsinta komunistų partija — visuomenės protas ir sąžinė, pagaliau prisipažino, kad šalį atvedė ties bedugne. Žmonės vis labiau ėmė įsitikinti, kad, norint išsigelbėti, reikia ne svetimu protu vadovautis, o pasitikėti savuoju. Pats Michailas Gorbačiovas suprato (tik neaišku ar ilgam), kad imperijos persitvarkymas be viešumo ir demokratijos neįmanomas. O totalitariniam režimui tai jau revoliucijos pradžia. Tiesa, noras išlaikyti Rusijos imperiją neleidžia pasakyti, kad šalies ekonominė krizė glaudžiai susijusi su nacionaliniu klausimu, kad sovietizuotoms tautoms nusibodo visoms pagal vieną internacionalinį receptą virti bendrame katile košę...
Mūsų tautos pabudimas būtų neįmanomas be dvasinio prisikėlimo — Atgimimo. Čia labai didelę reikšmę turėjo ir tautos ateičiai turės Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Tiesa, ir ji buvo okupantų nusiaubta. Nors žiauriai persekiota ir izoliuota, bet drąsesnių ir savo pašaukimui pasišventusių kunigų dėka sugebėjo išlikti pagrindine tautos moraline jėga... Valdžia bandė per bailius, jai pataikaujančius kunigus bei Bažnyčios hierarchus demoralizuoti jos veiklą, pakirsti autoritetą, bet jai nepavyko. Atsirado vyskupų, kurie atvirai pasipriešino valdžios siekiams. Ypač Bažnyčia pajuto tvirtą kardinolo Vincento Sladkevičiaus ranką. Vyskupas Julijonas Steponavičius, gyvendamas tremtyje Žagarėje, buvo tikinčiųjų laikomas nepalaužiamo Bažnyčios kovotojo simboliu — moraline jėga. Kardinolas tapo tautos dvasios vadu.
Nors priverstinis ateistinis auklėjimas tiek metų stengėsi sunaikinti mūsų tautos krikščioniškąją moralę, tačiau dauguma jaunosios kartos, pūstelėjus demokratijos vėjams, tuoj pat atsigręžė į Bažnyčią. Jaunimas į ją veržėsi gal ne tiek iš gilių religinių įsitikinimų, kiek bėgdamas nuo buldozerinio ateizmo ir tautinio nihilizmo. Staiga lietuviai praregėjo ir suprato, kiek žalos padarė ateizmas jų tautinei savimonei, dorovei, kultūrai. Kiek buldozeriniai ateistai sunaikino mums brangių paminklų, kiek bažnyčių išniekino, pavertė sandėliais!
Labai pakenkė ateizmas ir mūsų literatūrai. Kai kurie netgi talentingi žurnalistai, rašytojai, poetai užkibo ant tos meškerės. Regis, niekas jų prievarta už liežuvio netraukė, o prieš honorarą neatsilaikė. Pliekė „mokslinio" ateizmo straipsnius, romanus ir išgalvotas istorines trilogijas nesusimąstydami, kad pila vandenį ant Maskvos sumontuoto antireliginio ir antitautinio malūno. Žinoma, tai jau praeitis, bet žengiant į Nepriklausomybę reikia nepamiršti, kad tie autoriai gyvena tarp mūsų...
Kelias į Nepriklausomybę be galo sunkus, pilnas pavojingų posūkių. Vien laisvės troškimo ir ryžto dar nepakanka, reikia ir proto, kuris sugebėtų kiekvienu metu teisingai įvertinti susidariusią politinę situaciją.
Kai kam atrodo, kad dabartinė ekonominė Sovietų Sąjungos krizė ir yra ta palanki politinė situacija Pabaltijo tautoms išsivaduoti iš imperijos. Tačiau reikia nepamiršti, kad ekonominės krizės veda ir į totalitarinę diktatūrą, kuri gali prailginti imperijos agoniją. Esu tvirtai įsitikinęs, tik pliuralistinė demokratija tegali pažadinti šį sunkų ligonį iš ekonominio, dvasinio, politinio šoko. O tikroji demokratija nesiderina su tautų engimu, priespauda, pavergimu. Mūsų tautos ateitis labai priklausys nuo Maskvos ir visos Rusijos sudemokratėjimo... Žinoma, Maskva, tegu ir demokratiška ji taptų, mums Nepriklausomybės nepasiūlys. Ją turėsim išsikovoti patys konstituciniu būdu. Duok Dieve mums jėgų, ryžto ir išminties. O šiandieninis mūsų tautinio susipratimo kelias ir yra Nepriklausomybės preliudija, kurios politinės Sovietų Sąjungos reformos nebegalės nepaisyti.
Nebeužtvenksi upės bėgimo, norint sau eitų ji pamažu!