KO AŠ TIKIUOSI IŠ KONGRESO

Stud. GINTA PALUBINSKAITĖ

Kuo greičiau artėja kongresas, tuo labiau aš jo laukiu! Turiu nujautimą, kad su tokia bendra tema kaip “Suprask, iš kur kilęs; kad žinotum, kas esi; kur eiti, ir kaip ten patekti”, kongresas man bus nepaprasta naudingas.

Kadangi niekada nesu dalyvavusi Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongrese anksčiau, turiu prisipažinti, kad remiu visas savo viltis grynai tuo, ką esu skaičiusi ar girdėjusi.

Kas mane labiausiai domina šiuo momentu, yra kongreso stovykla. Joje gali dalyvauti aštuoni šimtai asmenų. Aštuoni šimtai! Didžiausia stovykla, kurioje esu asmeniškai stovyklavusi, buvo maždaug ketvirtadalis to dydžio.

Kiekvieną kartą, kai pagalvoju, kad iš viso pasaulio pakraščių susirinks įvairaus jaunimo, kurį labiausiai riš bendra kalba, aš negaliu atsistebėti! Tai bent kalbos galia!

Maždaug prieš mėnesį kelios draugės ir aš kalbėjom, kaip smagu būtų gyventi lietuviškoj aplinkoj ilgesnį laiką, nes tada patobulėtų mūsų lietuvių kalba. Skundėmės, kad gyvenant toliau nuo namų, retai turime progą prasižioti lietuviškai, o savaitgaliais, kai tenka susitikti su tėvais, yra šiek tiek sunkiau prabilti lietuviškai ir dažnai tenka gėdintis savo suprastėjusią tarme. Aimanavom, kad, nors laiškuose susirašinėjam lie tuviškai, mūsų tarmė ir akcentas pasikeičia, kai kasdien nevartojam kalbos.

Šiuo aspektu kongresinė stovykla atrodo lyg sapno išsipildymas! Sakoma, kad į ją subėgs lietuviškas jaunimas iš įvairių kraštų. Todėl yra labai abejotina, kad visi mokėsim angliškai, vokiškai ar panašiai, mums tikriausiai teks dažnai kalbėti lietuviškai. Tuo būdu, tikiuosi, kad mano kalbos ribos praplatės, ir kad išmoksiu daugiau techniškų ir tikslesnių žodžių vartoti savo kalboj.

Nežiūrint to, kad bus daugybė progų kalbėti lietuviškai, mano nuomone, nei kongresas, nei kongresinė stovykla nėra grynai tam, kad susitiktume su kitais pasaulio lietuviais tik tam, kad pagerintumėm savo žodyną. Kongresas duos progą mums visiems žvelgti į ateitį.

Man atrodo, kad kongresas mums duos progą ne tik labiau suprasti vienas kito veiklą, bet taip pat mes galėsime nutarti, kaip labiau suderinti savo veiklas, kad būtume efektignesni. Jis mums duos progų padaryti kontaktų, kurie domisi maždaug tuo pačiu, kuo ir mes. O kalbėdami tomis bendromis temomis, galėsim pasikeist mintimis ir tuo būdu sustiprinti savo veiklą.

Svarbiausia, man atrodo, kad kongresas padės mums asmeniškai rasti atsakymus į klausimus, kurių patys negalime, ar nemokame, atsakyti. Pavyzdžiui, aną dieną, praleidau pusę nakties besiginčydama su tokia mergina apie Sovietų Sąjungą ir Lietuvą. Pagaliau, maždaug ketvirtą valandą, kai abi jau buvome įvargusios, ji manęs paklausė, kodėl man taip rūpi ir kodėl man tokia svarbi ta Lietuva, tas mažas kraštas, kurio aš niekada nesu mačiusi, ir, jos nuomone, niekada nematysiu.

Jai neužteko atsakymo, kad esu lietuvaitė, kad Lietuva bei lietuvybė yra dalis manęs, nes taip buvau išauklėta, taip gyvenu ir taip tikiu. Jos nuomone, mes, kaip naciai, nuo pat mažens esame mokomi, ir auginami mylėti ir vertinti savo kultūrą ir savo tėvų kraštą, kurio patys nesame matę.

Kai pagaliau nuėjom gulti, aš ilgai negalėjau užmigti, nes nebuvau patenkinta savo paaiškinimu - atsakymu, bet tikrai nemokėjau jo geriau apibūdinti. Man buvo sunku paaiškinti meilę savo tautai žmogui, kuris niekada nebuvo to pajutęs. Ir iš tikrųjų, nebuvo verta tai daryti tada, kai aš niekada, niekada nenoriu būti įtraukta į tokį kampą, kuriame man trūksta žodžių apie Lietuvą ar lietuvybę.

Ir, žūt būt, prieš užmerkdama akis, ir dar daug kartų po to, aš pagalvojau . . . kas nors, kur nors, kaip nors per kongresą man duos atsakymą į tą klausimą.

Tikiuosi, kad Pasaulio Jaunimo Kongresas bus visa tai, ko tikiuosi.