DIDYSIS RŪPESTIS — LIETUVIŠKA PARAPIJA
V. ROCIŪNAS
(Tęsinys iš Nr. 86 (123)
Dabartiniu klebonu yra kun. Petras Ališauskas. Čia aktyviai veikia Lietuvos vyčiai. Jauniausia Šiaurės Amerikos kontinente įsteigta parapija — Šiluvos Marijos Londone, Ont. Kanadoje 1964 m. vasario 16 d. Lietuviškos pamaldos čia pradėtos laikyti 1949 m.
Senoji su naująja lietuvių imigracija per šimtmetį įkūrė arti 150 parapijų. Paprasti juodadarbiai, angliakasiai statė bažnyčias, prie jų steigė mokyklas, sales, vėliau ir smulkias įmones, užeigos namus, bankus ir t.t. Apie parapijas koncentravosi religinė ir tautinė veikla.
Iš įkurtųjų lietuvių parapijų šiandien čia dar priskaitoma 113, įskaitant ir 11 misijų. Didžiausia parapijų koncentracija yra Amerikos Rytuose. Kad galėtumėm susidaryti geresnį vaizdą, žvelkime į paskiras JAV valstybes ir miestus, kur dar veikia parapijos ar misijos. Visa informacija pateikiama duomenimis iš “The Official Catholic Directory 1982”, “World Lithuanian Roman Catholic Directory 1981”, redaguoto kun. K. Pugevičiaus, “Catholic Action of the Lithuanian in the United States: A History of the American Lithuanian Roman Catholic Federation 1906 - 1956 by Sister M. Timothy (Audyaitis) S.S.C. ir kitų šaltinių, kuriuos surinko Lietuviškų parapijų komitetas, daugiausiai kun. Kęstučio Žemaičio pastangomis. Ir ši statistika negali būti visu šimtu procentu tiksli, nes: 1. yra vyskupijų, kurios visai neatžymi etninių parapijų (pav., Worcester), 2. kai kurios į savo išleidžiamus vyskupijos leidinius ne kasmet įrašo (pav., Detroitas) ir 3. parapijų likimo klausimas gali iškilti labai staigai ir nesuspėti laiku užregistruoti. Bet iš tikrųjų tai nesudaro didelių kliūčių susidaryti gan apytikrį vaizdą lietuvių katalikų parapijų JAV-se.
Parapijos ir misijos JAV-se
1871 - 1982
Arizonoje — Phoenix misija. Arkansas — Hot Springs misija. California — Los Angeles šv. Kazimiero parapija (1941), mokykloje 235 mokiniai. Connecticut: Ansonia : šv. Kazimiero (1902), dabar šv. Antano; Bridgeport — šv. Jurgio (1905) — mokykloje 334 mok.; Hartford — Švč. Trejybės (1900); New Britain — šv. Andriejaus (1895); New Haven — šv. Kazimiero (1911); Waterbury — šv. Juozapo (1894) — mokykloje 334 mokiniai; District of Columbia — Washingtone veikia lietuvių misija. Floridoje: 5 misijos: Daytona Beach, Juno Beach. Miami, St. Petersburg Beach ir Sunny Hills. Illinoisvalstybėje: Chicagoje: šv. Jurgio (1892) — 305 mokiniai; šv. Juozapo (1900); šv. Kryžiaus (1904); (tik vienos sekmadienio liet. mišios, laikomos svečio kunigo); Aušros Vartų (1906); šv. Petro ir Povilo (1913) — 203 mokiniai; Nekalto Prasidėjimo (1914) — 275 mok.; Švč. Marijos Gimimo (1927) — 310 mok.; Chicago Heights — šv. Kazimiero (1911), dabar liet. ir meks.; Cicero — šv. Antano (1911 — 350 mok.; East St. Louis — Nekalto Prasidėjimo (1895); Ke-wanee — šv. Antano (1912); Plano — Švč. Marijos; Spring Valley — šv. Onos (1897); Waukeegan — šv. Baltramiejaus (1893) West-ville — ŠŠ. Petro ir Povilo (1897). Indiana:East Chicago (Indiana Harbor) šv. Prančiškaus (1913); Gary — šv. Kazimiero (1913). Iowa— Sioux City šv. Kazimiero (1913). Maryland — Baltimore — šv. Jono Kr. (1887), dabar šv. Alfonso — 186 mok. Massachusetts: Athol — šv. Pranciškaus (1913); Brockton — šv. Kazimiero (1953) — 186 mok. Cambridge — Nekalto Prasidėjimo; Lawrence — šv. Pranciškaus (1903); Lowell — šv. Juozapo (1901); Nonvood — šv. Jurgio (1912); South Boston šv. Petro (1904) — 322 mok.; Westfìeld — šv. Kazimiero (1915); Worcester — šv. Kazimiero (1894) ir Aušros Vartų (1925) — 140 mok. Michigan — Detroite: Šv. Jurgio — Dievo Apvaizdos (1908), perkelta į Southfieldą (1951), šv. Petro (1920), šv. Antano (1921); Grand Rapids — ŠŠ Petro ir Povilo (1899;. Nebraska: Omaha — šv. Antano (1906); New Hampshire: Nashua — šv. Kazimiero (1909); New Jersey: Bayonne — šv. Mykolo (1907); šš. Petro ir Povilo (1895) — 174 mok.; Kearny (Harrison) — Sop. Dievo Motinos (1915) — 148 mok.; Newark — Švč. Trejybės (1901), Paterson — šv. Kazimiero (1911). New Yorko valstybėje: Albany — šv. Jurgio (1917); Amsterdame — šv. Kazimiero (1904); Binghampton — šv. Juozapo; Brooklyne: šv. Jurgio (1909) ir Apreiškimo (1914); Maspeth — VJK Atsimainymo (1908); New Yorke — Aušros Vartų (1905); Niagara Falls — šv. Jurgio (1914); Rochestery — šv. Jurgio (1906); Schenectady — šv. Kryžiaus (1918); Utica — šv. Jurgio (1911). Ohio — Cleveland — šv. Jurgio (1895), Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos (1929) — 251 mok.; Dayton — šv. Kryžiaus (1914). Pennsylvania — Braddock šv. Izidoriaus (1916) misija; Bridv geville — šv. Antano (1912); Coaldale — šv. Jono Kr. (1911); Du Bois — šv. Juozapo (1891); Duryea — šv. Juozapo (1909); Easton — šv. Mykolo (1907) misija; Eynon — Aušros Vartų (1901), dabar Švč. Marijos; Forest City — misija; Frackville — Apreiškimo ŠMM (1917); Girardville — šv. Vincento (1907), Hanover — šv. Juozapo misija; Hazleton — ŠŠ. Petro ir Povilo (1887); Homestead — ŠŠ. Petro ir Povilo (1899); Kingston — Apreiškimo ŠMM (1902), Luzerne — šv. Onos (1924); Mahanoy City — šv. Juozapo (1888); Maizeville (Gilber-ton) — šv. Liudviko — dabar Šiluvos Dievo Motinos (1907); Middleport—misija; Minersville — šv. Pranciškaus (1895), Mount Carmel — šv. Kryžiaus (1892); New Philadelphia — Švč. Jėzaus Širdies (1895); Philadelphia — šv. Kazimiero (1906), 183 mok.; šv. Jurgio (1902), 172 mok.; šv. Andriejaus (1924); Pittsburgh— šv. Kazimiero (1892) ir šv. Vincento (1902); Pittston — šv. Kazimiero (1885); Reading — misija; Saint Clair - šv. Kazimiero (1912); Scranton — šv. Juozapo (1894) — 145 mok.; ir šv. Mykolo (1914); Shamokin — šv. Mykolo (1893); Shenandoah — šv. Jurgio (1891); Sugar Notch — ŠŠ Petro ir Povilo (1913); Ta-maqua — ŠŠ. Petro ir Povilo (1910); Vandergrift — šv. Kazimiero (1922); Wanamie — Švč. Marijos (1901); Wilkes-Barre — šv. Kazimiero (1889); Švč. Trejybės (1892) — 104 mok., šv. Pranciškaus (1913). Rhode Island— Providence šv. Kazimiero (1919); Wisconsin— Kenosha — šv. Petro (1903); Milwaukee — šv. Gabrieliaus (1913); Racine — šv. Antano (1910), dabar šv. Kazimiero; Sheboygan — ŠMM Nek. Prasidėjimo (1903). (Skliausteliuose parapijų įkūrimo datos).
Ši labai trumpa ir sausa statistika, aišku, nedaug tepasako apie parapijų tikrąjį stovį ne tik finansiniu, bet religiniu ir tautiniu atžvilgiu. Tik didesnės parapijos pajėgia išlaikyti katalikiškas mokyklas. Yra stiprių, pasigėrėtinos veiklos parapijų ir daug silpnų, gal tik istoriniai nešiojančių lietuvių parapijų vardą. Kadangi tokių yra nemažai, tai ir sukelia rūpestį lietuviškos parapijos ateitimi. Mums svarbi ir brangi kiekviena parapija, kiekvienas židinys, kad, reikalui esant, galėtumėm kur kreiptis bendros kovos už katalikybę, lietuvybę, tautos išlikimą ir Lietuvos laisvę.
“Pajusti savo gyvenimo prasmę”
Minėti rūpesčiai ir tikslai ir buvo vienas iš akstinų skelbti Lietuviškų parapijų metus. Pažiūrėti ir ištirti tikrą esamą padėtį ir mėginti, ką nors daryti. Jau 1965 metais Toronte įvykęs VII Ateitininkų kongresas metė šūkį — “Atvirumas laikui, ištikimybė idealui”. Šis turėtų gauti gilią prasmę svarstant ir parapijų problematiką. Mėginti išjudinti visus suinteresuotus dvasios vadovus ir pasauliečius giliau pažiūrėti į šį klausimą. Klausimas svarbus ne tik mūsų dienoms, bet ir ateities kartoms.
Pirmosios grynai lietuviškos Šv. Kazimiero šventovės vidus Pittstone, Pa.
Atsišaukimą į lietuvius pasirašė: vysk. V. Brizgys, LB Krašto valdybos pirm. Vytautas Kutkus, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Kunigų vienybės pirm. kun. Albertas J. Kontautas, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos pirm. Saulius V. Kuprys, Lietuvos Vyčių pirm. Loreta Stukienė, Amerikos Lietuvių Katalikų Moterų Sąjungos pirm. Julia Mack, Ateitininkų Federacijos vadas Juozas Laučka ir Lietuvių Katalikų Tarnybos direktorius kun. Kazimieras Pugevičius. Vadinas, visų suinteresuotų grupių atstovai — vadovai šiam reikalui pritarė.
Gan ilgame kreipiny į “Brangius brolius ir seses lietuvius”, pasirašiusieji primena, kad “kova už tikėjimo išlaikymą ir šiandien yra neatskiriama lietuvių tautos kovos už išsilaikymą dalis. Ir Lietuvoje, nors okupantas deda milžiniškas pastangas atskirti lietuvį nuo lietuvio, jį visai nužmoginti, tačiau neįstengia sunaikinti tikinčiųjų bendruomenės” . . . Toliau
Kun. Kęstučio Žemaičio paruoštame žemėlapy pavaizduotas lietuviškasis statistinis kamienas JAV Vakarų apeigų katalikų atskirose vyskupijose. Šioje nuotraukoje nėra Los Angeles Vyskupijos. Juoda balta nuotraukoje sunku įžiūrėti lietuvių tankumo laipsnį paskirose vietovėse. Spalvotame žemėlapy tai atžymėta skirtingomis spalvomis.
konstatuojama: “Nors turime pilną religijos laisvę šiame krašte, tačiau susiduriame su religijos ir tautiškumo -išlaikymo problemomis.
Pagrindinis uždavinys šiuo atžvilgiu yra išlaikymas savo tautinių parapijų. Kristaus Bažnyčia yra kiekvieno antroji tėvynė, laikinosios ir amžinosios tėvynės jungtis ir simbolis” . . . Atsišaukime, kuris buvo išspausdintas mūsų spaudoje, toliau sakoma: “Norėdami pagelbėti lietuviškoms parapijoms išlikti ir geriau atlikti savo uždavinius, šiais 1982 Lietuviškų parapijų metais ir vėliau sieksime šių pagrindinių tikslų: 1. sugrąžinti visus lietuvius į savas lietuviškas parapijas, 2. lietuviškoji parapija ypač išeivijoje turėtų būti kiekvieno lietuvio antrieji namai. Įžengdami į savo bažnyčią, turėtume giliau pajusti savo gyvenimo prasmę bei savo tėvynės dalį ... 3. visais įmanomais būdais išlaikykime dabartines lietuvių parapijas, kur tai neįmanoma, perkelkime jas į lietuviams patogesnes vietas”.
Atsišaukimas paskelbtas 1982 m. pradžioje. LB Krašto valdybos pastangomis buvo sudarytas Lietuviškų parapijų metų centrinis koordinacinis komitetas Clevelande: pirm. Romualdas Bublys, vicepirm. Kęstutis Civinskas, sekr. Nijolė Balčiūnienė, ižd. dr. Eugenijus Šilgalis ir nariai: kun. Juozas Bacevičius, sesuo M. Co-rinthia, Algirdas Kasulaitis, Zita Kripavičiūtė, Vacys Rociūnas, Stella Sankalaitė, Stefanija Stasienė ir kun. Kęstutis Žemaitis.
Komitetas savo kreipiny į lietuvius, priminęs vyskupo ir organizacijų atsišaukimo pagrindines mintis, akcentavo lietuvių išeivių Bažnyčios troškimus: lietuviškos parapijos turėtų būti aptarnaujamos lietuvių kunigų, parapijose turėtų būti branginama ir ugdoma lietuvių kalba, atgaivinamos bei saugomos lietuvių religinės ir tautinės tradicijos ir kreipiamas ypatingas dėmesys į jaunimo lietuvišką auklėjimą.
Kreipiny koordinacinis komitetas prisipažįsta “prisiimtų pareigų dydį ir svarbą, bet lygiai supranta ir visuomenės imlumą bei savo ribotą pajėgumą. Todėl esame pasiryžę ne tiek konkrečiai darbu padėti visoms lietuviškoms parapijoms, kiek atkreipti dėmesį į kiekvienos parapijos svarbą bei reikalingumą . . .”. “Komitetas laukia pagalbos iš parapijų ir kitų kunigų, parapijų tarybų, vienuolijų, organizacijų ir visų lietuvių”.
Minėtas kreipinys buvo nedelsiant išspausdintas mūsų periodikoje.
Toliau komitetas paruošė specialius aplankus parapijų klebonams lietuvių ir anglų kalbomis. Jie buvo pasiųsti ir vienuolijų vyresniesiems, organizacijų kapelionams ir centrinėms organizacijoms. Jame gavėjai rado bibliografinių šaltinių sąrašą, atsišaukimus, temų svarstymams kiekvienam mėnesiui, minčių ir siūlomų renginių paskiriems mėnesiams. Birželio 14 d. pasiųstas spaudai antrasis kreipinys, pavadintas “Į pokalbį ir darbą”. Išsiuntinėta medžiaga jaunimo vasaros stovykloms.
Kad parapijų atsinaujinimo ir sustiprinimo pastangos būtų sėkmingesnės, komitetas laiko būtina: 1. skatinti, kad į jau veikiančias parapijų tarybas vis daugiau įsijungtų pajėgesnių ir jaunesnių narių, (dabar tiktai apie 50% lietuvių parapijų turi tarybas),
2. judinti lietuvių dijakonų klausimą. (Amerikiečių parapijose jau yra vienas dijakonas dešimčiai kunigų, o lietuvių dijakonų turime tiktai tris visai Amerikai),
3. mėginti išplėsti šeimų liturgiją ir i. kad kunigai ir pasauliečiai geriau vieni kitus pažintų, atnaujinti parapijiečių lankymą.
Kokia reakcija?
Komitetas, kaip ir Amerikos lietuvių katalikų tarnyba žino, kad tokiais atsišaukimais, kreipiniais ir siūlymais tuojau nepripildys sekmadieniais lietuviškų šventovių tikinčiaisiais, nepakeis lietuviškų šventovių dabartinių kaimynų, neatidarys parapijinių mokyklų, nesugrąžins parapijiečių iš priemiesčių, nepadidins pašaukimų skaičių į dvasinį luomą, neatsakys į visus ar bent dalį mus varginančių klausimų, bet nori pabrėžti, kad visos šios problemos yra degančios, kad tiek kunigų, tiek pasauliečių rūpestis jomis nebūtų išleistas iš akių, kad viskas būtų daroma, kad kitados buvusieji ir esamieji lietuvybės ir katalikybės židiniai prisitaikintų prie gyvenimo sąlygų ir sąžiningai tarnautų šiam tikslui.
Kaip mūsų kunigija, spauda ir visuomenė reagavo į komiteto iškeltas problemas ir prašymus? Mūsų spauda, kaip minėta, jungėsi į komiteto prašymus, spausdino atsišaukimus, davė vedamųjų, straipsniuose pasisakyta įvairiais tų problemų aspektais. Buvo ir kritiškų pasisakymų dėl paties koordinacinio komiteto darbų: esą veiklą pradėjęs per vėlai, perdaug pasinėręs į informaciją bei siūlymus, bet nesiimąs konkrečių darbų. Girdi, Kanados lietuvių parapijų komitetas jau žymiai toliau pažengęs, turėjęs simpoziumą, suvažiavimų ir t.t. Čia betgi užmirštama, kad komitetas tiktai atlieka koordinacinį, informacinį darbą, kaip ir savo kreipiny aiškiai pabrėžė.
Kanados lietuviškų parapijų komitetas tikrai veiksmingesnis ir laimingesnis dėl kelių priežasčių:
1. visoje Kanadoje veikia tiktai 10 katalikų parapijų, viena evangelikų ir dvi katalikų misijos,
2. Kanadoje parapijų klausimu kartu veikia katalikai ir evangelikai, 3. parapijų klebonai yra naujosios išeivijos dvasininkai, kuriems lietuviškieji reikalai yra arčiau prie širdies, negu JAV senosios imigracijos, ar jau čia gimusių kunigų, 4. parapijos įsteigtos jau naujosios imigracijos ir 5. parapijiečių dauguma taip pat naujieji ateiviai. Vadinas, mažiau kartų, minties, veiklos būdų ir tautinio nusiteikimo skirtumų.
Iš mūsų parapijų vadovų kooperavimo komitetas nedaug tesusilaukė. į iškeltą problemą pažiūrėta gan skeptiškai. Raštu reagavo tik keletas, o iš pasikalbėjimų žodžiu ar telefonu, susidarytas gan pesimistiškas vaizdas. Pagal kun. K. Pugevičių, kuris turi daugiausiai kontakto su lietuviais kunigais tiesioginiai dirbdamas Informacijos centre, Kunigų Vienybėje, Religinėje Šalpoje, lankydamas parapijas, teigia, kad šiuo metu ryškėja keturios parapijų grupės: 1. klebonai ir kunigai, kuriems ši nauja idėja sunkiai įperšama, 2. klebonai labai pasitiki savimi ir galvoja, kad jų parapijose viskas puikiai vyksta ir jokių Parapijų metų komitetų nereikia, 3. klebonai žino, ką savo parapijoje daro ir jokių pasiūlymų iš šalies nepriima. Yra atvejų, kad klebonas siunčiamas informacijas iš koordinacinio komiteto meta į krepšį, neduodamas su medžiaga susipažinti net savo asistentams ir 4. klebonai palankiai žiūri į paskelbtus parapijų metus, bet, kadangi tai išėjo iš pasauliečių, tai visa iniciatyva ir veikla taip pat turi būti varoma pasauliečių.
Parapijų klausimas Kunigų
Vienybės ir Vyčių seimuose
Kunigų Vienybės seimas, įvykęs 1982.8.3-4 dienomis Clevelande, savo darbų tvarkoje buvo įrašęs ir lietuviškų parapijų klausimą. Simpoziume buvo mėginta nustatyti parapijų prioritetą: religinis atsinaujinimas lietuviškoje dvasioje, sugrąžinimas žmonių į parapijas, didesnis pasauliečių vaidmuo parapijoje. Simpoziumas buvo gan silpnai organizuotas, tad ir pasisakymai buvo daugiau ar mažiau atsitiktiniai, bet ne gerai apgalvoti ir giliai išmąstyti.
Clevelando Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapijos klebonas kun. Gediminas Kijauskas, S.J. kalbėjo apie šios parapijos religinę, kultūrinę ir socialinę veiklą. Bendras giedojimas per pamaldas, specialios pamaldos Kalėdų, Velykų šventėms, Vasario 16-sios Laisvės vigilija, gavėnios susikaupimai, birželio tragiškoms dienoms prisiminti, dvasinės kelionės (filmai), religiniai koncertai ir t.t. jungia tautiečius į religinį bendravimą. Parapija yra surengusi simfoninių koncertų, vokalinių bei instrumentalinių rečitalių, parodų, minėjimų ir t.t. Kas antrą sekmadienį turi savo pusę valandos radijo programą per FM stotį.
Be keturių psl. biuletenio, parapijiečiai kas sekmadienį gauna veltui “Mūsų žingsnius” — 12-24 psl. savaitines lietuvių žinias. Parapija savo parengimų bei švenčių progomis išleidžia skoningai ir gerai redaguotus leidinius, kuriuos spausdina savo modernioje ofsetinėje spaustuvėlėje.
Prie parapijos veikia šv. Kazimiero lituanistinė mokykla, daug organizacijų, spaudos kioskas. Sekmadieniais po pamaldų — kavutė, kurias organizuoja įvairios organizacijos.
Suvažiavimo atstovai gavo parapijos leidinių. Dievo Motinos N. P. parapija pavadinta pavyzdine lietuvių parapija.
Apie šv. Jurgio, seniausią lietuvių parapiją Clevelande kalbėjo jos administratorius kun. Juozas Bacevičius, jaunas, trečios kartos kunigas, kuris savo žody prisipažino, kad tik iš Clevelando vyskupo sužinojęs, kad jis lietuvis.
Ši parapija, atsiradusi jau gan apleistame miesto rajone, gyvena nestiprios ateities viltimis. Parapijiečiai iš vakarinių ir pietinių priemiesčių sekmadieniais suvažiuoja į pamaldas. Parapija turi gerą chorą, bet parengimų čia mažai, nes vakarais šis rajonas nesaugus.
“Kodėl aš priklausau šiai parapijai?” — tema pasisakė šv. Jurgio parapijos jaunesnieji ir vyresnieji parapijiečiai. Jų motyvacija: išlaikyti antrą lietuvių parapiją, “ji yra mano gyvenimo dalis”, “mėgstu mažą parapiją”, “mėgstu chorą”, o ne bendrą giedojimą”, “nuo krikšto iki mirties priklausai šiai parapijai”.
Šie du suvažiavime pateikti pavyzdžiai yra gan tipiški lietuviškų parapijų panoramoje. Turime stiprių parapijų, kaip Dievo Motinos, ir turime daug silpnesnių negu šv. Jurgio.
Šiame Kunigų Vienybės (įsteigta 1909) seime dalyvavo tiktai 20 kunigų su vysk. V. Brizgiu. Vadinas, tiktai apie 10% visų aktyviųjų draugijos narių. Nei Chicagos, nei Detroito, nei Los Angeles bei kitos didesnės parapijos nebuvo atstovaujamos, nors suvažiavimas vyko savaitės vidury. Ar parapijos vadovams nesvarbu išgirsti kitų savo konfratrų ar pasauliečių nuomones, pajusti bendras nuotaikas, pasimokyti, pasidalinti informacijomis, ar klebonai neturi rūpintis lietuviškų parapijų ateitimi?
Parapijų problema buvo paliesta ir Lietuvos vyčių seime taip pat Clevelande 1982.8.5-8 dienomis. Čia dalyvavo 195 atstovai iš 55 kuopų. Šio seimo simpoziume lietuviškų parapijų klausimu pagrindinį įvadą padarė Lietuviškų parapijų metų koordinacinis komiteto pirm. R. Bublys. Vyčiai atlieka daug gražių darbų. Jie nuoširdžiai pasisakė ir šiuo opiuoju parapijų klausimu. Pagal
Lietuvių įsikūrimo Clevelande šimtmečiui paminėti paminklas (1871 - 1971) prie Dievo Motinos N.P. šventovės. Arch. Edvardo Kersnausko projektas. Fone parapijos mokykla ir auditorija. VI. Bacevičiaus nuotr.
juos didžiausi rūpesčiai: kunigų trūkumas daug kur jau neleidžia turėti net sekmadieniais lietuviškų pamaldų, jaunos šeimos nepasilieka parapijų rajonuose, mišrios šeimos praranda interesą priklausyti lietuvių parapijai, lietuvių kalbos mokėjimas — geriau ar silpniau — svarbus veiksnys parapijos išlikimui. Papročių laikymas, jų puoselėjimas sujungia parapijiečius. Turėtų būti nuolatinis kontaktas su parapijiečiais. Kunigai, kur galima, turėtų lankyti parapijiečius ne tik kalėdojimo metu, bet ir kitomis šeimos švenčių progomis. Nenurašyti lietuvių, kurie jau nekalba lietuviškai. Buvo vertingi ir nuoširdūs pasisakymai, bet nerasta atsakymų į tas problemas. Gal iš viso nėra tam klausimui atsakymo, bet iš vyčių pasisakymų susidarė įspūdis, kad Lietuvos Vyčiai “gyvena Tautai ir Bažnyčiai, mums viską davė Lietuva”, kaip skamba jų himno žodžiuose.
Yra ir šviesių prošvaisčių
Kodėl čia, JAV lietuviškos parapijos taip greitai suskurdo, sunyko ar merdėja? Daug priežasčių yra žinoma, ieškoma naujų, išeinama su kaltinimais. Pav., prel. L. Tulaba Tėviškės Žiburiuose (1982.9.4) taip samprotauja: “Naujoji po antro pasaulinio karo svetur atsiradusi lietuviškos išeivijos dauguma pasuko kitu keliu. Nesibūrė prie parapijų, kiek būtų reikėję burtis, bet pasinešė į tautinę - kultūrinę veiklą su savomis organizacijomis ir naujomis kryptimis. Tai sukėlė žalingą trynimąsi ir neabejotinai silpnino lietuviškas sielovados bei lietuviškų parapijų veiklą JAV-se”. Toliau, Romoje gyvenantis šv. Kazimiero Kolegijos rektorius kaltina, kad naujoji ateivija organizavo “įvairius fondus remti lietuviškai veiklai, o religiniams reikalams aukoti vien grašiai ar visai nieko”. Stiprus ir labai subjektyvus pareiškimas. Jei taip iš tikrųjų būtų buvę, tai kaip tos lietuviškos parapijos galėjo išsilaikyti per tuos tris paskutinius dešimtmečius?
Lietuviška parapija išeivijoje (gal su mažomis išimtimis) įsirikiuoja į stiprų avangardą už mūsų mažos tautos išlikimą.
Dabar iš tikrųjų sunku būtų įsivaizduoti Amerikos lietuvių išeiviją be lietuviškų parapijų, kurios per šimtmetį vykdė religinę, tautinę, socialinę ir politinę misiją. Čia tautybė ėjo kartu su katalikybe. Todėl ir Parapijos metų pradėtas sąjūdis neturėtų būti tik laikinis entuziastų sukeltas užsimojimas, bet nuolatinės pastangos lietuvių “antruosius namus” išlaikyti kaip galima ilgiau.
Pradėtoji akcija turėtų stiprinti klebonų ir parapijiečių dialogą. Vysk. V. Brizgys (Drg., 82.9.1) siūlo parapijų bendradarbiavimą, nes “ne visos parapijos yra pajėgios jaunimo ir suaugusiųjų veiklą išvystyti kiekvieną atskirai”.
Gražus pavyzdys 1982 metais buvo pademonstruotas sugrąžinant Aušros Vartų parapiją New Yorke į lietuvių rankas. Parapijiečiai padarė tai, ko ir didžiausi optimistai jau nesitikėjo. Tokiais ir panašiais atvejais lietuvių vyskupas ir Kunigų Vienybė galėtų būti didelė pagalba įvairias lietuvių parapijų problemas sprendžiant.
Gal nedaug, o gal iš viso JAV Bažnyčios hierarchijoje nerasime tokio vyskupo, kaip dabartinio Washingtono D.C. arkivyskupo James A. Hickey, kuris būdamas Clevelando diocezijos ordinaru, padėjo išspręsti šv. Jurgio parapijos administratoriaus reikalą, surasdamas lietuvių kilmės kunigą, nemokantį lietuvių kalbos, net davė jam stipendiją vykti į šv. Kazimiero kolegiją mokytis lietuviškai. O gal ir daugiau tokių yra?
Šviesus atvejis yra ir Detroito Dievo Apvaizdos parapijos perkėlimas į Southfieldą, Mich. Čia svarbiausi vaidmenį taip pat suvaidino parapijiečiai, jau naujosios imigracijos atstovai, pastatydami ne tik gražią šventovę, bet ir kultūros centrą su erdvia sale ir patalpomis lituanistinei mokyklai ir organizacijų veiklai. Reikėjo nugalėti daug įvairių teisinių ir kitų vyskupijos reikalavimų. Dabar klebonas su taryba sklandžiai tvarko parapiją.
Ir vienos, nors ir nedidelės parapijos išritimas iš mūsų “Antrųjų namų” sąrangos, būtų didelis nuostolis. Pesimizmas, kuris gan plačiai sklinda mūsų tarpe, neturėtų užmušti iniciatyvos ir reiktų daryti viską, kas mūsų sąlygomis ir jėgomis galima. Aišku, čia bendro recepto nėra. Kiekviena parapija — atskira problema. Sunkus, bet garbingas uždavinys.