ŽUVUSIEMS DĖL LIETUVOS PRISIMINTI

Partizaninėse kovose dėl Lietuvos laisvės po II pasaulinio karo kovos lauke žuvo per 30,000 lietuvių partizanų. Dar daugiau buvo sunaikinta kalėjimuose ir Sibiro koncentracijos stovyklose. Pagerbdami brangų žinomų ir nežinomų laisvės kovotojų atminimą, iš “Partizanų” knygos (kurios laida yra išsisėmusi) perspausdiname tos knygos redaktoriaus paruoštus rašinius apie Lietuvos partizanų vadą Juozą Lukšą ir iš užsienio į kraštą grįžusį kovojančiai rezistencijai talkinti Julijoną Būtėną. Tegu jų šviesūs pavyzdžiai saugo vyresniuosius nuo emigracinės dvasios rūdžių, o jaunuosius užsienio lietuvius uždega kovai ir aukai dėl Lietuvos laisvės atstatymo. — Redakcija.

JUOZAS LUKŠA, Lietuvos jaunimo tragiškos herojikos atstovas.

Juozas Daumantas, Kazimieras Skrajūnas, Skirmantas... ir tik po mirties jau žinomas tikrąja pavarde Juozas Lukša yra šios knygos (t. y. “Partizanai” — red.) autorius, tas pats, kuris buvo priverstas palikti universiteto auditoriją, išeiti į miškus, žygis po žygio virsti laisvės kovotojų sąjūdžio vadovaujančiu vyru, turėjusiu, pasak Burlitskio, visuotinai pripažintą autoritetą ir laikomas tautiniu herojų.

Kas nuvedė jį tuo keliu?

Lukša — vienas iš suvalkiečių ūkininkų, kuriuose stipri nepriklausoma dvasia, nenusilenkianti grasinimam ir represijom, lūžtanti, bet ne linkstanti, dinamiška pasipriešinimo akcijai, reikalaujanti save išpažinti viešai.

Juozas Lukša — su aiškiu gyvenimo kelio supratimu — su tautiniu, krikščionišku tikėjimu, pažintu, brandintu, praktikuotu gimnazisto metais nelegalioje moksleivių ateitininkų veikloje. Ana veikla jam daug davė. Davė idealistinius gyvenimo pagrindus ir pasiryžimą dėl jų kovoti ir aukotis. Davė jam gaires, pagal kurias jis matavo aplinkinio gyvenimo lūžius ir apsprendė savo reagavimą į juos.

Pirmas pasipriešinimo ir aukos bandymas jam buvo Sovietų okupacija 1940. Kovai su ja Juozas Lukša jau buvo L. Aktyvistų Fronto narys ir tai apmokėjo kalėjimu. Pasipriešinimo veiklos stažas jam buvo vokiečių okupacija — Lukša veikė konspiraciniame studentų būry Lietuvių Fronto rėmuose.

Artėjant Sovietų antrajai okupacijai galėjo būti dilema: pasidavus bendrai panikai bėgti ar liktis? Pasirinkti pirmąją išeitį iškalbingai skatino nesena patirtis — bolševikų kalėjimas. Bet netolima praeitis, sukilimo ir rezistencijos herojika iškalbingiau gundė antrai dilemos daliai — liktis krašte. Ją ir pasirinko, nes “mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms. Ta pati, kuri jau dabar suspėjo ne vieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos aštriausią formą — partizanų eiles”.

Lukšos, partizano, kelyje ėmė ryškėti ne tik kovotojo, bet ir vado, kolektyvui vadovaujančio ženklai. Vienas — poetinis talentas, davęs partizanam eilę dainų, kurios turi didžios socialinės reikšmės uždaro kolektyvo gyvenime... Antras — humoras, kuris yra naudingas socialiam santykiam šildyti, nuotaikai palaikyti, ypač niūrioj partizaninėj būty. Kiek Lukša turėjo nuojautos kovojančio kolektyvo psichologiniam pagrindam, pademonstravo Tauro apygardos statute. Rašytojas Edzar Schaper liudijo, kad supažindinęs su statuto vertimu vienos neutralios valstybės specialistus karininkus, ir jie pareiškę savo nustebimą taikliu kovos kolektyvo psichologiniu pagrindimu. Ketvirtas — šalto veiklaus proto išlaikymas pačiose rizikingiausiose padėtyse. Tai ypač iškilo, kada pasirodė pirmi įtarimai, jog sovietų kontržvalgybai “Smerš” pasisekė infiltruoti savo agentus į vyriausią partizanų vadovybę, net pastatyti agentą tos vadovybės priekyje, kad primestų politinę liniją, perimtų savo žinion vadovaujančius žmones, o taip pat ryšius su užsieniu... Šaltas Lukšos kraujas išgelbėjo partizanus, bet neišgelbėjo paties agento nuo viršininkų rūstybės.

Partizaninėje veikloje nuo 1946 lapkričio 1 Lukša buvo pakeltas į

JUOZAS LUKŠA, PARTIZANŲ VADAS (prieky kairėje), 1947 metų gruodžio mėnesį išvyksta kelionėn į Vakarus. Jį palydi ginkluotas partizanų būrys.

kapitono laipsnį, paskirtas partizanų vyriausio vado pulk. Vyčio adjutantu. Jo žinioje buvo visos Lietuvos partizanų organizaciniai ir sukoordinavimo reikalai. Nuo 1947 pradžios prie tų pareigų dar buvo pridėtos jam ir Birutės rinktinės vado pareigos, nors tą rinktinę jis dar turėjo tik suorganizuoti su centru Kaune. Jei anksčiau jam buvo pavesta tokia misija kaip atvykusio iš Vakarų J. Deksnio ir Meškio globa, tai paskiau, Deksniui išvykus ir ryšiams nutrūkus, Lukšai buvo pavesta misija prasilaužti pro geležinę uždangą ir ryšius atstatyti. Ir vienu ir antru kartu jis tai atliko, ir iš naujo išgelbėjo ryšius nuo enkavedistų kontrolės.

Laisvąjį pasaulį Lukša pasiekė 1948 pradžioje. Tada buvo dar tik 26 metų amžiaus. Bet jau labai su-brantindas gyvenimo karčios patirties. Jis čia pasirodė iš vienos pusės šaltas, santūrus, atsargus žodžiuose, neužsimetąs su savo nuomone, bandąs tuos, su kuriais kalba. Su tais, su kuriais jis kalbėjosi, vykdydamas krašto vadovybės jam pavestus uždavinius, jis buvo kantrus, bet kietas jam pavestos pareigos vykdytojas. Prieš svetimų valstybių žmones jis laikėsi kaip lygus partneris, kaip nepriklausomos kovojančios tautos reiškėjas, kuris neprašo ir nesiūlo, bet išdėsto dalykus, lygiai naudingus abiem pusėm. Nepriklausomas jautėsi ir santykiuose su savais veikėjais veteranais. Reikšdamas jiem visą pagarbą, betgi neslėpė nuo jų, kad jie yra išaugę kitose kovos sąlygose ir savo rezistencinei veiklai renkasi priemones ir asmenis kitokius, negu veteranai nori.

Vakaruose jis rodėsi vienu atveju visai kitokis — linksmas, nuoširdus, sąmojingas, kur jam nereikėjo būti nei politiniu nei rezistenciniu atstovu. Dėl to jis lengvai laimėjo simpatijas tų, kuriuos jis numatė sau į bendradarbius rezistencinei kovai tęsti.

Galėjo kilti klausimas: grįžti ar negrįžti į Lietuvą; yra prasmė ar tai beprasmis žygis? Tokio klausimo Lukšai nebuvo. Negrįžimas jam būtų lygus išdavimui. Ir grįžimo momentą stengėsi priartinti, nors ir kažin kaip jį rišo gyvenimas Vakaruose.

Grįžęs 1950 į kraštą, kur buvo sustiprintas MVD siautėjimas, jis rado būdą pranešti apie save ir apie padėtį ne tik radijo keliu. Pirmas jo iššifruotas laiškas buvo datuotas 1950 gruodžio 27, iš kurio aiškėjo, kad krašto vadovybei jis buvo pranešęs apie savo veiklą Vakaruose ir gavo jos pritarimą tolimesnei organizacinei tvarkai: “Nuo 1949.10.14 Skrajūnas L. L. K. S. prez. pirmininko Vytauto buvo paskirtas atstovu užsieniui. 1950.11.28 patvirtinti laikinom pareigom ... (suminėtos pavardės jo paliktų ryšininkų su kraštu). BB (Baden Baden susitarimai) principe patvirtintas”.

Buvo aišku, kad Lukšai yra pavesta nauja misija — vykti vėl į Vakarus. Kol tai įvyks, patvirtinti susitarimai su Vliku, patvirtinti ryšininkai. Antras pranešimas informavo jau apie padėtį krašte: kad deportuotųjų skaičius yra 550.000, kad ligi 1950 sukolektyvinta 90 proc., kad kolonizatoriai tik miestuose, kraštas gyvena karo nuotaikom...

Savanoris Povilas Lukšys, pirmas žuvęs nepriklausomybės kovose, simbolizavo Lietuvos kaimo jaunimą, išaugusį prieš pirmą pasaulinį karą, nepriklausomybės išvakarėse ir turėjusį aiškią pasiaukojimo dvasią.

Partizanas Juozas Lukša, išgyvenęs tik 30 metų, žuvęs kaip laisvės kovotojas, simbolizuoja Lietuvos jaunimą, išaugusį prieš antrą pasaulinį karą, nepriklausomybės sutemų išvakarėse, turėjusį ne tik pasiaukojimo dvasią, bet prisiėmusį atsakomybę už tautos likimą ano okupacijos siautėjimo metu, telkusį apie save senesnius iškilusius veikėjus ir kovos žmones ir tautos gyvybės bei laisvės troškimą pademonstravusį asmenine gyvybės auka.

Juozas Lukša yra šios Lietuvos jaunimo tragiškos herojikos atstovas.

JULIJONAS BŪTĖNAS, laisvojo pasaulio lietuvių šviesioji auka Lietuvos rezistencijos kovoje.

Aukštaitis, iš Joniškėlio, jautriasielis. Didelis talentas kalbom — žurnalistikos reikalui naudojosi vokiečių, prancūzų, anglų, rusų, italų, švedų kalbom. Kalbos jam buvo priemonė gausiai lektūrai, kuri padėjo jam suprasti žmonijos dinamikos kelią.

Butėnas matė tos dinamikos du didžiuosius veiksnius — didžias idėjas ir didžias asmenybes, kurios tas idėjas neša. Didžios idėjos, krikščioniška ir antikrikščioniška, jo epochoje rungėsi globaliniu plotu ir žmonijos istoriją darė konvulsingai dramatišką.

Su optimizmu Butėnas regėjo, kad krikščioniškos idėjos pranašumas vis labiau pripažįstamas ir išpažįstamas. Jai nukelti į gyvenimą, paversti jėga, kuri imtų dominuoti inertišką masių gyvenimą, reikia pakilių asmenybių. Jų labiausiai trūko idėjai nešti, masei paveikti. Būtėnas matė ir rašė, kad asmenybių moralinė ir etinė pažanga yra atsilikusi nuo jų intelektualinio genijaus. Ypačiai jį gąsdino įsigalėjusi hipokrizė, veidmainingas idealistiniais šūkiais savanaudiškų siekimų dengimas. Hipokrizė buvo įsigalėjusi tiek Vakaruose, tiek ir tarp savųjų.

Tačiau ir čia su optimizmu Būtėnas rankiojo šviesiuosius ženklus, tikėdamas: “Ir vis dėlto ne masių inercijai atgrasinti nuo užsimojimų ir pastangų naujosios visuomenės minties šauklius, įsitikinusius savo kelio išganingumu... Jie tebetiki visuomeniškai puolusio žmogaus prisikėlimu ... šaunių tokio visuomeninio atsinaujinimo reiškinių matome ne vienoje šalyje. Į tą srovę įsijungia vis daugiau ir daugiau taurių asmenybių...

Į tą srovę neįtraukta nelieka ir mūsų tautinė bendruomenė”.

Juozo Lukšos, jaunesnio vyro už Julijoną, pasirodymas Vakaruose jam buvo pragiedrėjimas. Matė Juozą Lukšą kaip reiškėją jaunos generacijos, kuri išpažįsta savo idealą žodžiais ir darbais, neša tautos gyvybę ir kovoja dėl naujos pokario tvarkos. Ir kada Lukša pakalbino Julijoną vykti į Lietuvą, nes intelektualinis kadras ten labai reikalingas, Julijonas nesakė nei taip, nei ne. Demonstracijos nei žodžiu nemėgo. Kvietimą priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Vykti į kraštą jam pačiam ėmė rodytis naujas asmeninio gyvenimo įprasminimas — po pilko dieninio žurnalistinio darbo, kuris, žinojo, mažai kam reikalingas, nors jo politinės apžvalgos skaitytojus žavėjo erudicija ir formos elegancija, — po emigracinės karštligės, siautusios aplinkui, bet Julijono neviliojusios, nes tai jam rodės tik vegetacijos pratęsimas, — staiga nauja gyvenimo prasmė.

Jam, vyresnio amžiaus vyrui, kelionei pasiruošimo praktika nebuvo lengva. Ne be tie metai šokinėti nuo tramplino ir virsti kūliais, kad priprastum prie šokimo su parašiutu. Bet negi tu rodysies jaunesniem; turi pasistengti ir neatsilikti, — pasakojo Julijonas su šiltu atviru šypsniu.

Kelionės aktui rengėsi kaip didelei savo gyvenimo šventei, ne kaip avantiūrai. Prieš vykdamas Lietuvon, nuskubėjo bažnytėlėn, kaip jis sakė, atsiskaityti su Dievuliu. Buvo beveik nelaimingas, kai paskutiniu momentu jam buvo pavesta tik palydėti Juozą Lukšą ir kitus jo draugus iki Lietuvos ir pačiam sugrįžti.

Tada viskas nutilo, ir apie Julijoną nebuvo girdėti. Julijonui buvo pranešta draugų nuomonė ir jo netiesioginių vadų nusistatymas, kad nėra prasmės naujam žygiui, jeigu tokis ir būtų rengiamas. Au-

JULIJONAS BŪTĖNAS ATEITININKŲ REINO KONFERENCIJOJE (Vokietijoje) 1947 metais; iš kairės l-je eilėje: kun. Jankus (JAV kariuomenės karo kapelionas), kan. F. Kapočius, dr. A. Maceina; ll-je eilėje: St. Barzdukas, dr. Z. Ivinskis, dr. Ad. Damušis, dr. J. Girnius, dr. V. Vardys, V. Natkevičius, V. Vaitiekūnas; lll-je eilėje: Julijonas Būtėnas ir J. Pažemėnas.

 

ką galima sudėti, bet jei nematyti tam pramės, tai... Kitaip veikė Julijono minčių aparatas. Kai gavo žinią iš Juozo Lukšos, kad jis laukiamas, Julijonas klausimo nediskutavo. Jis tikriausiai galvojo, kaip ir jo draugai, bet čia lėmė dar kitas imperatyvas — ištikimybė kovos draugui, kuriam buvo priesaiką sudėjęs.

Įvyko. Išvyko su Jonu Kukausku... Sovietiniame leidinyje “Vanagai iš anapus” pagal Jono Kukausko informaciją tvirtinama, kad Julijonas ir Kukauskas buvo MVD aptikti bunkeryje. Kukauskas puolęsis prie angos. Julijonas, supratęs, kad tai išdavimas, paleidęs į Kukauską šūvį. Bet šūvis nekliudęs.. Galima tuo patikėti.

Julijonas ne iš tų, kurie galėtų kitam gyvybę atimti. Savo gyvybę jis gali atiduoti, kad neišduotų priešui šventos paslapties, nors jo žuvimo aplinkybės rezistencinių šaltinių buvo praneštos kitokios.

Julijonas Būtėnas buvo laisvojo pasaulio lietuvių šviesioji auka prie pavergtos Lietuvos dešimčių tūkstančių aukų rezistencijos kovoje.

Pulk. leit. Grigori Stepanowitch Burlitski apie Juozą Lukšą

Rusų pulk. leit. Burlitski, komandiruotas į Lietuvą “sunaikinti vadinamų banditų sąjūdį”, nuo 1944 liepos mėn. iki 1945 vasario mėn. dalyvavo daugelyje kovų prieš partizanus visose Lietuvos srityse. Vėliau iškeltas į Rytprūsius, 1949 vėl grąžintas į Lietuvą pasienio apsaugai prie Lenkijos sienos. 1953 jis pabėgo į Vakarus. 1954.VI.28 jis liudijo spec. JAV Kongreso komisijoje, kuriai vadovavo kongresmanas Charles J. Kersten).

Kongresmanas McTigue:Kas buvo garsus ir daug jums rūpesčio pridaręs lietuvis, pulkininke, iš jūsų patirties su partizanais?

Pulk. Įeit. Burlitski: Daugiausia rūpesčio pridarė ir žinomiausias visame vadinamų Lietuvos banditų sąjūdyje buvo lietuvis Miškinis. Lietuvos gyventojai laikė šį Miškinį tautiniu herojumi, ir jis turėjo milžinišką autoritetą tarp Lietuvos žmonių. Kai dėl kovos prieš Miškinio grupę, tai aš šį tą žinau, kas nutiko 1946 . 50 metais. Nuo 1948 iki 1949 ir 1950, per tuos metus, pagal žinias, kurias patiekė NVD teritoriniai organai, Miškinis buvo baigęs 2 metų žvalgybos kursus vienoje amerikiečių mokykloje ir 1950 grįžo į Lietuvą, buvo infiltruotas atgal į Lietuvą ir tuo metu buvo prie Prienų miškų. Jo grupei likviduoti buvo sutelkta daug kariuomenės, sugabenta draugėn. Operacijoms Miškiniui suimti ir likviduoti vadovavo pats Kruglovas. (Generolas Kruglovas — numatytas Berijos įpėdinis). Jo žinioje buvo visa operacija. Pasijutęs apsuptas ir pamatęs, kad padėtis visiškai beviltiška, pagal NVD duomenis, Miškinis nusižudė. Pagal kitą pasakojimą jis buvo apsuptas restorane Kalun (Kaune? — Red.) mieste, kur jis valgė su keliais draugais, ir, pasijutęs visiškai priešo apsuptas, kad nepakliūtų į priešų rankas, nusižudė. Kuri iš tų dviejų versijų tikra, aš nežinau. Faktas, kad jis žuvo”.

(Burlitskio liudijimas paskelbtas JAV Kongreso leidinyje “Communist Aggression Investigation. Fourth Interim Report. Washington 1954, 1368 - 1375 p. p.).

Kas kovojo prieš partizanus?

“Kai kuriose vietovėse kovai prieš banditus buvo sutraukti ne tik NDV daliniai, bet taip pat ir reguliari raudonoji armija bei aviacija. Tai ypač buvo pavartota Koslovrutskia Pasha (Kazlų Rūdoje), netoli Kauno, Kauno miesto regi-jone”.

(Iš pulk. Burlitskio liudijimo Kersteno komisijoje)

Lietuvos partizanų ginklai

“Pradžioje Lietuvos respublikos teritorijoje buvo daug vadinamų banditų formacijų: jos buvo labai gausios ir turėjo daug žmonių. Jos buvo ginkluotos lengvaisiais ginklais. Ginklai buvo sovietų ir vokiečių gamybos; jie taip pat turėjo kulkosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių, sovietiškų kulkosvaidžių, kurie buvo pagaminti Čekoslovakijoje Škodos fabrikuose. Kai kurie lietuvių partizanai buvo ginkluoti taip pat ir lengvąja artilerija”.

(Iš pulk. Burlitskio liudijimo Kersteno komisijoje)

Veržėsi į tikrą kovą

Kazys Škirpa apie Julijoną Būtėną

Kai prisimename mūsų kovos draugus, paaukojusius savo gyvybę Tėvynei Lietuvai gelbėti didžiojoje mūsų tautos nelaimėje, niekas iš gyvųjų neturi moralinės teisės spėlioti, ar tas jų aukščiausias pasiaukojimas buvo pateisinamas, ar buvo reikalingas bei politiškai prasmingas. Apie tai galėjo spręsti ir nuspręsti tik patys tie, kurie kovoje faktiškai savo gyvybes aukojo.

Vienas iš tokių Lietuvos laisvės kovotojų buvo ir a. a. Julijonas Būtėnas. Tai čia tvirtinu ne vien norėdamas to mūsų kovos draugo tyrą lietuvišką patriotizmą pelnytai įvertinti, bet ir paliudyti savo konkrečią patirtį 1941 m. iš tiesioginių santykių su Julijonu Būtėnu, kaip buvęs tada atsakingas LAF kovos sąjūdžio vairuotojas.

Užtikrinti mūsų tautos Birželio 23 sukilimo pravedimą, kaip buvo LAF vadovybės suplanuota, buvome numatę ir iš anksto paruošę keliasdešimt gerai atrinktų kovos vyrų pasiųsti į Lietuvą rusų - vokiečių karo išvakarėse su paskutinėmis LAF vadovybės instrukcijomis pogrindžio veikėjams tėvynėje. Tam lemtingam kovos žygiui parinktų LAF drąsuolių tarpe buvo ir Julijonas Būtėnas, kuklios laikysenos, bet geležinės valios jaunuolis.

Kai jau buvo atėjęs laikas tą kovos žygį vykdyti, LAF vadovybė norėjo Julijoną Būtėną pasilaikyti Berlyne spaudos akcijos reikalams, kaip gabų žurnalistą, mokėjusį svetimų kalbų. Bet jis veržėsi ne į rašalinę, o į tikrą kovą, į kovą su ginklu rankoje. Atsilankęs pas mane kaip savo vadą, Julijonas Būtėnas paprašė leisti jam vykti į frontą kartu su kitais kovos draugais, siunčiamais herojiniam žygiui Tėvynei gelbėti...

Savaime suprantama, kovos požiūriu reikėjo į tokį kilnų Julijono Būtėno apsisprendimą atsižvelgti. Todėl tegalėjau jam tik nuoširdžiausiai palinkėti Dievo palaimos sėkmingai atlikti laisvės kovotojo misiją, kurią buvo pats prisiėmęs savo laisva valia, iš meilės Lietuvai ir lietuvių tautai.

Kai po 2-jo pasaulinio karo Julijonas Būtėnas ryžosi dar kartą herojiniam žygiui iš užsienio į Lietuvą, sovietų vėl okupuotą ir pavergtą, atsakomybę už mūsų tautos naujo pasipriešinimo bolševikiniam įsibrovėliui vairavimą buvo perėmę kiti. Apie Julijoną Būtėną ištikusią 1951 metais fatališką nelaimę aš tepatyriau vėliau, jau būdamas JAV-bėse. Tačiau nei krislu neabejoju, jog tą pakartotiną heroizmo misiją Julijonas buvo prisiėmęs ne kieno prikalbintas, bet savo laisvu apsisprendimu dar kartą aukotis kovoje Tėvynei Lietuvai laisvinti...

Tiek 1941 m. sėkmingas kovos žygis, tiek po 10 metų įvykdytas yra kovos aktai, šviečią priaugančioms mūsų tautos kartoms heroizmo pavyzdžiais, be kurių laimėti kovą, atgauti tautai laisvę, o valstybei suverenumą nėra įmanoma. Todėl jie mums yra šventi ir nediskutuotini.

Kazys Škirpa