REZOLIUCIJŲ PRAVEDIMO ŽYGIS IR JO PIRMIEJI LAIMĖJIMAI
• Pabaltiečiai išeina prieš rezoliucijų pravedinio žygį • Eugenijus Bartkus pasitraukia iš rezoliucijų pravedimo darbo • Amerikiečiai legislatoriai kovoja už rezoliucijų pravedimą JAV-bių Kongrese, o ALT-bos ir LLK-to žmonės nepajudina nė piršto tuo reikalu • Monagan rezoliucijos (H. Con. Res. 416) istorija • Atstovų Rūmai priima garsiąją H. Con. Res. 416 rezoliuciją • Rezoliucijoms Remti Komiteto 1966 metų darbo įkarštis
Tomai yra tikrai įdomios ir aktualios medžiagos iš garsiosios rezoliucijos (H. Con. Res. 416) Lietuvos bylos reikalu pravedimo JAV-bių Kongrese ir toliau tęsiamo to darbo. “Į Laisvę” žurnalas davė jau porą. kartų eilę momentų iš to milžiniškos apimties užsimojimo ir pirmųjų laimėjimų. Rezoliucijoms Remti Komiteto pirmininkas Leonardas Valiukas vėl pateikia šviesesnių ar tamsesnių akimirkų iš to kieto ir intensyvaus dešimties metų jo vadovaujamo darbo.
Redakcija
Pabaltiečių komiteto trumparegiškumas
Jei tik kuriuo nors klausimu yra įnešama į JAV-bių Kongresą bent 50 įstatymo projektų (rezoliucijų), legislatoriai (kongresmanai ir senatoriai) žino, kad reikės tuo klausimu tarti žodį ir padaryti neabejotinai teigiamą sprendimą.
1965 metų sausio mėnesio pradžioje, susirinkus JAV-bių naujai išrinktam Kongresui (89th Congress) pirmajai sesijai, įnešamų rezoliucijų Pabaltijo kraštų bylos reikalu skaičius, kaip žmonės sako, augo kaip ant mielių. Kas savaitę legislatoriai įnešdavo po 3 ar net 4 naujas rezoliucijas. Aloyzas Baronas, vienas iš “Draugo” redaktorių kalbėjo viename lietuvių pašnekesy 1965 metais (jau po garsiosios rezoliucijos pravedimo Atstovų Rūmuose), kad kun. Kazimieras Barauskas - Baras, tuometinis “Draugo” pirmojo puslapio redaktorius, laukęs tos dienos, kada galėsiąs paskelbti 100-sios rezoliucijos įnešimą. Tikrai didele sparta buvo artėjama prie to skaičiaus, ir jis būtų buvęs peršoktas, jei JAV-bių Kongresas būtų nepajudėjęs. 1965 metų balandžio ir gegužės mėnesiais Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybė jau žinojo, kad viena iš įneštų rezoliucijų bus priimta. Buvo tik laiko klausimas.
Prieš gerą dešimtmetį buvo suformuotas taip vadinamas pabaltiečių komitetas (Joint Baltic American Committee). Lietuviams tame komitete atstovauja ALT-bos vykdomojo komiteto nariai. Tas pabaltiečių komitetas 1965 metų balandžio mėnesio antroje pusėje turėjo posėdį ir išėjo prieš rezoliucijų pravedimo žygį. Iš lietuvių tame pasitarime dalyvavo: L. Šimutis, dr. P. Grigaitis ir E. Bartkus.
Bartkaus nebeatsakytas laiškas
Ir L. šimutis ir dr. P. Grigaitis buvo visą laiką prieš rezoliucijų žygį, ir Rezoliucijoms Remti Komitetas nė kiek nebuvo nustebintas tų ALT-bos pareigūnų laikysena. Buvo nesuprantamasE. Bartkaus išėjimas prieš tą darbą, ir Rezoliucijoms Remti Komiteto pirmininkas parašė jam šį laišką:
“Los Angeles, 1965.V.12 Ponui
Eugenijui Bartkui 222West Adams Street Chicago, Illinois 60606
Malonus Eugenijau,
Šiandien skaičiau "Darbininke” ir netikiu, kad tai tiesa. “Darbininkas” savo įžanginyje (1965.V. 7) užsimena apie neseniai turėtą pabaltiečių bendrą posėdį Washing-tone, kur buvę nutarta neremti rezoliucijų pravedimo darbo. Tame pasitarime, anot "Darbininko”, dalyvavai ir Tu, Eugenijau. “Darbininkas” remiasi “Naujienų” pranešimu, kuris buvęs jos įdėtas 1965 metų balandžio 24 d. Anot to pranešimo, Šimutis, Grigaitis ir Bartkus išėję prieš rezoliucijų pravedimo darbą. Nemanau, kad Tu būtumei tai padaręs.
Jei tai netiesa, būtų tikslu atšaukti laikraščiuose.
Parašyk porą žodžių apie tai. Lauksiu.
Geriausi linkėjimai Danguolei ir Tau.
Jūsų
(pas.) Leonardas Valiukas”
Eugenijus Bartkus, ALTbos Vykdomojo komiteto tuometinis vicepirmininkas, nebeatsiliepė į tą laišką. Nuo to laiko jis ir pasuko dr. P. Grigaičio, L. Šimučio ir M. Vaidylos pėdomis, išeidamas prieš Rezoliucijoms Remti Komiteto vykdomą darbą.
Kongreso apklausinėjimai rezoliucijų pravedimo reikalu
JAV-bių Kongreso Atstovų Rūmai pajudėjo pilna sparta rezoliucijų pravedimo reikalu 1965 metų gegužės mėnesio 17 dieną, pravesdami apklausinėjimus (hearings). Tai atliko Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijos skyrius Europos reikalams (Committee on Foreign Affairs — Subcommittee on Europe). Tuo metu tos komisijos minėtam padaliniui vadovavo kongresmanė Edna F. Kelly (D. - N. Y.), vienos iš įneštų rezoliucijų autorė (H. Con. Res. 390). ši legislatorė pradėjo tuos apklausinėjimus šiais žodžiais:
“Mrs. Kelly. The subcommittee will please come to order ...
This morning we will receive testimony addressed to the conditions in the Baltic countries. As the members of the subcommittee know, there are over 70 resolutions (Į tą skaičių neįėjo rezoliucijos, neštos JAV-bių Senate. Red.) introduced in the House which relate to the status of the Baltic countries. If there is no objection, should like to place the list of these resolutions and the names of their sponsors at this point in the record.
There is no objection. It is so ordered ...”
Įneštų iki tos dienos Atstovų Rūmuose rezoliucijų pilnas sąrašas buvo įtrauktas į apklausinėjimų (hearings) protokolą. Komisijos pirmininkė kongresmanė Edna F. Kelly aiškiai pabrėžė įneštų rezoliucijų svarbą (tokį didelį rezoliucijų skaičių!) ir davė visiems (kitiems komisijos nariams ir liudininkams) suprasti, kodėl tie apklausinėjimai vykdomi. Tie apklausinėjimai buvo pradėti 1965 metų gegužės mėnesio 17 dieną 10 vai. 15 min. ryte ir užtruko beveik pusantros valandos I komisijos posėdis buvo uždarytas 11 vai. 35 min. ryte).
Daugumą liudininkų sudarė amerikiečiai (kongresmanai ir kartu rezoliucijų autoriai), atstovaudami rezoliucijų pravedimo žygiui. Visi jie ragino ir kvietė JAV-bių Kongresą vieną iš įneštų rezoliucijų priimti, štai, tie kongresmanai: E. Ross Adair (Ind.), Edward J. Derwinski (Ill.), John D. Dingell (Mich.) Howard W. Robison (N. Y.), Henry Helstoski (N. J.), Joseph G. Minish (N. J.), Bernard F. Grabowski (Conn), Edward A. Garmatz (Md.), James J. Howard (N. J.), Robert C. McEwen (N. Y.), John B. Anderson (Ill.), Robert MiClory (Ill.), Frank Annunzio (Ill.), Herald D. Donohue (Mass.), Samuel N. Friedel (Md.), Samuel S. Stratton (N. Y.) ir Frank Horton (N. Y.), F. Bradford Morse (Mass.), John J. Rooney (N. Y.).
PRELATO DEKSNIO TALKA — Prelatas dr. A. Deksnys (dabar — vyskupas) daug talkino Rezoliucijoms Remti Komitetui: jis palaikė ryšį su savo kongresmanu, išgaudamas iš jo rezoliuciją; bombardavo laiškais ir telegramomis legislatorius Washingtone, ragindamas juos duoti eigą įneštoms Lietuvos bylos reikalu rezoliucijoms į JAV-bių Kongresą; rėmė rezolucijų pravedimo žygį piniginėmis aukomis.
Šimutis ir Sidzikauskas neužsimena apie rezoliucijas
Iš pabaltiečių pareiškimus padarė ir buvo apklausinėjami šie asmenys: ALT-bos vykdomojo komiteto pirmininkas Leonardas Šimutis, VLIK-o ir kartu LLK-to pirmininkas Vaclovas Sidzikauskas, Alfonsas Milukas ir Arseni Taalman(estas). Leonardo Šimučiopareiškimas buvo pateiktas raštu, kiti trys buvo apklausinėjami. Nė vienas iš tų keturių pabaltiečių nė vienu žodžiu neužsiminė apie įneštas Pabaltijo kraštų bylos reikalu rezoliucijas į JAV-bių Kongresą, nė vienas iš jų neragino legislatorius bent vieną iš tų rezoliucijų priimti. Alfonsas Milukas buvo tik prieš keletą mėnesių atvykęs iš komunistų pavergtos Lietuvos. Jis, žinoma, tame reikale nesiorientavo. Kitų trijų (Šimučio, Sidzikausko ir
Taalman) tuo klausimu visiškas nutylėjimas buvo niekuo nepateisinamas. Kai Atstovų Rūmai priėmė garsiąją H. Con. Res. 416 rezoliuciją, ne vienas iš ALT-bos ir VLIK-o darbuotojų bandė teigti, kad ir veiksniai “prisidėję” prie tos rezoliucijos pravedimo. Visi tie veiksnių darbuotojai puikiai žinojo, kad tai buvo netiesa. Jų tikslas buvo suklaidinti kiek galima daugiau geros valios lietuvių ir, kaip amerikiečiai sakytų, gauti "kredito” savo “veiklai”. Jei kuris iš lietuvių vis dar mano, kad veiksniai “talkinę” rezoliucijų žygyje, turėtų perskaityti kongresmanės Edna F. Kelly vykdytų apklausinėjimų (1985.V.17) protokolą. Ten nė su žiburiu negalima rasti bet kokios veiksnių šulų (L. Šimučio ir V. Sidzikausko) užuominos pritarimo ar talkos reikalu rezoliucijų pravedimo žygiui. Tie veiksnių (ypač ALT-bos) taip vadinami darbuotojai suklaidino eilę geros valios lietuvių, net ir vyskupą Vincentą Brizgį. Štai ištraukos iš vyskupo V. Brizgio ir L. Valiuko laiškų:
Ištrauka iš vyskupo V. Brizgio laiško
“Nežinau, kiek šia proga yra laimėjusi Rezoliucijų Komisija, tik negalima paneigti ALTo ir kitų pastangų. Aš gerai žinau, kad Jūsų minima rezoliusija nebūtų buvusi svarstyta be ALTo ir kitų pastangų ...”
Iš vysk. V. Brizgio laiško, rašyto 1965.VII.15 L. Valiukui).
Ištrauka iš L. Valiuko laiško
“Ekscelencija,
Dėkui už laišką, rašytą 1965 metų liepos mėn. 15 d. Norėjau tuoj dėl to laiško atsiliepti, bet skubūs Vyčių seimo reikalai nelaido to padaryti. Seimas praėjo puikiai ir iškilmingai, ir mes pradedame vėl laisviau atsikvėpti. Gaila, kad Jūs, Ekscelencija, negalėjote mūsų aplankyti.
Pora žodžių dėl Rezoliucijoms
Remti Komiteto ir jo atliekamų darbų.
Kai kurie ALT-bos vykdomojo komiteto nariai ir Jūs, Ekscelencija, nepritarėte Rezoliucijoms Remti Komiteto darbui. Dabar, kai viena iš rezoliucijų jau pravesta, mėginate nuneigti mūsų laimėjimą. Aš manau, kad Jums, Ekscelencija, yra puikiai žinoma, kad ALT-bos vykdomasis komitetas nė piršto nėra pajudinęs dėl rezoliucijos pravedimo. Jūsų teigimas, kad ‘rezoliucija nebūtų buvusi svarstyta be ALTo ir kitų pastangų’, yra nepaprastai toli nuo tiesos. Jei Jūs, Ekscelencija, esate tos nuomonės, tai labai klystate. Nenorėčiau Jus, Ekscelencija, matyti užsispyrusiai klaidoje...” (Iš L. Valiuko laiško rašyto 1965.VIII.13 vyskupui V. Brizgiui).
Redakcijos pastaba.Laiškų kalba netaisyta.
Garsiosios rezoliucijos (H. Con. Res. 416) istorija
Pirmosios rezoliucijos, Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų bylos reikalu buvo įneštos i JAV-bių Kongresą (87th Congress) 1961 metų vasario mėnesio pradžioje. Tai buvo senatoriaus Thomas H. Kuchel rezoliucija (S. Con. Res. 12) ir kongresmano Glenard P. Lipscomb rezoliucija (H. Con. Res. 153). To Kongreso (87th Congress) laikotarpyje (1961-1962) be jau minėtų rezoliucijų, dar keli kiti legislatoriai buvo įnešę rezoliucijas. Tas Kongresas nedavė jokios eigos mūsų rezoliucijoms. 1963 metų sausio mėnesio pirmomis dienomis susirinkus naujai išrinktam Kongresui (88th Congress), visos minėtos rezoliucijos turėjo būti įneštos iš naujo. Be taip vadinamų “senųjų” rezoliucijų, buvo nešta visa eilė naujų. To Kongreso laikotarpyje (1963 - 1964) buvo įnešta apie 10 rezoliucijų. 1963 metų pradžioje kon-gresmanas John S. Monagan (Conn.) , prašomas Rezoliucijoms Remti Komiteto vieno iš žymiųjų darbuotojų kun. kleb. Jono C. Jut-
TĖVŲ MARIJONŲ TALKA IR PARAMA — Tėvai Marijonai buvo užėmę labai aiškią liniją rezoliuciją pravedimo reikalu ir visą tą žygį rėmė nuoširdžiai ir pilnai. Tai vienas iš laiškų, rašytų kun. dr. V. Rimšelio, M.I.C., Rezoliucijoms Remti Komiteto pirmininkui. Tuo metu kun. dr. V. Rimšelis, M.I.C., buvo “Draugo” moderatorius, vėliau — Tėvų Marijonų provincijolas, dabar — Tėvų Marijonų Kongregacijos vicegenerolas.
kevičiaus, įnešė H. Con. Res. 136 rezoliuciją. Šios rezoliucijos turinys buvo nepriimtinas Rezoliucijoms Remti Komitetui. Kiek vėliau kongresmanas Monagan įnešė kitą — H. Con. Res. 293.Rezoliucijų žygio vykdytojai aprobavo H. Con. Res. 293. JAV-bių Kongresas nedavė mūsų rezoliucijoms jokios eigos ir 1963-1964 metų laikotarpyje. 1965 metų pirmomis dienomis rinkosi į krašto sostinę naujai išrinktas Kongresas (89th Congress). Praėjusiame Kongrese įneštos rezoliucijos (apie 40) turėjo būti įnešamos iš naujo. Kongresmanas Monagansavo “senąją” rezoliuciją (H. Con. Res. 293) įnešė be jokių papildymų naujajame
Kongrese, duodant tik naują, "vardą" (numerį) — H. Con. Res. 99. Ta rezoliucija buvo kiek papildyta ir 1965 metų gegužės mėnesio 19 dieną įnešta Atstovų Rūmuose kaip H. Con. Res. 416. Nuolatinį ryšį su kongresmanu John S. Monagan palaikė kun. kleb. J. C. Jutkevičius ir Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybė. (Tuo specifiniu klausimu žiūr. kun. J. C. Jutkevičiaus straipsnį — Monagan rezoliucijos istorija,“Į Laisvę”, 1967 — Nr. 40/77, pusi. 42 - 49. Red.).
Laimėjimas Atstovų Rūmuose
Kodėl Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisija (Committee on Foreign Affairs) parinko iš virš 70 įneštų rezoliucijų kongresmano Monagan rezoliuciją (H. Con. Res. 416) ? Kongresmanas J. S. Monagantuo metu (1965) ir dabar buvo ir yra vienas iš įtakingų visos tos komisijos ir jos padalinio (Subcommittee on Europe) narys. Jis, be abejo, norėjo ir jam pavyko “įpiršti” savo rezoliuciją (H. Con. Res. 416) visai minėtai komisijai, kuri ją aprobavo.
Legislatorių įnešamos rezoliucijos daugiau ar mažiau skyrėsi viena nuo kitos. Visas įnešamas rezoliucijas buvo galima suskirstyti į maždaug tris grupes: vienos buvo labai griežtos, kitos — kiek švelnesnės, trečios — gana švelnios. Kongresmano J. S. Monagan rezoliucija (H. Con. Res. 416) priskirtina prie antrosios rezoliucijų grupės. Rezoliucijoms Remti Komitetui visos trys rezoliucijų versijos buvo priimtinos. Reikia pažymėti, kad kongresmanas J. S. Monagan, papildydamas savo anksty-vesniąją rezoliuciją ir ją įnešdamas visai nauja (ankstyvesnioji buvo žinoma kaip H. Con. Res. 99, jos galutinė versija - H. Con. Res. 416), ją tik pagriežtino.
Ta rezoliucija pasiekė Atstovų Rūmus 1965 metų birželio mėnesio 21 dieną. Tuo klausimu debatai buvo pavadinti — The Baltic States. Debatus pradėjo rezoliucijos autorius kongresmanas John S. Monagan.Tie debatai tęsėsi apie vieną valandą laiko. Visų debatuose dalyvavusių legislatorių pasisakymai yra ištisai į-traukti į Congressional Record (JAV-bių Kongreso stenogramas). Jie užima apie 8 puslapius (smulkiu šriftu) — žiūr. 1965 metų birželio mėnesio 21 dienos Congressional Record(Vol. III, No. III, pp. 13629 -13637). Štai, viena kita trumpa ištrauka iš tų debatų:
“Mr. MONAGAN. Mr. Speaker, I move to suspend the rules and pass the bill (H. Con. Res. 416).
The Clerk read the House concurrent resolution, as follows: (Perskaitoma H. Con. Res. 416). Red.) ...
Mr. MONAGAN. Mr. Sneaker, I am happy to present and I strongly support House-Concurrent Resolution 416. I am only sorry that the action, which I am confident we shall take today, was not taken many years ago. Nevertheless, it is action at last and I am sure that it will have its effect...
Mr. O’HARA of Illinois. Mr. Speaker, my heart is so filled with this subject, with the grief and the tragedy that so unfairly and cruelly has been fastened upon the brave and God-fearing people of the Baltic States, that if I had allotted to me an entire day to talk I could only reach the fringe of my interest. ..
Mr. DERWINSKI. Mr. Speaker, may I point out to the Members that approximately 25 years have elapsed since the three Baltic States were subjugated by the Soviet Union. In the process of this 25 years the people of these Baltic states have not been effectively supported by either the people or governments of the free world ... Mr. Speaker, it would be extremely practical as well as inspiring for the United States to use a little imagination in foreign affairs and take a subject such as this and see that is discussed
NUOŠIRDŪS DR. TRIMAKO ŽODŽIAI — Rezoliucijų pravedimo žygio vykdytojai sulaukė pilno pritarimo ir daug nuoširdumo iš dr. A. Trimako (jis mirė 1964.11.27), buvusio VLIK-o pirmininko, čia duodamas vienas iš daugelio jo laiškų, rašytų Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybei.
on the agenda of the U. N. Mr. Speaker, there is no reason in the world why we should be forever on the defensive in the conduct of our foreign affairs...”
Nė vienas iš legislatorių nepasisakė prieš tos rezoliucijos (H. Con. Res. 416) pravedimą Atstovų Rūmuose. Tą dieną 298 kongresmanai dalyvavo Atstovų Rūmų pilnaties posėdyje ir visi jie balsavo už tos rezoliucijos priėmimą. Balsavimas buvo pravestas taip vadinamu “roll call” būdu (skaitant iš eilės alfabetine tvarka visų kongresmanų pavardes ir kviečiant juos pasisakyti “Taip” ar "Ne”). To balsavimo numeris — 147 (Roll No. 147). Už rezoliuciją balsavo “Taip” (Yeas) — 198, “Ne” (Nays) — 0, posėdyje nedalyvavo (Not voting) — 136. Balsavusiųjų ir posėdyje nedalyvavusiųjų pavardės išvardintos. Uždaromasis debatų (ir balsavimo) sakinys “So (two-thirds having voted in favor there-of) the rules were suspended and the bill was passed”.
Pasiruošimas kovai Senate
Akcija už vienos iš įneštų rezoliucijų pravedimą buvo vykdoma teartu ir Atstovų Rūmuose ir Senate. Pravedus vieną iš rezoliucijų Atstovų Rūmuose, "atakuojamų” legislatorių skaičius sumažėjo iki 100 (turime 435 kongresmanus ir 100 senatorių). Darbas toli gražu nepalengvėjo.
Atstovų Rūmų priimtoji rezoliucija (H. Con. Res. 416) buvo perduota Senato užsienio reikalų komisijai (Senate Committee on Foreign Relations). Tai komisijai vadovavo (ir tebevadovauja) senatorius J. William Fulbright (D. - Arkansas). Jis visam tam reikalui nepritarė. Pabaltiečių jo steite labai maža. To senatoriaus, kurio rankose buvo mūsų rezoliucijos pravedimo reikalas Senate, lenkimas visam tam žygiui buvo sunkus: jį vykdėme per jo kolegas senatorius ir jo steito amerikiečius, kurie talkino mums. Dauguma ir kitų tos komisijos narių buvo iš steitų, kuriuose pabaltiečių skaičius yra irgi labai ribotas. Ir jų lenkimas rezoliucijų reikalui buvo vykdomas panašiai, kaip kad buvo daroma su senatoriumi J. Wm. Fulbright.
Iš 100 senatorių 25 buvo labai aiškiai pasisakę už mūsų reikalą, įnešdami rezoliucijas pavieniai ar susigrupavę po 2 ar daugiau. Tie 25 senatoriai ir buvo didieji mūsų rezoliucijų reikalo judintojai Senate ir kartu lenkėjai mūsų reikalui kitų savo kolegų, kurie dėl vienos ar kitos priežasties lūkuriavo tuo klausimu ar buvo net nepalankūs jam.
Po pasitarimų su rezoliucijų žygio rėmėjais Senate, buvo gana aišku, kad senatoriai nepajudės rezoliucijos pravedimo reikalu 1965 metais. Žinoma, spaudimas į senatorius nebuvo nė kiek susilpnintas, ir tuo pat metu buvo pradėta ruoštis lemiamai kovai 1986 metais. Rezoliucija turėjo būti pravesta 1966 metais ir Senate, nes priešingu atveju būtų reikėję vėl viską pradėti iš naujo. (Susirinkus naujai išrinktam Kongresui 1967 metų pirmomis dienomis, garsiosios rezoliucijos pravedimas Atstovų Rūmuose 1965 metais būtų nebegaliojęs, jei Senatas nebūtų jos priėmęs 1966 metais. Red.).
Visam tam žygiui reikėjo visų galimų darbo rankų ir visos galimos piniginės paramos. Rezoliucijoms Remti Komitetas kontaktavo ALT-bos vadovybę, prašydamas poros dalykų:
“1. Kaip galima skubiau sušaukti specialų ALT-bos vykdomojo komiteto posėdį, oficialiai ir teigiamai pasisakyti priimtos rezoliucijos reikalu ir kviesti visus geros valios lietuvius į talką Rezoliucijoms Remti Komiteto tolimesniam darbui.
2. Skirti iš ALT-bos vykdomojo komiteto kasos apčiuopiamesnę sumą (bent $2,000) Rezoliucijoms Remti Komiteto tolimesnei veiklai paremti...”
Iš L. Valiuko laiško, rašyto 1985 metų liepos mėnesio 11 dieną ALT-bos vykdomojo komiteto pirmininkui L. Šimučiui).
Leonardo Šimučio atsakymas (1965.VIII.5) buvo neigiamas. ALT-bos vadovybė nesutiko paremti to žygio piniginiai nė vienu centu, gi apie talką rašė neaiškiai ir “airiškai”, čia reikia pabrėžti, kad Rezoliucijoms Remti Komitetas sulaukė iš ALT-bos vadovybės žmonių (po to L. Šimučio laiško) tik trukdymų.
Piniginės paramos reikalu buvo parašytas laiškas LRKSA centro valdybos pirm. L. Šimučiui(1966.VII. 28). Į tą laišką L. Šimutis neatsiliepė. Po LRKSA organizacijos suvažiavimo keletą žodžių parašė (1966. VIII.16) Juozas Laučka. Jis pažymėjo, kad LRKSA negalėjęs suteikti jokios finansinės paramos rezoliucijų pravedimo žygiui. Tik 1965 metų lapkričio 13 manifestacijos koordinatoriai prisiminė Rezoliucijoms Remti Komitetą, paskirdami 1966 metų balandžio mėnesį $1,000 auką.
Lietuvių visuomenės išjudinimui milžiniškai talkino “Draugas” ir “Darbininkas”: jie davė rezoliucijų žygiui tiek vietos savo puslapiuose, kiek tik šis vienetas pageidavo ar prašė. Visai kita padėtis buvo su “Dirva”. Rezoliucijų žygio pradžioje “Dirva” tą darbą rėmė. Jonui Čiuberkiui perėmus redaguoti "Dirvą”, tas laikraštis pradėjo tolti nuo rezoliucijų žygio. Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybė pareiškė redaktoriui J. Čiuberkiui tam tikrą nepasitenkinimą :
"Malonus Bičiuli,
Kodėl šiais metais ‘Dirva’ pasidariusi tokia šykšti mūsų reikalui? Iki šiol jau yra įnešta šiame Kongrese 62 rezoliucijos, o “Dirva’ nėra užsiminusi apie tai beveik nė viena eilute. Ar esate gavęs ‘ultimatumus’ tuo reikalu iš artimųjų ‘Dirvos’ bendradarbių?...” (Iš L. Valiuko laiško, rašyto 1965.IV.3 "Dirvos” redaktoriui J. Čiuberkiui).
Buvo pažadų iš J. Čiuberkio talkinti rezoliucijų žygiui. Jis pageidavo trumpų straipsnelių ir specialiai paruoštos “Dirvai” medžiagos. Tie jo pažadai ir liko pažadais. “Dirva” 1966 metais išvystė net tam tikrą akciją prieš visą rezoliucijų žygį. Pažymėtina, kad “Dirvos”akcija nebuvo tokia šiurkšti ir purvina bei berniška, kaip kad “Naujienų” nuo pat rezoliucijų žygio pradžios. “Dirva”atsisakė įdėti net a. a. J. Bachuno specialiai parašytą rezoliucijų žygio reikalu neilgą (2 puslapių) straipsniuką. J. Bachunas tą savo straipsniuką pasiuntė “Dirvai” 1966 metų gegužės mėnesį, mums pasiųsdamas nuorašą (jį tebeturime!)
1966 metų darbo įkarštis
Senatas galėjo, be abejo, priimti vieną iš senatorių įneštų rezoliucijų. Nekomplikuojant to reikalo, Rezoliucijoms Remti Komitetas siūlė ir ragino JAV-bių Senatą priimti jau Atstovų Rūmuose pravestą rezoliuciją (H. Con. Res. 416). Darbas buvo vykdomas keliais frontais:
1. Buvo organizuojamos laiškų ir telegramų bangos senatoriui J. Wm. Fulbright ir kitiems jo vadovaujamos komisijos nariams.
2. Taip pat buvo organizuojamos laiškų ir telegramų bangos visiems kitiems senatoriams, kad jie ragintų Senato užsienio reikalų komisiją duoti eigą jau Atstovų Rūmuose priimtai rezoliucijai, ir, tai rezoliucijai pasiekus Senatą, už ją balsuotų.
3. Buvo suorganizuotos iš trijų kartų delegacijos į Washington'ą. Dešimtys rezoliucijų žygio rėmėjų dalyvavo tose delegacijose ir po porą ar net tris kartus aplankė kiekvieną senatorių. Pasiskirstę grupėmis (po 2 ar 3), varstė senatorių įstaigų duris: rezoliucijų žygio reikalui draugiškai nusiteikusiems senatoriams dėkojo už talką ir prašė jos daugiau (palenkti tam reikalui nedraugiškai nusiteikusius savo kolegas senatorius); nedraugiškai nusiteikusius senatorius įtikinėjo ir lenkė rezoliucijos (H. Con. Res. 416) pravedimo reikalui ir Senate.
4. Vienų pabaltiečių jėgos visame tame žygyje buvo ribotos. Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybė verbavo visą galimą talką žymių ir įtakingų amerikiečių tarpe. Tie amerikiečiai suvaidino didžiulį vaidmenį išgaunant rezoliucijos priėmimą ir Senate.
Nei senatorius J. William Fulbright, nei jo vadovaujamos komisijos nariai, nei kiti senatoriai nebeatlaikė to milžiniško spaudimo ir Senatas vienbalsiai priėmė jau Atstovų Rūmuose mūsų pravestą rezoliuciją (H. Con. Res. 416). Laimėjimas buvo atsiektas ir JAV-bių Senate 1966 metų spalio mėnesio 22 dieną.
Kova už rezoliucijos pravedimą Senate 1966 metų rugsėjo ir spalio mėnesių dienomis yra, galima sakyti, atskira tema. Jei tik “Į Laisvę” žurnalo redaktorius pageidaus, mėginsiu parašyti ateity apie tą nepaprastą pastangų, intensyvumo, įtampos ir milžiniško darbo kelių savaičių laikotarpį.
(I. vlk.)