Lukša-Daumantas ir jo testamentas

PARTIZANŲ MILŽINKAPIŲ BALSAS

“ ... Rengėmės žygiui, mintimis kartodami duotos priesaikos žodžius”, — rašo Juozas Lukša - Daumantas savo knygoje “Partizanai už geležinės už dangos” (pusi. 350), — “atkakliai tęsti kovą už tiesos ir teisingumo triumfą žemėje ir už žmogaus teises, apie kurias tiek daug pasaulyje prikalbėta ir tebekalbama, kurias mes vis dar privalome savo krauju pirkti... Ir iki šiol dar neišpirkome . ..

Partizanų grupė, lydėjusi Juozą Lukšą-Daumantą ligi sienos (kelionei su misija į laisvąjį pasaulį); kairėje priklaupęs Juozas Lukša-Daumantas, didysis Lietuvos partizanų vadas.

Partizanai įpareigojo mus tą jų pradėtą išpirkimo darbą bei kovą tęsti toliau iki galutinės pergalės.

Lukšos ir kitų partizanų testamentas

“ ... Pragmatiniai žmonės, kurių apsčiai esama lietuviškoje visuomenėje”, kalbėjo dr. Adolfas Damušis, LFB Vyr. Tarybos pirmininkas, tardamas žodį partizanų minėjime Dainavoje Lietuvių Fronto studijų savaitėje (1967 metų rugpiūčio mėn. 14 - 20 dienomis), — “nesuvokia spontaniško lietuviškosios sąžinės sukilimo prieš vergiją. Ir dažnai tie, kurie skelbiasi siekią laisvės ir žmoniškumo, naiviai pasiduoda smurtininko vilionėms ir nepajėgia išgirsti pavergto žmogaus pagalbos šauksmo. Jų pragmatinė dvasia padaro juos imliais smegenų plovimui ir smurtininko klasta gali juos lengvai suvedžioti. Jie tiki galingųjų diktatorių propaganda, kuri kontroliuoja viešą spaudą ir technologines komunikacijos priemones ir, nors būdami inteligentingi, negirdi Lietuvos partizanų milžinkapių balso bei persekiojamo žmogaus skundo ..

Juozo Lukšos - Daumanto ir kitų virš 30,000 žuvusių partizanų testamentas pasilikusiems tėvynėje ir išsibarsčiusiems po laisvąjį pasaulį yra trumpas ir labai aiškus: “Pilna ir bekompromisinė kova prieš pavergėją; pilnos laisvės ir nepriklausomybės iškovojimas Lietuvai”.

Partizanų didysis vadas

1967 metų rugsėjo mėnesį sukako 16 metų nuo karžygiškos Juozo Lukšos - Daumanto mirties Lietuvoje. NKVD organų informacijomis, Juozas Lukša - Daumantas - Miškinis, apsuptas ir atsidūręs beviltiškoje padėtyje, “gyvas nepasidavęs”.

JUOZAS LUKŠA - DAUMANTAS, partizanų iškiliausias vadas.

Komunistai, keršto pagauti, šluote nušlavė beveik visus Juozo Lukšos artimuosius. 1944-1949 metų kovoje dėl Lietuvos laisvės savo galvas paguldė 11 jo giminės narių, tarp jų 75 metų amžiaus tėvas Lukša ir broliai studentas Jurgis ir Stasys, o per 20 giminės narių buvo deportuota į Sibirą, tarp jų brolis Antanas (mokytojas) ir Vincas (ūkininkas). Senutė motina, išvyta iš namų, gyveno duoneliaudama.

Juozas Lukša gimė ir augo tuo metu, kai savanoriai jau buvo apgynę Lietuvos laisvę. Gimnazijoje įsijungė į tuometinį slaptą ateitininkų sąjūdį. Ateitininkuose subrendo Juozo tvirtas pasiryžimas nepavargstamai kovoti už didžiuosius idealus. Per pirmą bolševikmetį jis buvo suimtas ir kalintas.

JUOZAS LUKŠA-DAUMANTAS PAČIOJE JAUNYSTĖJE — Lietuvos moksleiviai 1938 metų pavasarį medelių sodinimo šventėje. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi Juozas Lukša; paskutinėje eilėje pirmas iš kairės stovi jo brolis Jurgis, žuvęs Lietuvos laisvės kovose pora metų anksčiau už brolį Juozą.

 

Nacių laikais lankė universitetą ir dalyvavo rezistencinėje veikloje. Bolševikinei lavai antrą kartą užliejant Lietuvą, Juozas pasiliko krašte. 1944 metų rugsėjo mėnesį Juozas su broliu Jurgiu, abu technikos studentai, grįžo į VDU. 1945 metų pradžioje susiorganizavo Lietuvos Išlaisvinimo Taryba, ir jis įsitraukė į jos veiklą. Vėliau šis vienetas persiorganizuoja į Vienybės Komitetą. Juozas tapo šio vieneto bendradarbis ir ryšininkas su besiplečiančiu partizanų sąjūdžiu. Kai Juozui pasidarė “karštoka” Kaune, jis 1945 metų pabaigoje nutraukė studijas, pasitraukė į tėviškę ir 1946 metų pačioje pradžioje su broliu Stasiu aktyviai įsijungė į partizanus. Partizanuose Juozas buvo paskirtas spaudos ir organizacijos skyriaus vadovu. Jis redagavo “Kovos kelią” ir “Laisvės žvalgą”. Spaudos ir organizacijos reikalais Juozas aplankė visą eilę partizanų vienetų Suvalkijoje ir Aukštaitijoje. Prieš kelionę į laisvąjį pasaulį ir po sugrįžimo atgal į tėvynę, Juozas Lukša užėmė pačius aukščiausius postus Lietuvos partizanų armijoje.

Ryšių mezgimas su laisvuoju pasauliu

1947 metų pradžioje Juozas pasiekė Lenkiją, ten užmezgė ryšį su laisvuoju pasauliu. 1947 metų pabaigoje Juozas su bičiuliu Mažvydu (žuvęs 1949 metais) gavo uždavinį pasiekti laisvąjį pasaulį. Jiems pavyko prasilaužti pro geležinę uždangą. Šie narsieji partizanai atgabeno Lietuvos tikinčiųjų laišką Popiežiui ir nežinomojo lietuvio laišką laisvajam lietuviui. Kaip Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio įgaliotinis, Juozas atnešė laisvajam lietuviui krašto laisvės kovų sąjūdžio prasmę ir parodė aktyviosios rezistencijos tragiškai sunkų kelią.

Lieka ištikimas partizano priesaikai

Gyvendamas laisvajame pasaulyje Juozas parašė partizanų istoriją — “Partizanai už geležinės uždangos”. 1950 metų rudenį jis grįžo tėvynėn laisvės kovos tęsti ir mirti Lietuvos žemės laukuose. Paklaustas kartą, ar tas jo grįžimas yra prasmingas, Juozas nedvejodamas atsakė: “Turiu grįžti. Kitaip jausčiaus dezertyras. Verčiau žūti kovojant, nei gyventi, sulaužius duotą žodį”. Laisvės kovos prasmė Juozui buvo tokia aiški, kad paties tokio klausimo kėlimas jam skambėjo jau nusikaltimu tautai.    (jg.)