LAISVINIMO VEIKSNIAI IR JŲ DARBAI
SUJUDIMAS LIETUVOS LAISVINIMO VEIKSNIŲ TARPE
Ir Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK-as) ir Amerikos Lietuvių Taryba (ALT-ba) rodė nemaža gyvybės ženklų ir atskirai ir kartu 1966 metų pabaigoje ir 1967 metų pradžioje. Noromis ar nenoromis šie abu veiksniai jau kuris laikas duoda balsą Lietuvos Laisvės Komitetui (LLK-tui) ir Lietuvių Bendruomenei (LB). ALT-ba ir VLIK-as turėjo savo konferencijas atskirai 1966 metų pabaigoje, o 1967 metų sausio mėnesį tos abi institucijos susirinko į bendrą konferenciją, pasi-kviesdamos į ją LLK-tą ir LB vadovybės atstovus.
AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS METINĖ KONFERENCIJA
Prieš porą metų vienas ALT-bos centro direktorių, sugrįžęs iš metinės konferencijos į savo vietovę ir paklaustas tos vietovės veikėjų apie šio laisvinimo veiksnio per paskutinius porą metų atliktus darbus ir ateities žygių planus, kalbėjo: “Nieko negalėčiau pasakyti apie ALT-bos atliktus darbus per paskutiniuosius porą metų. Apie ateities žygius bei jų planus nė neteko niekam konferencijos metu užsiminti, nes pritrūko laiko tam. Pranešimai, kalbos ir sveikinimai užėmė didesnę konferencijos laiko dalį. Visą kitą laiką, kiek jo dar liko, praleidome besiginčydami statuto klausimais”. Ši konferencija skyrėsi kiek nuo anos. Šios konferencijos metu buvo surasta kiek laiko pakalbėti ir apie ateities darbus, būtent: kaip paminėti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50 metų sukaktį.
ALT-bos centro valdybos nariai ir kiti direktoriai suvažiavo į Čikagą, į savo metinę konferenciją. Suvažiavimas įvyko 1966 metų spalio mėn. 28 dieną Sherman House viešbutyje. Konferencijoje dalyvavo 46 ALT-bos direktoriai bei įgalioti pavaduotojai ir keliolika svečių.
Konferencijai “toną” davė Antanas Rudis, tos organizacijos centro vykdomojo komiteto pirmininkas, tardamas ilgesnį žodį apie ALT-bos “veiklos gaires”. Didesnę savo kalbos dalį skyrė praeičiai, akcentuodamas “prieš 13 metų pravestą garsiąją Kersteno bylą” ir buv. senatoriaus Paul Douglas prieš maždaug 10 metų įneštas į Senatą rezoliucijas komunistų pavergtųjų kraštų klausimu. Nepaminėdamas Rezoliucijoms Remti Komiteto, neigiamai atsiliepė apie tos organizacijos milžinišką laimėjimą, pravedant Lietuvos laisvinimo reikalu rezoliuciją (H. Con. Res. 416) ir Atstovų Rūmuose (1965 metais) ir Senate (1966 metais). Toliau A. Rudis užsiminė apie reikalą įsteigti kalbėtojų biurą; pasigyrė, kad ALT-bai pavykę sulaikyti (!) JAV-bių - Sovietų Sąjungos konsularinės sutarties pasirašymą. Paminėdamas dar vieną kitą nereikšmingą dalykėlį, jis savo kalbą baigė šiais žodžiais: “Tai tokie yra artimiausi Amerikos Lietuvių Tarybos uždaviniai”.
Savo žodyje ALT-bos vykdomojo komiteto pirmininkas A. Rudis beveik nė neužsiminė apie jokius tos organizacijos uždavinius; apie juos nekalbėjo nė kiti direktorių tarybos nariai. Tiesa, buvo užsiminta apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50 metų sukakties paminėjimą. Tuo klausimu buvo vienas kitas pasiūlymas, pasikeista viena kita mintimi ir, nepadarius tuo reikalu jokio sprendimo, viskas palikta ateičiai.
Konferencijos metu labai sunkiai sekėsi spręsti labai paprastą klausimą: pasveikinti ar nepasveikinti dėl pasiektų laimėjimų ar talkos Lietuvos laisvinimo darbui — Rezoliucijoms Remti Komitetą, Jaunimo Kongresui Rengti Komitetą ir Lapkričio 13-sios Manifestacijos organizatorius. Beveik visi ALT-bos direktoriai pasisakė neigiamai tuo klausimu, ir ALT-ba nutarė nepasveikinti (!) tuos vienetus dėl atsiektų laimėjimų ir nepadėkoti (!) už prisidėjimą prie Lietuvos laisvinimo darbo.
ALT-bos direktoriai nieko nepakeitė tos organizacijos centro valdybos sąstate: pirm. A. Rudis, kiti centro vykdomojo komiteto nariai — E. Bartkus, T. Blinstrubas, P. Dargis, dr. P. Grigaitis, dr. K. Šidlauskas, dr. V. Šimaitis, M. Vaidyla, dr. J. Valaitis, J. Talalas ir J. Zuris. Vienas Chicagos lietuvių veikėjas, dalyvaująs beveik visuose ALT-bos centro vykdomojo komiteto posėdžiuose, viename lietuvių susirinkime kalbėjo: “Dr. P. Grigaitis ‘šokdina per virvelę’ visus centro valdybos narius: jis užrėkia, užšaukia kitus valdybos narius, dažnai ir nusikeikdamas, ir visad praveda tai, ką tik nori. Kurį postą dr. P. Grigaitis ALT-bos cent ro vykdomajame komitete beturės, jis bus tos organizacijos ‘pirmininkas’ ”.
VLIKO TREČIASIS SEIMAS
“Nors trečiasis Vliko seimas buvo sklandesnis, darbingesnis, geriau pajautęs ir supratęs savo atsakomybę negu du pirmieji”, rašė "Darbininkas” 1966 metų gruodžio mėn. 13 d. numeryje, “vis dėlto apsiribojimas tik organizaciniais ir apyskaitiniais klausimais, vargu ar yra tikslingas ir teisingas. Vliko seimo dalyviai turi parsivežti iš seimo ne tik keletą skaičių, ne tik žinoti, kur kuria kalba eina Vliko biuleteniai, o ir bendrą vaizdą okupuotos Lietuvos, tarptautinės padėties ir visai konkrečius savo uždavinius; tada gal ir kai kur bodėjimasis Vliku ir apskritai ligšioline laisvės kovos politika išnyktų".
Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK-o) seimo posėdžiai vyko 1967 metų gruodžio mėnesio 10-11 dienomis Persimainymo parapijos salėje (prel. J. Balkūno), Mas-pethe, New Yorko priemiestyje. Prelatas J. Balkūnas yra vienas iš didžiųjų kovotojų dėl Lietuvos laisvės, jo parapijos salė tikrai puiki, bet VLIK-ui gal naudingiau ir tiksliau būtų buvo turėti savo suvažiavimo sesijas viename iš didžiųjų New Yorko viešbučių. Tuo atveju gal New Yorko ir viso laisvojo pasaulio spauda būtų užsiminusi apie kovą dėl Lietuvos laisvės ir laisvųjų lietuvių pastangas toje kovoje. Parapijų salėse JAV-se vyksta kas savaitę dešimtys tūkstančių susirinkimų. Kas suspės į juos atkreipti dėmesį ir skirti bent keletą eilučių laikraščiuose!
VLIK-as seimo išvakarėse pergyveno krizę, sukeltą mūsų kairiojo elemento: pasitraukė VLIK-o pirmininkas V. Sidzikauskas; buvo gana rimtas pavojus VLIK-ui aptrupėti ar net visai subyrėti. Tris dienas prieš seimui prasidedant, padėtis buvo išlyginta, VLIK-ą sudarančioms grupėms paskelbiant tokį susitarimą: “Vliko taryba, išklausiusi Vliko valdybos pirmininko informaciją apie Vliko žmonių dalyvavimą Šviesos-Santaros 1966 lapkričio 19 susirinkime, kuriame netikėtai pasireiškė Sovietų Sąjungos pareigūnas, apgailestauja, kad jie nereagavo dėl to pasireiškimo ten pat vietoje. Taryba lai ko tame Šviesos - Santaros susirinkime buvusius įvykius nesuderinamus su tautine drausme”.
Kiek ilgiau seimo metu buvo užtrukta ties Lietuvos nepriklausomybes atstatymo 50 metų sukakties minėjimu. Stasys Lūšys supažindino seimo dalyvius su gairėmis, kurių rėmuose minėtas minėjimas turėtų būti parengiamas ir pravedamas. Tai nebuvo didelių pastangų ar sugebėjimo pranešimas. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50 metų sukakties minėjimas yra vertas didesnio dėmesio. St. Lūšys, suminėjęs kelis istorinius faktus, liudijančius mūsų tautos teisę į nepriklausomybę, pamiršo akcentuoti prieš 25 metus įvykusį sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę. Tuo klausimu pasisakė eilė seimo dalyvių, bet visas šis reikalas nebuvo konkretizuotas ar detalizuotas. Beveik viskas palikta ateičiai. Tai tiek iš VLIK-o ateities planų, apie kuriuos buvo kalbėta seime.
Šiame seime dauguma VLIK-o narių elgėsi ir kalbėjo kiek savarankiškiau, negu praeityje, ir tai įpykino ALT-bos “rabinus”. Dr. P. Grigaitis “Naujienų” 1966 metų gruodžio mėn. 13 dienos įžanginyje rašė: "...Pasigesta tik dviejų dalykų: 1) seimo programoje ir debatuose beveik nepalikta vietos Amerikos Lietuvių Tarybai (tik laukiama iš jos tiek ir tiek ‘prižadėtų’ tūkstančių dolerių) ir 2) beveik užmiršta, kad pasaulyje yra Jungtinės Amerikos Valstybės. Jeigu šiais dviem punktais būtų buvusi užimta aiškesnė ir palanki pozicija, Vliko seimą New Yorke reikėtų laikyti 100 nuoš. sėkmingu”.
Piniginiai reikalai VLIK-ui sunku išspręsti. Prelatui J. Balkūnui, Tautos Fondo pirmininkui, vis dar nepavyksta surasti 300 to fondo įgaliotinių, kurie išgautų bent iš dešimties asmenų po 10 dolerių metinės aukos. Atrodo, kad šiame reikale prel. J. Balkūnas nesulaukia talkos grupių, įeinančių į VLIK-ą. VLIK-o vadovybė galėtų (ir turėtų) nustatyti kvotą kiekvienai grupei. Grupės, neišpildančios kvotos, turėtų būti suspenduojamos. Kam turėti VLIK-e nebeegzistuojančių grupių atstovus!
Seimas sudarė tokio sąstato VLI-Ko naują valdybą: pirm. dr. K. Valiūnas (Liet. Ūkininkų S-ga), kiti valdybos nariai — J. Audėnas (L. V. Liaudininkų S-ga), dr. A. Budreckis (Rytų Liet. Rezistenc. Sąjūdis), R. Kezys (Lietuvių Fronto Bičiulių Sąjūdis), dr. Br. Nemickas (Liet. Tautinis Sąjūdis), J. Sonda (Liet. Socialdem.) ir Pr. Vainauskas (Liet. Krikšč. Dem. S-ga).
Dr. K. Valiūnas, naujasis VLIK-o pirmininkas, gimęs 1923 metais Lietuvoje, aukštesnįjį mokslą baigęs ten, o aukštąjį — Vokietijoje. Jo studijų šaka — teisės ir ekonominiai mokslai. Mūsų politinėje veikloje jis iki šiol beveik niekur nesireiškė. Jis turi pakankamai šlifo, sugebėjimų, energijos, laiko ir pinigo; jei tik jis norės, tikrai galės išvesti VLIK-ą į didžiuosius Lietuvos laisvinimo vieškelius. Tai parodys ateitis.
Koks būtų seimas be rezoliucijų. Jų buvo priimta ir šiame VLIK-o suvažiavime. Beveik visos priimtos rezoliucijos gana kasdieninės ir labai kasdieniniais klausimais. Didžiausias laimėjimas mūsų politinėje veikloje paskutinių kelerių metų laikotarpyje buvo rezoliucijos (H. Con. Res. 416) pravedimas Atstovų Rūmuose (1965 metais) ir Senate (1966 metais). Visam tam žygiui (tai puikiai geros valios lietuviai žino) vadovavo Rezoliucijoms Remti Komitetas. Nei VLIK-o pirmininkas, nei seimo rezoliucijų komisija “neprisiminė” to vieneto vardo, o dėkojo tik "visoms organizacijoms ir asmenims”. Dar gražiau, vienas seimo dalyvių dėkojo net ir tiems, kurie rezoliucijų pravedimo darbui kliudė.
Išvados. Seime buvo galima justi tam tikrų optimizmo nuotaikų dėl VLIK-o ateities sąryšyje su valdybos pasikeitimu. Mūsų kairiajam sparnui nepavyko sukompromituoti VLIKo vadovų dėl vadinamosios VLIK-o krizės. VLIK-as po tos krizės, galima sakyti, kiek sustiprėjo. Ir čia pasitvirtino senas posakis, jog nesą nieko blogo, kas neišeitų į gera. VLIK-as šiek tiek atjaunėjo: pirmininku buvo išrinktas vidurinės kartos atstovas (dr. K. Valiūnas); valdyboje matome porą žygininkų —
Lapkričio 13-sios manifestacijos organizatorių) : R. Kezį ir dr. A. Budreckj. Pabrėžtina, kad VLIK-o 1966 metų veikloje buvo labai daug šabloniškumo ir lėkštumo; VLIK-o veikla daugelyje atvejų rėmėsi kitų organizacijų ar atskirų asmenų darbais. (pt.)
VEIKSNIŲ KONFERENCIJA
Šios konferencijos sušaukimo reikalą judino ir VLIK-o, ir LB, ir ALT-bos žmonės. Buvo planuota turėti bendrą pasitarimą dar 1966 metais. Galų gale ši konferencija buvo sušaukta 1967 metų sausio mėn. 14-15 dienomis New Yorko mieste. Šiame veiksnių bendrame pasitarime dalyvavo: Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovai (keli PLB valdybos atstovai, keli JAV-bių LB centro valdybos nariai, keli JAV-ių LB Vyr. Tarybos nariai), visi VLIK-o valdybos nariai su Tautos Fondo pirmininku (prel. J. Balkūnu), trys Lietuvos Laisvės Komiteto (LLK) žmonės, keturi stebėtojai iš Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) centro vykdomojo komiteto ir trys Lietuvos diplomatų atstovai (stebėtojai).
Konferencijos darbotvarkė buvo kukli, nesudėtinga ir be didesnių užsimojimų: 1. Konferencijos pradėjimas (dr. K. Valiūnas, VLIK-o pirmininkas); 2. Tarptautinė padėtis ir Lietuva (LLK-to pirm. V. Sidzikausko pranešimas); 3. Lietuvos valstybės atstatymo 50-ji sukaktis ir jos minėjimo programų suderinimas; 4. Jaunimas Lietuvos laisvinimo darbe; 5. Informacijos (svetimųjų informavimo) klausimais ir 6. Kiti klausimai. Lietuvos diplomatų atstovai (J. Rajeckas, V. Stašinskas ir A. Simutis) buvo tik stebėtojai. Jie Lietuvos laisvinimo darbe nieko naujo nė nesiūlė.
Antrą stebėtojų grupę sudarė AL-T-bos keturi atstovai: dr. P. Grigaitis, E. Bartkus, T. Blinstrubas, ir dr. V. Šimaitis. Tai grupei stengėsi vadovauti dr. P. Grigaitis, aiškiai akcentuodamas, kad jie esą tik stebėtojai. Pats delegacijos “vadovas” to toli gražu nesilaikė: jis ir daug kalbėjo, ir daug ginčijosi, ir daug išliejo pagiežos visiems nealtininkams ir visai lietuviškai veiklai šalia ALT-bos. Dr. P. Grigaičio pėdomis nesekė T. Blinstrubas; jis aktyviai ir konstruktyviai dalyvavo šioje konferencijoje. Nė vieno žodžio per visą konferenciją neištarė dr. V. Šimaitis, bijodamas greičiausiai užsitraukti dr. P. Grigaičio ir jo "Naujienų” nemalonę. Apskritai ALT-bos žmonės nieko naujo konferencijai nedavė.
Lietuvos Laisvės Komiteto delegacija buvo negausi ir nekėlė naujų sumanymų ar sugestijų. LLK-tui atstovavo V. Sidzikauskas, V. Vaitiekūnas ir dr. J. Puzinas. Ši institucija greičiausiai nė nenorėjo dominuoti konferencijai, palikdama tai VLIK-ui ir Lietuvių Eendruomenei, turinčioms užnugarį mūsų visuomenėje.
Lietuvių Bendruomenė, ypač JAV-se, labai nedrąsiai žengia į politinę veiklą, kurios tikrai turėtų nevengti. LB atstovai reiškėsi aktyviai, sumaniai ir konstruktyviai ypač tose diskusijose, kuriose buvo liečiami kultūriniai ar kultūriniai - politiniai klausimai. Čia dominavo St. Barzdukas, PLB valdybos vykdomasis vicepirmininkas. Sumanių ir konstruktyvių pasiūlymų davė kiti LB atstovai: V. Kamantas, dr. A. Nasvytis, V. Volertas, dr. P. Vileišis ir kit. Atrodo, kad LB atstovai vis dar nenorėjo žengti per toli į politinį lauką, palikdami VLIK-ui groti ten pirmuoju smuiku.
Konferencijos dėmesys buvo nukreiptas į VLIK-o žmones. Buvo manyta, kad VLIK-o naujasis pirmininkas ir kiti atstovai pateiks kokį nors didesnį ateities darbų planą, iškels naujų pasiūlymų ir minčių. Tiesa, puikių sugestijų konferencijos dalyvams pabėrė R. Kezys savo pranešime apie svetimųjų informavimą,. Gaila, kad jo mintys paliko tik teoretinėje plotmėje ir kad konferencija nesiėmė iniciatyvos vieną ar kitą jo pasiūlymą realizuoti.
Visi konferencijos nestebėtojai dalyviai skyrė nemaža laiko 1968 metų įvykių kalendoriaus sudarymui, užsiminė apie išleistinus tam tikrus leidinius svetimųjų informavimui apie Lietuvą ir lietuvius, kiek karščiau ir kiek pakeltu tonu pasikalbėjo apie piniginę rinklavą 1938 metų minėjimams finansuoti. Tai ir buvo — viskas! Tiesa, čia vėl iškilo Rezoliucijoms Remti Komiteto pasveikinimo dėl laimėjimo klausimas. Dr. P. Vileišis pasiūlė pasveikinti rezoliucininkus, bet konferencija nutarė (!) to nedaryti.
Ypač VLIK-o žmonės, kurie ėmėsi iniciatyvos sušaukti šią veiksnių konferenciją, apvylė nemaža lietuvių, kurie dar nėra išsisėmę didesniems užsimojimams, didesniems žygiams, naujai prieiti prie laisvinimo darbo. Jei nieko didesnio ir konkretesnio nebuvo planuota svarstyti, tad kam iš viso šią konferenciją reikėjo šaukti!
(jpd.).