Jaunimas dviejų kultūrų kryžkelėje
NR. 14 (51) 1957 GRUODIS
- ANDRIUS BALTINIS, Chicago -
Gimęs 1909. 10. 12 Biržų apskr.; baigęs Telšių kunigų seminariją, ir įšventintas į kunigus 1936; Wuerzberge filosofijos daktaras 1948. Tremties periodikoje vienas iš giliai, gyvai ir aktualiai svarstančių lietuviškus klausimus filosofo žvilgsniu.
1. Jaunimo padėtį apsprendžiantieji veiksniai
Jaunatvė, kaip žmogaus gyvenimo išsivystymo tam tikras tarpsnis, turi savo amžinas, visiems laikams ir visoms vietoms tas pačias nekintamas ypatybes, bet turi ir tokių ypatybių, kurios būdingos tik tam tikro laikotarpio ir tam tikroje ypatingoje padėtyje esančiam jaunimui. Tik šias ypatingąsias, laiko ir vietos apspręstąsias mūsų jaunimo ypatybes čia liesime.
Kiekvieno žmogaus gyvenimą apsprendžia jo paties vidiniai ir jo aplinkos arba išoriniai veiksniai. Vidiniams veiksniams priklauso žmogaus paveldėtos savybės ir jo paties valia savo gyvenimą vienaip ar kitaip tvarkyti. Išoriniams priklauso nuo žmogaus nepriklausomai egzistuojanti gamtos aplinka, žmonių tarpusaviai santykiai linka ir socialinė aplinka. Pastaroji iš dalies priklauso gamtos aplinkai, kiek ji natūralių žmogaus polinkių apspręsta, iš dalies kultūrinei aplinkai, kiek žmonių sukurta kultūrinė apremiasi kultūrinėmis normomis.
Vidinių bei išorinių veiksnių visuma sudaro ypatingą mūsų tremties ir išeivijos jaunimui padėtį. Čia nekalbėsime apie mūsų jaunimą apsprendžiančių veiksnių visumą, o tik apie vieną jų — kultūrinę aplinką. Ji yra dvejopa — lietuviška ir amerikoniška. Šis kultūrinės aplinkos dvejopumas ir sudaro mūsų tremties ir išeivijos jaunimo gyvenimui savotišką kryžkelę.
Jeigu kultūra reiškia beprasmiško pasaulio pripildymą dvasiniu turiniu ir prasme, tai šis pripildymas prasideda jau pirmomis žmogaus gyvenimo dinomis, kada motina niūniuoja kūdikiui lopšinę ar paduoda jam pirmuosius žaislus. Nors kultūra žmogui nėra įgimta, jis į ją įauga jau pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais. Pirmiau negu pats save suvokia, pirmiau negu pradeda ką vertinti ar už ką apsispręsti, vaikas nesąmoningai įauga į savo tėvų tautos kultūrą ir su tautine kalba perima tą pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, tas kultūrines vertybes, kurias turėjo jo tėvai ir ankstyvesnės kartos, kurios šia kalba kalbėio ir šioje kultūroje gyveno. Tokius vertinimus kaip “geras”, “blogas”, “gražus”, “bjaurus” ir daug kitų žmogus nesąmoningai pasisavina šeimoje ir tautoje. O jie sudaro pačius giliuosius asmenybės pagrindus, kuriais vyksta tolimesnis asmenybės brendimas ir ant kurių statomi jo kultūros būsimieii rūmai.
2. Lietuviais gimę, lietuviais tegalime būti
Kultūros pamatai todėl yra ir visada yra buvę tik tautiniai. Niekad nėra buvę tarptautinės kultūros, ir sunku būtų įsivaizduoti, kaip tokia galėtų atsirasti. Tik ant tautinių kultūros pagrindų gali būti sukuriamos ir visiems žmonėms bendros kultūrinės vertybės, kurios turės tautinių bruožų ir kaip tik jais taps reikšmingos visiems žmonėms.
Kultūra yra visur ten, kur žmogus pakyla virš pliko juslingumo, šį juslingumą “kultivuoja”, jį perkeičia ir sudvasina. Visi daiktai, kuriems žmogus yra suteikęs kokią prasmę ar reikšmę, yra kultūros kūriniai ir turi kultūrinę vertę.
Klausimas, kurie daiktai turi kultūrinę vertę, kurie apreiškia dvasinį pasaulį? Tikrumoje visi tie, kuriuos žmogus yra palietęs, į kuriuos yra įdėjęs savo darbo, kartu savo dvasios ir savo sielos dalį. Kaikurie daiktai vien tuo, kad yra buvę tylūs žmogiškųjų darbų liudytojai, pasidaro reikšmingi, siejasi su tam tikrais dvasios turiniais, simbolizuojančiais tuos darbus. Jei mus džiugina mūsų tautiniai drabužiai, tai ypač todėl, kad mes žinome, kuriomis aplinkybėmis jie atsiradę, kokia meile ir rūpestingumu jie gaminti, kuriomis aplinkybėmis ir atsitikimais jie dėvėti. Tuo būdu jie tampa mums kažkas daugiau, negu tik gražus spalvų derinys. Jie įgyja gilesnės prasmes, kuri per juos mums atsiskleidžia.
Čia išryškėja, kad kultūra visada yra susijusi su istorija: kultūra vyksta laiko tekmėje. Ji yra ne kas kita, kaip tie pėdsakai, kuriuos žmogus po savęs palieka pasaulyje, jį perkeisdamas ir praturtindamas. Nuolat priimdama šiuos perkeitimus ir patobulinimus, žmonija kyla kultūroje, turtėja dvasia. Jei žmogus viską turėtų pradėti nuo pradžios, jis visada liktų barbaras ir laukinis. Jei žmonės pakyla augščiau barbariškumo, tai todėl, kad senesniosios kartos pasaulį yra pripildžiusios visu tuo, ką jos yra mąstę, jautę, ko troškę. Visa tai sudaro kultūrą.
Bet neužtenka, kad praėjusiosios kartos palieka pasaulyje savo dvasinio gyvenimo pėdsakus, jo vertybes bei simbolius. Reikia tas palikimas iššifruoti, suprasti jo kalba, žodžiu, reikia į kultūrą įaugti. Dalis mūsų jaunimo, gimę Lietuvoje ir ten baigę pradžios ir vidurinį mokslą, yra tvirtai įaugę į savo tėvų kultūrą ir net gamtinę aplinką. Kita dalis yra gimusi už tėvynės ribų, mokslus ėjusi svetimoje mokykloje ir įaugusi į svetimą aplinką. Bet tiek pirmieji, tiek antrieji, jei gimę iš lietuvių tėvų ir savo vaikystę bus praleidę lietuviškoje šeimoje, savo asmenybės pačiomis gelmėmis bus įaugę į lietuvių tautą ir kultūrą.
Klausimas, ar jie savo tautybės ir kultūros gali atsisakyti ir, nepažeisdami savo asmenybės, patys savęs nedegraduodami, ar gali prisiimti svetimą kultūrą? Naujausieji vertybių ir kultūros filosofai kaip Rickertas, Minsterbergas, Scheleris, Meseris, Hartmanas ir kt. yra įrodę, kad pereiti iš vienos kultūros į kitą yra neįmanoma. Sąlygos, kuriomis žmogus įauga į savo tautybę ir kultūrą, nebegali būt pakartotos, pereinant į svetimą tautybę ir kultūrą. Lietuviais esame todėl, kad lietuvybė sudaro mūsų žmogiškąją esmę, kad tai yra mūsų asmenybės dalis. Neigdami savo lietuvybę, neigiame patys save. Kas kartą yra kurios tautos nariu, negali jos atsisakyti, nepažeisdamas savo asmenybės, neprarasdamas savojo “AŠ”.
Kad tai nėra tik romantiški žodžiai, matyt iš daugelio pavyzdžių. Savo tautos atkritėlių, renegatų likimas yra labai liūdnas. Kadangi kitos tautybės jie negali prisiimti, tai atsiduria pavojuje virsti tuščiadvasiais ir mažaverčiais žmonėmis. Tautybės praradimas reiškia dvasinių turtų šaltinio praradimo ir visada parodo dvasinį skurdą. Tada žlunga kūrybinės galios, privalančios turtingo vidinio gyvenimo, kurio neturi su savo tauta ir kultūra ryšius nutrūkę žmonės. Būdinga, kad vadinamose “naujose žemėse”, dėl nuotolio ar kitų priežasčių nutrūkusiose ryšį su senolių kultūros palikimu, viešpatauįa didelė kultūros sekluma. Čia dažnai stačiai krinta akysna, kad žmonėms pasaulis yra ne kas kita, kaip tik juslėmis suvokiami daiktai. Jie neturi supratimo apie tai, ką praėjusios kartos šiems daiktams yra “pridėjusios”, kaip jos galvojusios, jautusios, ką pergyvenusios ir ką tuose daiktuose atskleidusios. Apie tai jie nieko nežino. Pasaulis jiems atrodo tuščias ir lėkštas, be dvasinio rezonanso. Jie mato jame tik tai, ką akis pagauna, ką rankos apčiuopia. Bet kaip tik todėl atsiranda didelė gyvenimo tuštuma, kurios užpildyti negali nei išoriniai patogumai, nei modernios mašinos, nei visokios triukšmingos lenktynės bei rekordai.
3. Tempo ir gausos pavojai lietuviškumui
Atsidūrę užjūrio kraštuose, kurių kultūra skirtinga nuo lietuviškosios ir europinės, susiduriame su klausimu, kiek šio-dvi skirtingos kultūros gali stovėti šalia viena antros, kiek jodvi viena antrai daro įtakos ir kaip nusistatyti šios įtakos atžvilgiu. Yra įrodyta, kad žmogus turi keistis ir keisdamasis nuolat tobulėti. Taip pat yra įrodyta, kad tikrasis žmogus yra tas, kuris lieka tvirtas ir patvarus kaip uola, kurio sprendimai turi būti nepajudinami ir neatšaukiami. Abi šios pažiūros turi pagrindo ir yra teisingos. Yra žmoguje dalykų, kuriuos jis gali keisti ir turi keisti, bet yra ir tokių, kurių keitimas reiškia savęs žlugdymą. Žmogus turi teisę ir daugeliu atvejų net pareigą prisitaikyti naujoms sąlygoms — bet su viena sąlyga — jis neturi prarasti savęs. Ši sąlyga galioja ir mūsų jaunimui, atsidūrusiam amerikinės kultūros aplinkoje.
Amerikinėje kultūroje kaip tik yra veiksnių, kurių besąlyginis teigimas veda į savęs praradimą ir asmenybės žlugdymą. Ryškiausiai tatai yra pavaizdavęs italų profesorius Enrico Castelli savo knygoje “Išsemtasis laikas” (II tempo esaurito).
Jis būdingiausiu šios kultūros ženklu laiko tempą, kurį technika įspaudusi į visą gyvenimą. Tempas įveikė erdvę. Per keliolika valandų galime nuskristi iš šaltosios šiaurės iki tropinių pietų ir atvirkščiai. Vaizdai ir miestai pro mūsų akis prabėga, mums nespėjant įsigilinti ir jų suprasti. Į naują vietą mes neateiname, kaip anksčiau, pasiruošę ją suprasti, į ją įsigilinti. Kelionės mūsų vidaus nepraturtina.
Antras dalykas — milžiniška produkcija. Mes esame apipilami technikos gaminiais. Reklama mums juos įperša kaip “būtinus”, kad netrukus vėl pirštų juos pakeisti kitais tokiais pat “būtinais”. Mūsų dėmesys blaškomas tarp daugelio dalykų. Mes nepajėgiame nė į vieną įsigilinti ir patenkame į padėtį neurastenikų vaikų, kurie neišmintingų tėvų apipilami vis naujais žaislais, kuriais nespėja pasidžiaugti, ir yra nelaimingi.
Nekalbant apie darbą, kuris reikalingas šiems daiktams įsigyti, pats jų tvarkoje laikymas reikalauja daug laiko ir rūpesčio ir visam gyvenimui įspaudžia nuolatinio skubėjimo antspaudą. Šią skubą dar padidina technikos sukurtos pramogos: greitai slenkančios programos radijo, kino ir televizijos aparatuose ar kituose pasilinksminimuose. Visa tai drasko žmogaus sielą. Žmogus tampa chaotiškų, nesutvarkytų ir neišgyventų išorinių įspūdžių masė.
Tuo būdu žmogus praranda laiko pajautimą. Jo laikas susidaro iš palaidų dabarties momentų. Žmogus lieka be praeities: “neturi laiko” jai prisiminti, dabarties įspūdžiams su praeities išgyvenimais surišti. Bet laiko pergyvenimas sudaro žmogaus konkrečią egzistenciją. Kas praranda laiką, — praranda savo praeitį, savo atsiminimus, kurie kaip tik sudaro mūsų sielos turinį. Prarasdami laiką, iš tikro prarandame save, savo vidinį gyvenimą. O būdami be vidinio turinio, išblaškyti tarp negrįžtančių akimirkų, mes daugiau nebesame tikrai žmogiški, nebesame pilni žmonės. Išblaškyti tarp daugelio pabirusių momentų, be vidinio ryšio, mes nepajėgiame nieku domėtis, nes domėjimasis reiškia nuolat kintančių įspūdžių sustabdymą, prisirišimą prie ko nors vieno.
Trečias dalykas — techniškumas. Jį vertiname ir garbiname kaip išganymą. Bet techniškumas dar nėra kultūra. Čia dažnai kartojamas technikinės kultūros terminas iš tikro yra be turinio. Anot Castelli, technika tikrumoje yra tik žvėries ištobulėjimas. Savo esme visi technikos išradimai yra ne kas kita, kaip ištobulinti laukinio įnagiai. Pats technikos išradimų vartotojas apie juos neturi jokio supratimo. Jam užtenka tik spausti tas ar kitas automobilio, radijo ar televizijos aparato mygtukas. O kadangi besąlyginis tų technikos priemonių vartojimas nepalieka vietos dvasios pažangai, tai toks vartotojas savo esme labai nedaug kuo skiriasi nuo savo primityvaus prosenolio, gyvenusio prieš tūkstančius metų.
Tuo būdu nekritiškas ir besąlyginis prisiėmimas čionykščio gyvenimo tempo, medžiaginių gėrybių apsto ir technikos vietoj kultūros, žodžiu, nekritiškas ir besąlyginis “augšto gyvenimo standarto” prisiėmimas žlugdo žmogų ir kultūrą.
4. Su Faustu, ar su Mefistu?
Fausto pagrindinė idėja yra priešingumas tarp medžiaginių ir dvasinių vertybių. Mefisto pažiūra medžiaginės vertybės yra vienintelės tikros vertybės, kurių žmogui pilnai užtenka. Fausto troškimas viską apimančios išminties, t. y. dvasinių vertybių, Mefistui atrodo tuščias žaidimas, einąs iš nepažinimo gyvenimo grožio ir malonumų. Mefistui atrodo, kad bus lengva įtikinti Faustą savo dvasinių troškimų išsižadėti, suteikiant jam elementarius malonumus. Todėl Mefistas veda Faustą smuklėn pas girtuoklius, bet Faustas tik pasišlykšti jais. Tada jis veda Faustą į juslinės meilės ir kitus malonumus, bet nesulaukia, kad Faustas pasakytų esąs patenkintas ir kad malonumų akimirka tegu tęstųsi amžinai. Pasitenkinimą Faustas išgyvena tik padaręs gerų darbų žmonėms, atlikęs augštą etinį reikalavimą. Tada jis miršta, ir jo siela yra išgelbėta, nes jis yra įrodęs, kad žmogus yra kas daugiau, nei tik gyvis.
Skeptikai ir cinikai galbūt tuo netiki. Ir moderniojo gyvenimo daugelis vadovų laikosi Mefisto pažiūrų. Tačiau žmoguje yra kažkoks “faustiškas polinkis”, neduodąs žmogui pasitenkinti tik medžiaginiu būviu. Be abejojimo, žmogus nori būti turtingas, bet vien to jam neužtenka. Žmogus nori būt laisvas, gyventi bendruomenėje, kuri jį įkvepia ir atgaivina, nori gėrėtis estetinėmis vertybėmis, pažinti giliausius kosmo pagrindus, patenkinti savo religinius troškimus. Per tūkstančius metų Vakarų žmogus yra susidaręs tam tikrus idealus, be kurių jis gyventi nepajėgia: žmonių meilė, užuojauta, tikėjimas žmogaus verte ir asmens laisve. Lietuviai yra šia prasme arčiau europiečių. Bet nesigėdykime to ir nesiduokim klaidinami čionykščio apsto gyvenimo tempo, technikos gaminių, glušinančios reklamos, pirktinės laikraščių išminties ar naktinių klubų gundymo. Mūsų nemoderniškumas vieną dieną gali mus pastatyti visų priešakyje. Neatsižadėkime savo praeities ir jos idealų, nes greit jie gali tapti rytdienos idealais. Branginkime lietuviškos kultūros vertybes ne todėl, kad lietuviškos, bet kad vertybės.
Amerikinės kultūros aplinka pati savaime mūsų nekeičia. Esame laisvi iš jos pasirinkti kas gera ir reikalinga. Mūsų kultūrai, mūsų tremties organizacijoms, mūsų mokykloms, mūsų kovai dėl laisvės daug kas iš amerikinio gyvenimo gali būti naudinga.
Mūsų jaunimas girdi daug priekaištų. Ateityje jų bus dar daugiau, nes jaunimas kaskart labiau įauga į svetimą žemę ir kultūrą. Svetimoj mokykloj jis gauna svetimą kalbą, istoriją, papročius. Bus nemaža tokių, kurie pamirš savo kilmę ir savo tautą. Tačiau tie, kuriuose lietuviška dvasia gyva, turi daugiausia galimybių prisiimtas amerikines vertybes įnešti ne tik į tremties bendruomenę, bet ir į pačią Lietuvą. Jaunimas vertintinas pagal tai, kiek jis tarnauja savo tautai. Tauta tėvynėje, ir ten ji išsilaikys, nepaisant persekiojimų ir galbūt kaip tik dėl persekiojimų. Tremties jaunimas gali tarnauti savo tautai, įnešdamas į jos gyvenimą naujos gyvybės. Jis bus vertinamas ne tiek pagal tai, kiek išlaikys tėvų kultūrą, kiek pagal tai, ar ir kiek šią kultūrą nušvies nauja kūrybine šviesa, atitinkančia laiko dvasią ir naujas sąlygas. Lietuviškos kultūros vertybės laukia parodomos kitoms tautoms, laukia iš jaunimo nušviečiamos nauja kūrybos ugnimi, patraukiančia pasaulio dėmesį. Jaunimas būtų nepateisinamas, jei jis išlaikytų tik tai, ką gauna iš tėvų. Jis turi daugiau duoti, negu gauna. Jis turi lietuviškosios kultūros vertybes paskleisti pasaulyje. Mūsų kultūra didinga, bet ji tampa menka, sustingdama savyje.
Pasisavinti lietuviškąją kultūrą, per jos prizmę žiūrėti į pasaulį, ją papildyti amerikinės kultūros teigiamais pradais ir išnešti į pasaulį—yra didysis dviejų kultūrų kryžkelėje bręstančio jaunimo uždavinys.