IDĖJOS SPAUDOJE
Žodis priklauso jaunimui * Vyresnieji tebesvarsto nepasaulėžiūrinės politikos klausimą * Politinės diskusijos lygis žemiau kritikos * Pirmieji balsai už koegzistenciją? * Partizano vaizdas literatūroje.
Apžvalgoje sykį galima atkreipti dėmesį ir į savuosius “Į Laisvę” bendradarbius. Šiame num. yra prašnekę išimtinai jaunesniosios generacijos atstovai. Tai santrauka jų pasisakymų jaunimo kongrese ar LF studijų dienose. Kiekvienas jų pasisako kitaip, nes prie to paties dalyko prieina iš kitos pu'ės. Tačau visi jie yra verti ne tik paskaitomi, bet ir atidžiai pasvarstomi. Jie visi stengiasi konkrečiai suvokti savo padėtį šio momento gyvenime, savo uždavinius bei jiems vykdyti priemones. Tai jų gyvenimo problemos. Bet jų sprendimas nėra tik jų reikalas. Jų sprendime gali ir turi dalyvauti taip pat ir vyresniosios generacijos žmonės. Tai kas, kad jų pasisakymuose yra aštrių žodžių vyresniesiems. Jeigu būtų rasta, kad jų žodžiai per aštrūs, tenka prisiminti, kad tai žodžiai jaunimo, kuris į gyvenimą žiūri idealiau ir skirtumą tarp idealo ir tikrovės plaka aštriau. Tačiau kas tuos žodžius skaitys, matys, kad tas pats jaunimas siekia kontakto su vyresniaisiais, jieškodamas jų tarpe sau gyvenimo pavyzdžių ir norėdamas, kad jų veikimas būtų skaidresnis. Taip būdavo, taip ir dabar yra.
Jeigu jaunesniųjų žodis labai vertas vyresniųjų dėmesio, tai ir jaunesniųjų dėmesio tiek pat vertas šiame nr. dr. A. Baltinio balsas, kuris deda pareigas jaunimui.
*
Idėjinėje srityje verti dėmesio Tėvų Jėzuitų leidžiami Laiškai Lietuviams.Atsiliepdami į momento iškeltas idėjas, jie formuoja skaitytojo galvojimą — sistemingai, aktualiai, pažangiai, realiai. Tarp kitų idėjinių aktualijų dėmesio vertos paskutiniu laiku perimtos diskusijos ne-pasaulėžiūrinės politikos klausimu. Pradžią padarė A. Tamošaitis, S. J. straipsniu “Nepasaulėžiūrinė politika”. Straipsnis imponuoja aiškiu galvojimu ir gyvenimo faktų apžvelgimu. Iš tų faktų jis darė “nesugriaujamai tvirtą išvadą: Bažnyčios pulse nspasaulėžiūrinė politika plaka stipriais dūžiais”(1957 gegužės nr.).
Autoriui oponavo A. Gražiūnas, mėgindama-; nepasaulėžiūrinės politikos supratimą subanalinti ir tada ją atmesti. Įsijungė į polemiką ir L. Dambriūnas, atitiesdamas nepasaulėžiūrinės politikos supratimą, skirtumą tarp pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės remdamas laisvės supratimu, laisvės didesniu ar mažesniu pripažinimu. Rašo:
“... nuomonių skirtumas laisvės ribų klausimu ir skirsto žmones į skirtingas grupes. Tuo, o ne kuriuo kitu pagrindiniu klausimu skirias ir vad. pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos šalininkai. Šie pastarieji pasisako už platesnes laisvės ribas. Jie reikalauja laisvės ir tose srityse, kur pasaulėžiūrinės politikos šalininkai nėra linkę pripažinti tokios laisvės kitiems, kokia jie patys naudojasi ar nori naudotis”.
Nurodo toliau, kaip laisvės supratimo klausimu skirias ir lietuviai augštesnieji dvasininkai savo pareiškimuose. Tėvas A. Tamošaitis, S. J., buvo nurodęs tik vysk. P. Būčio nuomonę, pareikštą jo brošiūroje “Apie apšvietą’’ 1918. Bučio mintis, keliais atvejais kartojama, gali būti išreikšta jo šiuo sakiniu:
“Visos dabartinės kultūringos viešpatijos (valstybės. Red.) pripažįsta tris laisves: tikėjimo, spaudos ir draugijų. Negalima nepripažinti tų trijų laisvių pamato, būtent, principo, kad viešpatija neturi kištis į idėjų, įsitikinimų, pažiūrų sritį, nes toje srityje viešpatija neturi kompetencijos. Pripažinti jai kompetenciją toje srityje yra vis vien, ką sugriauti dabartinių laisvių pamatą”.
L. Dambriūnas duoda ir kitokį pasisakymą — Lietuvon vyskupų iš Romoje išleistos brošiūros “Lietuvos R. Katalikų Episkopato direktyvos katalikams”. Jose rašoma;
“Todėl valstybė negali leisti, kad būtų viešai skelbiamas ateizmas ... Lietuvos katalikai sieks, kad Lietuvoje tebūtų leidžiamas tik mokslinis katalikų tiesų Ir doros dėsnių vertinimas, draudžiant propagandinį ir įžeidžiantį jų nagrinėjimą.. kad tikėjimą ir dorą Mečią klausimai, kiek jie yra reikalingi išaiškinimo ir sprendimo, nebūtų viešų diskusijų spaudoje, susirinkimuose ar parlamente objektu”.
Autorius daro išvadą: “Vadinas, siūloma valstybei kištis į piliečių religinius bei pasaulėžiūrinius reikalus .. . Kai šituos pareiškimus palyginame su vyskupo Būčio pareiškimais ... tai matome aiškų nuomonių skirtumą. Jeigu yra šitaip, jeigu augšti dvasiškiai gali būti skirtingų nuomonių laisvės ribų klausimu, tai aišku, kad ir pasauliečiams leistina rinktis vieną ar kitą nuomonę. Va šitie žmonės, kuriems artimesnės yra vysk. Būčio pažiūros, ir vadinami nepasaulėžiūrinės politikos šalininkais. Tuo būdu matome, kad yra mūsų tarpe žmonių, kurie siūlo būsimoje Lietuvon valstybėje varžyti ateistų bei kitokių pažiūrų žmonių laisvę. Iš kitos pusės, mūsų kairieji dažnai siūlo, kad Bažnyčia nesikištų į politiką, o tai faktiškai reiškia, kad kunigams turėtų būti aprėžtos politinės laisvės. Nepasaulėžiūrinės politikos šalininkai siūlo, kad nei vienų nei antrų teisės bei laisvės nebūtų varžomos. Čia ir glūdi nepasaulėžiūrinės politikos esmė”.
*
Su politinio veikimo idėjomis reiškiasi Tėvų Marijonų leidžiamas Draugas. Polemizuodamas su pereito Į Laisvę nr. pasisakymais dėl vienybės politinėje srityje, pasirinko populiarų, bet nei garbingą nei pozityvų kelią — priskirti oponentui tai, ko jis nėra skelbęs. Pvz. Į Laisvę apie visus vienybės siekiančius buvo apibendrintai kalbama: “Netenka abejoti, kad kiekvienas, tardamas apie vienybę, jos nori nuoširdžiais ir patriotiniais sumetimais”. O Draugas tvirtina, kad mes esame padarę apibendrintą vaizdą, kuriame “vienybės jieškotojai yra sunkiai įsivaizduojami nusikaltėliai”. Arba vėl: apie vienybės idėją apibendrintai rašėme: “Teisingas yra jų (vienybės jieškotojų) galvojimas: vienybė šiandien demonstruoja mūsų jėgą; vienybė stiprina mus pačius; vienybė daro įspūdį mūsų rėmėjams; vienybė krikdo mūsų siekimų priešus”. O Draugas apibendrintai tvirtina, kad į Laisvę laikrašty “vykdoma intelektualinė ataka prieš pačią vienybės idėją”.
Tarp kitų politinės rūšies idėjų galima pastebėti nebent kilusius ir lietuvių spaudoje (T. Žiburiuose ir Drauge) pasisakymus dėl santykių su Lietuvoje okupanto pastatyto režimo pareigūnais, iš kurių galima daryti išvadą, kad mūsų ligšioliniame nusistatyme atsiranda įlūžimu: siūlomas santykiavimas su tais okupanto pastatytais pareigūnais, taigi siūlomas jiems pripažinimas de facto. Tai jau koegzistencijos įtaka ir mūsų galvojimui.
*
Rezistenciniu požiūriu įdomiai prieina prie laisvės kovotojų vaizdavimo literatūroje Balys Gražulis Santarvėje. Rašo: “Neperseniai buvau vieno meno kolektyvo paprašytas paruošti poezijos ir dainos pynę mūsų partizanams pagerbti. Ėmiausi darbo krūtinei šylant nuo minties, kad pagaliau bus pagerbtas partizanas — aplaužytas, bet nenulaužtas — tas laisvės simbolis, valia laimėti. Gana jau priverkšlenom. Laikas užtraukti apie ryžtą ir žygius ...
Ir neįtikėtina, beveik nieko apie partizaną! Nieko apie nepalaužiamą kovą dėl laisvės . ..
Ne taip jau seniai partizanai 1941 metų birželio sukilime pasiekė visišką pergalę. Tokio pakilimo, tokio didvyriškumo, kada nepilnamečiai plikomis rankomis ėmė priešo tankus, net nepriklausomybės kovų metu nematėm. O ar apdainavom pergalę ir didvyriškumą ? Daugumas poetų to sukilimo net nepastebėjo. O tie, kurie pastebėjo, vien savųjų kapus tematė... Jei šiaip jau didvyriai nelabai reikalingi, tai jaunimo auklėjime bei tautos paruošime žygiui be jų neišsiverčiame. Todėl jie taip reikalingi literatūroje. Tad jei rašom apie tėvynę ir pralietą kraują, užuot verkšlenę ir graudenę, rašykim apie tikrą didvyrį ir tautos didvyriškumą. Rašykim apie žygį ir pergalę”.