Istoriko žvilgsnis į Rytų-Vakarų ateitį
GYVOJI MINTIS
Politiniai dienos įvykiai dažnai turi už savęs neregimus gilesnius pagrindus — filosofines, istoriosofines pažiūras į gyvenimo visumą. Tik ne visada atskiri politiniai įvykiai vairuojami pagal filosofų suvoktus ir suformuluotus visumos eigos dėsnius.
Esti ir priešingai — pagal atskirus dienos įvykius filosofai ima kurti savo pažiūras į gyvenimo visumą. Gali suklysti tie, kurie atskirus faktus nori vairuoti pagal filosofinius bendruosius dėsnius. Dar lengviau suklysti filosofams, kai jie iš atskirų faktų daro visuotines išvadas, dėsnius. Šitai reikia turėti prieš akis, stabteliant prie pažiūrų vieno iš autoritetingųjų mokslo žmonių — anglo Arnold J. Toynbee. Jo čia referuojamos kai kurios pažiūros maža dalim prisideda prie prof. A. Maceinos straipsnyje meistriško užsimojimo įvertinti Vakarų žmogaus nusistatymą bolševikinės tikrovės atžvilgiu.
*
Arnold J. Toynbee, plačiai žinomas istorikas, neseniai užbaigęs savo gyvenimo veikalą — 10 tomų pasaulio istoriją, skiriasi nuo daugumos istorikų tuo, kad jis ne tiktai dėsto ir sistemina faktus, bet yra ir kultūros bei istorijos filosofas, kuris tuos faktus apžvelgia iš visumos ir perspektyvos. Svarbiausia jo pareikšta idėja, gana nauja mokslo atstovuose bei istorikuose — grąžinimas Dievo į istoriją ir religijos kėlimas į istorijos tikslą. Ta idėja buvo sava krikščioniškiems istorikams ir filosofams, bet ji buvo virtusi svetima šiandien. Kai gamtos mokslų garbintojai suranda tiktai gamtos dėsnius, marksistai tiktai istorijos dėsnius, modernieji istorikai tiktai ekonominius ir pozityvistinius dėsnius, šis didelis istorikas išvadoj prakalba apie reikalą Vakarų žmogui grįžti prie Dievo įstatymo.
Ar žmonija prieis prie universalinės valstybės?
Visų pirma istorija jam nustoja buvus įvykių eilė be dėsnio ir tvarkos (tokia yra daugumos šiandieninių istorikų filosofija), bet darosi apžvelgiama, dėsninga ir atgauna vyriausią savo tikslą, kuris yra Dievo karalystė. Iš visų buvusių kultūrų viena tik dabartinė Vakarų kultūra atrodo ir dabar dar turi galimybės kilti vis augštyn, nors ji dabar gyvena, pagal Toynbee terminą, vadinamą sunkumų laikotarpį, labiausiai pasireiškiantį nacionalizmais ir karais. Šitoks laikotarpis, pagal įprastą Toynbee istorijos schemą, turi pasibaigti sukūrimu universalinės valstybės, po kurios kultūra galutinai išsenka. Šita galimybė ir dabar visai artima ir konkreti. Pagal Toynbee, dalinai moderninės technikos dėka, įkūrimas pasaulinės valdžios (nežinia, ar jos centras bus Maskvoj ar Amerikoj), atrodo neišvengiamas dalykas Vienas tik gali būti klausimas, kokiu būdu tai įvyks — ar karu ar taikiu būdu. Toynbee neturi iliuzijų, kad pasaulinė valstybė galėtų būti įkurta UN, arba remiantis kokiu gudriu planu popieryje.
Kokia išeitis konflikte tarp Rytų ir Vakarų?
Analizuodamas savo metodais praeities kultūrų susidūrimą ir santykius, Toynbee daro išvadų apie didžiausią Vakarų likimo klausimą — Vakarų kultūros konfliktą su bolševizmu. Iš dviejų nusiteikimų, su kokiais paprastai pasitinkamos svetimos kultūros — palankaus priėmimo arba visiško atsivertimo (remdamasis žydų istorija, Toynbee pirmąjį vadina herodianizmu, antrąjį — zelotizmu), Vakarų santykiuose su bolševizmu, Toynbee tvirtina, nė vienas nėra protingai pritaikomas. Dabartinėj konkrečioj situacijoj zelotai siūlytų ne tik visas priešingas idėjas nuslopinti jėga, bet ir nusiųsti ant Rusijos kelias atomines bombas, o herodėnai palaipsniui vykdytų pilną appeasement. O teisingas kelias, pagal Toynbee, turėtų būti peaceful coexistence. Su šituo teigimu jis nusileidžia iš augštos mokslinės plotmės į mokslininkui pavojingą kontroversinę politiką.
Toliau jis dėsto taip: Vakarai turi laikytis įsikibę to, kas yra, naudodamiesi susitvardymu, kantrybe, drąsa ir tolerancija. Pasaulis tegul lieka kurį laiką taikingai pasidalintas. Tuo tarpu nieko kito nelieka, kaip laukti atslūgimo ir išlošti laiko. Praeities pavyzdys — apie 600 metų trukusi taika tarp Romos imperijos ir Partijos (senovės pietų rytų Europa). Kaip daugelis anksčiau yra pastebėję, Toynbee laikosi plačiai įsigalėjusios pavojingai klaidingos pažiūros, kad bolševizmas yra tiktai rusų imperializmo forma. Pagal jį, nesutarimų priežastis esanti ta, kad Rusija per maža turėjo laiko susipažinti ir susigyventi su Vakarais. Teisingai pastebima, kad Toynbee tokiu būdu nejučiomis sutampa su tuo pačiu herodianizmu, kurį ką tik pasmerkia.
Kokia didžiausia Vakarų pareiga?
Įdomesnis yra religijos įvertinimas dabarties Vakarų pasaulio krizėj. Dabartinį laikotarpį Toynbee vadina pokrikščionišku, nes Vakarų pasaulis pradėjo atsiskirti nuo krikščionybės 17 amžiuj, tas atkritimas ir buvo ženklas komunizmui pradėti veikti. Kai technika davė priemones nugalėti skurdui, gavosi neteisybė, kad tik maža žmonijos dalelė naudojosi kultūros vaisiais, ir ši neteisybė nebuvo kaip reik bandoma atitaisyti. Į tai atsakymas buvo Marxo “Kapitalas”. Ir krikščionybės vykdytojai nusikalto, nesumokėdami moralinės skolos socialiniam teisingumui. Kristaus įsakymą, kurio skelbimas beveik visai buvo aptilęs krikščionybės institucijų lūpose, pasigavo rėksmingas nekrikščioniškas marksizmo balsas. Ir dabar Vakarų pasauliui dar yra galimybė mokėti moralinę skolą, padedant nugalėti ekonominius sunkumus atsilikusiose tautose. Tačiau tai turi būti daroma be savos naudos jieškojimo, iš žmonijos meilės, kitaip tai nieko nepadės.
Kokia yra Vakarų klaida?
Tolimesnėj eigoj bus pajusta, kad komunizmas, kuris dabar užėmęs religijos vietą, žmogaus nepatenkina, nes vietoj duonos jis duoda akmenį. Bet artimesnėj ateity, rungtynėse su Vakarais, jo patrauklumas daug didesnis, ypač Azijos ir Afrikos kaimo masėms, kurių balsas lemiamas. Vakarai darė klaidą, bandydami su komunizmu kovoti materialistiniais jo paties metodais. Paradoksas, kad materialistinis komunizmas dabar skelbia savo evangeliją su tokiu užsidegimu, kuris primena “šventąją Rusiją”, tuo tarpu, kai Amerika stengiasi vilioti materialine gerove. Galutinai, žinoma, didžioji žmonijos dauguma pasisakys už Ameriką, bet tuo tarpu "šventoji Rusija” labiau patraukiantis kovos šūkis negu “laimingoji Amerika”.
Tikrumoj, ir Vakarų liberalizmas, kaip ir komunizmas, garbina žmogų, ne Dievą. Jie rungtyniauja tik dėl dviejų skirtingų žmogiško stabo kulto formų; pirmas yra individualistinis, o antras garbina kolektyvinį žmogišką žvėrį. Kol kova vyksta tokiais pagrindais, laimėjimai ir toliau bus komunizmo pusėj. Vakarų demokratija turi remti savo šūkį daugiau negu laisve, daugiau negu gėrove, daugiau negu teise balsuoti ir streikuoti, ji turi remti savo šūkį religija. Tik tokiu būdu demokratija galės atnaujinti savo galios netekusius ginklus: “stabas Leviathanas gali būti triumfuojančiai sulaikytas ir nugalėtas žmonių, kovojančių už sąžinės laisvę, nebijančių būti kankiniais dėl Dievo garbės... Dievo malonė dar gali kada sukelti šitą stebuklą nu-krikščionėjusiose, bet atgailos ištiktose Vakarų žmonių širdyse”.
Br. Stočkus