Katalikai ir politika JAV

PASAULYJE

Rinkimai Amerikoje pagyvino katalikų politinį klausimą. Abidvi partijos darė pastangų patraukti į save katalikus balsuotojus. Katalikų politinėms pažiūroms nušviesti paprašėme vieną iš geriausiai informuotų tuo reikalu mūsų žmonių.

Katalikų dalyvavimo politikoje pobūdį įvairiuose kraštuose paprastai diktuoja specifinės krašto politinio ir visuomeninio gyvenimo sąlygos. Ši taisyklė galioja ir JAV atžvilgiu. Gyvendami krašte, kuriame Bažnyčia dažnai buvo įtariama nelojalumu, Amerikos katalikai stengėsi kiekviena proga pademonstruoti amerikietiškąjį nacionalizmą, tuo išugdydami didelį Bažnyčios amerikietiškumą. Kaltinami, jog katalikybė skiepijanti diktatūrines pažiūras, Amerikos katalikai ypač pabrėžė savo prisirišimą demokratinei santvarkai, laisvės bei tolerancijos principams ir specifinei amerikietinės demokratijos santvarkai, išreikštai JAV konstitucijoje. Iš pat pradžių todėl jie priėmė ir bažnyčios nuo valstybės atskyrimo principą kaip tinkamą ir naudingą bažnyčiai. Prancūzas Alexis de Tocqueville savo garsiam veikale De la Démocratie en Amériquerašo, jog apie 1830 m. vizituodamas JAV jis buvo nustebintas radęs vienbalsį Amerikos kunigų pasitenkinimą vadinamu pilnuoju bažnyčios nuo valstybės atskyrimu. Pagaliau, būdami mažumoje ir išsisklaidę visame krašte, Amerikos katalikai suprato, jog atskira jų politinė veikla sistemoje, kuri favorizuoja dviejų partijų egzistenciją, nebūtų naudinga. Todėl JAV iki pat šių dienų nerandame atskiros katalikų partijos, kaip Olandijoje ar Veimaro Vokietijoje, kur katalikai taip pat buvo mažuma. Moderniaisiais laikais Bažnyčios hierarchija skelbia, jog JAV nesą net katalikų rinkikų bloko ir jog politiniu požvilgiu katalikai yra visai laisvi rinktis pagal savo išmanymą partiją. Šios nuomonės yra ne tik tikintieji, bet ir hierarchija. Tai yra sena JAV katalikų tradicija. Kai 1827 m, vienas presbiterijonų kunigas bandė organizuoti “krikščionių partiją politikoje”, jokia grupė tokiai partijai taip stipriai nesipriešino, kaip katalikai.

*

Katalikai ne tik nenorėjo “krikščioniškos”, bet taipgi nepalaikė nei konfesinės katalikų partijos idėjos. Katalikų vyskupai taip pat neįtaigojo politinių tikintiesiems nusistatymų ir tai vengia daryti iki pat šiai dienai. Jau 1840 m. savo konferencijoje JAV vyskupai paskelbė;

“Mes nereiškiame jokių teisių kištis į jūsų daromus sprendimus politiniuose mūsų bendro krašto reikaluose ir nereiškiame jokio noro kontroliuoti jūsų naudojimosi konstitucine laisve”.

Garsus JAV arkivyskupas Ireland yra išsireiškęs, jog

“Kunigui, vyskupui ar popiežiui, kurie bandytų įsakinėti civiliniuose ar politiniuose dalykuose, bandytų įtaigoti pilietį už savo jurisdikcijos ribų, jurisdikcijos, kuriai priklauso Dievo reikalai, galima duoti greitą atsakymą: grįžk atgal į savo teisių ir pareigų sferą, grįžk prie Dievo reikalų”.

Kardinolas Gibbons skelbė, jog jei net popiežius amerikiečiams įsakinėtų grynai valstybiniuose reikaluose, katalikams nebūtų prievolės popiežiaus klausyti. Reiktų klausyti tik savos sąžinės. Vyskupas England, kalbėdamas apie JAV konstituciją, yra pasakęs, jog jei ir popiežius ir visi kardinolai norėtų pažeisti JAV konstituciją, “mes ją gintume iki mirties”.

Šis istorinis JAV Bažnyčios nusistatymas nereiškia, jog Bažnyčiai nerūpi valstybiniai ar politiniai reikalai. Jis tačiau parodo, jog bažnytinė vyriausybė atsisako tiesioginiu būdu dalyvauti politikoje ir kontroliuoti individualių katalikų politines nuomones ar partinę veiklą. Iki pat mūsų dienų bažnytinė hierarchija atsisako tikinčiuosius raginti balsuoti už vieną ar už kitą, kaip tai iki šiol dar kai kur daroma Europoje, pvz. 1952 m. Vokietijos episkopato raginime tikintiesiems.

*

Kaip šiandieniniai JAV katalikai, tie, kurie aktyviai dalyvauja politikoje, žiūri į katalikų dalyvavimą politiniame bei valstybiniame darbe ? Kaip jie atskiria tas dvi sferas, religinę ir politinę, kaip jie pagaliau, žiūri į pačios Bažnyčios ir jos vyriausybės santykius su valstybe ir pastarosios tarnais?

Jų pažiūroms paaiškinti labai naudinga pažvelgti į 1928 m. demokratų partijos prezidentinio kandidato

Alfred E. Smith, buv. New Yorko gubernatoriaus, atsakymą, rašytą jį kritikuojantiems protestantams, kurie skelbė, jog kaip katalikas Smith galįs būti lojalus tik Vatikanui, bet ne JAV konstitucijai. Tą. atsakymą Smith rašė kun. Francis P. Duffy padedamas. Smith rašte, spausdintam Atlantic Monthlyžurnale 1927 m. gegulės mėn., demokratų kandidatas į prezidentus šitaip atskyrė religinę ir politinę sferas kataliko politiniame veikime:

“Aš tikiu į Dievo išpažinimą pagal Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimą ir praktiką. Aš nepripažįstu savo Bažnyčios institucijoms jokios galios kištis į JAV konstitucinės tvarkos operavimą, o taip pat jokios galios kištis į krašto įstatymų įvykdymą. Aš tikiu,” toliau jis rašė, “į absoliutinę visų žmonių sąžinės laisvę pilnoje visų bažnyčių, visų sektų ir visų tikėiimų lygybėje prieš įstatymą, pripažindamas tą lygybę kaip teisę, ne kaip privilegiją. Aš tikiu į absoliutinį Bažnyčios nuo Valstybės atskyrimą ir į griežtą vykdymą to konstitucinio nuostato, kuris sako, jog kongresas neturi teisės išleisti jokio įstatymo, kuris religiją suvalstybintų ar kuris uždraustų laisvą religinę praktiką. Aš tikiu,” Alf. Smith sakė, “kad jokia jokios bažnyčios įstaiga negali išleisti jokio įstato, kuris turėtų galios visiems gyventojams kaip krašto įstatymas. Bažnyčios gali leisti tik tokius įstatus, kurie nusako savo narių padėtį”.

Gubernatoriaus Smith nusistatymą paryškina kad ir mažiau žymaus, tačiau įtakingo JAV kataliko politiko, buv. Clevelando, Ohio, miesto burmistro ir vėliau JAV senatoriaus Tom Burke mintys. Kaip ir Smith, jis išskiria religinę ir politinę, bažnytinę ir valstybinę plotmes. Jo nuomone, Roma nėra suinteresuota amerikietiška valstybine santvarka.

“Aš priimu,”sakė Burke, “savo Bažnyčios doktrinas moralės ir tikė-jimo klausimais. Tačiau manosios valstybinės santvarkos idėjos yra mano kaip amerikiečio ir mano šeimos amerikietiškosios tradicijos produktas”.

Toliau jis paryškino Smith mintį apie sferų pasidalinimą, nurodydamas kataliko politiko ryšį su bažnytine vyriausybe. Atsakydamas į klausimą, ar jis automatiškai vykdytų savo vyskupo prašymą, Burke atsakė:

“Visų pirma, vyskupas manęs nieko neprašė. Antra, jei paprašytų, aš svarstyčiau jo problemą taip kaip ir kiekvieno kito piliečio mano mieste. Aš vykdyčiau jo prašymą, jei tai padėtų miestui, atsisakyčiau, jeigu nepadėtų”.

*

Šitokis nusistatymas nereiškia neutralumo katalikiškųjų principų ar katalikų interesų požvilgiu. Smith pasisakė, jog pripažindamas viešąją valstybinę mokyklą, jisai pripažįsta tėvams teisę mokyti vaikus privatinėje religinėje jų pačių išlaikomoje mokykloje. Burke įsakmiai pabrėžė, jog, jo nuomone, šių laikų žmogus šaukte šaukiasi krikščioniškųjų principų gyvenime pritaikymo. Jo nuomone, krikščioniškai išauklėtas žmogus yra daug naudingesnis visuomenei, nei agnostikas, kuriam viskas reliatyvu. Ir opiausiame moderniais laikais — Bažnyčios-Valstybės santykiuose — privačiųjų mokyklų valstybinės paramos klausime katalikai politikai ir valstybininkai pasisako už privačiųjų mokyklų paramą, nors tai ir nevisur populiaru. Modernieji laikai yra atnešę naujus reikalavimus, kurių konstitucijos kūrėjai nebuvo pramatę. Federalinė parama valstybinėms mokykloms yra vienas iš tų degančių reikalavimų. Keliant šį klausimą, kyla ir privačiųjų mokyklų paramos reikalas, kad nebūtų diskriminacijos auklėjimo srityje, šiais klausimais katalikai nėra neutralūs.

Amerikiečių katalikų politikoje dalyvavimo pobūdį, tarp specifinių JAV motyvų, nustatė ir jų įsitikinimai Valstybės ir Bažnyčios jurisdikcijų išskyrimo klausimais, čia tiek pasauliečiai, tiek hierarchija vieningai sutiko griežtai tas sferas atriboti, šitokiam nusistatymui išlaikyti aktyvią, rolę vaidina ne tik ir gal net ne tiek pasauliečiai, kiek kunigija ir bažnytinė vyriausybė. Tokiam nusistatymui išlaikyti hierarchija neatsisakė interėsavimosi, o kunigija asmeninės paramos politinėms grupėms, bet sutarė nei Bažnyčios nei individualaus prestižo vardu nediktuoti katalikų politikų nusistatymų, šia prasme amerikietiškasis Bažnyčios nuo Valstybės atskyrimas yra įdomus ir mūsuose turėtų būti studijuojamas ir pasauliečių ir kunigijos, o ypač abiejų kartu, nes sistemos pasisekimas priklauso nuo abiejų sutarimo.

Kita įdomi problema, kuri taipgi neužmirština, yra Amerikos pavyzdys, jog Bažnyčios veiklai ir pastoracijai augti, stiprinti bei garantuoti, nėra būtina “katalikiška” partija. Toji laisvė gali būti užtikrinta ir sistemoje, kurioje laisvės garantuojamos bendru konstituciniu sutarimu ir atsisakymu kovos prieš religiją. politinių partijų instrumentais.

Pagaliau, amerikietiškasis pavyzdys rodo, jog Romai yra priimtinos įvairios katalikų politinės veiklos formos ir įvairūs Bažnyčios bei valstybės santykių aiškinimai. Politinės diskusijos lietuvių katalikų tarpe įgautų daug produktingesnį pobūdį, jei būtų imami nagrinėti minėti klausimai, kurie sudaro, žinoma, tik dalį panašių klausimų problematikos, o ne jieškoma “herezijos”, "blogų įtakų” ir “indiferentizmo” tradiciškai kai kuriems mūsų vyresniesiems neperprantamose ar dėl politinių motyvų nepriimtinose mintyse.

Vytautas Vardys