Dabartinė Lietuva turisto akimis
Gretimame puslapy: Maironio paminklas Kaune. Skulptorius — Gediminas Jokubonis. 1986 nuotr.
Nieko nėra sunkiau, kaip rašyti apie dabartinę Lietuvą, kada negali patikėti sovietiniais duomenimis, dažnai nepilnais, iškreiptais ir naudojamais propagandos tikslu. Iš kitos pusės, nesiruošiu ką nors svarbaus įrodyti, kas nustebintų eilini išeivį, kartkartėmis lankiusi gimtąjį kraštą, slapta išsprukusi iš Vilniaus lankyti tėvų ir giminių kapus, žvilgterėti į buvusios sodybos pamatus ar pasikeitusi gamtovaizdi be buvusių vienkiemių, be nuosavybės ežių. Aš pats esu tik eilinis krašto lankytojas, turis nemažai giminių Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose ir kaimuose, net Sibire. Susitikimui jie paprastai suskrenda į dabartinę Lietuvos sostinę. Nebe pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, dažniausiai — su turistų grupe, tik praeitais metais su iškvietimu visam mėnesiui. Lankymosi tikslas: paremti gimines materialiai ir moraliai, kiek yra įmanoma vadinamoje policinėje valstybėje; atnaujinti giminystės ryšius, susipažinti su naujais žmonėmis, kartais giminių giminėmis, nuvežti vaistų. Jokio politinio įsipareigojimo.
Nenorėčiau rašyti apie visiems žinomus dalykus, ypač tiems, kurie patys dažniau už mane lankė Lietuvą, nei tiems, kurie, savanoriškai užsidarę išeivijos karantine, bijo apsikrėsti komunizmo baciloms. Tai ,,reorginio" tipo išeiviai, savo getuose nuolatos burnojantys prieš komunizmą, visiškai užmiršdami Lietuvą ir sąlygas, kuriose iš pokario griuvėsių beveik iš nieko skleidėsi kultūra (kartais suluošinta, bet esmėje lietuviška) ir ekonominio gyvenimo laužtinė linija, dažniausiai, paveikta gravitacinės jėgos, krypusi žemyn, ir tik protarpiais pakildama į aukštį.
Rašyti apie šios dienos Lietuvą apsunkina dar ir gorbačiovinės kaitos momentas, vadinamosios reformos, kurių labiausiai bijosi biurokratija ir aukštieji valdžios pareigūnai, nes kiekvienas pasikeitimas esančiam valdžios sluoksniui yra skausmingas. Reformomis Lietuvoje netiki vyresnioji karta, prisiminusi Chruščiovo geruosius laikus ir juos sekusius ekonominius varžtus. Ją mačiau gana apatišką viskam, kas žadama keisti ar jau buvo keičiama, kaip pvz., kova prieš alkoholizmą. Jaunesniųjų reakcijos buvo optimistiškesnės. Iš pokalbių susidariau nuomonę, kad valdžios viršūnių siūlomi keitimai palies tik gyvenimo paviršių, nesiekdami gyvenimo gelmės, nei realybės, nei pačių žmonių, kurių perauklėjimui reikia generacijų net ir demokratinėje valstybėje, o ką bekalbėti apie Sovietų Sąjungą, mažai kuo pasikeitusią nuo Spalio revoliucijos laikų. Iš valdžios einančios reformos mažai ką turinčios bendro su demokratija, kuri turinti kilti iš pačių žmonių, iš liaudies.
Nesigilindamas į teoretinius klausimus, nei į politinės kaitos raidą, bandysiu nenukrypti nuo stebėtojo vaidmens ir trumpos tarybinio piliečio rolės, gyvendamas visą mėnesį Vilniuje ir tik keletą dienų Maskvoje. Įspūdžius reikėtų rikiuoti į dvi grupes. Pirmoji — tai pirmą kartą lankant kraštą ir vietoves su Inturisto grupe. Sutinki artimiausius gimines, dažnai neatpažįstamus dėl metų krūvio ant jų pečių, išvaizdos ir metų įbrėžų veiduose. Trakų restauruojama ir Vilniaus pilys, vieninteliai didžios praeities liudininkai, malonus Inturisto tarnautojų sutikimas ir paskutiniu metu grandioziškas „Lietuvos" viešbutis, Vilniaus šv. Onos gotikinė bažnyčia po kelių dešimtmečių nesimatymo prabyla emocijom, jausmais, kad pagaliau esi savo krašto žemėje — Vilniuje, Lietuvos Jeruzalėje.
Antruoju atveju, dažnesnis pasimatymas su savaisiais ir dar tarybinio piliečio mėnesio patirtis išblaivo iš sentimentų. Tada gali blaiviau galvoti ir matyti abi medalio puses. Tačiau reikia džiaugtis lietuvišku nuoširdumu ir vaišingumu (net ir pas suvalkiečius), žmonių gerumu, atvirumu, net ir santūrumu, kai neigiamai pasisakai prieš esamą santvarką. Bet visa tai matai tik šeimoj, uždaram rately. Tiek Maskvoje, tiek ir Vilniaus gatvėse jauti žmonių uždarumą, nepasitikėjimą, grubumą troleibusuose, ypač piko (kamšaties) valandomis net ir vasarą, kai miestiečiai ir studentija išvažinėj a atostogų, bet padaugėja turistų iš kaimyninių respublikų ar varguomenės, suvažiavusios parduotuvėse apsipirkti. Lietuva dar ir šiandien vadinama turtinga „fašistine" valstybe. Man buvo lengva vaidinti tarybinį pilietį, nes niekuo nesiskyriau nuo vietinių mano amžiaus piliečių, nei nuo turistų, atvažiavusių iš satelitinių kraštų, prastai kalbančių ar nenorinčių kalbėti rusiškai. Nenustebsi, matydamas džynsais ar striuke apsivilkusius ir vyresnio amžiaus žmones, o jaunimas beveik niekuo nesiskiria nuo amerikietiškų paauglių. Gal čia daugiau sutinki tik baltomis kojinėmis dėvinčių mergaičių.
Maskva — pilkas kietas miestas, grubus, nedraugiškas. Be masyvaus ,,Kosmos" viešbučio ir netoliese saulėj žvilgančio kosmonautams pusmėnuliu išlenkto paminklo, į akis krinta vykusi požeminio susisiekimo sistema — Metro. Vietomis per daug dirbtino puošnumo, pretenzijos ar perkrovimo masyviais žibintais, bet patogumas didelis. Aplamai visoje Sąjungoje susisiekimas miestuose pigus, Vilniuje labai patogus, nekomplikuotas. Lyginant sovietinius miestus su europietiškais ar amerikietiškais, matysis skirtingas žmonių elgesys gatvėje. Išskyrus jaunimą, kuris visur ir visais laikais atspindi gyvumą, šypseną ir juoką, Maskvoje ir Vilniuje viešpatauja rimtis ir tyla; gal labiau Vilniuje, kur slavų ir lietuvių kalbų mišinyje nėra jokios jungties, vadinamos tautų draugystės. Žmonės, įsisupę į save, nekreipia jokio dėmesio į kitus. Vilniaus gatvėmis vaikštinėja vienišieji. Jei tu esi iš provincijos ar kito krašto atvykęs ir gatvės kampe studijuoji miesto planą, niekas prie tavęs neprieis pasiteirauti, ar tau kartais nereikia pagalbos. Atrodo, kad kiekvienas rūpinasi tik savimi. Jei nori ko nors pasiklausti, nepažįstamasis arba tau visiškai nieko neatsakys, arba labai nustebs. Atrodo, kad svetimam mieste tu turi viską žinoti, bet neklausinėti.
LEIDIMO NEGAUSI
Blogiausia, kai atsiduri valdiškoje įstaigoje, ypač Vizų skyriuje, kur kalbama palyginti nebloga lietuvių kalba, nors ir rusišku akcentu. Ten atsimuši kaip į gelžbetonio sieną. Prašai leidimo aplankyti kitą miestą, kad ir Kauną ar Klaipėdą. Iš karto tau atšauna, kad leidimo negausi. Jei bandai derėtis, pataria paduoti pareiškimą ir ateiti po poros dienų. Ateini. Vieną kartą pasako, kad dar nebuvo pašto. Atėjus kitą dieną, paaiškina, kad negavai leidimo, nes prašei per daug. Pataria pasirinkti tik vieną vietovę, nurodant vairuotojo pavardę ir mašinos numerį, bet ta pati
istorija vėl kartojasi. Suprantama, nuo įstaigos tarnautojų nepriklauso maršruto sprendimas. Pirmasis jų atsakymas yra šiurkštus, bet tikslus, o vėlyvesnį lankymaisi Vizų skyriuje yra tik beprasmis žaidimas. Sakysim, jei pagudraudamas pareiškime įrašai, kad nori kur nors lankyti revoliucinį muziejų, leidimo vis tiek negausi. Kitaip laikosi Tėviškės draugijos skyrius. Mano atveju jis buvo gana draugiškas, paslaugus. Apie jį galiu teigiamai atsiliepti. Tarnautojai stengėsi man padėti ir padėjo, kiek leido jų autoritetas. Būtų sudarę galimybę aplankyti provinciją, bet aš pats turėjau jau kitus planus, ir grįžimo laikas artėjo. Pagalbus buvo ir Intu-risto skyrius, bet leidimo neišrūpino, keliaujant su giminėmis jų automašinoje. Galėjo dienai išrūpinti kelionės leidimą, duodami savo mašiną ir šoferį, kelionę brangiai apmokant doleriais. Ačiū! Kitokia ir Vilniaus Inturisto tarnautojų atmosfera. Neabejotinai, jie visi perėję Saugumo kursus, bet jų elgesys buvo vakarietiškas, simpatingas.
Maskvos muitinėje, pastebėjau, daugiausia dėmesio buvo skiriama į manuskriptus. Dėl išvežimo gintaro ar knygų, net ir vodkos, jie nekreipė daug dėmesio. Valiuta svarbus reikalas: jei vyresnio amžiaus žmogus nebus budrus, pasitikėdamas muitinės tarnautojais, doleriai gali nepastebimai ,,sumažėti" be jokių įkalčių. Net pati Izvestija komentavo tokią nemalonią situaciją. Antra vertus, nėra visiškai be kaltės ir turistai, bandą papirkti muitininkus, net įžeidinėti. Bet pati esmė glūdi muito taisyklių ir nurodymų nebuvime ir tarnautojų paruošime.
Vilniaus parduotuvėse nėra toks prastas aptarnavimas, kaip mes dažnai galvojame ar skaitome spaudoje. Žymiai blogiau provincijos miesteliuose. Tačiau restoranuose ir kavinėse dažnai turi nusivilti, valgydamas šaltą patiekalą ar gerdamas apydrungę kavą. Ši situcija priskiriama techniškiems trūkumams, kurių pramonėje gausu: neturi maisto šildymui priemonių. Kava, laikoma dideliuose termosuose, neilgai išsilaiko šilta. Gerai, jei pataikai, kada maistas verdamas ir greit servuojamas. Arbatpinigiai laukiami, bet viešai nepriimami: reikia juos įteikt nematom. Mielai juos priima durininkai, kurie, reikalui esant, savo klientus aprūpina ir užsienietiškom cigaretėm. Bendrai, pietų metu aptarnavimas geresniam restorane neblogas, net ir visiškai geras, jei esi užsienietis „amerikonas".
Teatrai perpildyti, ypač Vilniaus jaunimo teatras, lankomas įvairaus amžiaus piliečių, ne vien jaunimo. Net amerikiečių rašytojas Arthur Miller jį laiko vienu geriausių teatrų Europoje. Bet juose jauti publikos entuziazmo stoką, sutinkant spektaklį, ar net pačius įžymiausius aktorius. Prieš spektaklį teatre negirdi įprastinio publikos šurmulio: viskas blanku, negyva, tylu. Dažnai lankantysis Lietuvoje galėjo pastebėti lietuvių kalbos slavišką intonaciją, stipriai jaučiamą teatre, filme, radijo ir televizijos diktorių pranešimuose, jaunosios kartos, studijuojančios universitetuose, tarpe. Vyresnioji karta tiek mieste, tiek ir kaime kalba taip, kaip ir mūsų vyresnieji išeivijoje; sakau, vyresnieji, bet ne mūsų vaikai, baigę mokslus čia, Amerikoje.
Universalinėse parduotuvėse prekių yra ne tik vietinių, bet importuotų iš satelitinių kraštų, tačiau jų kainos aukštos, neproporcingos gyventojų uždarbiui. Teko matyti Vilniuje moterų ir vyrų madų saloninių parduotuvių. Nesant ekspertu, sunku būtų ką nors pasakyti, bet jos atrodė kažkaip keistai, ne vakarietiškai. Labiausiai skundžiamasi vietinės gamybos avalyne, kuri gerai išsilaikanti tik iki pirmojo lietaus, jaučiamas maisto produktų stygius. Esą, daug geriau gyvenę prieš dešimtmetį. Perėjus maisto parduotuves, tenka nusivilti mėsos produktų nebuvimu. Matai keletą karvės kojų su kanopomis už prekystalio, ką gyventojai vadina tiesiog kanopomis. Miestiečiai labiau susirūpinę už kaimiečius buitinėmis prekėmis, kurių trūksta, arba jų paskirstymas nekoordinuojamas.
Procesija remontuojamos Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje 1986.
TARYBINIAI PILIEČIAI
Ieškojau tipingo „tarybinio" piliečio, patenkinto viskuo „laimingoje tarybinėje tėvynėje". Deja, nesutikau. Nusistatymas prieš rusus, net ir šovinizmas, stipriai jaučiamas. Tarybinė santvarka garbinama tiktai radijuje ir televizijoje bei Tiesos puslapiuose. Gorbačiovinės viešos spaudos konferencijos (ne iš anksto į juosteles įrašytos) praktikuojamos. Retkarčiais girdėjau tarybinio piliečio skundus, Gorbačiovui lankantis pietinėse respublikose. Kaip minėjau, vyresnioji karta abuoja žadamiems ekonominiams ir administraciniams pakeitimams, net ciniška, kaip ir visas viešas tarybinis gyvenimas, bet jaunesnieji mato keitimosi slinktį, yra tuo patenkinti ir labiau entuziastingi.
Mieste, kaip ir kaime, jaučiamas didesnis prisirišimas prie daiktų, materialinių vertybių. Reikėtų motyvuoti tuo, kad, valstybei nebeteikiant dvasinio maisto ir krikščionybę bandant iš gyvenimo išstumti ateizmo naudai, daiktų troškimas užpildo vidinę tuštumą. Antra vertus, šalia prabangos reikmenų, vaidinančių aukšto gyvenimo standartą — paauksuotų indų ir puikių servyzų, — reikalingos drabužiams spintos, automobiliai, televizoriai, kurie kaip ir čia Amerikoje, nebėra prabangos reikmenys, bet civilizuoto gyvenimo būtinybė.
Mano sutikti asmenys buvo vieni religiniu atžvilgiu indiferentai, kiti — nutolę nuo religinio gyvenimo praktikos, verčiami nerašytų tarnybinių nuostatų, kiti, vyresnės kartos žmonės, likę ištikimi savo religiniams ir pasaulėžiūriniams įsitikinimams. Bažnyčiose teko matyti daug jaunimo procesijose ir tarnaujant mišioms. Man rodos, kad nėra labai didelio pasaulėžiūrinio-religinio pasikeitimo nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų pasaulėžiūrinės diferenciacijos. Galbūt, lankant bažnyčias, labiau prisilaikoma atsargumo. Viena pastebėjau, kad, nežiūrint pasaulėžiūrinių skirtumų, jie išlikę tikrais lietuviais, kuriems pirmoje vietoje rūpi lietuvybė, jos kultūra ir troškimas daugiau pilietinių laisvių, kaip turizmas į užsienį, laisvas pasikeitimas spauda su kitais kraštais, ne vien su vadinamomis demokratinėmis respublikomis. Šiuo metu aktualiausias klausimas, tai kultūrinė autonomija ir nevaržomas turizmas už Sąjungos ribų.
Jei man nepavyko užtikti tipingo „tarybinio" piliečio, tai dar nereiškia, kad jo ir nesama. Jaunimas drąsus, drąsūs ir mano pažįstamieji ar jų draugai, nesivaržydami kritikuoja esamą santvarką, nesibijodami slapta įvestų mikrofonų butuose ar telefonuose. Negi galima kiekvieną butą elektroniškai kontroliuoti? Baimingesni vyresnės kartos asmenys, pergyvenę trėmimus. Kartais jie juokingai baukštūs. Pasitaikė sutikti vieną pilietį, kurio tėvas ir jis pats buvo išvežti pirmųjų trėmimų metu. Jis niekuo nesiskundė, bet kaltino rusų kalėjime mirusį tėvą, kad tas buvęs per daug neatsargus, per daug kalbėjęs, kad pats buvęs kaltas. Tremtyje jie neblogai gyvenę, gal net geriau ir saugiau kaip karo metais Lietuvoje. Jo lietuvybė neišblėsusi, bet didelis atsargumas ir taikymasis prie dabartinės santvarkos buvo aiškus. Susitikus su partiečiais, toks pat atsargumas ir santūrumas jaučiamas, nebent jų žmonos po poros stiklų vyno plačiau atsiverdavo. Tačiau sutikau partiečių, kurie be baimės viską rėžė, nevyniodami žodžių į vatą. Kartais nustembi žmonių drąsa!
Detalė iš Meškuičių Kryžių kalno. 1986 nuotr.
Gorbačiovo blaivinimo potvarkiais labiausiai patenkintos šeimose žmonos, nes, stokojant degtinės, šeimas ryšiai išlieka pastovesni. Girdėjau ne iš vieno šaltinio, kad Gorbačiovui Kryžių kalne pastatytas kryžius ne tam, kad jį nukryžiuotų, bet iš dėkingumo, kad Dievas jam atsiuntė ,,dvasią šventą" pristabdyti girtavimą. Bandžiau šį įvykį pasitikrinti, bet nepavyko jo uždokumentuoti. Iš tikrųjų nublaivinimo įtaka matėsi gatvėse be šlitinėjančių ar gulinčių prie geležinkelio stoties parkelyje, kaip buvau pastebėjęs prieš keletą metų Vilniuje ar provincijoje.
VISKAS KEIČIASI
Jeigu kas norėtų išvysti praeities prieškarinę Lietuvą, jos neberas. Viskas keičiasi laiko tėkmėje. Neberastų, jei ir nebūtų svetimieji okupavę krašto. Vienkiemių vietoje iš tolo pakelėse matysi šiferiu dengtas sodybas ir siluso bokštus. Kaimas po priverstinės kolektyvizacijos dabartimi nesiskundžia dar ir dėl to, kad valdžia teikia daug lengvatų, kurių neturi miesto proletariatas. Inteligentija, ypač humanitarai, nepriklausą partijai, ir techninis personalas, baigęs aukštuosius mokslus, negali pragyventi iš savo uždarbio. Maisto, vaisių ir bulvių, gauna iš savo sklypų užmiestyje, kur pasistato savo namukus, vietomis originaliai architektūriškai suprojektuotus. Be viso to, visur jaučiamas ekonominio krūvio slėgimas. Kartais net nustembi, kai daktaras po operacijos parsineša į namus skilandį ar porą vištų. Teko matyti respublikinę ligoninę, iš lauko įspūdingai atrodančią, bet tuoj nusivili, įėjęs į menkai apšviestą vidų, niekur nesurasdamas budinčios sesers, nei raštinės personalo, kurio funkciją atlieka patys gydytojai. Partiečių ligoninės esančios daug geresnės, bet jų man neteko matyti.
Nustembi įėjęs į knygyną, matydamas rusiškas ar lenkų kalba spausdintas knygas ir keletą politinio turinio brošiūrų. Pasirodo, kad lietuviška geresnė knyga irgi priklauso vadinamajam „deficitui": tik per pažintį gali ją gauti už prekystalio. Kalbant apie knygas, norėjosi pamatyti namų bibliotekas. Kaip ir čia, taip ir Lietuvoje, knygų lentynas mačiau ekonomiškai neturtinguose inteligentijos sluoksniuose, kur trūksta gyvenamojo ploto net būtiniausiems baldams, bet sienos nukabinėtos originaliais lietuvių dailininkų paveikslais, medžio drožiniais ir po karo išmestomis koplystulpių liaudies meistrų skulptūrėlėmis. Žinoma, nėra jokios taisyklės, kad tik vargšai rūpinasi menu.
Be abejo, knygomis užsivertę mūsų kultūrininkai ir didelė dalis mūsų inteligentijos, bet pastebėjau, kad turtinguose keturių kambarių butuose dažnai riogso importuoti bufetai, kristaliniai indai, kabo pora prastų reprodukcijų, lentynose — keletas lietuvių ir rusų kalbomis profesinio pobūdžio knygų ir koks nors grybavimo vadovėlis. Kaip ir išeivijoje, taip ir ten teko sutikti žmonių, kalbančių apie „kultūrą ir literatūrą" pretenzingai, bet nemokšiškai. Miesčionėjimo banga daugiau palietusi pusinteligenčių, darbininkų ir spekuliantų sluoksnius. Vis dėlto knygos greitas dingimas knygynuose ir dideli leidinių tiražai (40 ar 60 tūkstančių) yra neblogas kultūrinio gyvenimo rodiklis.
Pats Vilnius, kiek sąlygos leidžia restauruojamas, kas metai gražėja. Nauji pastatai architektūriškai pritaikomi senajai statybai, bet yra dar daug vargo, likusio iš lenkų okupacijos laikų, karo padarytų nuostolių ir bendrai dėl sovietinės organizacijos nelankstumo ir apsileidimo. Jei priemiesčiai bent iš išorės auga, gražėja, tai senamiesčio skurdą gali išsakyti ir vienos rusės senutės žodžiai, man fotografuojant Malūnų gatvės palei Vilnelę gal nuo Zigmanto Augusto laikų neremontuotus pastatus: „Tai ką tu čia gera matai? Nufotografuok mūsų skurdą (goria). Metai iš metų neturime nei karšto vandens, nei dujų". Dar liūdniau pasakojo giminės, atvykę iš Krasnojarsko srities, kur, gyvendami didmiestyje, daugelis neturi iš viso vandens butuose, bet renkasi prie šulinio pompos lauke.
Visuotinė gėda, kurią jaučia ir daugelis partiečių Vilniuje, tai išsprogdinti kryžiai Trijų kryžių kalne, Šv. Kazimiero bažnyčios pavertimas ateistiniu muziejumi (didesnės niekšybės nebegali būti lietuviams tikintiesiems) ir Katedros pavertimas dailės muziejumi ir koncertų sale. Deja, valdžia ir norėdama nebegalėtų tų klaidų atitaisyti, ypač pokario metais sunaikintų kultūrinių vertybių. Be abejo, „partija klaidų nedaro", o už jas atsakinga buržuazinė sistema ir mažesnės tarybinės figūros. Stalino laikais partijos klaidos buvo apmokamos galvos riedėjimu nuo pečių, vėliau — kalėjimu. Bet ar ši lietuviams padaryta neteisybė bus kada nors atitaisyta, parodys gorbačiovinė savimonė, jei iš viso ji egzistuos?
Papartis