100 METŲ NUO POVILO LUKŠIO GIMIMO

Visur pasauly pagerbiamas Nežinomas Kareivis; Prisiminkim, pagerbkim ir Lietuvos pirmoji Žinomą Kareivi.

NUOSTABUS buvo tas trumpas nepriklausomos Lietuvos švystelėjimas. Per tuos dvidešimt porą metų kokį stebuklą padarė mūsų šalis ir kiek užaugino patriotiškai nusiteikusios inteligentijos. Bet jau pradedame užmiršti, jog tik per plauką trūko, kad Lietuvos nebūtų buvę. Nesvarbu, kad 1918 Vilniuje buvo paskelbta nepriklausomybė. Jos tada dar niekas nenorėjo pripažinti ir su paskelbimu skaitytis. Nesvarbu nei Wilsono punktai, nei Lenino migloti pažadai. Beveik tuo pačiu metu, kai tų metų rudenį susidarė pirmoji Lietuvos vyriausybė, bolševikai Minske sukūrė Kapsuko vadovaujamą Lietuvos-Gudijos „socialistinę" valstybę ir pasiuntė raudonąją armiją praktiškai vykdyti.

Mūsų vyriausybė buvo beginklė, o čia iš rytų atslenka raudonoji banga. Savanoriai, stokite į kovą už nepriklausomą Lietuvą! Išgirdo mūsų vyrai, atvyko kas pėsčias, kas savo arkliu atjojo. O kur ginklai? Vienas kitas atsinešė medžioklinį šautuvą, kitas tik revolverį, kai kas gavo seną vokišką šaudyklę. Visko trūko, netrūko tik heroizmo ir aukos dvasios.

Bolševikai skubėjo. Vasario užėmę beveik visą Latviją ir daugiau negu pusę Lietuvos. Šiaurėj siekė Mažeikius, Šiaulius, pietuose Alytų. Vilnius buvo jų rankose, veržėsi į Kauną. Pirmieji spėjo susiorganizuoti į kovą Panevėžio ir Kėdainių savanoriai. Panevėžiečiai dar negalėjo išeiti prieš bolševikus ir pasitraukė, susijungė su kėdainiečiais. Ir nuo čia, nuo Kėdainių, prasidėjo bolševikų stūmimas atgal. Čia buvo tas pylimas, kuris sulaikė raudonąjį potvynį ir leido savanoriams efekingiau susiorganizuoti likusioje Lietuvos dalyje.

Rimtai nusiteikę klausome paskaitos XXX studijų savaitėje. Pirmoj eilėj iš kairės: Gintaras Grušas, Juozas Kojelis, kun. Viktoras Dabušis, Milda Lenkauskienė. Nuotr. V. Maželio.

Tarp tų pirmųjų, kurie pasisiūlė į kovotojų eiles, buvo ir Povilas Lukšys. Pirmiems karo veiksmams vadovavęs Kėdainių srities apsaugos viršininkas karininkas Juozas Šarauskas, 1941 bolševikų suimtas, kankintas ir prie Červenės sušaudytas, savo atsiminimuose (Savanoris, 1929, psl. 21) rašo; „Pirmųjų tarpe į Kėdainius, į savanorių būrį atvyko Povilas Lukšys iš Kazokų kaimo ir su savim atsivedė dar 5 savanorius iš to paties kaimo. Būrį sudarė apie 30 savanorių. Būrys iš karto turėjo ginklų — vieną karišką šautuvą ir vieną revolverį. Atneštas kitas šautuvas, ilgą laiką žemėje rūdijęs, buvo netinkamas vartoti”.

Pulk. Kazys Ališauskas knygoje Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918-19201 tome (Čikaga 1972, psl. 130) mini kai kurias pirmųjų kautynių detales: ,,Užėmę Eigulių k., bolševikai veržėsi į Kėdainius, bet kai iš čia buvo atmušti, tai bandė pagilinti apėjimą. Nedidelis jų dalinys slinko į vakarus, matyt, norėdamas perkirsti Kėdainių-Kauno kelią ir nutraukti susisiekimą su Kaunu. Čia sumanumu ir drąsa drauge su kitais Kėdainių srities apsaugos būrio savanoriais ypač pasižymėjo Povilas Lukšys ir Vincas Vainauskas. Juos su 8 kareiviais karin. J. Šarauskas pasiuntė į Paobelių dv., kad sulaikytų slenkančius bolševikus. Būrelis ne tik privertė bolševikus pasitraukti į Eigulius, bet, priešo nepastebimas, Obelės krantais užėjo bolševikams iš užnugario, apšaudė iš šautuvų ir apmėtė granatomis”.

Toliau Ališauskas aprašo Lukšio žuvimo aplinkybes: ,,Bolševikai, turėdami šaudančią grandinę priekyje ir nežinomos priešo jėgos užpulti iš užnugario, išbėgo iš Eigulių k. ir traukėsi... Buvo pasiųsta sustiprinta žvalgyba į Juod-kiškio dv. ir Taučiūnų k., o iš ten turėjo išeiti į Kėdainių-Šėtos vieškelį. Žvalgyboje buvo 17 vyrų, kurių tarpe penki vokiečių kulkosvaidininkai ir du raiteliai. Žvalgymo dalinys iš Kėdainių išvyko naktį dvejomis rogėms. Žvalgybos viršininkas buvo Vincas Vainauskas, jo pavaduotoju — Povilas Lukšys. Juodkiškio dvarą ir mišką pravažiavo nesutikdami priešo. Auštant, artinantis prie Taučiūnų k., staiga iš jo bolševikai pradėjo smarkiai šaudyti. Čia vasario 8 d. ir žuvo savanoris Povilas Lukšys, pirmoji Lietuvos kariuomenės kovų dėl nepriklausomybės auka kautynių lauke. Todėl jis minimas su ypatinga pagarba" (130-131).

Gen. Stasys Raštikis atsiminimų IV tome prideda, jog kai bolševikai į žvalgus pradėjo šaudyti, žvalgai šoko iš rogių, ,,būrininkas Lukšys, dar stovėdamas rogėse ir ragindamas bei drąsindamas kitus, buvo nukautas". Toliau Raštikis pamini, kad Povilas Lukšys po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi Nr. 1.

Pirmasis žuvęs karys su kariška pagarba buvo palaidotas iš Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios pirmiau parapijos kapinėse, vėliau, 1938.XI.23, perkeltas į karių kapines. Žuvimo vietoje 1929 kėdainiečiai pastatė piramidės stiliaus paminklą. Paminklo projektuotojas buvo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Karo muziejuje, Kaune, buvo pastatytas biustas. Jo autorius skulp. Bronius Pundzius. Kaune ir kitose Lietuvos vietose

Povilo Lukšio vardu buvo pavadintos gatvės, aikštės ir kitaip jo vardas įamžintas.

Apie šį kuklų didvyrį nedaug užsiliko žinių, yra žinoma, kad jis buvo gimęs 1886 rugpjūčio 21 Kazokų kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrity. Kilęs iš neturtingos šeimos. Lankė Surviliškio pradinę mokyklą, vėliau mokėsi statybos amato. Turėjo tarnauti rusų kariuomenėje. Grįžęs į Lietuvą, vertėsi namų statyba. Buvo veiklus pavasarininkas, giliai tikintis. Išgirdęs, kad tveriasi Lietuvos kariuomenė, nelaukė atskiro raginimo, priešingai — pats kitus ragino jungtis į savanorius ir kovoti už nepriklausomą Lietuvą.

Lukšio žuvimo vietoje aplink esanti dvaro žemė buvo atiduota jo giminėms. Ten įsikūrė jo motina, brolis ir dvi seserys. Koks likimas juos ištiko bolševikams atėjus, nėra žinoma. Viena tik aišku, kad paminklas buvo susprogdintas, tačiau irgi aišku, kad pirmųjų savanorių drąsa ir auka neliks užmiršta. Bus įkvėpimas naujoms generacijoms kovoti už savo tautos teises. Tokiu įkvėpimu uždegti ėjo į nelygią kovą ir mūsų partizanai-miškiniai po II Pasaulinio karo. Pirmieji mūsų savanoriai įeina į garbingiausius puslapius Lietuvos istorijoje. Teisingai yra pastebėjęs Tautų Sąjungos delegacijos pirmininkas Paul Hymans: ,,Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet savo kariuomenei (savanorių)".    Č.G.

ŽMOGAUS TEISIU RŪPESTIS TARPTAUTINĖS TEOLOGINĖS KOMISIJOS DARBUOSE