KAS YRA TA SOVIETINĖ DEMOKRATIJA?
M. Ž. B.
Demokratinę santvarką visai aiškiai apibūdina šitokie režimo požymiai arba savybės:
(a) tauta gali laisvai ir periodiškai pasirinkti valdžios vykdytojus;
(b) skirtingų politinių pažiūrų bei nusistatymų piliečių grupės arba partijos gali siūlyti savo kandidatus į valdžios vykdytojus ir agituoti rinkėjus, kad už juos balsuotų;
(c) į valdžios vykdytojus nepatekusios grupės ar partijos gali kritikuoti valdžios darbus; ir
(d) per kitus rinkimus tauta gali pasirinkti kitus valdžios vykdytojus.
Savo metu D. Britanijos darbiečių partijos lyderis Clement Attlee šiuos pagrindinius demokratinės santvarkos požymius trumpai drūtai yra taip nusakęs: demokratija reiškia ne tik daugumos valdžią, bet ir mažumos teisių respektavimą. Mažuma demokratijoje paprastai yra vadinama opozicija, kuri siekia per būsimus rinkimus tapti dauguma ir perimti dabartinės daugumos valdžią.
Ar ir kiek demokratijos požymių randame sovietinėje demokratijoje? Formaliai ir sovietinėje demokratijoje rinkimai vykdomi. Faktiškai betgi sovietinės demokratijos rinkimai yra ne kas kita, kaip demokratinių rinkimų parodija. Sovietinės demokratijos rinkimai stokoja demokratinių rinkimų pagrindinių sąlygų: laisvės piliečiam telktis į partijas ir laisvės partijom siūlyti savo kandidatus ir agituoti rinkėjus, kad už juos balsuotų. Vietoj demokratinės piliečių laisvės siūlyti savo kandidatus, sovietinė demokratija kandidatų siūlymą į valdžios vykdytojus rezervuoja tik kompartijai. Kandidatų siūlymo technika kompartijoje gali įvairuoti. Pvz. kompartija gali rasti tikslinga, kad jos parinktus kandidatus jos numatyti siūlytojai pasiūlytų įmonės darbininkų ar kurios įstaigos tarnautojų susirinkimui, kad pritartų. Bet tegu tokiame susirinkime pabando pasirodyti siūlomiem kandidatam opozicija ir tegu kas pabando pasiūlyti kitus kandidatus! Toks žingsnis, jeigu jau ir nesusilauks ten pat vietoje atkirčio ir arešto, atitinkamose įstaigose bus kvalifikuotas priešvalstybiniu sovietiniu nusikaltimu.
Sovietinė demokratija neleidžia piliečiam laisvai pareikšti savo nusistatymo, pasirenkant valdžios vykdytojus. Sovietiniam rinkikui pasirinkimo nėra. Nėra nė varžybų tarp sovietinių kandidatų į valdžios vykdytojus. Daugiausia ką sovietinis rinkikas gali — išbraukti iš balsuojamos kandidatų kortelės kompartijos siūlomus kandidatus, visus ar dalį. Bet ir šiokiu būdu sovietinio rinkiko pareikštas protestas prieš kompartijos privilegijas turi tik subjektyvę ir teorinę reikšmę, nes kompartijos aparato vykdomas ir kontroliuojamas rinkiminis procesas faktiškai įgalina kompartiją sudaryti tokius galutinius balsavimo duomenis, kokie jai patinka.
Sovietinėje demokratijoje negalioja taip pat demokratinės opozicijos principas. Ne dėl to, kad faktiškai sovietinei valdžiai būtų visuotinis gyventojų pritarimas ir nebūtų absoliučiai jokio nepasitenkinimo (faktiškai sovietinei valdžiai opoziciją sudaro labai didelė gyventojų dauguma), bet dėl to, kad sovietinėje demokratijoje opozicija sovietinei valdžiai ir kompartijai neturi teisės egzistuoti. Mat, sovietinė demokratija remiasi dviem stulpais:
(a) sovietinė valstybė yra proletariato valstybė ir
(b) sovietiniam proletariatui teisėtai gali atstovauti vien tik kompartija ir niekas daugiau.
Todėl sovietinėje demokratijoje opozicija kompartijai tuo pačiu laikoma opozicija sovietiniam proletariatui, sovietinio proletariato valstybei. Opozicija kompartijai tuo pačiu traktuojama kaip žingsnis prieš sovietinio proletariato valstybę. Vadinasi, opozicija sovietinėje demokratijoje yra priešvalstybinis sovietinis nusikaltimas, kuris visomis sovietinės valdžios priemonėmis turi būti sudraustas ir nubaustas. Sovietinė demokratija neigte neigia patį opozicijos buvimo principą, ir, žinoma, griežtai kovoja su bet kuriomis opozicijos apraiškomis praktikoje.
Sovietinėje demokratijoje negalioja nė valdžios keitimosi demokratinis principas. Sovietinėje demokratijoje tauta neturi normalaus teisėto kelio valdžios vairui perduoti į kitos partijos žmonių rankas, nes nėra teisėtos galimybės šalia kompartijos susiorganizuoti kitom politinėm partijom. Kaip buvusioje nacių ar fašistų vienpartinėje santvarkoje, taip ir sovietinės demokratijos vienpartinėje kompartijos santvarkoje valdžiai pakeisti kitos partijos vykdytojais yra tik prievartos kelias, t. y. masių sukilimo, arba karinio perversmo, arba užsieninės intervencijos kelias.
Vadinasi, tarp demokratijos ir sovietinės demokratijos yra diametralūs priešingumai. Demokratija pripažįsta tautai teisę laisvai išsirinkti savo politinę vadovybę. Sovietinė demokratija tą teisę pripažįsta tik kompartijai ir niekam daugiau. Demokratija pripažįsta valdžios opozicijai teisę egzistuoti ir laisvę kritikuoti esamą vyriausybę ir siekti per kitus rinkimus užimti valdančios partijos vietą. Sovietinė demokratija neigia opozicijai pačią buvimo teisę ir bet kurias opozicijos apraiškas praktikoje kvalifikuoja sovietinės valstybės išdavimu, baudžiamu sunkiomis bausmėmis. Demokratija periodiškai vykdomais rinkimais įgalina teisėtą ir normalų valdžios vykdytojų pasikeitimą. Sovietinė demokratija tokio valdžios keitimosi nepripažįsta, kaip kad jo nepripažino fašizmas ir nacionalsocializmas.
Bet, nors sovietinė demokratija stinga demokratijos esminių savybių ir susišaukia bei susiliečia su fašizmo ir nacionalsocializmo savybėmis, vis dėlto ji savinasi demokratijos titulą. Kuriuo tad pagrindu? Buvęs uolus Stalino valymų prokuroras, vėliau iškilęs į Sovietų Sąjungos užsieninių reikalų komisarus, paskutiniais savo gyvenimo metais sovietinių užgrobimų gynėjas Jungtinėse Tautose Andrej J. Višinskij sovietinės demokratijos pagrindą yra nusakęs šiokiu silogizmu: demokratija esanti liaudies valdžia; Sovietų Sąjungoje esanti proletariato diktatūra esanti taip pat liaudies valdžia; taigi sovietinė proletariato diktatūra esanti sovietinė demokratija. Pagal taisyklę, kai “a” lygu “b”, o “b” lygu “c”, tai ir “a” lygu “c”. Tačiau Višinskio silogizmas dirbtinis ir klaidinantis.
Pirmučiausia demokratija nėra vien tik liaudies valdžia, o visos tautos valdžia. Demokratija yra kilusi kaip reakcija prieš aristokratiją, t. y. prieš valdžios priklausymą tik tautos daliai, tik vadinamai kilmingųjų klasei. Demokratija pripažino, kad ir liaudis turi lygias teises su kilmingaisiais dalyvauti, parenkant valdžios vykdytojus. Demokratija tad yra atremta visuotinumo principu, ne kuria klase ar kuriuo luomu, t. y. ne kuria viena tautos dalimi, o visa tauta. Demokratijos visuotinumas yra pati esminė demokratijos savybė, esminis demokratijos turinys.
Sovietinė demokratija, pripažindama, kad teisė dalyvauti valstybinio gyvenimo sprendimuose priklauso vien tik sovietinei liaudžiai, t. y. tik tautos daliai, atsisako pačios esminės demokratijos savybės — visuotinumo. Sovietinė demokratija tuo būdu yra ne kas kita, kaip aristokratija, tik apversta aukštyn kojomis. Kaip savo laiku aristokratija buvo atsirėmusi tik į kilmingąją tautos dalį, taip dabar sovietinė demokratija yra atsirėmusi tik į sovietinę liaudį sudarančią tautos dalį.
Maža to. Ta sovietinė liaudis faktiškai nėra nė proletariatas. Tai, ką sovietinė demokratija vadina proletariatu, iš tikrųjų nėra dirbančioji liaudis. Sovietinės demokratijos mastu nei neturtas, nei darbas žmogui proletariškumo dar nesuteikia. Sovietinį proletariškumą apsprendžia tik žmogaus klasinė sąmonė, t. y. jo nusistatymas kompartijos atžvilgiu. Gali žmogus būti ir tikra darbo ir vargo pelytė, bet, jeigu jo nusistatymas neatitiks kompartijos nusistatymo, jis vis tiek nebus laikomas sovietiniu proletaru. O jeigu, saugok Viešpatie, jo nusistatymas bus net priešingas kompartijos nusistatymui, tada jis bus tapęs net sovietinės liaudies priešu.
Faktiškai tad sovietinis proletariatas yra ne kas kita, kaip kompartija, o sovietinė proletariato diktatūra — ne kas kita, kaip tik kompartijos diktatūra. Ne dirbančioji liaudis, o tik kompartija sovietinėje demokratijoje viską lemia. Ne dirbančioji liaudis, o tik partiečiai sovietinėje demokratijoje yra susidarę patogaus gyvenimo sąlygas ir gali vartytis kaip inkstai taukuose, palyginti su dirbančiosios liaudies sąlygomis.
Pagaliau sovietinės demokratijos apsiribojimas tik tautos dalimi, konkrečiai tik kompartija ir jos priklausiniais, ir principinis paneigimas tautos visumai demokratinių teisių, sovietinę demokratiją neišvengiamai pajungia prievartos principui. Valdančioji tautos dalis (kompartija) tik prievartos priemonėmis gali palenkti visą tautą sau paklusti. Demokratijos taisyklę — visiem laisvė ir niekam prievartos — Sovietinė demokratija pakeičia sava taisykle: laisvė tik mums (sovietinei liaudžiai, t. y. kompartijai) ir prievarta visiem kitiem. Kai tautos dalis pajungia tautos visumą, prievarta yra neišvengiama.
Štai dėl ko sovietinėje demokratijoje valdžios įvairiopa prievarta nėra tik koks atsitiktinumas, tik koks sovietinės demokratijos valdininkų piktnaudžiavimas savąja galia. Ne. Prievarta yra esminė, jei taip galima išsireikšti, egzistencinė sovietinės demokratijos savybė.
Tik sovietinės demokratijos kontekste galima ir būtina teisingai suvokti ir Sovietų Sąjungos konstitucijoje surašytas demokratines asmens laisves bei teises. Ir Sovietų Sąjungos konstitucija tas teises ir laisves numato tik sovietinei darbo liaudžiai, t. y. faktiškai tik kompartijai ir jos priklausiniams. Ir “Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” cituojami individualiniai ir kolektyviniai pareiškimai, prašymai, skundai sovietinės demokratijos vykdomajai viršūnei ar Jungtinėm Tautom dėl vieno ar kito Sovietų Sąjungos konstitucijos nuostato nevykdymo faktiškai yra ne kas kita, kaip reikalavimai, kad sovietinėje konstitucijoje numatytos piliečių teisės būtų praplėstos visiem gyventojam ir visiem lygiai taikomos, ne vien tik sovietinei darbo liaudžiai, t. y. kompartijai su priklausiniais.
Lig šiol, deja, tie vadinamų disidentų reikalavimai sovietinei demokratijai suvisuotinti ir sudemokratinti Kremliuje buvo visai ignoruojami, o patys iškilieji disidentai žiauriai persekiojami. Tik paskutiniu metu tas sovietinės demokratijos “vidaus reikalas” pradeda pralaužti “vidaus reikalų” užtvanką ir įgauna aiškų tarptautinės problemos pobūdį. Ir čia susiduriame su karčia gyvenimo ironija. Tuos sovietinės demokratijos “vidaus reikalus” sutarptautina ne Vakarų didžiosios demokratijos, ne Jungtinės Tautos, bet Vakarų didžiosios kompartijos. Į kovą su sovietinės demokratijos aristokratinėmis kompartijos privilegijomis ir jų piktnaudžiavimais išeina ne kokie buržuaziniai nacionalistai ar kapitalistinės kariaunos karo kurstytojai, o sovietinės demokratijos vienminčiai, kurių betgi net ir Kremliaus galybė nepajėgia atiduoti sovietinių psichiatrų globai ir susidorojimui. Kinijos komunistai yra ryškiai atskleidę sovietinio imperializmo veidą. Vakarų pasaulio komunistai lygiai ryškiai gali atskleisti sovietinės demokratijos tironiškąjį veidą.
Vokietijos stovyklose buvome pirmoje vietoje politikai, nes visi domėjomės svarbiomis politinėmis permainomis; antroje vietoje— kultūrininkai, švietėjai (nė vienos stovyklos nebuvo be mokyklos, be laikraščio) ir tik trečioje — paskutinėje vietoje— “ekonomistai” .. . Persikėlus iš laikinų stovyklų į pastovų gyvenimų, pasikeitė ir mūsų interesai bei užsiėmimai. Dauguma iš politikų virto “ekonomistais”, mažiau beliko kultūrininkų ir mažiausia politikų . . . Mūsų idealas, kad visi būtume ne tik ekonomistais, bet ir kultūrininkais bei politikais.
L. Dambriūnas
Jaunas žmogus pirmiau turi tapti sąmoningu lietuviu, kad vėliau galėtų tapti politiniu veikėju.
L. D a m b r i ū n a s
