Lietuviškos programos "Laisvės” radijuje

Ne vienas lietuvių laikraštis dėkingai sveikino pernai JAV kongresą ir “Laisvės” radijo komitetą dėl įvedimo lietuviškų programų, kurios praėjusiais metais buvo pradėtos transliuoti iš Muencheno. Dėkojo už tas programas taip pat “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” leidėjai, kaip autentiški pavergto krašto atstovai, kurie geriausiai nusimano, kas Lietuvai reikalinga. Metam praslinkus, Vokietijoje gyvenantieji lietuviai taip pat taria, kad “Laisvės” radijo lietuviškos programos yra labai vertingas žinių šaltinis okupuotos Lietuvos gyventojam. Tačiau per metus laiko iškilo kai kurių abejonių tiek JAV kongreso nariams, tiek mum lietuviam, ypač tiem, kurie klausome “Laisvės” radijo lietuviškų laidų ir norėtume pasitarnauti jų tobulinimui.

Sakysim, neseniai laikraščiuose pasirodė žinia, kad “Laisvės” radiją iš Europos reikia perkelti į Washingtoną. Čia esą to radijo išlaikymas kainuosiąs pigiau, nes nebereikėsią amerikiečių pareigūnams skirti tokių didelių atlyginimų, kokius dabar moka Vokietijoje. Tačiau “Laisvės” radijo perkėlimas iš Europos į Ameriką būtų didelė politinė klaida, kurią geravaliams kongreso nariams galėtų nejučiomis pakišti nebent komunistai arba kitokie laisvės priešai, kurie gerai nujaučia, kokį blogą įspūdį šis perkėlimas padarytų visų tautų žmonėm, gyvenantiem už geležinės uždangos. Nei Rytų Europos, nei Sovietų Sąjungos pavergtos tautos nesuprastų, kodėl Amerikos išlaikomas apie 30 metų garbingai palaikęs pavergtųjų tautų viltis radijas dabar bėga iš Europos. Komunistų persekiojami pabaltiečiai (lietuviai, latviai ir estai) “Laisvės” radijo iš Europos pabėgimą tikriausiai suprastų kaip laisvės išdavimą iš amerikiečių pusės.

Tačiau, jeigu kongreso nariai nori taupyti, jie turėtų ne “Laisvės” radiją iškelti iš Europos, bet suprastinti to radijo administraciją, mažinant biurokratizmą. Pvz. kam reikalingi du transliacijų ir programų — skyriai, kai tam pačiam reikalui galėtų užtekti vieno? Kam reikalingi personalinis ir tautybių skyriai, kai galėtų užtekti vieno. Pradėjus baltiečių programas, tautybių skyrius dar padidintas baltiečių poskyriu. Šį naują dalinį kuriant, į jį buvo numatytas A. Levinas, kuris būtų turėjęs rašyti skriptus baltiečiams. Bet pasirodė, kad šis sumanymas neįmanomas. A. Levinas — geras diktorius, bet nemoka literatūrinio darbo ir moka tik vieną baltiečių kalbų. Levinui atkritus, baltiečių poskyris tautybių skyriuje arba viršininkų kepurė ant estų, latvių ir lietuvių programų vis tiek buvo palikta. Bet kam ši iš dviejų asmenų susidedanti viršininkų kepurė reikalinga, tegalėtų pasakyti tik biurokratų dievas. Tą patį būtų galima tarti apie kitus tautybių skyriuje tautybių poskyrius (gudų, ukrainiečių, gruzinų ...). Kodėl šio neproduktyvaus tautybių skyriaus darbų negalėtų atlikti 2-3 asmenys iš personalinio skyriaus?

Tad norint taupyti išlaidas, galima sutaupyti tūkstančius dolerių, žymiai susiaurinant arba panaikinant popierinius, neproduktyvius etatus, kitaip tariant, atsisakant nereikalingų viršininkų ir jų sekretorių.

Tačiau “Laisvės” radijo administracinėse viršūnėse, atrodo, vyrauja priešinga tendencija: tautybių skyrius buvo padidintas baltiečių poskyriu arba popierine kepure, tuo tarpu produktyvus lietuvių programų skyrius yra verčiamas dirbti su sumažintais etatais. Po A.M. Jurašienės išvykimo į JAV jau yra praėję daugiau kaip šeši mėnesiai, o į jos vietą tinkamo asmens neduodama. Tiesa, klausant programas, galima išgirsti, kad lietuvių programoje dirba valandiniai diktoriai. Bet gi šie valandiniai darbininkai neorganizuoja ir nerašo jokių skriptų iš lietuvių gyvenimo. Jų nerašo nė jaunesnieji lietuviškų programų tarnautojai A. Kacas ir V. Nakas. Tiesa, Nako buvo galima išgirsti du ar tris mažus pranešimus iš lietuvių muzikinio gyvenimo. Bet ką reiškia 2-3 skriptai per metus? Kaco neteko išgirsti nė vieno skripto, nors jo balsą per radiją galima gerai atskirti nuo Nako ir kitų diktorių. Tas lietuvių skyriaus jaunųjų tarnautojų nepakankamas atsakomybės jausmas, arba, kaip atrodo, per menkas susidomėjimas lietuvių kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu apsunkina darbą likusiem dviem pagrindiniam tarnautojam — Laučkai bei Čeginskui. Šiedu vyrai dirba pasigėrėtinai. Juodviejų įdomius pranešimus galima išgirsti beveik kasdien, o kartais ir abiejų toje pačioje laidoje. Kadangi gerų skriptų parašyti be laikraščių, žurnalų ir knygų skaitymo neįmanoma, galima įsivaizduoti, kokia didelė našta gula ant Laučkos ir Čeginsko pečių, ypač kad jaunieji nestropus, o penktojo, žurnalistinį darbą mokančio dirbti tarnautojo (vietoje išvykusios Jurašienės) administracija vis neduoda. Jei tai ir nėra lietuvių programų skyriaus diskriminacija, tai vis dėlto yra nepalankumas. Perkrauti darbu du pagrindiniai tarnautojai gali susirgti. Gali ir pasitraukti, protestuodami dėl administracijos nejautrumo. Jei neklystu, netrukus baigiasi Laučkos sutartis. Be šito prityrusio ir pareigingo vyro lietuviškos programos nebegalėtų išsilaikyti savo dabartiniame gražiame aukštyje. Nesinorėtų tikėti, kad šito siektų “Laivės” radijo administracija.

Bet, antra vertus, ir abejonės kyla. Atrodo, kad “Laisvės” radijo biurokratam lietuvių ir kitų baltiečių programos nėra prie širdies. Nors JAV kongresas yra priėmęs specialią rezoliuciją nepripažinti Baltijos valstybių sovietinės aneksijos, tačiau “Laisvės” radijo administracija elgiasi kitaip — tebespraudžia baltiečių programas į sovietinius rėmus. Pvz., kai baigiasi lietuviškų programų transliacija per radiją, lig estų programos kartai dar lieka kokia pusė minutės laiko. Šį laisvą tarpelį administracija tuoj užima rusiškais pranešimais. Nors jau metai praėjo, tačiau “Laisvės” radijo administracija lietuvius tebeverčia vartoti sovietinio žargono terminologiją. Ir tarptautinių agentūrų žinios, kaip teko nugirsti, baltiečiams atsiunčiamos išverstos rusiškai. Nors apie Estiją, Latviją ir Lietuvą kalbama kaip apie Baltijos valstybių vienetą, tačiau kas jo atspindį mėgintų surasti “Laisvės” radijo patalpose, tas labai nusiviltų: estų, latvių, lietuvių programų skyriai ten yra taip išblaškyti po didžiulį pastatą, kad tų programų darbininkai niekada nesusitiktų, tartum jie būtų koki maištininkai, nors jie tėra lojalūs darbininkai, dėkingi JAV už suteiktas galimybes patarnauti savo tautiečiam.

Čia keliamos “Laisvės” radijo administracijos biurokratinės bei prorusiškos tendencijos ir nepalankumas lietuviškom programom, anaiptol nereiškia, kad lietuviškų programų turinys būtų neįdomus. Atvirkščiai. Kas vargingomis sąlygomis yra jų klausęs per ilgesnį laiką, tas beveik nebegali su jomis atsiskirti. Kaip uoliai klausomos lietuvių programos, galima pailiustruoti pora pavyzdžių. Sakysim, Vakarų Vokietijoje “Laisvės” radijas lietuviškai apskritai blogai girdėti. Bet yra valandų, kada bent viena banga programas galima sugauti gerai. Vienas mūsų tautietis Vokietijoje surado, kad lietuviškas programas su specialia antena galima gerai girdėti 4 val. nakties. Todėl per keletą žiemos mėnesių, užsistatydamas žadintuvą, jis keldavosi naktimis pasiklausyti tų lietuviškų žodžių, kol jų girdimumas pasitaisė kitų laiku.

Nuvykusieji į Lietuvą parveža pasisakymus, kad “Laisvės” radijo lietuviškos laidos ten taip pat mielai klausomos, tik niekas tuo nesigiria, o Vilniuje jos labai trukdomos. Sako, kad Lietuvoje šiomis programomis žmonės labai pasitiki. Šviesūs lietuviai jas uoliai klauso.

Tai liudija savilaidos arba pogrindžio “Aušros” žurnalo Nr. 1. Jame buvo išspausdintas Jurašo liudijimas Sacharovo apklausoje Kopenhagoje. Šito liudijimo pogrindžio “Aušros” redaktoriai negalėjo gauti kitaip, kaip per “Laisvės” radiją. Per jo lietuviškas laidas Jurašo liudijimas buvo kartojamas du ar tris kartus. Sako, kad Lietuvos žmonės daug ko nežinotų, jei nebūtų tų lietuviškų programų.

Todėl reiktų žiūrėti, kad jos netaptų banalios ir nesunyktų, bet vis tobulėtų ir įgytų visuotinį pasitikėjimą žmonių už geležinės uždangos. Todėl “Laisvės” radijas turi pasilikti Europoje. O kad jis kaštuotų pigiau, reikia mažinti popierinių skyrių administracines išlaidas sekretorėm, jų viršininkam ir kompiuterių kvailom statistikom, bet tinkamai aprūpinti kompetentingu personalu produktyvius tautinius programų skyrius.

Dr. J. Gintautas (ELI)

Praeitis turi būti sveriama ir vertinama tik praeities mastu, o dabarties pasireiškimas— dabarties mastu. Grupė, vakar buvusi pažangi, šiandien gali būti konservatyvi; vakar buvusi oportunistiška, šiandien gali pakilti iki principingumo, ir atvirkščiai.

Juozas Brazaitis