KAIP SU SAVAIS?
MARIJA EIVAITĖ
Politika
Sprendžiant Lietuvos laisvinimo klausimus ir jų padėties pristatymą amerikiečių visuomenei, apsvarstom būdus, kaip tai vykdyti per amerikiečių mokyklas ir universitetus, per spaudą, radiją, televiziją ir įsijungiant į Amerikos politinį gyvenimą. Besiklausydama savo draugų pasisakymų, prieinu ne kartą išvados, kad svarbiausias uždavinys išeivijai, ir ypatingai jos jaunimui, yra tautos išlaisvinimas. Gal tiesa. Bet kas man labai rūpi, — besistengdami iškelti Lietuvos bylą amerikiečių visuomenei, mes kai kada užmirštame, kad tą patį klausimą taip pat reikia ugdyti pačioj lietuviškoj visuomenėj, ypatingai jaunimo tarpe.
Esame jau ne kartą girdėję, kad per mažai viešumoje, ypač jaunimo tarpe, diskutuojami lietuvių išeivijos ir ypač lietuvio jaunuolio pareigos bei uždaviniai Lietuvai. Dėl to kai kurių ir buvo kritikuotas paskutinis PLJ kongresas, — jis buvęs betikslis ir be jokių svarbesnių sprendimų. Turėdamas gana daug įtakos jaunimui, kongresas neišnaudojo progos jį uždegti, sustiprinti lietuviška dvasia, suformuluoti pareigas Lietuvai ir konkrečiai jas vykdyti.
Man kartais sunku suprasti, kaip jaunimas gali kreipti savo jėgas į tą didžiausią uždavinį, Lietuvos laisvinimą, jei per mažai rodo dėmesio net daug mažesnėms pareigoms. Jei nejauti šilumos lietuvybei, sunku įsivaizduoti, kaip galima turėti stipresnį tautiškumo jausmą Lietuvai. Kaip sportininkas negali iškart pasiekti aukščiausių rezultatų be nuolatinio ruošimosi ir be fizinio bei dvasinio susitelkimo, taip ir lietuvis jaunuolis turi pamažu bręsti lietuviškoje dvasioje, vykdydamas tai, kas sudaro lietuviškumo esmę, jo sielą. Svarbiausios žymės yra kalba, papročiai, kultūra. Man atrodo, kad kai kas galvoja, kad, jei lietuvių šiandien yra daug, jų bus daug visuomet. Nebūtinai.
Tai ką daryti, kad mūsų jaunimas išlaikytų lietuvybę? Tėvai, mokykla, organizacijos tuo daug sielojasi, bet aplinka ir oportunizmas šias pastangas kartais paverčia niekais.
Kai kas gal sakys, padėtis nėra bloga, nes vis dar tebeegzistuoja jaunimo organizacijos, klubai, ansambliai, ruošiamos šventės, kongresai, stovyklos. Gerai. Bet galima paklausti: kodėl vis mažėja mokinių skaičius lituanistinėse mokyklose, vis mažiau pasitaiko gerai lietuviškai kalbančių? Keistai skamba, kai mes kartais didžiuojamės, net laikraščiuose parašom, kad tas ar kitas jaunuolis kalba lietuviškai. Ar ne juokinga? Lietuvis kalba lietuviškai . . . Nuostaba, džiaugsmas. Jei papročiai ir tradicijos liks tik istorijos lapuose, jei rečiau užtiksime naudojančius savą kalbą, tai kas kels tą Lietuvos laisvinimo klausimą? Kam jis bus svarbus?
Kultūra
Išlaisvinimas skamba gražiai, bet vien politinės jėgos Lietuvos neišlaisvins. Neužmirštame, kad ir kultūrinis pajėgumas turės daug reikšmės. Kai, pvz., ruošiami dideli etniniai pasirodymai Čikagoje, lietuviai kai kada neskaitlingai atsilanko ir silpniausiai atrodo. Ar todėl, kad kiekvienas galvoja, kad kitas viską suruoš, ar neranda laiko tarp tų savo ginčų? Net ir per paskutinę Baltų studijų konferenciją (nors ji vyko Čikagoj, kur yra didžiausia lietuvių kolonija Amerikoje) pastebėjau, o ir laikraščiuose tai buvo rašoma, kad latviai ir estai šiai konferencijai davė didesnį įnašą. Be to, proporcingai lietuvių mažiausiai dalyvavo. Stebėtina, O toks įvykis tikrai gali sudominti ir uždegti išeiviją ir jos jaunimą. Gal čia reikėtų šiek tiek mūsų laikraščius ir dienraščius pakaltinti už reklamos stoką. Gal ir rengėjai, apsikrovę darbais, nesuskubo pakankamai pateikti informacijos. O kad šis mokslinis ir kultūrinis įvykis turėjo ir politinės reikšmės, rodo rusų komunistų reagavimas.
Baltiečių mokslininkų sambūris nėra politinis, todėl neturėtų būti Rusijai pavojingas. Bet sovietai labiausiai bijo pavergtų tautų vieningumo. Jų didelis laikraštis ‘Izvestijos’ jau gerokai mėnesį prieš konferenciją aštriai smerkė ne tik baltiečių mokslo darbus ir šį suvažiavimą, bet niekino ir jų mokslines žinias bei pasiruošimą. Bronius Kviklys savo vedamajame 1974 m. balandžio mėn mėn. rašė: “Nereikia aiškinti, kodėl ji (konferencija) suartina ne tiktai pačius pavergtųjų trijų tautų mokslininkus, bet ir išveda juos ir jų darbus į tarptautinį mokslo pasaulį. Štai kodėl šia konferencija nepatenkinta Maskva”.
O nepriklausomybės reikalu “Izvestijos” rašė: “. . . pirmoje vietoje pas juos (t. y., mokslininkus) kaip ir anksčiau yra Sovietų Pabaltijo respublikų menamoji ‘nepriklausomybės’ problema. Nereikia įrodinėti, kad tokiose ‘problemose’ nėra nieko mokslinio, o tikrosios pačio Sovietų Pabaltijo tautų gyvenimo probemos seniai yra išspręstos. Kiekvienas be išankstinio nusistatymo galvojantis žmogus negali nepripažinti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos darbo žmonės atstatė Tarybų valdžią, kaip vienintelę teisėtą tautinę vyriausybę, smurtu nuverstą 1919 metais buržuazinės reakcijos, kuri prievartos ir teroro pagalba bandė tą savo valdžios uzurpaciją įamžinti.” Tai tokia rusų reakcija. Ir ją sukėlė ne Vasario 16 minėjimas, ne LFB sušaukta studijų savaitė, bet kultūrinis ir mokslinis baltiečių bendras susibūrimas.
Kad per kultūrą galima patekti ir į Amerikos politinę srovę, rodo Čikagos Stanley Balzekas. Savo lietuviškumu, Lietuvos kultūros susirūpinimu ir muziejaus įsteigimu yra plačiai žinomas amerikiečių visuomenėje ir kviečiamas į politinius sambūrius veikloje dalyvauti.
Visai neneigdama politinio Lietuvos laisvinimo ir su juo surištų darbų, raginu duoti daugiau svorio lietuviškai kultūrai, kad ji augtų ir stiprėtų, nes per ją galima daug laimėti ir politikoje.
