Partizanai: Istorija ir dabartis

1941 METŲ SUKILIMO VADOVIETĖ BERLYNE

KAZYS ŠKIRPA

Laisvės lengva netekti, bet nelengva ją atgauti. O kai eina kalba apie prarastą valstybinį suverenumą, žinome, jog jo atkūrimas be didesnių aukų neįsivaizduojamas.

Tarptautiniu požiūriu ir santykiuose su Vokietija, Lietuvių Aktyvistų Frontas (LAF), kaip revoliucinio pobūdžio kovos sąjūdis, negalėjo atstoti organizuoto Lietuvos valstybės gynimosi, kuris nebuvo pravestas, kai 1939-40 metais jai kilo mirtinas pavojus iš bolševikinės Rusijos, nežiūrint, kad Lietuva turėjo neblogai paruoštą ir moderniškai apginkluotą kariuomenę.

Dėl ano meto Lietuvos vadovybės pasimetimo jau viskas buvo prarasta, tad nebuvo lengva apsispręsti ir surasti kelią Lietuvos suverenumui vėl atkurti. Tebuvo aišku tik viena, kad laisvės niekas mums nepadovanos, kaip iškepto balandėlio, nors laisvės žadėtojų nestigo, ir reikalinga buvo užkimšti sau ausis, kad nesusiklaidintum.

Savaime kilo klausimas, ar galės ir kaip ilgai galės ištverti Maskvos - Berlyno ano meto paktas, kuriuo tapo išprovokuotas Antrasis pasaulinis karas, ir kaip ilgai galios slapti rusų -vokiečių susitarimai, kuriais Lietuva buvo nužudyta. Buvo nemaža simptomų, kurie rodė, jog tie susitarimai buvo padaryti ne dėl von Ribbentropo staigiai pajustos meilės Molotovui arba atvirkščiai, bet dėl strategijos padiktuotų motyvų, kitaip sakant, kad jie tebuvo laikino pobūdžio. Realiausias simptomas, jog minėtas paktas ilgai neištvers — tai vokiečių karo vadovybėje kilęs didelis susinervinimas dėl rusų raudonosios armijos stambių jėgų 1940 m. birželio mėnesį į Lietuvą prasiveržimo. Buvo pajausta tiesioginė grėsmė Rytų Prūsijai. Todėl nestigo toje vadovybėje stipresnių balsų imtis atsargos priemonių, ir buvo priimtas sprendimas vieną vokiečių armiją nedelsiant permesti iš Vakarų į Rytus, nė neužbaigus galutinai susidoroti su Prancūzija.

Lozoraitis Berlyne

Ši padėtis statė ir mums klausimą, ką turėtume daryti, jei karas staiga persimestų į Rytus, neišvengiamai paliesdamas ir Lietuvą. Reikalui aptarti liepos pirmoje pusėje buvo incognito atvykęs iš Romos mūsų užsienyje likusios diplomatijos šefas kolega St. Lozoraitis. Priėjome išvados, jog tokiu atveju turėčiau įteikti vokiečių užsienio reikalų ministerijai formalų protestą dėl Sovietų Rusijos įvykdytos prieš Lietuvą agresijos ir notifikuoti vokiečiams apie naujos tautinės Lietuvos vyriausybės susidarymą. Tai tada praktiškai būtų buvę įmanoma, nes respublikos prezidentas A. Smetona, kuris tebebuvo Vokietijoje (Rytprūsiuose), buvo tokiam sumanymui pritaręs ir pažadėjęs suteikti man reikalingą formalų mandatą, pagal Lietuvos Konstitucijos nuostatus. Pirmuoju tos vyriausybės uždaviniu buvo numatyta pašaukti tautą prie ginklo pašalinti sovietinius įsibrovėlius iš krašto, pasinaudojus Maskvos - Berlyno pakto susisprogdinimo proga.

Nors, kaip žinome, karas 1940 metais į Rytus nepersime-tė ir nusikėlė į ateitį, tačiau idėja pasiremti pačia lietuvių tauta bei jos ryžtingesniais elementais, siekiant atkurti Lietuvos suverenumą, pasiliko gyva. Todėl buvo nusistatyta tam ruoštis ir anksto ir veikti, kai tik būtų susilaukta Maskvos -Berlyno pakto sutrupėjimo.

Iš čia kilo ir Lietuvių Aktyvistų Fronto idėja, nes buvusias lietuvių politines grupes sovietų okupantas, vietiniams komunistams patalkininkaujant, ne tik policinėm priemonėm užslopino, bet stačiai fiziškai sunaikino. Todėl volens nolens reikalinga buvo išrasti kitą, konspiratyvinę tautos jėgų organizacinio apjungimo formą. Ji nebuvo kokia nacizmo ar fašizmo kopija, bet originalaus lietuviškojo patriotizmo kūrinys, iššauktas ypatingų kovos aplinkybių, kuriomis tada teko pakartotinai siekti Lietuvos valstybinio suverenumo.

Diplomatų pasitarimas Romoje

Antroje rugsėjo pusėje St. Lozoraitis sušaukė Romoje Lietuvos pasiuntinių ir įgaliotų ministerių pasitarimą Lietuvos padėčiai, įvykus sovietų agresijai, aptarti ir Tėvynės gelbėjimo gairėms nusmaigstyti. Buvo prieita išvados, kad akyvaizdoje sovietų griovikiškos politikos ir raudonojo teroro siautėjimo krašte laukti karo galo, diplomatiniam postui Berlyne sudėjus rankas, negalima; neturėtume praleisti jokios progos bolševikiniu košmaru nusikratyti. Tai reiškė, jog Lietuvos diplomatiniam postui Berlyne teko nepaprastos reikšmės uždavinys — būtent, surasti bendrą kalbą su Vokietija, kuri viena tegalėjo ir faktiškai jau ruošėsi suduoti smūgį sovietiniam komunistiniam imperializmui bei Sovietų Rusijos užmačiai išplėsti komunizmą ir į pačią Vakarų Europą.

Siekdamas painformuoti tautą apie Lietuvos užsienio postų pajudėjimus, aš, grįžęs iš Romos pasitarimų, pasistengiau slapta pasiųsti į kraštą pilną komplektą Lietuvos diplomatinių protestų, pareikštų prieš sovietų įvykdytą agresiją, pateikdamas vienkart sugestijų, kaip visiems laikytis ir ką daryti, siekiant atgauti prarastą valstybinę nepriklausomybę. Tuo buvo duotas stiprus impulsas tada dar tik pradėjusioms formuotis pogrindžio organizacijoms. Vieną iš pirmųjų daigų joms buvau padėjęs aš pats savo rizikinga kelione į Kauną birželio gale asmeniškai susipažinti su tikrąja padėtimi krašte ir kontaktui su vietiniais veikėjais užmegzti.

Maskvos - Berlyno pakto susisprogdinimui nusikėlus į vėlyvesnį laiką, atsirado galimybė geriau pasiruošti. Tada jau buvo atsiradę Vokietijoje daugiau atbėgėlių iš Lietuvos, kurių nemažas būrys buvo pasiekęs ir pačią Reicho sostinę. Tai veik be išimties išsimokslinę žmonės, ir visi jie buvo užsidegę ką nors daryti Tėvynei — Lietuvai gelbėti. Jie darė man įvairių tuo reikalu sugestijų, ragindami, kad imčiausi vadovaujančios iniciatyvos, kaip Lietuvos diplomatinis atstovas prie Reicho vyriausybės.

Gimsta Lietuvių Aktyvistų Frontas

Po įvairių, iš pradžios pavienių pasitarimų kilo mintis sakytus pasiryžėlius suburti į bendrą organizaciją. Tuo būdu jie būtų apsaugoti nuo bet kokių politinių avantiūrizmų bei susidemoralizavimo, ir visiems, kas tik norėjo, būtų duota galimybė savo išsimokslinimu ir dar laisvoje Tėvynėje įgyta darbo patirtim prisidėti prie jos pakartotino atkūrimo. Dėka mano turėtų iš seniau pažinčių pačių nacių tarpe, galėjau patirti, jog vokiečių įstaigos kliūčių organizuotis nedarytų. Tik buvo statoma sąlyga, kad prisilaikytume konspiracijos ir vengtume bet kokių raštiškų pareiškimų, kurie, patekę rusams, galėtų suteikti pagrindo vietinei sovietų ambasadai reikšti formalius demaršus vokiečių užsienio reikalų ministerijoje.

Šitaip išsiaiškinęs dėl sąlygų su vokiečiais, lapkričio 17 d. vakare sukviečiau savo privačiame bute LAF formalios užuomazgos susirinkimą, kuriame dalyvavo 28 rinktiniai asmenys. Susirinkimui pirmininkavo inž. Ernestas Galvanauskas, kuris pagal Lietuvos pasiuntinių nutarimą skaitėsi Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininku. Išdėsčius susirinkusiems LAF platformos metmenis, prie kurių surašymo buvo pritraukta eilė intelektualų iš pačių atbėgėlių tarpo, imtinai pats E. Galvanauskas, ir juos kiek padebatavus, susirinkusieji vienbalsiai priėmė nutarimą, kuriame pasakyta:

“Reiškiame visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas aktyviąsias lietuvių tautos jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietinio jungo . ..

Tėvynės Lietuvos ir Lietuvių Tautos labui kviečiame K. Škirpą, pirmąjį nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėją - savanorį ir Lietuvių Aktyvistų Fronto iniciatorių, imtis žygių vykdyti mūsų nusistatymą ir vadovauti Lietuvių Aktyvistų Frontui...”

Aišku savaime, jog vienas pats šios nelengvos naštos, kuri LAF steigėjų buvo ant mano pečių užkrauta, nebūčiau pajėgęs išnešti. Todėl tuojau pat susirinkime pakviečiau sau į talką inž. E. Galvanauską, prok. K. Žalkauską, adv. R. Skipitį, prof. A. Maceiną ir dar du asmenis, vieną aktyvų tautininką ir kitą tariamą “voldemarinin-ką”, kurių pavardžių saugumo motyvais čia negaliu suminėti. Visi susirinkimo dalyviai tam pilnai pritarė. Tuo būdu buvo sudaryta LAF vadovaujančioji grandis, kuri ir sprendė visus to sąjūdžio veiklos reikalus, net pačius slapčiausius.

LAF užuomazgos sambūryje esant įvairiose srityse išsimokslinusių ir valstybiniame darbe prityrusių asmenų, buvo pa laipsniui sudaryta net keliolika specialių komisijų atkursimos Lietuvos valdymosi, ūkio, socialinio gyvenimo ir kultūros problemoms pastudijuoti bei reikalingiems projektams ateičiai paruošti. Tų komisijų pirmininkai, drauge su LAF vadovaujančios grandies nariais, sudarė vyriausią (laikiną) LAF organą, LAF Tarybą, kuri betgi tebūdavo sukviečiama tik principinio pobūdžio arba ypatingai didelės politinės reikšmės klausimams aptarti ir išspręsti.

Nenoriu perdėti LAF užuomazgos Berlyne reikšmės bendroje to sąjūdžio veikloje pačios Lietuvos pogrindyje. Tai pagrindinai parėjo nuo vietinių LAF veikėjų ir sukilimo paruošimo centrų Vilniuje ir Kaune, kurie veikė lygiagrečiai, pasiruošę vienas kitą pavaduoti, jei kurį iš jų ištiktų nelaimė, t. y., būtų okupanto iššifruoti ir sunaikinti. LAF branduolio susidarymas pačioje Reicho sostinėje betgi buvo reikšmingas ta prasme, kad tai gaivino išsilaisvinimo viltį mūsų tautoje, teikė konkretų organizacinės vienybės pavyzdį ir stiprino mano, kaip LAF vado ir vienkart kaip Lietuvos diplomatinio atstovo Berlyne, autoritetą vokiečių akyse.

Ryšiai su vokiečių karo vadovybe

LAF susiformavimas tikrai buvo sukėlęs realaus susidomėjimo pas vokiečius, ypač pas tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu buvo pritraukti prie paruošiamųjų darbų Reicho eventualiam žygiui prieš Sov. Rusiją. Net dar prieš LAF formalų susikūrimą užsiprašė vizitui pas mane vokiečių Vyriausios Karo Vadovybės (Oberkommando der Wehrmacht - OKW) at-stovas pulk. lt. dr. Graebe. Jam, kaip jis atvykęs pas mane į butą pats sakė, buvę pavesta palaikyti kontaktą su Baltijos valstybių tautiniai aktyvistiniais sąjūdžiais atsiekti suderinimo veikime, jei vokiečių karinėms jėgoms tektų per tuos kraštus žygiuoti į rytus.

Dr. Graebe nebuvo eilinis štabo karininkas. Jis turėjo pažymėtiną politinės veiklos praeitį. Tai buvo vienas iš buvusių vadovaujančių vokiečių tautinės mažumos Lenkijoje veikėjų, kažkuo lenkams nusikaltęs, areštuotas ir išlaikytas ar ne du metus kalėjime. Iš kalėjimo buvo paleistas, Tautų Sąjungai palankiai išsprendus jo skundą. Su pulk. lt. Graebe buvau pažįstamas iš seniau. Be to, mudviejų pažintis atsinaujino, kai 1940 metų pradžioje jis buvo Reicho vyriausybės paskirtas į Lietuvą pasiųston vienon komisijon. Pulk. lt. Graebe nemėgino manęs vilioti kokiais ypatingais pažadais, liečiančiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Jis atvirai pasakė, jog norėjęs su manim pakalbėti ne von Ribbentropo pavedimu, o tik kaip karininkas, kuriam pavesta rūpintis dalykais, reikalingais abipusio susiderinimo. Graebe tepabrėžė, jog mūsų sutikimą su juo bendradarbiauti OKW labai vertintų ir, kiek nuo jos pareina, galėtų tarti palankų žodį Reicho vyriausybei Lietuvos ateities klausimu.

Kontakto užsimezgimas su pulk. lt. Graebe, kaip OKW autorizuotu atstovu, LAF buvo itin naudingas, ypač kiek tai lietė ryšių per sieną palaikymą su LAF centrais Vilniuje ir Kaune bei su LAF pogrindžio veikėjais visame krašte. Dar prieš tai kai kurie buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir policijos pareigūnai, pabėgę nuo raudonojo teroro Lietuvoje, buvo individualiai įsitaisę darbui keliuose vokiečių kariuomenės pasienio štabuose ir jau turėjo nutiesę slaptas ryšių grandinėles, siekusias giliai į Lietuvą. Kai tik jie patyrė, jog Berlyne susidarė LAF užuomazga ir kad sueita į kontaktą su pačia vokiečių karo vadovybe, minėti asmenys vienas po kito atvyko į Berlyną prisistatyti man, kaip LAF vadui, ir patys pasisiūlė patarnauti mums kuo galėdami. Šiuo tat paprastu būdu išsisprendė viena iš sunkiausių LAF ryšių su kraštu palaikymo problema.

Tuo metu, kai iš pradinių veiklos planavimų LAF jau buvo perėjęs į konkretų tautos sukilimo paruošimą, atrodo, Reicho politinė vadovybė dar neturėjo jokio galutino nusistatymo Lietuvos ateities klausimu, jei neskaityti Hitlerio “Mein Kampf” knygos partiniai propagandinių pareiškimų. Kiek buvo įmanoma justi, OKW tada bazavosi tik prielaida, jog, kilus rusų - vokiečių ginkluotam konfliktui, būtų siekiama Sovietų Rusiją sukapoti į eilę paskirų tautinių valstybių. Buvo numatoma, jog pirmoje eilėje būtų atkurtos Baltijos valstybės su savomis tautinėmis vyriausybėmis, bet Reicho komisarų priežiūroje. Pagal žinias iš vokiečių užsienio reikalų ministerijos sferų, tais komisarais buvo numatomi buvę Vokietijos pasiuntiniai ir įgalioti ministąriai minėtuose kraštuose.

Mano sugestijos pogrindžiui

Padėtis buvo labai netikra. Kad LAF pogrindžio centrai pačioje Lietuvoje nesusiklaidintų, savo 1941 m. kovo 24 d. slaptuose “Lietuvai išlaisvinti nurodymuose”    sugestijonavau pogrindžio centrams štai ką:

“Būtų klaidinga manyti, kad tegalime atstatyti savo valstybę vien svetima pagalba ir kad todėl nebūtų prasmės aukoti mūsų tautos geriausius sūnus nelygioje kovoje su galingesniu priešu . .. Lietuva, atstatyta svetimomis rankomis, mums nebūtų miela. Be to, jos niekas mums neatstatys, jei patys nesiimsime jos atstatyti. Pagalba mums, mažai tautai, yra reikalinga ir būtina, bet tik pagalba. Visą gi kovos naštą turime pasiimti ant savo pečių. Juo pajėgsime daugiau jos pakelti, tuo daugiau gausime norimos pagalbos ir lengviau pasieksime tikslą. Ta pagalba, susidedančių Europos Rytuose aplinkybių dėka, ateina mums visai natūraliai, tik mokėkime ją racionaliai savo interesui išnaudoti. Numatomomis sąlygomis ją geriausiai išnaudosime, jei, lemiamam momentui atėjus, patys stversimės ginklo — paimsime krašto valdymą patys, bet nelauksime, kad mums kas iš šalies padarytų tokią malonę”.

Kalbant apie naujos krašto vyriausybės klausimą, toliau “nurodymuose” buvo pasakyta:

“Jei dėl vyriausybės sudarymo su vokiečiais susitarti nepavyktų, kitaip sakant — jei vokiečiams pradėjus puolimą, nebūtų iš lėktuvų platinama Vyriausybės ir Aktyvistų Fronto atsišaukimų, o taip pat apie vyriausybės susidarymą nieko iš Berlyno per radiją nebūtų pranešta, tai reikia laikyti, jog vokiečiai Lietuvos atžvilgiu dar turi užpakalinių tikslų . ..

Nuo sukilimo betgi ir tokiu atveju susilaikyti nereikia. Jis turi būti vykdomas, kaip paruoštas, siekiant pagrobti krašto valdymo aparatą į savo rankas. Krašto Vyriausybę tokiame atsitikime turėtų paskelbti Vilniaus centras (faktiškai, tam centrui dėl areštų susiparaližavus, naują Vyriausybę paskelbė Kauno centras — KŠ) revoliuciniu keliu, kad pastatyti vokiečius prieš įvykusį faktą. . .

Revoliucinės Vyriausybės paskelbimo aktas turėtų būti paruoštas ir tinkamai suredaguotas, kadangi jis būtų didelės istorinės, tarptautiškai teisinės ir morališkai politinės reikšmės ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Ypač jis būtų svarbus pačios Vyriausybės legalizavimuisi ir kaip nesugriaunamas argumentas Lietuvos diploma-tijai užsienuose ginti Lietuvos atstatymo reikalą visame pasaulyje”.

Berlyne vėjas keičia kryptį

Čia aukščiau cituoti įspėjamieji nurodymai sukilimo paruošimo centrams Lietuvoje buvo labai vietoje. Balandžio antroje pusėje mus pasiekė žinios, jog Reicho politikos planavimai Rytams tapo išimti iš užsienio reikalų ministerijos kompetencijos ir pavesti žinomam nacių imperializmo apaštalui Alfred von Rosenberg’ui. Pats šis faktas įtikinamai rodė, jog vyksta tos politikos pasukimas kita linkme, kuri visu 100 procentų jau kirtosi su LAF užsibrėžtu Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo tikslu. Be to maždaug tuo pačiu laiku ėmė mus pasiekti per įvairius tarpininkus tikri signalai, jog gestapas jau stojasi piestu prieš LAF dėl per drąsų Lietuvai valstybinės nepriklausomybės propagavimą.

Kartą, besirūpindamas paleidimu kai kurių areštuotų Punsko srities lietuvių, užėjau į gestapą. Čia vienas šios piktos įstaigos pareigūnas, būtent dr. Girgensonas, pasinaudojo ta proga ir policininkiškai išdėstė man visą savo politinę “išmintį”. Pasigyręs, jog pats kilęs ir išaugęs Rygoje, Girgensonas stačiai akiplėšiškai įtikinėjo mane, jog lietuviams ir latviams, kaip ūkininkų tautoms, niekas kitas nerūpi, o tik materialinė gerovė. Politika jiems esanti visai svetimas dalykas. Nepriklausomybės reikalavimas esąs tik šovinistinės inteligentijos prasimanymas. Vokietijai karą laimėjus ir Pabaltijo kraštus ūkiškai prišliejus prie Didžiojo Reicho, tų kraštų ūkininkų gerovė nepaprastai ir greitai pakiltų, jog trumpiausiu laiku visos svajonės apie nepriklausomybę iš jų galvų išgaruotų. . .

Kada mėginau pasakyti Girgensonui ir savo nuomonę, jis į tai nė nekreipė dėmesio, o pasikalbėjimo gale pareiškė, kad lietuviai turi žinoti, jog Vokietija liesianti savo kareivių kraują kovoje su rusų raudonąja armija ne šiaip sau ir kad Lietuva įeinanti į vokiečių “Le-bensraumą”!.. . Tai reiškė, jog buvo grįžtama į tai, kas Hitlerio knygoje “Mein Kampf” atskleista jau prieš daug metų.

Ar nesustabdyti pasiruošimo sukilti?

Susidarius tokiai padėčiai, prieš LAF vadovybę atsistojo kapitalinės reikšmės klausimas: ar santykiavimo su vokiečiais nenutraukti ir ar LAF pogrindžio veikėjams sovietų okupuotoje Lietuvoje neduoti signalų, kad nuo tolimesnių pastangų tautos sukilimui paruošti susilaikytų? Tuo metu taip pat išryškėjo, jog Reichas su sukilimo rezultatais, jei sukilimą ir pavyktų laimėti, greičiausia nesiskaitytų, o tai tegalėtų privesti prie aštraus konflikto tarp

Lietuvos ir hitlerinės Vokietijos. Tai buvo nepaprastos politinės reikšmės klausimas, ir susidariusi situacija nebesiderino su Romoje priimtu nusistatymu siekti atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, išnaudojant lauktą Maskvos - Berlyno pakto susisprogdinimo progą. Tai kreipiausi į Lietuvos Tautinio Komiteto narius, klausdamas patarimo.

To Komiteto pirmininkas inž. E. Galvanauskas, įstrigęs Vokietijoje, pasidarė LAF vadovaujančios grandies vienu nariu ir dalyvavo visuose jos slaptuose apsisprendimuose. Jis, kaip ir kiti tos grandies nariai, laikėsi nuomonės, jog nuo užsibrėžto plano Lietuvai atkurti tautos sukilimo žygiu neturėtume atsisakyti, nežiūrint kokia bebūtų dėl to Vokietijos Reicho laikysena. Kitų Tautinio Komiteto narių nusistatymo buvau atsiklausęs per vieną Lietuvai draugiškos valstybės diplomatą, važinėjusį per Berlyną į Berną ir Romą. Atsakydami, visi patarė man jau sėkmingai įpusėto tautos sukilimo paruošiamojo darbo jokiu būdu nenutraukti, bet priešingai — tą darbą vystyti toliau ir, jei tik įmanoma, privesti prie sukilimo realizavimo.

Toks apsisprendimas Lietuvos diplomatinį postą Berlyne pastatė į nepaprastai sunkią, stačiai rizikingą padėtį santykiuose su vokiečiais. Man tekusiai naštai išnešti turėjau pasidaryti dar didesnis, kaip prieš tai, diplomatinis vijurkas, nevengdamas machiavelizmo ir net vadinamųjų “nepopuliarių žygių”; vykdydamas LAF konspiratyvinę veiklą Tėvynės — Lietuvos gelbėjimo tikslais, dar kiečiau sučiaupiau lūpas.

Teko raminti užjūrio lietuvius

Tiems, kurie tos mano padėties nesuprato, ypač užjūrio lietuviams, pripratusiems visas politines problemas viešai debatuoti laikraščiuose, galėjo atrodyti, jog Lietuvos teisei į valstybinę nepriklausomybę atstatyti iš vis tada nieko nebuvo daroma. Tokiai klaidingai nuomonei atitaisyti ir užjūrio lietuviams apraminti, kolega St. Lozoraitis, likusios užsieny Lietuvos diplomatijos šefas, buvo pajutęs reikalą padaryti platesnį pareiškimą Amerikos lietuviams. Čia paduodu išrašą iš 1941 m. liepos 12 d. “Naujienų”:

“Nė vienas mūsų diplomatų nėra sudėjęs rankas. Kiekvienas, nežiūrėdamas sunkių medžiaginių ir dvasinių sąlygų, veikia kaip ir kur reikia, rūpinasi visokeriopais Lietuvos piliečių, tremtinių reikalais, veikia spaudoje, visuomenėje, politikos srityje. Aš manau, kad skaitytojai nereikalaus iš manęs daugiau žinių, kur ir kas deda plytelę būsimos Laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės pastatui, nes kitaip mes pakenktume ir sau ir tiems, kurių simpatijomis naudojamės.

Aš žinau tikrai, kiek paguodos suteikė ir suteikia okupuotos Lietuvos žmonėms žinios, kad Lietuvos diplomatai paliko ištikimi savo pareigoms bei priesaikoms ir kad jie tęsia kovą. Aš manau, kad išvaduotoji Lietuva neužmirš savo Atstovų užsieniuose ištikimybės Tėvynei”.

Gestapo pinklės

Kai gestapas pajuto, jos su jo įspėjimais visiškai nesiskaitome, tai griebėsi įžūliausių priemonių Lietuvos valstybės atsikūrimą žūt būt sukliudyti. Tuo tikslu birželio 14 d., taigi vieną savaitę prieš rusų - vokiečių ginkluotą susikirtimą, prisiuntė į mano butą vieną buvusį mūsų valstybės saugumo aukštą pareigūną, perėjusį į ges tapo tarnybą, kuris vokiečių vidaus reikalų ministerijos pavedimu, kaip jis sakė, reikalavo, kad vokiečių karinėms jėgoms įžygiuojant į Lietuvą LAF neskelbtų jokio atsišaukimo į lietuvių tautą ir neformuotų Lietuvos vyriausybės be kompetetingų Vokietijos įstaigų sutikimo.

Tegalėjau į tai ramia sąžine atsakyti, jog LAF Berlyne jokios vyriausybės be vokiečių valdžios organų sutikimo skelbti nenumato, tačiau man neįmanoma nurodinėti lietuvių pogrindžio veikėjams pačioje Lietuvoje, kaip jiems laikytis kovoje prieš bolševikus okupantus.

Čia galiu prie to dar pridėti, jog sukilimas Lietuvoje vistiek būtų įvykęs, kaip suplanuotas ir paruoštas, net jei ir būčiau pabūgęs minėto, kad ir keistu keliu man perteikto, gestapo reikalavimo. Dieną prieš tą gestapo piktą pasikėsinimą, LAF ypatingas įgaliotinis ryšiams su kraštu buvo man iš savo pasienio posto raportavęs:

“Paskutiniu laiku mačiausi su daugeliu anos pusės asmenų, kurie tuojau grįžo atgal. Iš jų susidariau tvirtą nuomonę, kad jau dauguma anos pusės veikėjų mūsų nurodymus žino. Be to kiekvienam jų perduota tos instrukcijos vietos, kurios atrodė jiems žinotinos... Iš to išeinant, be jokios abejonės jau galima tvirtinti, kad visa provincija (pogrindžio organizacija    —K.Š) atliks savo pareigas”.

Kruopštus, pilnas visokių rizikų, ištisus metus nusitęsęs LAF darbas neliko bergždžias: birželio 23 d. apie 9 vai. 30 min. ryto pagavau radijo žinią iš Kauno ir sužinojau, jog sukilimas įvyko ir buvo laimėtas. Tapo deklaruotas Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atkūrimas ir sudaryta nauja tautinė Lietuvos vyriausybė. Visa tai įvyko tuo metu, kai vokiečių kariuomenės daliniai dar buvo toli nuo Lietuvos centrų, Vilniaus ir Kauno, kuriuose sovietai okupantai dar bandė išsilaikyti. Tačiau lietuvių sukilėlių pasiryžimas buvo galingesnis už rusų raudonosios armijos tankus ir NKVD dalinių kulkosvydžius.

Pagautoji radijo žinia, kurią Kauno stotis pakartojo ir svetimomis kalbomis, buvo nepaprastai džiugi visai lietuvių tautai, Tėvynėje ir užsieniuose. Ją sutikome spontaniškais “valio” ir aktyvistų sveikinimosi šūkiu “Kovok!”. Buvę tuo metu prie radijo aparato mano darbo kabinete LAF nariai galėjo širdingai paspausti vienas kitam ranką, nes tai buvo didelis lietuvių tautos politinis laimėjimas, prie kurio ir mes buvome prisidėję. Aptramdęs džiaugsmą, tepratariau į tuos savo kovos draugus šiuos kelis žodžius:

“Esame liudininkai ir dalyviai istorinės reikšmės įvykio mūsų kraštui ir mūsų tautai. Nepriklausomybės paskelbimo niekas jau nebeišdildys, nežiūrint ką vokiečiai dėl to bedarytų, nes už ją pralietas mūsų tautos geriausiųjų sūnų kraujas. Mūsų idėjos draugai tuo atliko savo pareigą Tėvynei. Nauju mūsų tautos didvyrių pasiaukojimu vienkart tapo nuplauta gėdos dėmė nuo dabartinės mūsų kartos už tai, kad buvo nepriklausomybę praradusi”.

Visa tai įvyko prieš hitlerinės Vokietijos valią, tad po to Lietuvos diplomatiniui postui Berlyne teko atsilaikyti prieš tikrą nacių audrą, o pačiai Lietuvos Sukiliminei Vyriausybei krašte prieš visokias intrigas ir atsiskubinusių į Kauną naciškojo imperializmo egzekutorių ir gestapo spaudimus, kol rugpiū-čio 5 d. buvo nušalinta prieš savo ir lietuvių tautos valią, ištvėrusi krašto priešakyje 6 savaites.

Bet Lietuvos Sukiliminė Vyriausybė liko gyva lietuvių patrijotų širdyse ir tokia ji išliko iki šios dienos. Jos nušalinimui iš naciškojo okupanto pusės negalime teikti jokios juridinės galios, juo labiau, kad pati hitlerinė Vokietija karą pralaimėjo ir nebeegzistuoja.

Mes, išlikę gyvi ir gyveną laisvėje, turime šventą pareigą dėti visas įmanomas pastangas Lietuvos Sukiliminei Vyriausybei išgauti Jungtinių Amerikos Valstybių pripažinimą, kad ji galėtų toliau vykdyti savo pareigas, nors kad ir tremtyje.

Pataisomos klaidos

—    “Į Laisvę” nr. 50 (87) laiško ištrauka “Kritikuoja ir pritaria” per klaidą, priskirta Jonui A. Steponaičiui iš Detroito. Už klaidą atsiprašome.

—    Zenono Ivinskio straipsnyje “Lietuvos Steigiamasis Seimas” (“Į Laisvę” 50/87 nr.) 4 psl. 3-je eilutėje iš apačios vietoje skaitytojų turi būti statytojų ir 8 psl. 5-jų eilutėje iš viršaus turi būti 1917 m., o ne 1907 m.

Redakcija