SOVIETINĖ KOEGZISTENCIJOS SAMPRATA
JULIUS VIDZGIRIS
Chruščiovinis palikimas
“Aš iš prigimties esu optimistas. Aš tikiu visos žmonijos šviesia komunistine ateitimi, kai nebus karų, kai visi žmonės dirbs ir gyvens laimingai, kai mūsų nuostabioji planeta bus žydintis sodas, teikiąs daug vaisių, kad kiekvienas žmogus galėtų visiškai patenkinti savo poreikius. Bus toks laikas, būtinai bus!”
Nesunku atspėti, kas tas gražbylys optimistas. Tai — Nikita Chruščiovas. Jis dar pernai pavasarį tokiais skambiais žodžiais reklamavo Einaudžio leidykloje italų kalba pasirodžiusį savo kalbų rinkinį “Taikos problemos”. Kaip matyti iš tos antraštės, rinkinyje sudėtos kalbos lietė jo mėgiamiausią temą — taikųjį sambūvį.
Bepigu jam buvo reikšti savo optimistinį tikėjimą tuo metu, kai jis buvo Kremliuje Nr. 1 ir savo rankose laikė visą sovietinę galybę. Bet pernai rudenį jo atvaizdas ir vardas visiškai išnyko iš viešojo sovietų gyvenimo. Stalino nuvainikuotojas buvo nuvainikuotas ir palaidotas gyvas su savo optimizmu. Jo optimizmą įpėdiniai pasmerkė kaip išpūstą tuščiažodžiavimą.
Tačiau asmeninė diktatoriaus tragedija nepanaikino visų jo pėdsakų. Sunkų palikimą paveldėjo jo įpėdiniai. Jiems teko perimti ir labai opią taikaus sambūvio doktriną, kurią Chruščiovas buvo paskelbęs sovietų užsienio politikos kertiniu akmeniu. Jeigu taikusis sambūvis rado neblogą atgarsį Vakaruose, tai, kita vertus, žymiai prisidėjo prie santykių pablogėjimo vad. socialistinės stovyklos viduje.
Pradžioje buvo revoliucija
Marksizmo tėvai nekalbėjo apie kokį taikų sambūvį, bet apie revoliuciją. Marksas ir Engelsas paskelbė suradę pagrindinį visuomenės gyvenimo dėsnį — klasių kovą, kurios aukščiausioji išraiška — socialinė revoliucija. Tai — ne atsitiktinis, bet tiesiog dėsningas reiškinys, kuris kyląs medžiaginių visuomenės gyvenimo sąlygų raidoje, jai pasiekus tam tikrą išsivystymo pakopą, dėl jai būdingų vidaus prieštaravimų. Būtinos ir neišvengiamos kovos giliausioji priežastis esanti visiškai objektyvi: tai — irstantis ūkio pamatas, kuriame senieji gamybos santykiai nebeatitinka naujųjų gamybos jėgų.
Pasiremdami tuo savo dėsniu, Marksas ir Engelsas nustatė, kad pramoniškai išsivysčiusiose šalyse buržuazijos ir proletariato interesai nesutaikomai priešingi, gilėjantis priešingumas sukels socialinę revoliuciją, kurios eigoje būtinai ir neišvengiamai žlugs kapitalizmas ir laimės socializmas. Istorijos įvykiai, kaip žinome, šito pramatymo nepatvirtino. Revoliucija nekilo. Išnaudojamųjų darbininkų būklė, lyginant su ta, kokia buvo XIX a. pradžioje, kapitalistiniuose kraštuose pamažu, bet juntamai, gerėjo. Nors socialinis klausimas toli gražu nebuvo išspręstas, tačiau darbininkų sąjūdžio pažanga ir laimėjimai stiprino jų pasitikėjimą pagerinti savo būklę be revoliucijos.
Tada ir Marksas su Engelsu pakeitė savo nuomonę ir prileido galimybę pasiekti socializmo parlamentiniu būdu. Tačiau jie ir toliau liko įsitikinę, kad medžiaginės prielaidos proletarinei revoliucijai gali subręsti tik labiausiai pramoniškai išsivysčiusiose šalyse ir nugalėti jose visose vienu metu. Jie netikėjo, kad socializmas galėtų įsitvirtinti vienoje, atskirai paimtoje, šalyje, nes būtų greitai nuslopintas kapitalizmo jungtinėmis jėgomis. Apie kokį nors taikų sambūvį čia tad negalėjo būti nė kalbos.
Lenininė revizija
Netikėjo tuo nė Leninas, kuris rašė: “Esant kapitalizmui, ir ypač jo imperialistinei stadijai, karai yra neišvengiami” (Raštai, 21 t., 141 p.). Ta prasme jis buvo tikras marksistas. Jis taip pat tikėjo, kad revoliucija — istorijos lokomotyvas, kad kapitalizmas išsiaugino savo duobkasį — proletariatą. Tačiau Lenino siekiui įvesti proletariato diktatūrą vienoje ir tuo metu labiausiai pramoniškai atsilikusioje šalyje, kokia buvo carinė Rusija, Markso ir Engelso revoliucinė teorija visai netiko. Tam ji įsakmiai prieštaravo.
Reikėjo ją pakeisti. Ir Leninas ją pakeitė sukurdamas naują teoriją, pagal kurią socializmas galįs laimėti vienoje skyrium paimtoje šalyje. Savo teoriją jis parėmė savo dėsniu, kad kapitalistinės šalys imperializmo epochoje nevienodai vystosi. Pagal Leniną, iškilus monopolistiniam kapitalizmui, vyksta žiauri konkurencinė kova dėl rinkų ir kapitalo įdėjimų sferų tarp atskirų kapitalistinių šalių ir jų kiekvienos viduje. Didžiosios žuvys praryja mažąsias. Kaip tik dėl tokio antagonistinio kapitalistinių šalių vystymosi, nevienodai subręstančios revoliucinės sąlygos ir pereiga į socializmą vienu metu visur tampanti neįmanoma. Tačiau pasaulinėje imperializmo sistemoje susidaro prieštaravimų mazgai, kyla periodinės krizės ir sukrėtimai ir tuo pačiu atsiranda nauja galimybė proletarinei revoliucijai: pralaužti pasaulinį imperializmo frontą ten, kur jis silpniausias. Kitais žodžiais: perkirsti imperialistinę grandinę jos silpniausioje grandyje.
Carinė Rusija šio amžiaus pradžioje buvo tokia silpniausioji grandis. Leninas ją sutrupino. Jo revoliucinės pergalės teorija vienoje šalyje buvo patvirtinta. Tačiau ir jis netikėjo, kad socializmas joje ilgai išsilaikytų, jeigu revoliucija nekilsianti kitose šalyse. VIII-me partijos suvažiavime 1919 m. jis kalbėjo: “Mes gyvename ne tik valstybėje, bet ir valstybių sistemoje, ir sovietinės respublikos gyvavimas ilgą laiką greta imperialistinių valstybių yra neįmanomas. Galų gale arba viena, arba antra nugalės. O kol tas galas ateis, eilė baisiausių susidūrimų tarp sovietinės respublikos ir buržuazinių valstybių yra neišvengiama” (Raštai, 29 t., 133 p.).
Leninas dėjo vilčių į revoliuciją užsienyje, tačiau, būdamas realistas, greitai jų atsisakė ir ėmėsi normalizuoti santykius su kapitalistinėmis valstybėmis. Tai nebuvo koks principas, bet būtinybė atsikvėpti ir sustiprėti viduje ligi sekančios revoliucijos bangos. Lenino indėlis marksizmui, kaip matėme, yra tas, kad jis pakeitė revoliucijos teoriją, pritaikydamas ją Rusijos ypatingoms sąlygoms, ir įvykdė ją vienoje šalyje. Bet jo dėsnis apie nevienodą kapitalistinių šalių vystymąsi imperializmo epochoje, dėsnis, kuriuo Leninas pakeitė marksizmą, siekdamas paskubinti revoliuciją, vėl iškyla mūsų dienomis ir įgauna naują reikšmę. Juo grindžiama . . . taikaus sambūvio teorija.
Stalinui— praktika,
Chruščiovui— principas
Normalizuodamas Sovietų Sąjungos santykius su kapitalistinėmis valstybėmis, Leninas manė, kad atokvėpis būsiąs trumpas. Tačiau jis užsitęsė ilgiau, o ženklų vis nebuvo, kad laukiamoji užsienio revoliucija kiltų pramatomoje ateityje. Lenino įpėdinis Stalinas, taip pat realistas, padarė iš to galutinę išvadą. Jis žengė dar vieną žingsnį toliau ir 1925 m. paskelbė naują teoriją apie socializmo galimybę vienoje šalyje.
Tuo būdu prasidėjo praktiškas taikaus sambūvio su buržuaziniu pasauliu laikotarpis. Stalinas pirmasis viešai pavartojo ir taikaus sambūvio terminą. 1936 III 5 kalbėdamasis su amerikiečiu laikraščių leidėju Roy Howardu jis pareiškė: “Amerikietiškoji demokratija ir sovietinė sistema gali taikiai koegzistuoti ir lenktyniauti.. .” (Prav-da 1936 III 21).
Stalino įpėdinis ir nuvainikuotojas Chruščiovas iš tikrųjų šioje srityje nieko nepakeitė. Jis tik nuosekliai pritaikė stalininę praktiką pasikeitusiai tarptautinei padėčiai, kurią sąlygoja branduoliniai ginklai ir atominio sunaikinimo pavojus.
Sovietinės ideologijos žinovas G. A. Wetter teisingai pastebi, kad juo labiau reikėjo šauktis Lenino autoriteto koegzistencijos doktrinai paremti, kadangi faktiškai buvo tęsiama ta pati Stalino politika.
Pagrindinis skirtumas buvo tik tas, kad Stalinas, praktikuodamas sambūvį, labiau sekė Leninu ir jį laikė paprasta taktikos priemone, principiškai nepaneigdamas kitokios galimybės. Tuo tarpu Chruščiovas matė reikalą taikųjį sambūvį iškilmingai paskelbti Sovietų Sąjungos užsienio politikos pagrindu ir įrašyti jį partijos programon.
Sovietinės koegzistencijos esmė
Dabar galiojančioje Sovietų Sąjungos kompartijos programoje, kurią 1961 metais priėmė XXII-sis suvažiavimas, sakoma: “Socializmas pasiūlė žmonijai vienintelį protingą valstybių santykių principą, pasauliui pasidalijus į dvi sistemas — V. Lenino iškeltą principą apie taikų sambūvį tarp valstybių, turinčių skirtingą socialinę santvarką.”
Toje pačioje programoje nurodoma konkrečiai, ką tasai “lenininis” taikaus sambūvio principas numato: būtent:
— atsisakyti karo kaip priemonės valstybių ginčijamiems klausimams spręsti, juos spręsti derybomis;
— valstybių lygiatesiškumą, savitarpio supratimą ir pasitikėjimą, atsižvelgiant į viena kitos interesus;
— nesikišti į vidaus reikalus, pripažinti kiekvienai tautai teisę savarankiškai spręsti visus šalies reikalus;
— griežtai gerbti visų šalių suverenumą ir teritorinį vientisumą;
— vystyti ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą visiškos lygybės ir savitarpio naudos pagrindu.
Taip išdėstytas sovietinis taikaus sambūvio principas nieku nesiskiria nuo bendrai galiojančios tarptautinės teisės. Sunku, rodos, net įsivaizduoti, jog dėl to galėtų kilti koks nors ginčas. Bet ginčas kilo. Taikaus sambūvio sąvoka atskleidė gilius sovietinės ideologijos prieštaravimus, kuriuose, lyg užburtam labirinte, paklydo Kremliaus dialektikos meistrai.
Trejopa opa
Chruščiovinis taikaus sambūvio principas gimė tuo pačiu metu, kai gimė ir vad. Ženevos dvasia, kuri rėmėsi pabrėžtinai kartojamu šūkiu: karas nėra neišvengiamas! Tuometinėje padėtyje tas šūkis visiems buvo pilnai suprantamas ir tarnavo dviejų priešingų pasaulinių blokų įtampos sumažinimui. Tačiau vienas dalykas atitolinti betarpiškai gręsiantį pasaulinio karo pavojų, o visai kitas — skelbti taikų sambūvį.
Jį skelbdamas, Chruščiovas turėjo nuolat dairytis į tris nesutaikomas pozicijas: buržuazinį pasaulį išorėje ir revizionizmą bei dogmatizmą viduje. Taikusis sambūvis pirmoje eilėje buvo skiriamas eksportui. Reikėjo pralaužti storus nepasitikėjimo ledus ir užsieniui įrodyti, jog tai esanti gera ir nuoširdi sovietų valia. Su tokiais argumentais jokiu būdu negalėjo sutikti dogmatikai, nes jiems tai atrodė revoliucijos išdavimas. Nekreipti dėmesio į jų kritiką neįmanoma ne tik dėl to, kad dogmatikų linija iš tikrųjų nuoseklesnė ideologijos atžvilgiu, bet ir dėl to, kad nesijaustų padrąsinti revizionistai. Tačiau kiekvienas mėginimas sudrausti pastaruosius, patenkinant dogmatikus, neišvengiamai mažino pasisekimo galimybes užsienyje.
Chruščiovo linija buvo — laimėti Vakarų pasitikėjimą ir drauge ideologinę kovą abiejuose vidaus frontuose. Atskirai paėmus, visus tuos tris tikslus nebuvo sunku pasiekti, nes “nemirtingojo marksizmo - leninizmo” dialektiniai ištekliai neišsemiami. Tačiau pati taikaus sambūvio samprata pateko į prieštaravimus ir prarado savo pradinį aiškumą. Jos reikšmė ir turinys labai skiriasi priklausomai nuo to, kokiame iš minėtų trijų kontekstų naudojama.
Sambūvis ir Leninas
Taikaus sambūvio idėja Vakarams buvo priimtina ir pageidaujama, tačiau daugeliui atrodė pergraži, kad būtų tikra. Kaikas buvo linkęs įžiūrėti joje suktą apgaulę. Prisiminimas praeities pamokų taip pat vertė abejoti sovietų gera valia ir nepasitikėti jų nuoširdumu. Reikėjo būtinai įrodyti, kad Sovietų Sąjunga nuoširdžiai, be užkulisinių minčių ir ne vien tik dėl susidėjusių aplinkybių laikinai trokšta taikaus sambūvio.
Toks nepasitikėjimas ir įtarinėjimas sovietus ypatingai pykdė. Savo ruožtu jie kaltino Vakarų “reakcininkus”, kad tie sąmoningai, norėdami apgauti kapitalistinių šalių darbo žmones, išpučia pasaulinio komunizmo pavojų, šmeižia Sov. Sąjungą, primeta jai grobuoniškas užmačias ir atsakomybę už vykstančias ginklavimosi varžybas bei tarptautinę įtampą. Ta prasme yra būdingas A. Leontjevo straipsnis apie dviejų sistemų taikų sambūvį, paskelbtas tuojau po Indokinijos paliaubų susitarimo Ženevoje 1954 m. Ten smarkiai puolami visi tie, kurie mano, jog taikus sambūvis teesąs sovietinė propaganda tikriesiems sovietų politikos tikslams pridengti. Siekdamas pasirodyti nuoširdus ir atviras, autorius teigia, kad “sovietiniai žmonės tikrai nemyli kapitalistinės santvarkos ir jos nepateisina . . . Toji santvarka, kurią brangina morganai, rokfeleriai, diuponai bei jų klasės kolegos kitose šalyse, neiššaukia nė mažiausio sovietinių darbininkų, kolchozininkų bei inteligentijos susižavėjimo . . . Bet kokį ryšį visa tai turi su klausimu apie galimybę ar negalimybę ilgalaikio taikaus sambūvio tarp valstybių su skirtinga visuomenine santvarka?”
Ilgalaikio sambūvio galimybė turėjo būti teoriškai pagrįsta. Kaip tik šiame sąryšyje pasirodė labai vertingas aukščiau išdėstytas Lenino dėsnis apie nevienodą kapitalistinių šalių išsivystymą imperializmo laikotarpyje. Iš to seka išvada, kad socialistinė revoliucija negali laimėti vienu metu visame pasaulyje, nes jos sąlygos skirtingai bręsta atskiruose kraštuose, tačiau pilnai galima socializmo pergalė paskirose šalyse. Pradžioj revoliucija laimi vienoje šalyje, o kitos pasilieka toliau kapitalo valdžioje. Tolesnis kapitalistinės sistemos pakeitimas socialistine vyksta tuo būdu, kad nuo kapitalistinės sistemos atkrinta vis naujos šalys ir pereina ant socializmo bėgių.
Kadangi kiekviena šalis pereinanti iš kapitalizmo į socializmą tik tada, kai susidaro objektyvios ir subjektyvios sąlygos tokiai pereigai, todėl kurį laiką socializmo sambūvis su kapitalizmu darosi neišvengiamas. Betkokia kalba apie revoliucijos “eksportą” — tai pikčiausių sovietų priešų paskala ir šmeižtas. Sovietų Sąjunga, aišku, save laikanti tarptautinio socializmo judėjimo avangardu ir tvirtove, bet tai nereiškia kištis į kitų valstybių vidaus reikalus ir kelti ten revoliucijas, nes jos nesukeliamos dirbtinai ir nedaromos pagal užsakymus. Ir toks teiginys gali būti paremtas Lenino žodžiais: “Pergalingasis
proletariatas jokios svetimos tautos negali prievarta padaryti laimingos, tuo nepakirsdamas savo paties pergalės” (Raštai, 20 t., 355 psl.).
Skirtumas tarp politinio ir ideologinio sambūvio
Tokiais ir panašiais argumentais įrodžius taikaus sambūvio galimybę ir reikalą, kyla klausimas, kaip toli ir plačiai sambūvis turi siekti. Kur yra toji riba, už kurios prasideda revizionizmas, kuris iš esmės kapituliuoja prieš buržuazinę ideologiją ir politiką?
Šiame sąryšyje būdingi vadovaujančio ideologo Suslovo pareiškimai, nusakant visuomeninių mokslų katedrų uždavinius. “Kai kuriems žmonėms — sako jis — kyla klausimas: ar galima būti tos nuomonės, kad taikus sambūvis vyksta ir ideologijos srityje? Žinoma, negalima.” Toliau jis nurodė, kad taikus sambūvis tarp valstybių, turinčių skirtingą visuomeninę santvarką, reiškia atsisakyti karų, spręsti ginčijamus klausimus derybomis, sudarinėti savitarpio sutartis ir ūkiškai lenktyniauti.
Tuo tarpu neįmanomas joks ideologinis sambūvis. Ten, kur skirtingos visuomeninės santvarkos, ideologijų kova neišvengiama. Tik, anot Suslovo, reikia siekti, kad idėjinė kova nepavirstų ginkluotu susirėmimu. Valstybių politinių santykių srityje galimi protingi kompromisai, bet jokių nuolaidų negali būti buržuazinei ideologijai. “Socializmui ekonomiškai lenktyniaujant su kapitalizmu, reikia stiprinti marksistinę-lenininę ideologiją, nešti aukštai iškeltą mūsų mokymo vėliavą,” nes ne savieiga, bet sąmoningumas nulems lenktyniavimo pergalę.
Nauja klasių, kovos forma
Daugiausia sunkumų sukėlė dogmatikai. Revizionizmo kaltinimą jie nukreipė tiesiog į pačius taikaus sambūvio skelbėjus. Pašalintasis iš partijos Molotovas 1961 m. rudenį XXII-jam suvažiavimui pasiuntė laišką ir priminė, kad Leninas visuomet buvo prieš taikų sambūvį su kapitalizmu, niekad nėra jo skelbęs ir nematė kitokio istorinio būdo abiejų sistemų kovai išspręsti, kaip ginkluotąją revoliuciją. Albanų ir kiniečių kompartijos taip pat buvo nuomonės, jog tai reiškia atsisakymą nuo klasių kovos.
Lenino teiginys apie karų neišvengiamumą imperializmo sąlygomis yra toks aiškus, kad jo nuneigti negalima. Tačiau jis apeinamas, nurodant į įvykusius istorinius pasikeitimus. Lenino laikais imperializmas buvęs visą pasaulį aprėpianti sistema, karo ir taikos klausimas išimtinai priklausęs nuo kapitalo monopolijų. Mūsų laikais toji padėtis pasikeitusi iš pagrindų. Imperializmas, tas neišsenkantis ekonominio pobūdžio karų šaltinis, nebeteko savo vyraujančio vaidmens, nes šalia jo yra susidariusi galinga socialistinė sistema, kurios svoris nuolat didėjąs.
Tiesa, kol pasaulyje bus kapitalistinės jėgos, tol netruks mėginimų sukelti karą. Tačiau karas, kaip pabrėžė XX-jo suvažiavimo rezoliucija, jau nebesąs fatališkai neišvengiamas. Pasaulinių jėgų santykyje įvykęs pasikeitimas jau leidžia tikėtis pašalinti pasaulinio karo pavojų pirma, negu socializmas pasieks visiškos pergalės pasaulyje. Tuo pačiu atsiradusi galimybė atskiroms šalims pereiti į socializmą be ginkluoto sukilimo ir pilietinio karo.
Visi tie argumentai neįtikino kinų komunistų. Jie toliau rėmėsi Leninu ir laikėsi jo pažiūros, kad svarbiausias ir lemiantis dalykas — tai nesutaikomas prieštaravimas tarp socializmo ir kapitalizmo. Jie nepaneigė karo galimybės ir atsisakė pripažinti taikų sambūvį socialistinių šalių generaline politika.
Stiprėjančios opozicijos ir ginčo eigoje Chruščiovui teko daryti nuolaidų. Neatsisakydamas taikaus sambūvio minties, jis mažiau kalbėjo apie karo neišvengiamumą ir vis labiau pabrėžė ideologiškai svarbų klasių kovos momentą. Toks posūkis ėmė ryškėti nuo 1959 m., kai partijos ideologas Iljičevas Įrodė, kad sovietinė kova už taiką esanti tikra klasių kova tarptautiniu mastu. Su Spalio revoliucija darbo liaudis pirmą kartą laimėjo įrankį, kurio niekada anksčiau neturėjo, būtent, valstybę. Tuo būdu vienoje šalyje atsiradusi proletarinė diktatūra padarė galą ligtoliniam buržuazijos monopoliui į valdžią. Nuo to momento klasių kova perėjusi į tarpvalstybinių santykių plotmę.
Trumpai ir aiškiai lygiai tą patį nusakė Suslovas: “... pats taikus sambūvis yra kovos tarp socializmo ir kapitalizmo forma ir visokeriopai padeda vystyti klasinę, revoliucinę proletariato kovą kapitalistinėse šalyse . . . Kitais žodžiais tariant, dogmatikai nesupranta, kad taika — tai galingas socializmo sąjungininkas.”
BŪTI ATVIRIEMS laikui— tai būti atviriems gyvenimui, visai jo įtampai tarp praeities ir ateities. Ateitis ne iš kokių tolių ateina, o yra kuriama pačioje dabartyje. Savo ruožtu dabartis remiasi į praeities gelmę.
Juozas Girnius
Kovos ir bendradarbiavimo darna?
Bet jeigu taikus sambūvis tik nauja klasių kovos forma, jeigu tai reiškia įtemptai kovoti su imperializmu politikos, ekonomikos ir ideologijos srityse, tai kaip tada su bendradarbiavimu? Ar kova ir bendradarbiavimas nėra priešingi, vienas kitą išskirią dalykai? Pasirodo, ne. Tuo pačiu metu galima ir kovoti, ir bendradarbiauti. Toji mintis būdingai išreikšta 1961 m. Maskvoje pasirodžiusioje Krasino studijoje. Taikusis sambūvis, anot autoriaus, tai — kova ir bendradarbiavimas, savitarpiai nesikišant į vienas kito reikalus. Tokia dialektinė formulė nusakanti jo turinį “visame jo sudėtingume ir prieštaringume.”
Toliau žaisdamas dialektika Krasinas teigia, jog socialistinių ir kapitalistinių šalių bendradarbiavimas ūkio, technikos, mokslo ir kultūros srityse yra drauge ir kova tarp jų, nes bendradarbiavime išryškėja santvarkų teigiamybės ir neigiamybės. Toji mintis iš tikrųjų buvo reiškiama ir anksčiau. 1959 metais partijos žurnalas “Kommunist” (nr. 16) labai panašiai aiškino garsiuosius kultūrinius santykius:
“Tarpusavio mainai kultūrinėmis vertybėmis yra drauge ideologinių principų kova. Kaip žinia, kiekvienos kultūros turinys yra klasinis. Todėl kiekvienas tarptautinis mokslinis suvažiavimas, kiekvienas kapitalistinių ir socialistinių šalių žmonių susitikimas, kiekvienas sovietų menininkų pasirodymas užsienyje, kaip užsienio menininkų pasirodymas mūsuose, reiškia konkrečią ideologinės kovos formą, kurios eigoje daug žymių mokslo, literatūros ir meno asmenybių kapitalistiniuose kraštuose metai iš metų vis aiškiau įsitikina socialistinės ideologijos teisingumu bei jos teigiamu poveikiu kultūros vystymui.”
Iš to matyti, kad tiek kultūriniai ryšiai, tiek taikusis sambūvis chruščiovine prasme buvo tik priemonės klasių kovai vystyti kapitalistinėse šalyse ir siekti to, kas esamomis sąlygomis jam atrodė kitaip nepasiekiama. Visas ginčas komunistų viduje lietė tik faktinės padėties vertinimą. Visiems bendras buvo ir liko bendras revoliucijos siekimas. Kas liečia revoliucijos strategiją, Chruščiovas nepadarė jokio ideologinio pakeitimo. Jo laikais išleistoje “Marksizmo-leninizmo pagrindų” laidoje, nors ir sušvelninti kai kurie pareiškimai apie karą, tačiau pasiliko ir iki šiandien galioja tokios gairės, kurias verta įsidėmėti:
“Taiki revoliucijos kryptis gali pasikeisti netaikia. Tolesnės kovos aštrumas ir formos priklausys nuo klasinių jėgų santykio ir tarptautinės padėties . . . Darbininkų klasės revoliucinės partijos, atsižvelgdamos į tai, stengiasi įsisavinti visas kovos formas — taikias ir netaikias, parlamentines ir neparlamentines, — kad būtų pasiruošusios reikiamu momentu panaudoti tą iš jų, kuri daugiausia atitiks susidėjusią padėtį ir darbo žmonių interesus, atseit revoliuciją.”
Kai kurios išvados:
1. Tiek taikaus sambūvio gynėjai, tiek puolėjai vienodai gali remtis Leninu, kuris, nors ir neskelbė taikaus sambūvio, tačiau nesivaržė marksistinę teoriją taisyti ir papildyti pagal praktinius reikalavimus.
2. Chruščiovas, paskelbdamas taikaus sambūvio principą, neišsižadėjo revoliucijos, bet laikė jį tinkamiausia priemone jai siekti esamomis sąlygomis. Kilęs dėl to komunistų vidaus ideologinis ginčas išryškino vidaus prieštaravimus, pirmoje eilėje Sovietų Sąjungos ir Kinijos interesų skirtingumą. Dabartiniai Kremliaus valdovai, buvę artimiausi Chruščiovo pagelbininkai, patys dalyvavo taikaus sambūvio linijos nustatyme ir todėl perdaug su ja susiję, kad galėtų jos atsisakyti.
3. Galimas dalykas, kad N. Chruščiovo cenzoriai, prikišdami jam perdidelį optimizmą, pastebėjo, kad dviašmenis “kovos ir bendradarbiavimo” ginklas neatnešė lauktųjų vaisių ir gali būti žalingas revoliucijos reikalui. Ligšioliniai ženklai nerodo, kad jie būtų suradę kokį naują stebuklingą vaistą, juo labiau, kad ir abiejų didžiųjų pasaulio galybių jėgų santykis nėra pasikeitęs.
4. Žvelgiant į viską grynai lietuvišku žvilgsniu, taikaus sambūvio teorija mus paliečia tik netiesiogiai. Ji skirta tik valstybėms su skirtinga visuomenine santvarka. Lietuva yra sovietinės santvarkos viduje. Tik užsienio lietuviai per kultūrinius ryšius gali būti netiesiogiai traukiami į sovietinio taikaus sambūvio “kovą ir bendradarbiavimą.”
5. Ideologiniame ginče sovietai yra mėginę įrodinėti taikaus sambūvio “leniniškumą” tarp kita ko korektiškais santykiais tarp Sovietų S-gos ir nepriklausomų Baltijos valstybių. Antai, Kremerio straipsnyje teigiama, kad “rimtas sambūvio politikos laimėjimas buvo taikos sutartis su Estija, pasirašyta 1920 m. vasario 2 d., ir po jos tais pat metais pasirašytos taikos sutartys su Lietuva, Latvija ir Suomija.” Šiame sąryšyje būtų svarbu paryškinti nutylimą tolesnį Baltijos respublikų likimą. Šių valstybių okupacijos ir pavertimo sovietinėmis respublikomis analizė parodytų, kaip mažai paisyta išgarsintojo Lenino dėsnio apie nevienodą kapitalizmo išsivystymą ir jo įspėjimo prievarta nedaryti svetimų tautų laimingomis.
LITERATŪRA
1 .H.W.Bracht, Ideologische Grundlagen der sowjetischen Völkerrechtslehre 1964.
2. Ju. Krasin. Mirnoe sosuščestvovanie — forma klasovoj bor'by 1961.
3. I. Kremeris, V. Leninas apie taikų sambūvį (“Komunistas” 1963, nr. 4).
4. A. Leont'ev, O mirnom sosuščestvovanii dvuch sistem (“Komunist” 1954, nr. 13).
5. Marksistinės filosofijos pagrindai, Vilnius 1959.
6. Marksizmo - leninizmo pagrindai, Vilnius 1960.
7. M. Suslovas, TSKP XXII suvažiavimas ir visuomeninių mokslų katedrų uždaviniai (“Komunistas” 1962, nr. 3).
8. TSKP programa (“Komunistas” 1961, nr. 11).
9. G. A. Wetter, Zur Theorie der friedlichen Koexistenz (“Oesterreichische Hefte” 1965, H. 1.).
